Indonesia 2015 March – II dalis [atvykimas]

Kur buvus, kur nebuvus atėjo lemtingoji 2015 metų kovo 9-oji diena. Kas įdėmiau skaitė pirmąją dalį, tie žino, kad tai buvo pirmadienis. Ir man dar reikėjo eiti į darbą (deadtired2) Tiesa, visą dieną dirbti neplanavau, nes skrydis į Romą buvo numatytas 17:30 vakaro. Tai bendroje sumoje dėl kelių valandų darbe pirmadienį, aš sutrumpinau būsimą kelionę cielomis trimis dienomis (jau rašiau apie tai taipogi, kad mano vienas “protingiausių” sprendimų buvo kelionę pradėti ne penktadienį-šeštadienį, o pirmadienį taip prarandant savaitgalį, kurį galėčiau jau leisti būdamas Indonezijoje)! Tikras “genijus” buvau pasirinkdamas tokią kelionės trukmę, na, bet ką padarysi dabar jau. Atsėdėjau iki 14 h didvyriškai darbe ir tada jau pakėliau sparnus link Vilniaus. Et, visgi gerai keliones pradėti ir baigti Lietuvoje. Ir kuomet nereikia trenktis į jokias Varšuvas (thumsup)

Atvykęs į oro uostą sulaukiau jau sutarto skambučio – skambino mano jau minėtos Viktorijos, kuri mokinasi Indonezijoje, mama. Kaip ir kelionėje antrą kartą į Braziliją, kuomet tapau nemokamu kurjeriu Ievai Banytei, taip dabar sutariau atvežti Viktorijai šiokių tokiu smulkmenėlių jos gyvenimą ir mokslus Indonezijoje palengvinti. Žinoma, ta “smulkmenėlė” nebuvo tokia jau smulki – veidrodinis Nikon fotoaparatas su dideliu objektyvu. Na, ir ten dar keletas smulkmenų bei saldumynų. Turiu pripažinti, kad Viktorijos mama labai nepatikliai į mane žiūrėjo atiduodama tokį daiktą į rankas. Ir vis klausinėjo iš kur mes pažįstami. Iš kur, iš kur (spiteful) Iš interneto!!! (superb) Jos veide tiesiog “švietė” nepasitikėjimas manimi, vis klausinėjo, kaip aš skrisiu, per kur skrisiu, kada atsidursiu Džogdžakartoje ir kaip mes su Viktorija susisieksim, gi ji nevisada turi priėjimą prie interneto, bet galiausiai įdavė man į rankas fotoaparatą ir liepė perduoti linkėjimus Viktorijai. Gaila, kad ne bučinį (ohboy) Jūs ryžtumėtės nepažįstamam žmogui perduoti nuvežti tokį daiktą? blush-anim-cl.gif Taip antrą kartą gyvenime tapau kurjeriu 2.gif Užbėgant į priekį galiu pasakyti, kad antras kartas buvo labiau nusisekęs, nei pirmasis, kuomet Rio de Žaneire gyvenanti Ieva Banytė parodė super didelę aroganciją ir nedėkingumą. Maža to, kadangi buvau antrą kartą Brazilijoje prieš Kalėdas, tai paskutinę dieną nepatingėjo mane susirasti ir dar įduoti paketą parvežti dovanų jos tėvams į Lietuvą. Aš kaip durnelis sutikau. (ate-bug)Bet nereikėjo. Nes jau tada matėsi, kad visi jos pažadai “pavedžioti” mane po Rio de Žaneirą, nuvesti kokiais neturistiniais takais ir pan. baigėsi pastoviu išsisukinėjimu. Tai pas ją dviratis sugedęs buvo, tai ji laiko neturi, tai dar kas nors. Atrodo, aš čia mėnesiui į Rio de Žaneirą atskridau ir galiu palaukti. Bet pasiimti siuntinį ir jį įduoti parskraidinti atgal laiko surado. Gėda (lost3) Tiek jai, tiek man, kad apsiėmiau daryti tokias nesąmones. Žinoma, į priekį skrisdamas aš negalėjau žinoti, kad taip viskas bus. Bet atgal jos lauktuvių ir dovanų tėvams tikrai galėjau neimt ir net neimčiau, jei kas laiką grąžintų atgal. Bet jau post factum. Viktorija arba Wiktoo visgi buvo tikrai dėkingesnė. Bet apie viską iš eilės.

