Thailand 2014 November – XI dalis [Diena su drambliais]

2014 m. Lapkričio 9-oji, sekmadienis
Šįryt atsikėlus teko skubėti, nes kaip vakar su Teeraphan Thipmarn buvo sutarta, tai 8:30 turėjau būti viešbučio foje, į kurį atvažiuos Yogi Mahout turo su drambliais vedliai paimti mus iš viešbučio bei pristatyti į savo ofisą, iš kurio startuosim toliau su kitais turistais. Tai teko anksčiau keltis, greičiau pusryčiauti savo tailandietiškas sasyskas su aštriausiais padažais, kad 8:30 būti viešbučio foje pilnai pasiruošus ir su pilnai pakrautu fotoaparatu. Cirkai vyko jau vėliau Kai atėjo 8:30, o niekas neatvažiavo pasiimti. Okay, gal vėluoja… Taip praėjo 5, 10 minučių. Nieko vis dar nėra. Mano mintys pradėjo suktis apie tai, kaip aš dabar eisiu prie tos turų agentūros ir kaip ten reikės visiems snukius išdaužyt.  Tuo tarpu praėjo jau 15 minučių, viešbučio foje laukusius žmones išsivežiojo kiti turai, likau tik aš. Pradėjau nervintis. Galvojau, palauksiu iki 9, o tada einu ieškot beisbolo lazdos ir eisiu išsimušinėti pinigų. Ačiū dievui, to daryti nereikėjo, nes 8:50, pavėlavus 20 minučių, į foje įlėkė kažkokia mergyčka ir pradėjo blaškytis: nulėkė iki registratūros, ten kažką vietine kalba marmaliuot pradėjo. Smalsumo vedamas nusekiau ją ir paklausiau, ko ji ieško. Paaiškėjo, kad manęs!!! Vyyyyy, pagaliau kančios ir nerimas baigėsi.  Buvo galima judėti tolyn!
Bėda, kad tas judėjimas buvo labai lėtas. Įlipę į furgoną apvažiavom dar keletą viešbučių vis rinkdami žmones, po to visus suvežė į ofisą, pasodino ir laukėm antro furgono, kuris taipogi tuo metu rinko žmones iš Čiang Majaus viešbučių. Galiausiai visi buvo surinkti, mūsų buvo 10 žmonių, tai prasidėjo oficialioji dalis. Pradžiai visi turėjom pasirašyti, kad agentūra už nieką neatsako, kaip pvz: jei sumindys dramblys, kad už viską esame atsakingi mes patys ir t.t. Gal kokia silpnesnių nervų moteriškė ir sustresuotų tokias sutartis pamačius, bet man tai buvo normalu. Po dokumentų pildymo prasidėjo mokymų dalis. Visiems davė po didelį pripūstą gimnastikos kamuolį, kurį vos galima apžergti ir mokinomės ant jo sėdėti, jį valdyti nenukrentant ir pan Turiu pastebėti, kad moterys su tom išžergtom kojom laikėsi kur kas patogiau ant to kamuolio, o vėliau ir ant dramblio, nei vyrai Turbūt, visiems, aišku, kodėl 
Iš esmės tiek Yogi Mahout dramblių turai, tiek kitų kompanijų dramblių turai panašūs – galima rinktis 2 dienų (su nakvyne bambukiniame namelyje, be kondicionieriaus, kur visą naktį vaikytum uodus nuo savęs) arba 1 dienos dramblių turą jojant vienam ant dramblio (brangiau), arba dalijantis jį su kitu žmogum (pigiau). Galima papildomai pasirinkti papildomas pramogas, tokias kaip, kad plaukimas kalnų upe su bambukiniu plaustu ir pan. Savaime suprantama, kad visos papildomos paslaugos – mokamos. Iš mūsų 10 žmonių grupės 2 moteriškės iš Los Andželo (bet kiek daug amerikonų Čiang Majuje!) pasirinko plaukimą upe, tai jas vėliau nuo mūsų atskyrė, bet jos spėjo prisijungti prieš pat mūsų visų antrąjį užlipimą ant dramblių. Visos save kiek aukščiau vertinančios kompanijos būtinai pažymės, kad jų turai – ekologiški ir saugojantys dramblius Patys brangiausi ir geriausią reputaciją turintys turai prisidengia išvis tokiomis veiklomis, kaip dramblių ligoninė, slaugymas ir pan. Tiesa, kaina už tokius turus siekia jau 5000-7000 bahtų (pvz. Patara Elephant Tours), kas, mano nuomone, nėra normalu. Tiesa, yra ir pigesnių turų, už 1000-1500 THB, bet juose, kaip teko skaityti komentarus, jau tikrai žalojami drambliai tiesiog turistų akivaizdoje. Drambliai yra badomi su ietimis, kad eitų tiesiai ir klausytų vedlių. Mano pasirinktas turas (nors iš tikrųjų, aš tikrai neturėjau galimybių rinktis) buvo kažkur per vidurį. Bet aš buvau patenkintas. Pradžioje pamokinę kaip reikės joti ant dramblių, vėliau buvome mokinami komandų, kurių dramblys klauso. Bazinės komandos buvo 4: sustoti, eiti, pasukti į kairę ir pasukti į dešinę. Komandos paprastos kaip 2 kapeikos, net juokingos, bet kai užlipi ant dramblio – staiga neatsimeni nė vienos Galvojau, gal man čia taip, bet po to ir kitus ta pati problema ištiko. Dabar visų komandų neatsimenu, bet žinau tikrai, kad komanda sustoti buvo kaip angliškas žodis HOW – tariasi taip prailgintai HAAAAAAU! Komanda “eiti” buvo: VYVY, o pasukti į kažkurią pusę – KVAKVA Šiaip gali būti, kad maišau jau tas komandas, bet esmė – žodžių juokingumas ir paprastumas, bet nepaisant to, vis vien jų neatsimeni

