Thailand 2014 November – X dalis [Akistata su tigrais ir krokodilais]

2014 m. Lapkričio 8-oji, šeštadienis
Et, geras būna rytas, kai atsikėlęs žinai, kad tuoj gausi šilto maisto Nors pats Chiang Mai Plaza Hotel viešbutis ir labai nekokio lygio buvo, bet bent jau pusryčius turėjo nemokamus ir ganėtinai gausius. Tiesa, nusileidęs į pirmąjį aukštą ir įėjęs į valgymo patalpą buvau net šokiruotas pamatęs ten tokią gausybę žmonių, iš kurių 95% sudarė azijiečiai. Atsisėsti beveik niekur nebuvo kur, visus stalus tie rėkiantys siauraakiai okupavę, prie maisto puodų per juos taipogi prieiti neįmanoma. Aplinkui klegesys, triukšmas, siaubas kažkoks. Apskritai, tai pasakysiu seniai jau mano padarytą išvadą: ne rusai yra patys baisiausi turistai (nors apie tai daug kur yra rašoma ir kuriami anekdotai). Toli gražu. Taip gali šnekėti tik žmogus, nesusidūręs su kiniečių (nors nebūtinai visi siauraakiai yra kiniečiai, bet “kinietis” jau yra toks bendrinis žodis siauraakiams apibūdinti, juolab, kad kas penktas Žemėje gyvenantis žmogus yra kinas) ORDOMIS!!!

Pusryčiai Chiang Mai Plaza viešbutyje 😀

Rusai gal nagli, gal mėgsta prisičiūdinti girti, bet aš su jais problemų neturėjau niekur ir niekada. Ir ne tik aš. Kaip tik, su kiek rusų buvau susidūręs tiek Argentinoje, tiek Italijoje ar Barselonoje, tai labai normaliai su jais sutariau, pasišneki, yra bendrų temų ir pan. Na, bet nieko nėra baisiau už siauraakių ordas. Jie niekada nevaikšto po vieną ar po du. Jei jų ateina, tai iškart ne mažiau 20. Ir būtinai turi rėkti vienas per kitą. Baisu. O kai pusryčių patalpoje tokių ordų suėję dešimtimis, tai viskas aplink ūžė kaip bičių avilys. Apskritai baltųjų normalių žmonių matėsi tik vienas kitas, kur pakampėje įsitaisę. O siauraakiai tuo metu bujote bujojo. Ir maža to, tikrai didesnė pusė mane sekė akimis. Aš jiems visiems labai įdomus paprastai būnu. Gal dėl to, kad jų visų ūgis būna kaip taisyklė metras penkiasdešimt ir nė centimetro daugiau. O čia atžirglioju aš visa galva ir daugiau aukštesnis bei platesnis, tai dėmesio visada sulaukiu Žiūri, stebi ką dedies valgyt, o atsisėdus visada stengiasi atsisėsti šalia. Net prie to pačio stalo, jiems visiškai dzin. O dar žmonės peikia rusus…
Nekreipdamas didelio dėmesio i kiniečių žvilgsnius, aš tikrai sočiai prisikirtau tailandietiškų sasyskų su visokiausiais aštriais padažais ir virtomis bulvėmis (buvo net toks pasirinkimas!). Po visko grįžau į kambarį dėliotis dienos planą. Taip jau man gavosi, kad Čiang Majuje turėjau 3 nakvynes ir tik 2 pilnas dienas, t.y. šiandien ir rytoj. Pirmadienį, poryt, iš pat ankstaus ryto išskrendu į Tailando pietus. Kadangi laikas spaudė, o pamatyti norėjosi kuo daugiau, laiko švaistyti veltui negalėjau, nes kiekviena minutė buvo prabanga. O pasiūlymų ir veiklos variantų Čiang Majuje nors vežimu vežk!!!

Chiang Mai panorama pro viešbučio langą ryte

Galima šiame mieste drąsiai apsistoti savaitei laiko ir tikrai rasi veiklos kiekvienai dienai. Nuobodžiauti neteks. Čiang Majaus apylinkėse daug kalnų, o juose galima pasiimti trekingo turų, raftingo (plaukimo kalnų upėmis) turų, pasivežinimo dviračiais po atogražų miškus ir krioklius, lankyti kalnuose stovinčias gražias šventyklas, karstytis po medžius ir leistis lynu nuo kalnų, yra net lipimų į uolas, žvejybos ar vietiniame kaime vietinio maisto ruošimo turų. Veiklos – savaitei ir gal net mėnesiui. Tik noro ir pinigų turėk Šiaip net Bankoke tokio turtingo pasirinkimo laisvalaikiui nebuvo, kaip kad Čiangmajuje. O tai tik trečias pagal dydį miestas Tailande Aš savo 2 pilnas dienas nusprendžiau paskirti pažinčiai su egzotiniais gyvūnais: drambliais, krokodilais, tigrais ir kitais. Man tai atrodė kur kas įdomiau. Labiausiai vertinami turai čia, aišku, yra su drambliais. Jie ir brangiausi, ir jų plačiausia pasiūla. Kainų svyravimai – labai dideli. Dienos turą su drambliais galima rasti nuo 1200 bahtų iki 7000 bahtų ar net dar daugiau, jei išvyksti į kelių dienų ir naktų safarius su nakvynėmis džiunglėse. Kiekvieno norams ir piniginei. Tipinis dienos turas tuo brangesnis, kuo jis ekologiškesnis ir mažiau skausmo suteikiantis gyvūnams. Tai visur akcentuojama, bet iš tikro tai yra visiškas bull-shit. Drambliai kankinami visur, gal kažkur mažiau, nei kitur, bet tai fakto nekeičia. Bet dėl tų vos geresnių elgimosi sąlygų su drambliais kelis sykius permokėti už turą nežinau ar apsimoka.  Bet apie dramblių turus papasakosiu vėliau. Į juos šiandien važiuoti neišėjo, nes jau buvo gana vėlokai. Kaip taisyklė, visi turai prasideda 8 h ryto, o aš tokiu metu dar pusryčiavau ir iš viešbučio kambario išėjau tik 10 h ryto (labai susivėlinęs). Tokiu metu beliko vykti tik į tigrų fermą, tai buvo pagrindinė, mano nuomone, šios dienos atrakcija. Bet kaip iki jos nuvykti? Tai jau buvo kitas klausimas, kurį bandžiau spręsti mano gėdingo viešbučio registratūroje. Man jie iškart pasiūlė turą su oro kondicionuojamu minivenu ir tokio full-day turo kaina “tik” 2000 THB/žmogui (kažkur 53 EUR).  Išvykimas galimas už 15 minučių. Na, aš tikrai nesiruošiau tokių kosminių pinigų mokėti už nuvykimą iki tigrų fermos. Nutariau išeiti į gatvę pasižiūrinėti kainų. Šalia viešbučio užmačiau pirmąją turizmo agentūrą, siūlančią dienos turus, bet ten viduje nebuvo įmanoma susišnekėti. Net pasipiktinau – turistams siūlo turus, o angliškai iš 3 ten buvusių žmonių nė vienas nešnekėjo. Rodo kažkokius lankstinukus, kažką marmaliuoja, o aš nieko nesuprantu ir svarbiausia – nutariau negaišti laiko, nes vis vien nesusišnekėsi. Nuėjus į kitą (ten tų turistinių agentūrų miesto centre ant kiekvieno kampo), situacija identiška. Prišoka, visiems esi įdomus, nes esi turistas su stora pinigine (vietiniai gi taip galvoja) ir tavęs nenori paleist. Viskas puiku, bet gal vertėtų išmokti šnekėti angliškai pradžiai? Jei iš turistų pinigų gyvenat? Išsiaiškinau tik kainą, kad mane paima, nuveža pas tigrus, dar nuveža prie krioklio kažkokio, prie panoramos ir kaina 1500 THB žmogui (~40 EUR). Na, jau pigiau, bet vis vien brangu. Juk čia Tailandas, o ne kokia Italija, kad mokėti tokius pinigus už transporto paslaugas. Apsisukęs išėjau ir iš ten, nors paskui bėgdama ten sėdėjusi mergaitė vis rašė ant lapuko mažėjančias kainas (nuo 1500 THB galiausiai nukrito iki 1200 THB/žmogui, bet man vis vien buvo per daug). Na, o po to pasisekė kaip aklai vištai rasti grūdą – paėmė ir tiesiog gatvėje sustojo tas jų vietinis mikriukas – songthaew. Už vairo sėdi tajus, rodydamas baltus dantis (aš juk ne dantistas) ir kviesdamas prieiti. Gatvė siaura, visi pypsina, nes jo aplenkt negali, bet jam dzin. Na, okay, prieinu prie jo ir užsimezga be galo išsamus ir intelektualus pokalbis. Pokalbio stenograma, grubiai, atrodė taip:
V (vairuotojas): “Tiger?”
A (aš, arba Arūnas): “Tiger!”
V: rodo ženklu, kad lipčiau į jo tą pikapą. Aš nelipu ir domiuosi dėl kainos:
A: “Price?”
V: su pirstu ore nupiešia skaičių 800. Na, kaina labai gera, bet man baisu. Matosi, kad angliškai jis visiškai nešneka
A: “What we will see? Only tigers? What about waterfalls?” (klausiau, ką dar pamatysime, ar čia tik nuvežimas iki tigrų fermos bus. Aišku, klausdamas nesitikėjau, kad jis supras)
V: “Vaterfa?” (matėsi, kad šį žodį jis girdi pirmą kartą gyvenime)
A: Mano kantrybė baiginėjosi. Numojau ranka ir nusprendžiau eiti toliau sunkiu gyvenimo keliu ieškant ko nors, kas šnekėtų angliškai. Vairuotojas nepasidavė, papypsino ir paprašė ateit iki jo mašinos vėl. Ateinu, o jis išsitraukė iš kažkur visą normalią programą!!! Ko jis ją slėpė prieš tai? O ten viskas sužymėta: Tiger Kingdom, Gater farm, Monkey farm, Waterfalls, net Butterfly farm, kažkur 7 ar 8 lankytinos vietos. Žodžiu, pilnas, geras dienos turas, būtent tai, ko man reikėjo. Bet vairuotojas savo mimika rodo, kad galiu pasirinkti tik 4-5 vietas iš sąrašo. Rodau, kad viską noriu apvažiuoti, o jis:
V: “No!!!” ir vėl su savo pirštais rodo 4-5. Blin… Gal ir nespėsim, visgi jau 10:30 ryto.
A: “Okay”, sakau. Ir pradėjau vardint, ko aš labiausiai noriu – tigrų ferma pirmu numeriu, po to gal krokodilų ferma ir, aišku, krioklys. O jis tik išgirsta pavadinimą “waterfall”, vairuotojas sustresuoja ir pradeda mataruoti rankomis, kad krioklys ne į temą. Ir vėl viskas iš pradžių. Žodžiu, jis sudėliojo maršrutą taip: Beždžionių ferma (kurios aš visiškai nenorėjau), po to krokodilų ferma, po to ilgakaklių moterų kaimas (nelabai įdomu, bet dzin – pažiūrėti galima), po to Tiger Kingdom (ou jėėėė, baby!!!) ir po to orchidėjų ferma (kas per daiktas ta orchidėja išvis? :D). Tai, klausiu, o kur waterfall? Vairuotojas vėl stresuoja, baksnoja į laikrodį, kas nespėsim. Aš rodau, kad metam lauk beždžiones ir orchidėjas, ir vietoj to lekiam prie krioklio. Netinka jam, nors tu ką nori daryk.  Gal labai ne į temą tas krioklys?
Žodžiu, pradėjom derinti kainą. Aš sakau, kad duosiu 500 batų (apie 14 EUR) ir ne daugiau. Vietinis stresuoja, mimikas visokias man rodo ir sako, kad duočiau 700. Aš sakau, kad 500 ir taškas. O jei nuveš prie krioklio – gaus 600 batų Tai jis suprato, kaip vėliau paaiškėjo, kad mes susiderėjom dienos turą už 600 batų. Nors aš keletą kartų baksnojau į paveiksliuką su kriokliu ir sakiau, kad 600 duosiu, tik jei nuveš mane prie krioklio. Abu supratom, ką norėjom ir jis pamojo lipti į pikapą. Tipo, važiuojam!