Tokių krūvų bananų niekada prieš tai niekur nebuvau matęs

Taigi praėję įvadinius kursus, buvom susodinti į džipą ir išvažiavom. Pirmas sustojimas buvo kur kas greičiau, nei aš tikėjausi: sustojom vietiniam turgelyje prisipirkti pašarinių bananų drambliams. Gyvenime niekur nebuvau matęs tokių krūvų bananų aplink. Tiesa, buvo mums pasakyta nupirkti (jei norime) maišą bananų mūsų asmeniniui drambliui pamaitinti ir jį taip labiau pamaloninti. Atvirai pasakius, manau, kad tai dar vienas išmislas turistams mulkinti, nes dramblys per parą suėda 150-200 kg maisto. Nesvietiškai daug, sutinku. Bet tie mūsų nupirkti 4-5 kg maišai bananų už 40 BHT yra tas pats, kaip alkanam vaikui duoti bombonkę. Na, bet liepė nupirkt, tai nupirkau. Juolab, 40 BHT nėra daug, gaunasi kažkur 3,6 LTL arba 1,05 EUR už 5 kg bananų
Po apsipirkimo vėl visi sulipom į furgoną ir pasileidom link dramblių fermos. Važiavom valandą laiko. Furgone tuo metu amerikietės valdė situaciją. Susitiko 2 amerikiečių grupelės – 2 iš Los Andželo, kitos 3 buvo iš Majamio. Tai ten jos spygaudamos visaip pasakojo savo nuotykius Tailande, kitiems beliko tik klausyti. Be jų furgone buvo dar anglų porelė (labai nekalbi), 2 lietuviai (taipogi labai nekalbūs, nes aš kažkaip nebuvau linkęs ten svaičioti apie savo potyrius) ir airė, kuri buvo prie tų anglų priskretus. Tai situacija tokia: amerikietės viena per kitą aikčiodamos ir cypdamos įvairiais balsais, labai emocingai, pasakojo, ką jos matė ir patyrė, o kiti sėdėjo ir bukai klausėsi. Ypač reiškėsi tokia moteriškė, gal 40 metų amžiaus, iš Los Andželo. Dieve, per tą valandą vos ne visą jos gyvenimą išklausėm. Bet kaip ji šneka… Akis varto, gestikuliuoja, emocijas reiškia, baltus kaip sniegas dantis rodo ir atrodo, kad kiekviena jos diena yra kažkas WOW Tai ją ten kažkas sugėlė, kad ji visa ištino, tai į ją tigras atsisuko, tai dar ten kažkas jai nutiko, žodžiu – sužinojau viską, kas tik įmanoma. Ji turi vaikiną (bet ne vyrą!, nors jai 40 metų), kurį paliko Amerikoj ir dabar mėnesį laiko keliauja po Tailandą, kaip jai faina ir smagu  Ten net norėdamas vargiai įsiterptum į tą tiradą.

Tokia, va, panorama pasitiko sustojus trumpam atsikvėpimui

Po valandos važiavimo, staiga sustojom dar viename pakelės turguje. Davė 15 min laisvo laiko prieš tęsiant kelionę toliau. Buvo ten nemažas turgus, net keli bankomatai, tualetas, vaistinė, parduotuvėlė, kurioje nusipirkau šaltos Colos buteliuką už 17 THB / 1,50 LTL Po to dar vaistinėj nusipirkau tigrų balzamo, kurie malšina raumenų skausmus. Kaina pasirodė visai nebloga, tai paėmiau iškart 2 balzamus – vieno kaina buvo 49 BHT arba 4,40 LTL / 1,30 EUR Lietuvoj tokie tikrai 5x daugiau kainuoja

Panašūs furgonai vienas po kito sustojo prie šio turgaus. Panašu, kad čia neoficialus sustojimas prieš tęsiant kelionę toliau į kalnus

Po to visi grįžom į pikapą ir tęsėm kelionę toliau. Kiek pavažiavę sustojom, visiems išdalino spec rūbus persirengimui tokiuose baisiuose tualetuose. Visi persirengė, grįžo į furgoną ir vėl važiavom nepilnai valandą laiko (toli, blin, tie drambliai nuo Čiang Majaus), kol galiausiai įsukom į džiungles ir sustojom prie upės. Toji daugiakalbė su savo jaunesne drauge buvo pasirinkusios plaukimą upe su bambukų plaustu. Tai jas ten išlaipino ir paruošė plaukimui. Aš vienintelis išlipęs iš furgono dar spėjau nukrypuoti iki upės, nusifotkinti ir pakilnoti bambukų atraižas. Ten ištisa bambukinių plaustų dirbtuvė atidaryta buvo

Kažkas jau leidžiasi į kelionę su plaustais upėje

Čia ne tik plaustų paleidimo, bet ir jų gamybos vieta

Apšniukštinėti paupį man buvo visai įdomu 🙂

Ta, kuri arčiausiai, ir buvo nesugebanti užsičiaupti amerikonė 🙂

Grįžęs įšokau į furgoną ir jau 8-iese tęsėm kelionę toliau. Turiu pastebėti, kad važiuoti be tos čiauškančios amerikonės buvo kur kas smagiau. Na, o po to, pagaliau, pamačiau pirmuosius gyvus dramblius savo gyvenime.  Mano džiaugsmui paaiškėjo, kad čia ir yra mūsų kelionės tikslas. Tik iššokęs iškart puoliau fotkinti dramblius, žaliuojančius laukus ir kalnus. Tuo metu buvau ekstazėje – nerealiai man čia viskas patiko:

Štai ir pirmasis mano matomas gyvas dramblys 😀

Vajėėė, kiek daug dramblių!!! Ir kokia gamta aplinkui!

Tokį Tailandą, spėju, mažai kas yra matę…

Alkanas mazgis, šlamščia ir šlamščia tą žolę

Tuo tarpu mūsų gidai nuėjo į palapinę, pradėjo tarškinti puodais, ruošėsi vienai kvailiausių dienos programos dalių – vietinio maisto ruošimui. Kiekvienam įdavė grūstuvę, dubenėlį ir liepė patiems iš ingredientų paruošti populiariausias vietinių papajų salotas. Davė kažkokių pupelių, ankštinių augalų, dar neaišku ko, reikėjo viską sutrinti, po to ten primetė pipirų, dar kažko ir toliau vyko trynimo procesas. Galiausiai visi savo, kaip paaiškėjo, priešpiečius baigė ir gidai liepė paragauti maisto, kurį patys pasigaminome. Tada netikėtai tapau dėmesio centru, nors to visai nesiekiau. Aš, savaime suprantama, tokios nesąmonės, net nesiruošiau valgyti. Hepatitais užsikrėsti nesiruošiau, nes gi į Tailandą vykau nesiskiepinęs. Tai viena mergyčka, mūsų viena gidžių, užmatė, kad aš tą dubenį nuo savęs nustūmiau, prilėkė ir klausia, kodėl nevalgau. Aš taip ramiai atsakiau: “I won’t eat this”. Ta tokiu tęsiamu ir žaismingu balsu atsako: “Whyyyyyy?” Aš toks: “Aaaaa…” Ir nežinau ką atsakyt. Sakau, kad nenoriu. Tai pradėjo tiek tos mergyčkos, tiek visi kiti sakyti, kad čia labai skanu ir turiu paragauti. Neįtikino. Galiausiai atsikabino, bet vėl neilgam. Užvalgius visiems išdalino vandens buteliukus atsigerti. O čia vėl aš užsiroviau Duoda man vandens, o aš neimu. Ta vėl manęs klausia, kodėl aš neimu vandens buteliuko. Aš ir sakau, kad vandens aš negeriu Oplia – aš ir vėl dėmesio centre Visi galvas kraipo, klausia, ką aš tuomet geriu. Blin, susinervinau, išsitraukiau iš maišelio Colos buteliuką ir sakau – “Va, ką aš geriu!!!” Cirkas, blin. Bijodamas, kad tuoj vėl dėl ko nors prie manęs prisikabins, aš nutariau tept mieles iš tos palapinės, nes jau mačiau, kad gerai čia nesibaigs.