Songthaew pikapo vidaus reklama ir įspėjimai

Na, aš ir įlipau. O ką? Suderėjau 4 kartus pigiau, nei viešbutis pasiūlė tokį patį turą. O čia dar daugiau pamatysiu visko. Aišku, aš labai skeptiškai buvau nusiteikęs visokių beždžionių ir krokodilų fermų lankymo klausimu, bet, turiu pripažinti, kad jos patiko. Net labai O krokodilų ferma man išvis buvo numeris vienas atrakcija Chiang Majuje, net geresnė už garsųjį Tiger Kingdom, kurio reklama buvo net šio songthaew viduje (nuotraukoje matosi).
Visos gyvūnų fermos yra jau už Chiang Mai ribų. Reikėjo su tikrai greitai lekiančiu songthaew važiuoti geras 50 minučių, kol privažiavome pirmąjį sustojimą. Paleido kažkokiame kaime, kuriame buvo 6 trobos, o ties viena troba buvo iškaba: “Mae Rim Monkey School, Chiang Mai”. Koks skambus pavadinimas – “Beždžionių mokykla!!!” Na, okay, einu pro vartus, o ten jau reikia bilietus nusipirkti. 200 batų + 20 batų maistas bedžionėms. Okay, susimoku, gaunu krepšelį pjaustytų agurkų, pomidorų, bananų, žirnių kažkokių ir pupelių.

Maitinu mažą beždžionėlę Mae Rim beždžionių mokykloje, Chiang Mai

Einu toliau ir va – pirmas eksponatas: narve sėdi mažytė beždžionėlė. Sakė, kad ji vieno mėnesio amžiaus. Įdavė į rankas kažkokį buteliuką su skysčiu ir sakė, kad galiu juo pamaitinti beždžionėlę. Kažkaip nebuvau labai susižavėjęs tokia galimybe, tai pradžiai vietą užleidau kompanjonei. Ir tik pamatęs jos krykštavimus, kaip viskas čia faina ir gražu, išdrįsau ir aš į rankas paimti tą buteliuką ir prisiartinti prie narvo. Net krūptelėjau nuo beždžionėlės prisilietimo: kad griebė ji man už rankos, prisitraukė ranką su buteliuku prie narvo ir pradėjo čiulpti čiulptuką.  Galiu prisiekti, kad pirmą kartą gyvenime liečiau beždžionės ranką. Labai švelni oda, minkšta tokia, kažkaip įsivaizdavau grubesnę ir šiurkštesnę odą. Buteliukas buvo greitai pabaigtas ir buvom nulydėti toliau. Sekantis sustojimas buvo prie gibono narvo. Pirmą kartą gyvai mačiau giboną Tų makakų tai pilni kampai, net Gibraltare jų mačiau tuntais lakstančių, bet, va, gibonas jau buvo kažkas tikrai egzotiško. Pamatęs mus su vietine palydove, jis nušokavo žemyn ir gailiai ištiesė ranką pro grotas link mūsų. Toji vietinė paragino, kad galiu jam tą ranką paspausti. Na, atkišau atsargiai savo ataugą, gibonas ją pagriebė greičiausiai tikėdamasis maisto rasti, paspaudėm vienas kitam ranką man vėl stebintis ir šios beždžionės rūšies rankos švelnumu. Kažkaip įsivaizdavau beždžiones tikrai šiurkštesnes. Šiaip iš arti matomas gibonas man labai patiko. Tiesa, šioje fermoje arba mokykloje, kaip švelniau jie save vadina, buvo 2 gibonai ir abu tokie liūdni. Gal jų išraiška tokia, bet vienas išvis ūbavo gailiai supdamasis ant šakos. Bet kaip jie supasi… Reikia tai pamatyti – kabo ant vienos rankos ir ištisai supasi. Ir tokia nemaža amplitude. Ir neatrodo, kad pavargtų. Geras
Po to buvo pasakyta pasivaikščioti tarp paprastų prirakintų makakų, kol prasidės šou. Tai vaikščiojau ir stengiausi pamaitinti kiekvieną makaką. Vienos labai elegantiškai paimdavo joms atkištą vaisių, kitos laukdavo, kol numesi ant žemės, trečios bandė gudrauti – numeti bananą, o jos apsimeta, kad nemato ir prašo toliau ranką ištiesusios. Kad duotum dar Neduodi, nueini, tada susiranda numestą bananą ir jį suėda. Gudrios parazitkos