Netikėta, bet labai maloni pažintis 🙂

Išėjau ir mano išėjimas tuoj pat buvo apvainikuotas: stoviu, geriu sau Cola ir jaučiu, kad kažkas ateina iš už nugaros. Atsisuku, o ten – dramblys!!! Priėjo prie manęs ir staublį link Colos tiesia  Žino, ką reikia gerti! Vajėėėzus, tada pirmą kartą gyvenime paliečiau dramblį, o tiksliau – jo straublį. Toks kaip guminis, šeriuotas ir labai lankstus Aišku, dramblys vaikščiojo ne vienas, už jo tipeno mažas tajus, kurio net nepastebėjau iš pradžių. Nuvedė po to pro mane jis tą dramblį prie palapinės ir visi pradėjo šerti jį savo atsivežtais bananais. Galiu pasakyt, kad apetitu jis nesiskundė tikrai. Ėdė viską, ką tik rado. Po to teko net slėpt maistą nuo jo, nes būtų tikrai suėdęs viską, ką tik ras. Gerai, kad sasyskų neturėjau pasiėmęs su savim. Būtų ir jas prarijęs
Na, o po to įvyko drama Pasiūlė norintiems atsisėsti ant to dramblio ir su juo apeiti tokį ratuką. Kaip sakant, pasitreniruoti prieš žygį į džiungles, išbandyti komandas ir pan. Iš 8 žmonių norinčių neatsirado, visgi baisu taip iškart paimti ir ropštis ant dramblio. Tai ką Jūs galvojat? Tos gidės vėl išrinko mane ir sako: “Tu didžiausias, tai tu ir lipk, parodysi kitiems kaip reikia joti ant dramblio”!!! Dieve, ne visada gerai būti dideliu Aš taip prieinu prie to dramblio, tas jį atvedęs tajus drambliui su pagaliu per kelį padaužė, dramblys kelį pakėlė ir padarė tokią kaip kėdutę. Ir viskas – tipo: “Lipk!”. Eina šikt, galiu tik tiek pasakyt. Vos užsikabarojau ant to dramblio Nėra nei kur įsikabint, nieko. Man tos gidės patarė už jo ausų lipant laikytis. Man baisu buvo jas nurauti Vienu žodžiu, cirkas be pinigų buvo. Šiaip ne taip užsikabarojau ant to dramblio, kai visas buvau šlapias nuo prakaito. Nežinau nuo ko jis mane išpylė, bet buvo viskas viename: ir baisu, ir karšta, ir stresas, ir nežinojimas ką daryti toliau. Esmė, kad užlipus ant dramblio visas jo valdymo komandas pamiršau. Iš karto. O jis žingsniuot link palapinės pradėjo, nes ten buvo maisto, ir tos palapinės stogas vos manęs nuo jo kupros nenuvertė Matosi paskutinėje foto, kai aš atsistūminėjau nuo stogo, kad nenuvirst:

Žiūrėkit, koks alkanas milžinas. Visai kaip aš 😀

Kabarojuos ant dramblio kupros. Sekasi sunkiai

Jau beveik užsėdau, jau beveeeeeik!!!

Teko saugotis stogo, kad dramblys manes nenuverstų

Na, o po to dramblio vedlys jį apsuko ir nužingsniavo šalia manęs su drambliu pro tą pažintinį taką. Galiu pasakyt tik tiek: Viešpatie, kaip man buvo baisu!!! Sėdi ant dramblio sprando, įsikabinti absoliučiai nėra kur, viskas, kuo gali pasikliauti – tai savo šlaunimis. Natūraliai, daugiau nėra į ką įsikabinti. O dar tas ratukas buvo su kalneliais ir nuokalnėmis. Tai kai dramblys pradėjo lipt žemyn, galvojau, kad tuoj pat persiversiu per priekį ir nukrisiu arba ant jo straublio, arba jam po kojomis Ir taip pabaigsiu savo gyvenimą šioje Žemėje. Atvirai pasakysiu – sėdėdamas ant dramblio laukiau-nesulaukiau, kol jis apeis tą mažą ratuką, kuris man prailgo iki begalybės. Nuotraukose puikiai matosi mano veide tuo metu siautusios emocijos Galiu pasakyt tik tiek, kad nei laipiojant vakar ant krokodilų, nei tampant liūtus už uodegų man nebuvo taip baisu, kaip sėdėt ant šio dramblio nugaros. Blemba, koks aukštis!!! Sėdi vos ne 3 metrų aukštyje, nei kur įsikabinti, nei kur įsitvirtinti, kojos išskėstos maksimaliai, nes dramblio sprandas tikrai storas, nu visiškas pravalas, ir lauki, kada nukrisi Žodžiu, emocijų buvo vėl nors vežimu vežk:

Baisiausias momentas – kai dramblys lipa žemyn

Kodėl mano veidas visiškai nelinksmas?

Vajėzus, kaip man čia buvo viskas baisu

Pagaliau kančios baigėsi, ieškau būdų kaip nulipti nuo šito bestijos

Palengvėjo tik nusikabarojus žemyn nuo to padaro. Gal jis ir geras, gal jis ir ne piktybinis, nu bet sėdėt man ant jo nugaros tikrai nepatiko Po to stebėjau kaip kiti sunkiai ant jo nugaros lipo ir kaip lygiai taip pat prakaitavo. Aš tuo tarpu atgavęs kvapą grožėjausi Šiaurinio Tailando kalnais ir vaizdais.

Visas šlapias ir pažliaugęs buvau nuo pirmosios savo pažinties su drambliais 🙂

Super gražu buvo. Galiausiai visiems prajojus, mus vėl surinko į pikapą ir nuvežė į gretimą kaimelį jau normaliai pavalgyt. Pietų kaina buvo įskaičiuota į turo kainą, nes už nieką mokėti daugiau nereikėjo. Tie pietūs buvo tokie kaip čia pasakius… Ryžių kalnas, žuvis ir arbūzai su ananasais. Tai aš mitau arbūzais su anananais Bevalgant atvažiavo kita mašina ir, o Dieve, atvežė vėl tas dvi iš Los Andželo, plaukusias plaustu. Tos tik prisėdo prie stalo, vėl prasidėjo klegesys ir mataravimas rankomis pasakojant, kaip joms buvo baisu ir įspūdinga plaukti plaustu. Pajaučiau, kad negaliu klausytis tų kvailų šnekų, tai atsistojau ir nutariau pasivaikščioti geriau po tą kaimelį.

Kaimelis Tailando gilumoje

Ėjau, ėjau, netikėtai papuoliau į tajų vestuves ir dar taip į patį vidurį įsiroviau netikėtai, kad net susinepatoginau Ką aš žinau, einu, matau, kad muzika groja, žmonės klega, galvojau, kad kažkas vyksta. Ateinu, praeinu pro žmones, o ten stalai nukrauti, sėdi nuotaka su jaunikiu, žmonės linksminasi, o čia išlenda vienas didelis kažkokiom drapanom apsirengęs! Bet visi buvo labai malonūs, linkčiojo, dantų baltumą demonstravo, bet aš tik akis išverčiau ir atsiprašęs pasišalinau Bet spėju, kad šis akibrokštas jiems patiko ir po to turėjo valandą laiko apie ką šnekėti, nes nueinant pavymui visi į mane žiūrėjo ir mojo ranka
Žodžiu, po nesėkmingo pasivaikščiojimo grįžau prie stalo, o tos gidės vėl prišoko prie manęs. Klausia ar valgiau, ar nenoriu pasistiprint ir rodo man į tą žuvį su ryžiais. Viau!!! Sakau, kad aš žuvies nevalgau Vėl Arūnčikas dėmesio centre. Nežinau, ką ten jie pagalvojo, bet, kad pagalvojo kažką, tai tikrai – nes ką man duoda, to aš nevalgau ir negeriu Reikėjo pasiimti sasyskų, būtų buvę gal ramiau
Na, o po to prasidėjo pagrindinė atrakcija – safaris su drambliais į džiungles! Vajėėėzus!!!

Ar matote tą dramblį su iltimis tolumoje?

Surinko visus ant tokios platformos, kad būtų patogiau ant dramblio užlipti ir nereiktų ant jo kabarotis nuo tos kojos ir pradėjo vesti dramblius vieną po kito. Ir sodino tiesiai ant kupros po vieną arba po du. Beje, viena moteriškė iš Majamio “chebros” buvo per 50 metų tikrai. Tai ji atsisakė lipti taip paprastai ant dramblio nugaros. Tai jai specialiai buvo atvestas atskiras dramblys su pritaisytu suolu jam ant nugaros. Buvau skaitęs internete, kad tokie “sostai” labai skausmingi drambliams, jų oda po to kraujuoja ir pan. Bet kas moka pinigus, tas ir muziką užsako… Buvo 6 drambliai, visus susodino, likom tik mudu, du lietuviai Klausiu: “O kur mums dramblys?” Sako: “Jums atvesim bandos vadą!!! Jis, va, ten stovi”. Pasižiūriu, o ten – monstras kažkoks ir dar su iltimis!!! Po to vienas varovų nuėjo iki jo ir žiūriu atveda. O po to liepė ant jo ir lipti. Wow… Pasisekė Tuo metu bent taip galvojau
Užlipom dviese, bet, spėju, turbūt dėl to, kad šis dramblys buvo didžiausias, plius su iltimis, tai jo vedlys visada sėdėjo kartu ant dramblio su mumis, kai kitų 6 dramblių vedliai ėjo šalia. Man tai nelabai patiko, nes gavosi beveik taip (su retomis išimtimis), kad ant dramblio jojome tryse. Fotoaparatus teko palikti furgone, tai nuotraukų nuo dramblio nugaros neturiu, deja Aišku, lakstė aplink tos gidės viską fotografuodamos, bet nieko rimto ten jos nenufotografavo, plius nuotraukų kokybė – baisi. Na, bet kadangi neturiu nieko daugiau, ką parodyt, tai demonstruoju šias nuotraukas:

Iš tolumos išnyra mūsų vilkstinė

Pagaliau tas dramblio vedlys nušoko nuo dramblio ir man paliko daugiau vietos 🙂

Tipu tapu, tipu tapu 🙂

Na va, turas jau ir baigiasi, tuoj bus maudynės

Galiu pasakyti, kad pats turas su drambliais po džiungles buvo trumpas ir mane kiek nuvylė. Visą dieną ruošėmės, mokinomės jojimui ant dramblių, stengėmės išmokti dramblių valdymo komandas, o pats jojimas truko pusvalandį ir nė minutės ilgiau! Net lankstinuke buvo rašyta, kad jojimas truks valandą laiko, bet to nebuvo. Apsukom realiai mažą ratuką pro džiunglies, vėliau įbridom į upę ir paėję iki maudynių vietos buvom nulaipinti nuo dramblių ir pradėjom juos maudyti. Visuose turuose akcentuojamas dramblių maudymas. Tipo, jiems tai labai patinka. Nežinau, jei tai taip tiems drambliams patiktų, tai jie savo noru į tą vandenį gultųsi, o ne vedlių tampomi. Bet čia tik šiaip pastebėjimas.
Tas pusvalandis ant dramblio kupros praėjo greitai, buvo įspūdingas (aišku, būtų buvęs įspūdingesnis, jei vedlys priekyje nebūtų sėdėjęs), bet man viską nusvėrė nepatogumas… Dieve, tas dramblys toks storas, mano kojos tiek neišsiskėtė, kiek reikia, kad jos išsiskėstų, norint tvirtai įsitaisyti ant jo nugaros 😀 Nepatogu žiauriai. Aš ten tas kojas ir lanksčiau, ir ko tik nedariau, kad tik patogiau būtų, bet finale vis vien – rytojaus dieną vaikščiojau išsiskėtęs, kaip išp**** Visas kirkšnis skaudėjo Aišku, būtų buvus galimybė sėdėti drambliui ant sprando (visgi – tai ploniausia dramblio vieta), tai gal būtų buvę geriau. Bet ant sprando didžiąją laiko dalį sėdėjo dramblių varovas, kuris nušokdavo tik retkarčiais, nuotraukai pasidaryti mums be jo. Baisiausias dalykas jojant drambliu bent man buvo dramblio lipimas žemyn kalnu. Grynai virsti į priekį, įsikabinti nėra į kur, atsiremi delnais į dramblio galvą ir meldies, kad rankos nenuslystų. Lipant į kalna paprasčiau viskas. Atgal taip “nemeta” sėdint, kaip į priekį drambliui lipant žemyn. Potyris, žinoma, nerealus… Žingsniuoji sau lėtai drambliui ant nugaros, viską iš aukšto matai, pereini visokias balas ar upelius nesušlapęs kojų. Pasaka Gailėjausi, kad nepasiėmiau fotiko su savim ir palikau jį mašinoj. Antrą kartą, jei kada nors dar gyvenime josiu su drambliu, tai foto aparatą būtinai pasiimsiu su savim. Gal jau nesutraiškysiu arba nepaskandinsiu jo vėliau upėje…

Kas ten mojuoja nuo to rimčiausio dramblio su iltimis?

Ekstremaliausias epizodas – dramblys tūpia į vandenį

Vajėzus, kaip užguliau varovą 😀

Tekšt, tekšt, tekšt per vandenėlį…

Atjojus į maudynių vietą, visi buvom priversti su drabužiais sušokti į rudą vandenį. Visa laimė, ten buvo negilu Na, ir prasidėjo dramblių prausimas. Kiekvienas prausė savąjį dramblį, o aš susirūpinau vaizdų išsaugojimu, tai nulėkiau pasiimti fotoaparato nuo kranto (pagarba toms gidėms, kurios jį atnešė iš mašinos net nepaprašytos). Labai knietėjo paliesti maniškio dramblio iltis, tai nutaikęs momentą pagriebiau už jų. Net nustebau – visas dramblys toks šiurkštus, ta oda stora su šeriais, bet iltys tokios glotnios, tokios lygios, kaip specialiai nušlifuotos būtų. Va, dėl jų brakonieriai dramblius ir medžioja… Man tas iltis apžiūrinėjant, mano dramblio varovas ten kažkokią komandą suriko ir dramblys pakėlęs straublį kaip davė man šalto dušo iš jo, kad aš net sukvykiau iš netikėtumo Blemba, geras!!! Paprašiau pakartoti, tada jau net papozavau nuotraukai Geras dušas!