Va, kaip gražiai prašo maisto beždžionėlė 🙂

Kai kurios beždžionės labai elegantiškai paimdavo joms duodamą maistą

Vargšas ūbaujantis gibonas narve

Kiek paėjus už beždžionių aptvarų atsiveria labai neblogi Tailando gamtos vaizdai

Po to atvažiavo dar kelios turistų grupelės ir visus pakvietė užeiti į tokią mini areną. Prasidėjo šou. Pradžioj papasakojo apie beždžiones, kad visos jos paleidžiamos vakare į džiungles (aha, kurgi ne), o dieną prirakinamos, kad nepabėgtų ir galėtų jas parodyti turistams. Jos čia prižiūrimos, gydomos ir maitinamos. Viskas taip gražu ir nekalta, ak… Kaip po to pastebėjau, tai panaši pasaka sekama visur. Vargšai tigrai išnyktų, jei ne jų ferma. Vargšai krokodilai baigia išnykti, bet jų fermoje jų populiacija tik auga ir t.t. ir t.t. Pudrinamos smegenys turistams iš visų jėgų. Ir kas blogiausia, tai nežinau – ar tik čia aš toks nepatiklus ir į viską žiūrintis labai skeptiškai, bet kiti žmonės, ypač amerikonai ir australai, tai labai dūsaudavo išgirdę kaip sunkiai ir kaip atsidavę vietiniai rūpinasi laukiniais žvėrimis. Tiesiog motinos Teresės, laukinės gamtos saugojimo misionieriai Aišku, po visų tokių pompastinių pasisakymų nepamirštama priminti, kad jų mokyklai/fermai ar organizacijai galima paaukoti pinigų. Amerikonai ypač aktyviai aukas dalindavo. O lietuviai nedavė nė cento. Toks gyvenimas
Na, o po tokios įžangos prasidėjo šou programa. Atsivedė vieną makaką, turbūt – labiausiai pažengusią moksluose, t.y. pirmūnę, kuri ten ir dviračiu važiavo, ir skaičius dėliojo didėjimo tvarka, ir iš salės nurodžius, atversdavo užversta lentelę su reikalingu skaičiumi. Tai man buvo ganėtinai neoriginalu ir nuobodu, ir gal tai atsispindėjo mano veide, nes netrukus sulaukiau pasiūlymo su beždžione susirungt krepšinio aikštelėje! Tipo, jų beždžionė stažavosi NBA, o aš buvau su USA Dream Team Michael Jordan marškinėliais, tai mane išsirinko vedėjas ir pasikvietė į vidurį aikštelės. Atitempė krepšį, davė kamuolį ir liepė mesti nuo tariamos baudų metimo linijos. Gal tikėjosi, kad būsiu netikęs kaip amerikonai ar italai ir nieko nepataikysiu, nes visgi krepšys bilekoks, kreivas, kamuolys toks irgi kaip čia pasakius… Bet lietuviams į kraują gi įaugęs krepšinis. Nepasišiukšlinau įmesdamas 2 kartus iš trijų Tada man liepė prisėst ir į mano vietą pastatė beždžionę, kuri įmetė tik kartą iš trijų Bet po to ji užtat pademonstravo kaip moka dėti į krepšį su kamuoliu. Čia jau man buvo įdomu Po to kankino mane toliau, gal dėl to, kad nepaaukojau nė cento. Vėl išsikvietė į vidurį, pasodino ant taburetės ir surišo rankas virve. Ir dar mazgus užveržė. Ir ką Jūs galvojat? Beždžionė atėjo ir mane išlaisvino!!! Va, koks geras ir protingas makakinas Jėėė… O po to demonstravo kaip beždžionė nuraško palmėse augančius kokosus ir vietiniams nereikia į jas lipti Tik kažkodėl prieš lipant beždžionei į palmę, prie jos pririšo ilgą virvę. Turbūt, kad su tais kokosais makaka vėliau nepabėgtų Po šios šou programos, vėliau nuvedė prie tvenkinėlio. Paprašė į jį įmesti 10 batų monetas (įdomu, kodėl netinka smulkesnės ). Aš tikrai nemečiau, bet buvo kas įmetė, gi iš tų atvažiavusių grupelių buvo žmonių iš Amerikėėės, tai beždžionė parodė kaip ji moka nardyti ir išrankioja visas monetas nuo tvenkinio dugno. Tik jau iškeltų monetų savininkams neatidavė

Pozuoju su labiausiai pažengusia beždžionę “Beždžionių mokykloje” 😀

Marškinėliams gėdos tikrai nepadariau 🙂 Taiklus baudos metimas 🙂

Štai, koks dėjimas!!!

Beždžionė išlaisvina mano surištas rankas

Na, ir viskas. Šou baigėsi, visi patraukė link išėjimo. Aš kaip visada išeit neskubėjau, nusprendžiau apeiti visus užkaborius dar kartą ir tai pasiteisino – radau vieną fainą vikrią beždžionėlę atskirai pririštą, kuriai ranką ištiesus, ji kaip mat ant jos užšoko Ir apsivijo visomis kojomis ir rankomis. Norint nukrapštyt nuo rankos, reikėjo net pavargti

Arūno naujoji draugė Tailande

Visumoje apsilankymu buvau patenkintas. Tikrai būtų mano valia, tai čia užsukę nebūtumėm, nes, atrodo, ką įdomaus gali pamatyti su beždžionėmis? Bet realybė viršijo lūkesčius. Tie interaktyvūs žaidimai, žiūrovų įtraukimas į programą visai smagiai praėjo. Ir aš degiau noru judėti toliau. Pas krokodilus!!! O jų ferma buvo įsikūrusi ne taip jau ir toli, gal 3 minutės važiavimo nuo beždžionių mokyklos. Atvažiavus vėl pasitiko troba su dideliu kiemu, kuriame stovėjo jau keli songthaew (turbūt, visgi, su jais pigiausia yra čia atvažiuoti, ypač dar jei didesnė žmonių kompanija, tai išvis kapeikas kainuoti turi padalinus visą sumą ant keliolikos žmonių). Užrašas prie įėjimo skelbė: Maerim Crocodile Show, Gater Farm! Bilieto kaina jau buvo brangesnė, nei pas beždžiones, kainavo 300 bahtų arba 8 EUR/28 LTL. Susimokėjau, įėjau į vidų, o ten šou jau vyksta. Kaip vėliau paaiškėjo, atvažiavom kažkur per vidurį šou. Na, o čia tai man buvo kažkas nerealaus Lankytojus pasitinka didelis, negilus baseinas su 7-8 krokodilais (įvairaus dydžio ir veislių). Na, ir prižiūrėtojas ten cirkinasi su jais: krapšto dantis, tampo už uodegos, pražiodo, galvą kiša į krokodilo nasrus, bet baisiausia, kai tie nasrai užsičiaupia ir paskutinę akimirką prižiūrėtojas spėja ištraukti galvą ar ranką. Garsas būna žiaurus Video tai puikiai girdisi. Kaži, daug būna situacijų, kai ištraukti tos rankos nebespėja?