Rimtas dramblys, vadas 🙂

Šaltas dušas su galinga srove 😀

Vajė, kaip man čia turkštis patiko 🙂

Dramblys duoda vaizdų, o Arūnčikas krykštauja kaip mažas vaikas 🙂

Po to prie mūsų dramblio jau ir kiti skubėjo, nes kiek mačiau, tai tik mūsiškis tuo savo straubliu purškė vandenį. Kiti gal tokio fokuso nemokėjo Tiesa, po to atvedė mažesnį drambliuką, tai jis irgi purškaliojo iš savo straublio. Žodžiu, veiklos netrūko, buvo žiauriai smagu.

Gaila, kad laiko tokiems džiaugsmams daug nebuvo. Gal brangesniuose turuose jo būna daugiau, bet jei jojimas truko pusvalandį, tai maudynės – tik gal 15 minučių. Po to pasidarėm visi bendrą nuotrauką su drambliais ir pasirodymas buvo baigtas. Varovai, kaip supratau, su drambliais skubėjo pas kitą turistų grupę, o mes pasukom visi dalindamiesi įspūdžiais link tokio kaip dramblių tvarto. Ten stovėjo keli drambliai, su kuriais jau nejodinėjama. Gal per seni, gal neapmokyti pakankamai – sunku pasakyt. Bet pagrindinis eksponatas tame tvarte su stogu buvo mažas drambliukas. Net nežinau, kokio jis amžiaus buvo, gal 2-3 metų, bet dieve, koks juokingas ir ėdrus Su straubliuku tik ima bananus ir deda į burną. Net iš mamos atima Tai jiems visiems sumaitinom paskutinius bananų likučius. Vienas dramblys buvo išmokytas kiekvienam, davusiam jam bananą, duoti bučkį su straubliu. Davė ir man Visai neblogai pakštelėjo į žandą Taip šlapiai ir aistringai, ak…

Liabas, mazgi. Ar nori banano?

Bet kokie ėdrūs tie drambliai!!!

Love is in the air!!!

Aš ir tu – vieno kraujo

Tam dramblių garde ar tvarte (nežinau kaip pavadint) pabuvom apie 20 min ir viskas – liepė eiti į furgoną. Tipo, važiuosim dar prie krioklio netoliese. Pagaliau mano vakarykštis noras išsipildys! Šiaip kadangi Čiang Majaus apylinkės kalvotos, čia teka kelios upės, tai krioklių yra čia ne vienas. Prie vieno jų mus ir nuvežė. Aišku, čia buvo ne Iguasu kriokliai Argentinoje, bet vis vien – visai fainas kriokliukas su be galo šaltu vandeniu. Kai visą dieną džiunglėse kaitom ir prakaitavom, tai dabar buvo nerealiausias kaifas palįsti po tokiu lediniu vandeniu. Atsigavau per sekundę!

Štai ir pirmasis mano pamatytas krioklys Tailande!

Na, ne Brazilijos kriokliai, bet vis šis tas 🙂

Užsikabarojau ant tokio kaip pjedestalo 🙂

Tikrai skaudžiai šaltas vanduo krito ant kupros ir galvos, bet buvo smagu

Na, o po to visi tame krioklyje durninėjo. Kas maudėsi, kas ant užpakalio čiuožinėjo slidžiais akmenimis, kas kabarojosi kur aukščiau, kad įdomesnę foto pasidaryt.  Pabuvom prie to krioklio kokias 40 minučių. Po to jau visus sukvietė bendrai nuotraukai paskutinį kartą ir liepė eiti jau atgal. Kai visi nuėjo, aš dar paskutinį kartą palindau po kriokliu. Filmuota medžiaga čia:

Persirengti reikėjo tokiam name su daug tualetų ir apie kurį laksto krūvos šunų. To namo šeimininkas ryškiai biznį daro iš tokių užklystančių turistų, nes ant stalo iškart susidėliojo visokius gėrimus, čipsus ir kitą lengvą maistą. Kainos – kosminės. Tai nieko nepirkau

Kol maisto nemato, tol jie ramūs. Bet neduok dieve numesk jiems ką nors

Bet buvo kas pirko ir po to tą maistą šunims mėtė, nes jie už kukurūzą buvo gatavi papjaut vienas kitą. Ir kandžiojosi ten tarpusavyje, ir ko tik nedarė, kad tik pirmas kuris spėtų paimti numestą maisto gabaliuką. Kas įdomiausia, tai visi šunys ten daugmaž vienodi. Tokie kaip laikos. Labai gerai reikia įsižiūrėti, kad juos atskirtum
Na, o persirengus laukė ilga, beveik 2 h trukusi kelionė atgal namo… Važiuojant atgal furgone vyravo palaiminga tyla. Dienos įspūdžiai aptildė (bet ne nenutildė) net šnekiąją amerikonę.