Na, nesinori tikėti, kad nėra buvę jokių nelaimingų atsitikimų čia. Pernelyg tie krokodilai neprognozuojami. Nors antrą kartą žiūrėdamas šou, nes pirmąjį kartą mačiau tik nuo vidurio, jau atkreipiau dėmesį, kad tas prižiūrėtojas rankas kiša ir žaidžia iš esmės su 2 krokodilais iš baseine buvusių 7-8. Vienų net nejudina, kitus už uodegos patampo ir bėga šalin iškart, nes krokodilas pradeda kaukšėti savo žabtais. Pastebėjimas vienas, kad krokodilai apsisuka ne taip jau greitai, kai juos tempia už uodegos. Nes prižiūrėtojas lengvai sugeba atsitraukti per saugų atstumą. Visas šou man buvo nerealus, gal tik nervino kitas prižiūrėtojas, viską komentuodamas ir spygaudamas visokiais balsais per mikrofoną (video tai puikiai girdisi). Bet viską atpirko šou pabaiga. Žiūrovų buvo gal 15-ką, ir prižiūrėtojas paklausė, ar kas žino, kiek sveria vienas mažesnis krokodilas. Ten vieni pradėjo komentuot, kad 30 kg, kiti sako, kad 100 kg, o aš paskutinis kažkaip leptelėjau, kad jis sveria 40 kg. Tai tada kitas prižiūrėtojas per mikrofoną man ir sako: “Hey, Jordan (visgi kai mato ant maikės užrašą, tai lengva jiems į mane kreiptis), do you want to try how much weights a crocodile?” Amerikietės net sucypė tokį pasiūlymą išgirdusios. Bet man čia buvo svajonių išsipildymas!!! Sakau, kad aišku, kad noriu pabandyti pasverti krokodilą. Tai man liepė atsistoti ir prieiti prie baseino. Aš priėjau dar nenutuokdamas, kaip čia toliau vyks tas krokodilo svėrimas.

Arūnas Skersis traukia krokodilą iš vandens!!! 😀

O tas prižiūrėtojas paėmė už uodegos krokodilą ir atitempė per vandenį iki baseino krašto, kur stovėjau aš. Ir atitempęs krokodilą, įdavė man į rankas jo uodegą ir liepė stipriai laikyti bei iškelti į viršų. Ir… paleido krokodilą!!! OBA!!!!!!!! Aš už uodegos keliu iš baseino krokodilą!!! O tas maskatuojasi, kojytėmis tabaluoja ir stengiasi ištrūkt Galiu pasakyti tik tiek, kad tai buvo įsimintiniausias Tailando epizodas. Net dabar, va, rašau ir visas kratausi Nežinau, man čia buvo kažkas nerealaus. Krokodilą už uodegos iškelti iš baseino! Net nežinau, kiek jis svėrė, man tai jau buvo giliai dzin. Tiesa, kaip matosi iš nuotraukoje esančio raudono mano veido, panašu, kad svėrė tikrai ne 20 kg
Žodžiu, pakilnojau aš tą krokodilą, po to paleidau į vandenį, tai vargšas nulėkė į tolimiausią baseino kampą, o aš kaip didvyris grįžau į savo vietą. Buvau, švelniai tariant, ekstazėje. Manęs dar ten klausė, tai koks tas tikrasis krokodilo svoris, bet aš tik kvailai šypsojausi ir sakiau, kad toks, koks ir sakiau – apie 40 kg. Nors tikrai galiu pasakyt, kad negalėčiau pasakyt, kiek tas krokodilas svėrė. Man jau ne svoris buvo svarbus jį už uodegos tempiant lauk iš baseino Tik žinau, kad sunkus pasirodė, ypač kai dar jis priešinosi
Po to prižiūrėtojas dar su krokodilais pašoko ir šou pasibaigė. Tie, kas buvo šou nuo pat pradžių, susirinko daiktus ir išvarė toliau, o mes, atvažiavę į šou vidurį likom kitam šou. Ir labai gerai padarėm. Nes po to su naujai atėjusiais turistais mus visus nuvedė prie mažų krokodiliukų. Dieve, ten 1-2 mėnesių krokodiliukai kaip žaisliniai atrodė. Norintiems davė ant rankų juos palaikyti, bet reikėjo tvirtai už uodegyčių laikyt. Gal spurtuoja netikėtai Bet tą krokodiliuką pasiėmus toks jausmas nerealus buvo, kad WOW Toks grynai kaip žaislinis: akys stiklinės, nasrai kiek praverti, bet viskas. Tik galvą iš lėto sukioja Nerealiai!!!

Šou su krokodilais akimirka

Vajėėėzus, o kas čia toks??? 🙂

Jausmas nerealus rankose laikyti tokį padarėlį

Tai ką, draugausim?! 😀

Pasifotkinus su 1-2 mėnesių krokodiliukais, po to nuėjom prie sekančio gardo. Jame buvo pusės metų amžiaus krokodilai. Nors jie atrodė tik gal pusantro karto-du kartus didesni, bet jų į rankas imti jau neleido. Netrukus supratome visi, kodėl. Tie krokodiliukai sau kampuose gardo guli, nejuda, o vieni turistai turėjo tą “selfie” darymo lazdą, su gale pritvirtintu fotoaparatu. Tai bachūrėlis tą lazdą su fotoaparatu nuleido prie pat tų mažų krokodiliukų ir pradėjo juos filmuoti iš 2-3 cm atstumo. Ir taip netikėtai vienas jų tik CAPT už to fotoaparato!!! Ir įsikando! Visi net nuščiuvo. Tas bachūriukas savo “selfie” lazdą pradėjo traukt atgal, tai krokodilas greitai nasrus atleido, fotikas smarkiai nenukentėjo, bet klausimų niekam nekilo, dėl ko šių pusės metų amžiaus krokodilų neleidžia imti į rankas, nors vizualiai jie gal tik dvigubai didesni už tuos mėnesio laiko krokodiliukus

Jau paaugę krokodiliukai, kurie apkramtė turisto fotoaparatą

Wow, kas čia per gyvūnas išvis?

Padarysiu tuoj kuti, kuti 🙂

Pozuoju su salamandra krokodilų fermoje

Po to ten pavedžiojo mergaitė po kitus gardus, kuriuose buvo salamandros ir dar neaiškaus pavadinimo ropliai. Šiaip egzotika nereali. Salamandrą itraukė iš narvo ir visi su ja galėjo nusifotografuoti. Neatsilikau ir aš, žinoma Na, o po to buvo pateiktas pasiūlymas, kurio atsisakė tik visiški bailiai – norintys už 100 batų (kažkur 9 litus) gali užeiti į patį baseiną nusifotografuoti su didžiausiais krokodilais!!! Vajėėėzau!!! Aš prasibroviau į pirmas gretas iškart Prieš pusvalandį sau krokodilą už uodegos kilnojau, o dabar bus galima nusifotografuoti su pačiais didžiausiais briaunagalviais krokodilais!!! Tiesa, vėlgi turiu pastebėti, kad prižiūrėtojai leido fotografuotis tik su vienu, tiesa, ganėtinai dideliu ir įspūdingu, briaunagalviu krokodilu, kurį už uodegos atitempė į vidurį baseino. Ak, koks nepagarbus elgesys su dinozaurų palikuonimis! Kaip vėliau sakė, tai čia yra patelė. Gal ji ramesnė, nes prie kitų eiti fotkintis neleido. Bet patikėkit manim, kad užteko ir šio 3 metrų ilgio gražuolio, o gal tiksliau – gražuolės

Briaunagalvis krokodilas – didžiausias krokodilų būrio atstovas pasaulyje 🙂

Ir visai man nebaisu, tru tu tu 🙂

Krokodilų valdovas – Arūnas Skersis 😀

Gal tas prižiūrėtojas jau nebegyvas? Kiek jam ten gali sektis galvas į krokodilų nasrus kaišioti?