Motoroleris gali būti ne tik transporto priemonė, bet ir prekystalis

Pakeliui sustojom degalinėje, kurioje nusipirkau pagaliau už padorią kainą šalto Sprite Plius užfiksavau į degalinę užsukusią prekeivę. Va, nuotrauka kairėje – per prekes net motorolerio nesimato
Na, o po to jau atvažiavom ir į Čiang Majaus centrą. Pradėjo visus išvežinėti po viešbučius ir nustebęs pamačiau, kad visi išlipdami duoda toms mergicoms, kurios visą dieną apie mus šokinėjo, arbatpinigių. Ir taip nemažai… Amerikonės išlipusios padavė, berods, ar ne 500 bahtų kupiūrą, jei gerai įžiūrėjau Blin… Po to atvežė anglus, tie išlipdami taipogi padavė po 100 bahtų toms mergikėm. Na, o po to, žiūriu, artėjam jau prie puikiai pažįstamo Chiang Mai Plaza viešbutuko. Atvežė iki pat duro, padavė kompaktą su nuotraukomis, aš padėkojau maloniai, atsisveikinau su pikape dar sėdinčiais keleiviais ir… nuėjau Nežinau, manau į 2400 batų sumą turėtų įeiti ir arbatpinigiai Bet akimirka tikrai buvo nesmagi.
Kadangi į viešbutį grįžau jau po 18 h vakaro, tai lauke smarkiai temo. Skubėjau dar pūkštelti į baseiną, nes būtų gėda apsistoti viešbutyje ir nė karto neišsimaudyti jo baseine Tai pasiėmęs apskurusius viešbučio rankšluosčius (siūlau pasižiūrėti pirmąją nuotrauką apačioje – čia 4* viešbučio rankšluostis!!!) nusileidau iki baseino. Teko praeiti neįsivaizduojamai baisiu, tamsium ir smirdančiu koridorium link baseino, užsiregistruoti pas tokį berniuką, kad įeini į baseino teritoriją ir tik tada buvo galima pūkštelti ir atsigaivinti:

4* viešbučio rankšluostis sudriskęs iki negalėjimo

Palaimos akimirka prieš lipant į baseiną 🙂

Baseinas – turbūt normaliausia viešbučio sritis

Aš, baseinas ir baseiną sauganti mitologinė gyvatė 🙂

Bet fainai po įtemptos ir įvykių kupinos dienos pasipliuškenti baseinukyje. Šis net buvo dekoruotas Kambodžoje matytomis mitologinėmis gyvatėmis Atsigaivinęs grįžau į kambarį, susitvarkiau ir dar išėjau į naktinį Čiang Majų pasižiūrėt. Apsukau ratuką nedidelį, bet panašu, kad be Naktinio turgaus ten daugiau nieko nėra. Nei suvenyrų parduotuvėlių, nei kažko tokio, į ką būtų galima paganyti akis. Tiesa, radau McDonald’s pačiame centre. Ir McDonald’s kainos buvo didesnės, nei Lietuvoje. Tas, va, nustebino. Pvz., mano mėgstamiausias cheesburgeris kainavo net 57 BHT, kas sudarė 5,05 lito arba 1,47 EUR. Ne paslaptis, kad Lietuvoje cheesburgeris kainuoja 1,10 EUR. Paprastai Tailande viskas kainuoja pigiau, nei Lietuvoje, tad brangesnis McDonald’s maistas mane kiek nustebino.
Po to užsukau į interneto kavinę persikelti vaizdo medžiagą iš fotoaparato į USB. Pusvalandis interneto arba tiksliau – pasinaudojimas kompiuteriu kainavo 20 batų arba 0,52 EUR. Aišku, galėjau bandyti dar kartą eiti pas jau pažįstamą Teeraphan Thipmarn į jo turų agentūrą, bet kažkaip nenorėjau, nors vakar buvau ir pažadėjęs užsukti. Kitą kartą Vietoj to dar kartą užsukau į naktinį turgų, norėjosi į viską pasižiūrėti blaivomis akimis Na, daug ten visokio gėrio, kainos nedidelės, tai dar visokių tailandietiškų muilų nusipirkau. Galėsiu jais dabar praustis iki gyvenimo galo

Chiang Mai Plaza viešbučio foje – atrodo gal neblogai, bet pats viešbutis baisiai nuskuręs

Apie 22:30 grįžau į viešbutį ir ėjau gulti. Rytoj laukė ankstyvas kėlimąsis ir skrydis per visą Tailandą – iš Šiaurėje esančio Čiang Majaus į Pietus, į Krabi regioną Dar prieš planuodamas kelionę Lietuvoje labai sunkiai sekėsi apsispręsti, kur skristi, va, 12 kelionės dieną – ar į Krabi, ar į Phuketą. Galiausiai, po ilgų svarstymų, pasirinkau Krabi. Ir neprašoviau. Kadangi vėliau nusigavau ir į Phuketą, tai galiu pasakyt vienareiškmiškai, kad Krabi žymiai fainiau, nei Phukete Buvę ten žmonės man tikrai pritars Na, bet apie tai – tolimesnėse dienoraščio dalyse! Ačiū, kad skaitot!!!