Neįtikėtina buvo atsisėsti ant krokodilo, jausti jo kvėpavimą, čiupinėti jo grubią ir kietą odą. Man čia buvo kažkas nerealaus. Tikrai būčiau sumokėjęs ir gerokai daugiau, nei 100 batų už tokį nuotykį ir galimybę pasidaryti tokias nepakartojamas nuotraukas!
Pasidarius nuotraukas, dar buvau tokio mažo incidento liudininkas ir dalyvis. Baigus fotosesiją, kažkaip atsistojau kampe įbridęs į vandenį ir laukiau, kada išleis iš baseino. Ir tuo metu kaip tik vienas krokodilas neskubėdamas pradėjo artintis prie manęs… Sau po truputuką, plaukia link manęs, atstumas tirpsta, o niekas nieko nedaro. Vajėzus, buvo labai nejauku, ypač kai atstumas tirpo akyse: 5 metrai, 4 metrai, 3 metrai… Tada aš jau pradėjau kabarotis ant tvoros rodydamas prižiūrėtojui, kad turim nelauktų svečių! Tai prižiūrėtojas pamatęs besiartinančią bestiją, ramiausiai priėjo, pagriebė už uodegos ir nutempė tolyn kaip kokį šlapią bulvių maišą Kokia nepagarba!
Na, o po to išleido mus ten visu iš baseino, susėdom ant suolų ir pradėjau žiūrėti iš naujo visą programą, kurią mačiau tik nuo pusės prieš tai buvusiame šou. Buvo įdomu stebėti, kai tas prižiūrėtojas išsitraukė kitą, gal 3,5 metro ilgio krokodilą, kuris buvo papiktintas truputuką. Net specialų savo vardą turėjo – Džiambo. Jis kelis kartus net puolė prižiūrėtoją, bet tas vis išsisukdavo (aukščiau esančiame video tai galite pamatyti). Bet, na, galvokim logiškai – gerai, gali išsisukti nuo nelaimių vieną kartą, 10 kartų, 100 kartų, bet, manau, tikrai būna ir nelaimingų atsitikimų čia. Kai nespėji rankos iš krokodilo nasrų ištraukt ir pan. O tada, įtariu, baigiasi viskas liūdnai. Bet nepaisant visko, mano verdiktas šiam Maerim Crocodile Show, Gater Farm yra pats geriausias. 10 balų iš 10! Nerealus šou, vertas kiekvieno lito!

Antrojo šou iki pabaigos nelaukėm. Pamatę, kad pradėjo kartotis programa, tai dar palaukiau iki to momento, kai pasiūlė vėl kam nors ištraukti krokodilą iš vandens. Norinčių neatsirado, bet jau pats tas prižiūrėtojas su mikrofonu užstaugė: “Maybe Jordan wants to try?” Ou, jėėėė, kur aš nenorėsiu. Vėl prilėkiau prie baseino, vėl pasigavau vargšą nutampytą krokodilą ir iškėliau iš vandens. Antrąjį kartą net spėjau papozuoti fotografui

Šįkart jau drąsiau tempiau lauk krokodilą 🙂

Ten kiti turistai tik aikčiojo gėrėdamiesi mano narsa O aš kaip nugalėtojas grįžau atgal į savo vieta Bet neilgam, nes daugiau jau būti ir gaišti laiko neapsimokėjo, tai atsisveikinę išėjom ir grįžom pas songthaew vairuotoją, kuris tuo metu sėdėjo sau kojas ištempęs vietiniame kabokėlyje mūsų laukdamas. Bet pamatęs pargrįžtančius mus greitai parlėkė ir tęsėm kelionę toliau. Sekantis sustojimas buvo – ilgakaklių moterų kaimas. Šios Padaungo karenų genties atstovės dėl savo ilgų, laibų ir begalės žalvarinių žiedų ant kaklo yra žinomos visame Pasaulyje. Didelio stebuklo šiame kaime nesitikėjau, bet pamatyt tas laibakakles moteris būtų gal visai ir nieko. Deja, bet mano norai greitai pasikeitė atvažiavus ir sužinojus patekimo i kaimą kainas 600 BHT/žmogui, kas yra beveik 17 EUR!!! Na, čia jau atsiprašau… Į krokodilų ir beždžionių fermas įėjimas kartu sudėjus tiek nekainavo, kiek į šitą nesąmonę! Už ką ten tiek mokėt??? Juolab matėsi to ilgakaklių moterų kaimelio prieigos nuo kasos, tai aplink buvo vien tik skaros, prekystaliai ir atrodė viskas kaip didelis turgus. Žodžiu, nutariau nemokėti tokių pinigų ir grįžau į songthaew, kurio vairuotojas nustebo pamatęs mane grįžtantį po poros minučių nuo išėjimo. Pradėjo klausti, kas man negerai, kodėl neinu į kaimą (tas klausimas buvo, toks, daugiau ženklais ir mimika)? Sakau, kad kaina LABAI didelė ir aiškinu, kad 600 batų už pasivaikščiojimą po tokį kaimą yra nerealūs pinigai. Kaip nebūtų keista, bet jis mane suprato! Paėmė už rankos ir sako, kad eiva atgal su juo ir jis suderins 400 batų kainą! Na, bet ir tokia kaina man neatrodė logiška. Brangiau už visas gyvūnų fermas šiandien lankytas. O ten kas tame kaime? Bobikės savo skaras mezgančios? Ne!!! Sakau, kad sėdam į pikapą ir važiuojam toliau! Vairuotojas nesėda, klausia, kokios kainos aš norėčiau už patekimą į kaimą? Net nežinojau, kad čia galima derėtis Sakau, kad mokėčiau ne daugiau 200 batų! Vairuotojas tada ranka numojo ir įlipęs į songthaew pavežė gal 200 metrų iki sekančio sustojimo, mano tuo metu įsivaizduotos didžiausios dienos atrakcijos – TIGER KINGDOM!!! Matomai, labai jau nerealios kainos užsiprašiau.
Kas liečia tigrų karalystę Čiang Majuje, tai daug komentarų ir atsiliepimų buvau internete skaitęs dar prieš apsilankant čia. Vieniems – nežmoniškai patiko, kitiems, idėjiniams, buvo skaudu matyti narkotikų ar vaistų prifarširuotus bejausmius tigrus. Na, bet faktas buvo tas, kad iš trijų (o gal jų yra ir daugiau) Tailande esančių tokių tigrų fermų, šis, šiaurinis, Chiang Mai tigrų kompleksas yra pats geriausias šalyje. Nes panašus yra šalia Bankoko, tai jis labai nudrengtas, tigrai suvargę ir apatiški, o kainos – didžiulės.

Toks, va, nepigus malonumas norintiems paliesti tigrą ar turėti nuotrauką su juo

Dar vienas yra Phuketo saloje, bet ten kainos dvigubai didesnės už tas, kurios yra Tailando šiaurėje. O tos kainos tikrai nemažos. Nuotrauka su 2014 metų lapkričio kainomis pateikta kairėje. Taaaip, nepigus malonumas. Bet reikia! Nutariau pasiimti TAKE3 paketą su didelių, mažų ir pačių mažiausių tigrų lankymu. Kaina 1260 BHT arba 33 EUR. Brangu. Bet, pvz, Phukete analogiškas paketas Tigrų fermoje kainuotų 2300 THB. Žiaurus skirtumas, tiesa? Bet tas pigumas ir gera paslaugos kokybė atsirūgsta kitu galu – žmonių čia buvo bilekiek. Eilės prie kasų, prie informacijos, o dar liūdniau pasidarė jau nusipirkus bilietus ir gavus savo eilės numerį. Manasis buvo 2261!

Netoli kasų buvo tokie, va, informaciniai stalai su paaiškinti pasiruošusiomis tailandietėmis, kurį turą labiausiai apsimoka pasiimti

Užėjus į tigrų karalystę, visur buvo iškabinti tablo su laukiančiųjų eilėmis. Didžiausios eilės buvo pas pačius mažiausius tigrus, 2-4 mėnesių amžiaus, ir pas pačius didžiausius tigrus (2-3 metų amžiaus). Pas vyresnius tigrus žmonių jau nebeleidžia, nes jie neprognozuojami. Iki 3 metų tigrai dar laikomi suvaldomais ir žmonėms iš dalies nepavojingi. Tiesa, teko pasirašyti krūvas lapų ir taisyklių, ko negalima daryti. Svarbiausi punktai – negalima fotografuoti su blicu (ir dėl ko absoliuti diduma nuotraukų gavosi paplaukusios, nes tigrai laikomi narvuose, jie yra prieblandoje, plius visada juda, tai plaukia 2 kadrai iš trijų) ir negalima liesti tigro galvos. Kategoriškai.

Elektroninis tablo su informacija, kiek žmonių laukia pas konkrečius tigrus

Tampyti už uodegos, glostyti iki pečių linijos – prašom. Bet galvos glostyti ar ją liesti – šiukštu. Taipogi negalima prie tigrų artintis jiems iš priekio. Nes tada jie gali pajusti pavojų ir pulti. Taisyklės paprastos, beliko sulaukti eilės. Vieno žmogaus narve apsilankymas trunka 5 minutes (apytiksliai, niekas tiksliai laiko nematuoja ten). Lengva buvo paskaičiuoti, kiek reikės laukti eilėje pamačius elektroniniuose tablo, kad eilėje laukia 20-30 žmonių…
Prieš papuolimą pas pačius mažiausius tigriukus (2-4 mėnesių amžiaus), po bilietų nusipirkimo ir užsiregistravimo, praėjo pusantros valandos. Aišku, nebuvo taip, kad sėdėtum ir žiovautum tą laiką, bet jis, atvirai sakant, vis vien prailgo. Aišku, buvo galima pasivaikščioti po tigrų narvus, pirmą kartą gyvenime pamačiau baltąjį tigrą, kuris yra bengališkojo tigro atmaina. Turiu pripažinti, kad šie tigrai atrodė ypač gražūs ir orūs. Deja, bet pas juos į narvus žmonių neleido. Ganėtinai nemažai žmonių susibūrę buvo ties tigrų inkubatorium, kuriame buvo saugomi vos 3-5 savaičių gimę tigrų jaunikliai. Kontakto su žmonėmis jie taipogi neturi, nes pačius tigriukus galima pamatyt tik už ganėtinai tankių grotų. Visą šios tigrų karalystės plotą galima apeiti per 15-20 minučių. O po to prasideda laiko marinimas, belaukiant savo eilės

Žaidžiantys tigrai narve

5 savaičių tigriukai inkubatoriuje

Baltasis bengališkasis tigras. Išdidus ir orus 🙂

Ties įėjimu į tigrų teritoriją

Daug kas ėjo pavalgyti, nes buvo čia ir veikianti kavinė, bet šios pramogos atsisakiau pamatęs kavinės kainas Tai be tikslo laukdamas savo eilės sukau ir sukau ratus apie įvairiausius tigrų narvus. Ties vienu pastebėjau visai įdomu epizodą, kaip vienas tigras pusiau žaisdamas, pusiau ant rimtųjų puolė kitus 2 tigrus. Užsimezgė rimtos grumtynės su paurzgimais. Bet šį dūkimą pamatęs prižiūrėtojas greitai prilėkė ir su vandens srove iš šlangos nuramino įsiaudrinusius tigrus. Galiausiai po pusantros valandos laukimo, atėjo eilė ir mums papulti pas pačius mažiausius tigriukus. Pas juos šiaip eilė būna viena didžiausių, bet ji greičiausiai juda, nes aptvare buvo po 5-6 tigriukus. Tai prie kiekvieno prievesdavo turistą ir ten fotografuodavo visaip. Tiesa, einant į tigrų narvus galima samdytis fotografą, kuris su savo ar su tavo fotoaparatu padarys porą šimtų nuotraukų. Bet kiek skaičiau internete, tai tos nuotraukos būna bilekokios, plius ir kaina 500 THB už tokį fotografą, mano supratimu, yra daug.

Na, štai ir atėjo laikas užeiti į pirmųjų tigrų narvą. Nuo šios vietos ši nerealiausia kelionės diena pradėjo ristis žemyn. Prieš užeinant, reikia palikti visus daiktus, batus ir įsispirti į specialas tapkes. Galima pasiimti tik fotoaparatą. Viskas puiku. Užeinam į narvą su konkrečiai priskirtu ir mus globojančiu prižiūrėtojų ir… Visi tigriukai miega. Buvau skaitęs, kad jie gyvesni būna pačiais rytais, kai dar būna alkani ir nepavargę nuo žmonių. Man užėjus apie 16 h dienos, tai visi tigriukai pakampėse miegojo. Prie vieno gulinčio pasifotkinau, prie kito… Ir…? Kažkaip tokios ekstazės kaip buvo su krokodilais aš čia visai nepajutau. Vos ne kaip prie iškamšų atėjęs nusifotografuoji ir turi eiti toliau. O pinigai sumokėti ir, sakyčiau, nemaži. Prie vieno taip atsigulęs nusitraukiau, po to – prie kito, o po to ir sakau tam prižiūrėtojui: “Ei, tai gal galima nors vieną tigriuką pažadinti?” Gi būtų įdomu su juo pažaisti ar ką… Atsakymas paprastas: “No” Pravalitas… Tiesa, vieną apsimiegojusį tigriuką paniurkiau, kuris rodė gyvybės ženklus, bet visumoj išėjęs iš mažiausiųjų tigriukų narvo jaučiau nusivylimą.

Antras iš 4 tigriukų buvo gyvybingiausias. Čia jis graužia šaką kažkokią

Geriausia nuotrauka iš mažiausių tigrų narvo 🙂

Sumušam kumščiais 🙂 Akiej?

Turėčiau kokį mėsgalį rankoje, gal būtų tigriukas ir labiau manim susidomėjęs

Sekantys eilėje buvo maži tigrai, kurių amžius buvo nuo 5 iki 10 mėnesių. Čia nusivylimas tik dar labiau padidėjo: tigrai sau patvoriuose guli, o tu ten šliaužiot keliais apie juos turi, kad nors kokią geresnę nuotrauką padaryt galėtum. Visiška nesąmonė. O dar man nepasisekė, kad 3 iš 4 ten buvusių tigrų subėgo į vieną vietą, atsigulė ir užmigo. Ir ten visi narve buvę turistai į tą kampą subėgo. Nei nusifotkinsi kaip nors įdomiai, nieko. Žodžiu, jei apsilankymą pas pačius mažiausius tigrus vertinčiau kokiais 7 balais iš 10, tai pas šiuos mažus tigrus vertinčiau išvis 4 balais iš 10. Kažkaip nežinau, internete žmonės visai neblogų nuotraukų su šiais tigrais prisidarę, o man nepasisekė juodai – visi miega patvoriuose, tik pats pirmasis dar kažkokius gyvybės ženklus rodė

Paragausim tuoj tigro uodegos 🙂

Įtariu, kad tiems tigrams net bloga jau nuo glostymų

Bandau ir aš savo užpakalį įspraust tarp 2 tigrų

Ką daugiau veikt su tokiais “negyvais” tigrais?

Tik išėjus iš mažų tigrų narvo, reikėjo jau ruoštis eiti pas pačius didžiausius tigrus, kurie yra 2-3 metų. Vat į šį narvą eiti jau buvo ganėtinai baisu ir ekstremalu. Tie pirmieji 2 narvai su tigriukais buvo palyginus vaikiški, o čia… BIG tigers! Na, bet ką, prižiūrėtojas pakvietė į vidų atidaręs narvo duris, tai paskui jį ir nutipenau. Tipo prie šių didesnių tigrų negalima artintis iš priekio, tik iš už nugaros ir vėlgi – negalima liesti galvos. Viskas oki… Įsibaiminęs priėjau prie to didžiulio tigro ir… baimės nebeliko. Nes jie, kaip ir tie mažesni, išsitempę visu ūgiu gulėjo narvo kraštuose. Nafik Aišku, fotkinausi su tuo tigru, bet malonumas glostyti jo pasturgalį buvo mažas. Pabuvę prie pirmojo, nuėjom prie antrojo tigro. Tas irgi guli kaip negyvas. Aš keikte keikiausi mintyse, kad čia ne “Tiger Kingdom”, o “Sleeping Tiger Kingdom”. Gal tikrai tie tigrai prifarširuoti migdomųjų, kad turistų nepultų? Bet man pakliuvęs prižiūrėtojas didelių tigrų narve buvo suprantingas. Antrąjį tigrą jis pradėjo visaip su lazdele budinti, per snukį daužyti, tai tas šiaip ne taip atsimerkė ir pakėlė galvą. Tai skubėjau fotkintis, kol jis dar nors kiek panašus į gyvą…

Bežiūrint į tuos miegančius tigrus ir patį liuliukas apėmė

Arūnas Skersis sako: “Miau” 😀

Eeeei, tik nemiegok, tik NEMIEGOK!!!

Tigras: “Kas ten su mano uodega vyksta?” 😀

Bet netrukus jis vėl klestelėjo ant šono… Ėjom toliau, prie trečiojo tigro. Prieš tai buvę turistai labai smagiai su juo fotkinosi, nes jį prižiūrėtojams pavyko pasodinti ant užpakalinių kojų užšokdinus ant stalo. Fotkės, įtariu, buvo nerealios. O man priėjus, tigras jau akivaizdžiai taikėsi prigulti ir nieko gero iš nuotraukų nesigavo… Ir apskritai, jei pačioje pradžioje aš dar jaučiau šiokią tokią baimę, tai sulig kiekviena narve prabūta minute baimė mažėjo ir didėjo nusivylimas matant tuos apsimiegojusius tigrus…
Kiek situaciją pataisė jau grįžtant link įėjimo užmatyti tie patys miegantys tigrai, bet dabar jie buvo prabudę jau. Tai aš tam prižiūrėtojui pasakiau, kad noriu dar kartą prie jų prieiti ir nusitraukti. Jis neprieštaravo, tai gavosi padaryti nors šiek tiek įdomesnes nuotraukas. Po to išvis 2 tigrai pradėjo žaisti vienas su kitu visai prie manęs. Tai gal kiek įdomesnės nuotraukos gavosi:

Tikras Indokininis tigras ir Arūnas Skersis. Dviejų grobuonių susitikimas akis į akį 🙂

Kokia miela šypsena 🙂 Specialiai man pozavo

Urzgia ant manęs, dantis šiepia parazitas… 😀

Eiiii, priimkit ir mane pažaisti!!!

Bet visumoj – Tiger Kingdom apsilankymas buvo didelis nusivylimas. O aš tiek tikėjausi ir taip laukiau… Gal anksti ryte atvažiavus, kai tie tigrai būna nenuglostyti ir neišvarginti žmonių, būtų buvę kitaip, bet dabar glostinėti miegančius tigrus už tokią nemažą kainą man buvo nei trys, nei devyni. Krokodilų fermoje buvo nepalyginamai įdomiau ir ekstremaliau. O čia – visiška neviltis. Aišku, šis apsilankymas yra didelis sėkmės dalykas, nes nežinai kiek rasi žmonių, kaip tigrai bus nusiteikę ir pan. Man nepasisekė… O dėl tų šnekų, kad tie tigrai prišerti vaistų ar narkotikų, tai net nežinau. Tie tigrai, pas kuriuos žmonių neleidžia, tai labai žaismingi ir gyvybingi. Matėte video kaip jie galinėjasi tarpusavyje. Bet tie tigrai, pas kuriuos leidžia žmones, tai labai jau nugeibę. Įtartinai nugeibę ir aš, visgi, manyčiau, kad kažko jiems duoda, kad jie tokie “be fazių” būtų. Bet čia mano asmeninė nuomonė.
Iš tigrų karalystės išėjau tik 17 h vakaro, prabuvęs apie 3 valandas viduje. Daug šiaip Atėjus pas vairuotoją, šis dar nuvežė į Orchidėjų fermą Sai Nam Phung Orchid Farm, kuri jau užsidarinėjo. Panašu, kad visos Chiang Mai atrakcijos baigia pasirodymus apie 17:30-18 h. Mus dar į vidų įleido, bet buvom paskutiniai lankytojai. Tai pasivaikščiojau tarp visokiausių spalvų, formų ir dydžių orchidėjų. Kaip žinia, man gėlės buvę-nebuvę, bet visai smagu buvo ten pasivaikščiot dėl be galo sutvarkytos aplinkos. Krūmeliai apgenėti, visokiausių augalų įdomių, tyku, ramu, nes daugiau žmonių nebuvo. Visai nieko kaip už 100 batų mokestį. Tiesa, ten galima įsigyti ir orchidėjų sėklų įvairiausių, parsivežt į Lietuvą ir augint. Bet kai pradėjo pasakot kaip tas orcidėjas augint laistant kas 4 valandas, tai čia reiktų nedirbt, o tik jomis ir užsiimt

Net negalvojau, kad orchidėjų gali būti tiek spalvų ir rūšių

Ak, galėčiau būti orchidėjų fermeriu 🙂

Aplinka tai nerealiai sutvarkyta, vaikštai kaip pasakų sode

Welcome to Orchid Farm, my friends!

Na, ir viskas, pasisukęs pusvalanduką po Orchidėjų fermą, grįžau pas vairuotoją ir panašu, kad dienos nuotykiai Mae Rim vietovėje baigėsi. O kiek dar liko nepamatyta… Iš esmės visos Chiang Mai tokios atrakcijos/fermos yra išsidėsčiusios Mae Rim regione, nutolusiame nuo Chiang Mai kažkur per 20 km. Ten nuvykus (iš tikro, galima galvot net apie viešbučio pasiėmimą būtent Mae Rim, nes tada viską apeit pėstute galėtum ir nereiktų mokėti po 500 bahtų už atvežimą/parvežimą iki Chiang Majaus centro) veiksmo, manau, būtų 3-4 dienoms minimum. Nes kiek dar visko neaplankyta liko – Drugelių ferma, Vabzdžių ferma (pasakos apie ją man rytoj kelios amerikietės, sakė, kad labai patiko), Gyvačių ferma, Dramblių parkas, kuriame galima pasižiūrėti kaip drambliai žaidžia futbolą arba piešia su straubliu ir t.t. ir t.t.

Pakeliui namo arba tiksliau – į viešbutį

Besikratant atgal į Čiang Majų taip gera buvo viską prisiminti, ką matei ir kur buvai. Viskas atrodė kaip sapnas: tigrai, krokodilai, beždžionės. Nuotykių ir įspūdžių tiek, kad užtektų mėnesiui ir dar liktų! Su tokiom mintim buvau pargabentas iki viešbučio, išlipau iš songthaew ir priėjęs prie vairuotojo duodu jam 500 bahtų nuo žmogaus, kaip buvo susitarta. Jis man pirštais rodo, kad turiu jam duoti 600 BHT. Aš neduodu ir sakau: “We haven’t been to waterfall”. Jis ten pradėjo marmaliuot kažką, aš kažkaip nusprendžiau nesivelti į ilgas diskusijas, juolab jau buvau prie viešbučio, apsisukau ir nuėjau. Galvojau, gal iššoks iš mašinos ir vysis Bet nesivijo, parėkavo kažką ir nuvažiavo Blin, prie krioklio juk nebuvom, tai kodėl turiu mokėt 600 THB?
Grįžęs į viešbutį apsiprausiau, atsigavau, paragavau brendžio, likusio nuo vakar, ir patraukiau į miesto centrą ieškotis rytdienos turo su drambliais. Visą sąrašą iš 10 turų buvau dar Lietuvoj pasidaręs – kur geriausia, kur įdomiausia ir pan. Tik nežinojau kaip užsirezervuoti sau vietą per tas agentūras. Okay, lankstinukų visur pilna, bet ten nurodyti tik telefonų numeriai rezervacijai. Gi neskambinsiu aš jais Ir tada man pasisekė Einu gatve, tų turistinių agentūrų pilna, užeinu į vieną, kitą, bet galiausiai užėjau į tą vieną, lemtingą Kurioje susipažinau su pirmuoju ir vieninteliu nuoširdžiai besišypsančiu tajum, kuris tikrai nesistengė išgauti iš manęs kuo daugiau pinigų, o nuoširdžiai patarė, stengėsi dėl manęs, maža to – davė pasinaudoti savo laptopu nuotraukų ir video perkėlimu iš fotoaparato į USB diską, ir prie viso to dar pavaišino vietiniu samagonu Jo vardas ir tos turizmo agentūros vadovas – Teeraphan Thipmarn. Jis dirba tarpininku, pats turų neorganizuoja, bet bent jau dėl manęs stengėsi kaip dėl savo sūnaus Problema buvo tokia, kad pirmose agentūrose, kuriose buvau, tai jie galėjo pasiūlyti tik pačius pigiausius rytdienos turus su drambliais, kur tektų joti vienu drambliu keliems žmonėms, pats turas buvo pigus ir neįdomus. Visi nors kažkiek geresni turai rytdienai jau buvo išgraibstyti. Vietų nėra ir taškas. Ir tik užėjus pas Teeraphan Thipmarn, reikalai pajudėjo. Kažkaip ten užėjus radom 3 ar 4 tajus, kurie gėrė alų tiesiog pačioje agentūroje. Juokėsi, atpalaiduojanti atmosfera… O čia įsibrauna Arūnčikas ieškodamas laisvos vietos dramblių turuose. Na, kadangi angliškai kalbėjo tik pats agentūros vadovas, tai su juo ir šnekėjau. Jis paskambino kelioms dramblių fermoms ir akurat – vietų nėra. Bet nenuleido rankų. Sakė palaukt, jis, tipo suras ką nors. O aš sėdžiu, žiūriu į nugertą alaus butelį ir jo klausiu ar čia alus. Sako, kad taip ir iškart – “Gal nori paragaut”? Sakau, kad neeee, aš alaus negeriu Ir pridėjau lemtingą frazę: “Aš geriu tik stiprius ir rimtus gėrimus, o ne tokius birzgalus” Jis tik nusijuokė ir nuo lentynos nuėmė didelį žalią butelį, kurio dugne buvo kažkokie šakniavaisiai. Kaip vėliau sužinojau – tai indiški tamarindai.

Party with Teeraphan Thipmarn in Chiang Mai 🙂

Negana to, kad tie tamarindai buvo užpilti vietiniu samagonu, bet dar jais davė ir užsikąsti geriant Persiprašau, bet pats vaisius – tikrai neskanus, kietas, plius ir estetinė išvaizda man asociavosi su patys suprantat kuo. Bet, va, tas šnapsas visai gerai lindo. Ir buvo ganėtinai stiprus, 50% O kai kiti tajai pamatė, kad su įstaigos viršininku gerai suėjau ir pradėjau net girtaut, tai ir jie prisijungė, kiekvienas norėjo su manim išgert, tai Arūnčikas greitai pajautė, kad jam linksma  Įgijau staiga daug draugų, tik kad susišnekėt su jais nelabai išėjo. Bet buvo tikrai smagu ten sėdėti ir jaustis svarbiu bei įdomiu. Bet labai atsipalaiduoti negalėjau, nes vis dar buvo neaiški rytdienos ateitis. Tik po gero pusvalandžio skambinimų ir laukimo atskambinant, Teeraphan Thipmarn pranešė, kad yra laisvas dramblys Yogi Mahout ture. Bet teks joti dviese ant jo, nes tai paskutinis likęs dramblys, kitų variantų nėra. Man svarbiausia buvo, kad galima būtų normaliai joti ant dramblio nugaros, o ne sėdėt ant dramblio nugaros pritaisytame krėsle, kurie labai žaloja dramblius ir nebelieka jokios egzotikos. Kaina pagal lankstinuką už tokį turą buvo 2600 THB, bet pats Teeraphan Thipmarn net neprašius pritaikė nuolaidą ir sakė, kad užteks 2400 THB arba 62 EUR/213 LTL. Šiaip brangu, bet aš panašiai ir tikėjausi mokėti, nes dramblių turai – patys brangiausi Čiang Majuje. Tik kas man nepatiko tuo metu, tai, kad pinigus paprašė sumokėti jam šiandien ir dabar! Blin… Aš, kaip tikras lietuvis, iškart pradėjau galvot, kad čia mane jau suka apie pirštą. Visgi tai nemaži pinigai, sumokėsi, o po to rytoj galėsi kukuot kaip gegutė ieškodamas galų, kai niekas neatvyks pasiimti nuo viešbučio. Tai ką daryt? O čia dar jie tokie įtartinai visi draugiški, to samagono tik pila, tik pila, per pečius plekšnoja, juokiasi. Man pasidarė baisu. Gal nuo to prigerto alkoholio, gal dar nuo kažko, bet kuo jie buvo draugiškesni, aš tuo didesnę klastą pradėjau jausti

Teeraphan Thipmarn and tourist from Lithuania 🙂

Šiaip aš tuo metu bet kokiu atveju neturėjau tiek grynųjų su savim, tai sakau, kad palauktų manęs, ar grįšiu už pusvalandžio su pinigais. Visi galvom kinkuoja, man aukštai iškeltus nykščius rodo, net nurodė kur artimiausias bankomatas, jei man reiktų pinigų išsigryninti. Draugiškai atsisveikinom ir susirinkęs daiktus ir patraukiau link viešbučio galvodamas kaip čia ką daryti. Iš vienos pusės – mokėti visą sumą iš anksto neaišku kam atrodė labai nepatikima. Bet iš kitos pusės – ar aš turėjau pasirinkimą? Gi taip sunkiai rado tą laisvą dramblį… Beeinant dar smegenėlės labiau apgirto, tai nusispjoviau ir nutariau rizikuoti.  Na ką, pagalvojau, blogiausiu atveju prarasiu 213 litų arba 62 EUR. Nėra tai tokie jau kosminiai pinigai. Tai nuėjęs į viešbutį pasiėmiau savo Visa kortelę ir išėjau ieškoti bankomato, nes grynų jau nebeturėjau. Radau gatvėje ant kampo vieną bankomatą ir nors visur dalinami patarimai gatvėse esančiuose bankomatuose pinigų nenusiiminėti, aš nusiėmiau vėl maksimaliai galimą sumą Tailande – 20,000 THB. Jei Bankoke nusiimant 20,000 THB jie kainavo 1773.05 LTL, tai analogišką sumą nusiėmus Čiang Majuje, ji jau kainavo 1780.92 LTL Matomai tailandietiškas batas per savaitę laiko pabrango lito klausimu
Pasiėmęs pinigus nuo bankomato grįžau į viešbutį, palikau ten kortelę, didžiąją pinigų dalį ir pasiėmiau tik tiek, kiek reikėjo susimokėti už dramblių turą – 2400 THB. Ne tai, kad baisu nešiotis daugiau pinigų, bet man vis labai buvo neramu dėl tų žmonių tokio geranoriškumo. Aš kaip kokia paranojikė bobutė piešiau baisiausius rytojaus scenarijaus: kaip liksiu ant ledo ir eisiu tos agentūros langus daužyt Žodžiu, grįžau pas savo naujuosius draugus, sumokėjau pinigus ir… nieko! Ta prasme, padaviau didžiausią pluoštą pinigų, tas savininkas paėmė, paskaičiavo, susidėjo juos į kišenėlę ir viskas – įpylė dar vieną tamarindų samagono taurelę ir viskas. Aš taip: “Ėėėė, o kur čekis? Ar koks nors įrodymas, kad daviau pinigus?” Tajai į mane žiūri, juokiasi, jiems juokinga, blin Paėmė po to kažkokį popiergalį ir ranka užrašė, kad aš sumokėjęs 2400 batų esu už dramblių turą. Ir pasirašė. Na, čia kiekvienas tokių čekių pagaminti porą šimtų per pusvalandį galėtų, bet ką aš žinau… Paėmiau tą čekį, maktelėjau dar tamarindų užpiltinės ir kilau eiti. Vietiniai net nenorėjo paleisti, prašė pasėdėti su jais, šventę švęsti Bet aš kadangi jaučiau įtampą, tai pažadėjau rytoj sugrįžti, jau po dramblių turo, o tada pabaliavoti Ir išėjau. Ot kvailas padaras  Žmonės geranoriškai stengėsi man padėti ir pagelbėti, o aš prisikūriau teorijų, kad čia mane apgaut nori ir pinigus išviliot… Ech…

Naktinis turgus Čiang Majuje, Tailandas

Kadangi grįžtant prie viešbučio pakeliui ir visai šalia jo buvo garsusis Čiang Majaus naktinis turgus, Night Bazaar, tai vėliau užsukau dar į jį. Kadangi atėjau jau linksmas, tai kad pradėjau visokių nesąmonių ten pirkt, kaip kad ranko darbo išskaptuotų gražių muilų, kažkokių formas keičiančių bezmėnų, dar velnias žino ko… Paišlaidavęs pilnais suvenyrų krepšiais išdidžiai grįžau viešbutin ir ėjau gult. Viena nerealiausių gyvenimo dienų baigėsi. O rytojus žadėjo būti ne ką mažiau įtemptas ir įdomus Tad reikėjo gerai išsimiegoti prieš jį  Kelionė į Tailandą pradėjo įgauti pagreitį…