Alcohol prices in Vilnius Airport, Duty Free zone

Vilniaus oro uosto DutyFree zonoje alkoholio kainos mane nugąsdino ir aš jo nepirkau. Tai buvo klaida

Taigi, su papildomu bagažu aš jau buvau pasiruošęs palikti Lietuvėlę. Wizz Air skrydis į Romą nevėlavo, tik aš buvau nustebęs matydamas tokį pilną lėktuvą. Vat Jūs man paaiškinkit – kokiu tikslu žmogus pirmadienio vakarą gali skristi į Romą? Nes aš nesuprantu (pleasantry) Na, būtų koks penktadienis, tai, sakyčiau, žmonės skrenda savaitgalį praleisti Italijos sostinėje. Bet ko ten skristi pirmadienio vakare, tai niekas nepasakytų. Žinoma, gal dalis žmonių skrenda darbo reikalais, bet kiti? Atostogauti? Kovo mėnesį? Romoje? Nei du, nei trys rolleyes.gif Beje, eilėje pamačiau savo buvusią bendradarbę iš “Senukų” – Astą Bricaitę. Bet nei pasisveikinom, nei ką.
Pats skrydis į Romą truko beveik 3 valandas ir jos man netikėtai prailgo. Atsisėdęs lėktuve palikau man iš šono dar vieną laisvą vietą. Sėdžiu sau tikėdamasis kokios jaunos gražios bendrakeleivės, kai priėjo toks senis ir klausia manęs, ar čia užimta. Būčiau žinojęs kuo viskas baigsis, tai būčiau sakęs, kad užimta. Bet aš ne aiškiaregys. Sakau: “Neužimta”. Tai dzekis tas ir klestelėjo šalia. Taip buvo padaryta dar viena didelė klaida… (sadybye)

Vakarėja virš debesų

Visai nebloga nuotrauka gavosi skrydžio į Romą metu

Lėktuvas pakilo, skrendam, aš bandžiau snausti, o tas mano naujasis kaimynas pradėjo savo programą. (spice)Pirmiausiai, tai kai stiuardesės pradėjo reklamuoti visokias prekes skrydžio metu, vežioti gėrimus ir maistą, dzekis nusprendė… atsigerti. Bet taip nekukliai… Iš pradžių nusipirko 2 alaus skardines ir 2 po 50 ml “Jack Daniels” viskio buteliukus. Dar taip pagalvojau: gerai rusai sako, kad: “pivo bez vodki – dengi na veter”. (swaying) Tik čia buvo ne vodka, o viskis. Tai dzekis viską susiliurlino per kokias 15-20 minučių. Po to atsistojo ir nuėjo į lėktuvo galą. Netrukus grįžo nešdamasis dar tokį patį komplektuką. (drinker)Susivertė ir jį. Po to išsitraukė planšetę ir užsileido “Resident Evil” filmą su Milla Jovovich. Maža to, atsuko garsą maksimaliai. (slaphead) Ten filme sprogsta, šaudo, griūna, o jis pasidėjęs planšetę ant staliuko atlenkiamo to, ir žiūri. Aš pradėjau po truputuką nervintis. Bandžiau snaust nepaisydamas triukšmo ir tik oba – man smūgis iš alkūnės! Ne, jis nebuvo stiprus, bet dzekis išgėręs pradėjo bušavot, rangytis visaip ir man užvožė netyčia. Atsiprašė, bet garso neprisuko. Maža to – nusipirko dar 3 viskio buteliukus!!! Jau be alaus. Visas tas atlenkiamas stalelis buvo nuklotas alkoholio tara (yoohoo) Aš nežinau, kiek jis pinigų ten išleido ant viso to gėrio, nes juk lėktuve alkoholis yra be galo brangus. Žodžiu, išliurlino ir tuos buteliukus “Jack Daniels” ir pradėjo dzekis smiginėti. (drunkard) Visa laimė, kad lėktuvas pradėjo leistis. Stiuardesė priėjus nurinko tarą ir sako, kad visi elektronikos prietaisai leidžiantis turi būti išjungti. Dzekiui – giliai dzin. Vos ne vos stiuardesė privertė jį tą atlenkiamą staliuką uždaryti. Bet planšetės nesugebėjo priversti išjungti. Tai lėktuvas leidosi paskendęs Milos Jovovič naikinamų zombių garsams (warn) Ir jau nusileidus, lėktuvui sustojus, pagaliau įvyko mano ir to dzekio konfliktas. Visą skrydį aš kenčiau jo nesąmones, bet kai lėktuvas nusileido, atidarė duris ir visi žmonės pradėjo lipti lauk, o senis net nepajudėjo, aš jau pratrūkau. Pradžioje gražiai dar paklausiau: “Ar galit praleisti?” Senis nereagavo, visą dėmesį buvo vėl sutelkęs į savo planšetę. Aš dar kartą paklausiau. O kadangi atsakymo nebuvo, tai pradėjau naglai jam lipti per galvą. (strong) Tiesiog su koja stumti atsistojęs. Tada senis sureagavo: “Dieve, kokia kultūra, negali palaukti, gatavas ant galvos užlipti” ir pan. Aš tada sulojau atgal jam: “Tu pradžiai į savo kultūra pasižiūrėk žmonių nejuokinęs” (wild) Na, ir prasidėjo. Kol traukiau savo kuprinę iš viršaus, šėrėm vienas kitą visokiausiais žodžiais. (threaten) Nuoširdžiai. Kol galiausiai aš nulingavau link išėjimo, o jis taip ir liko sėdėti. Tokį, va, skrydį apturėjau į Romą. Komentarai? (cookie)
Beje, einant į Romos Fiumičino oro uostą, mus pasitiko policininkai su dviem vilkšuniais, kurie uodegas vizgindami visus praeinančius apuostinėjo. Antrą kartą (pirmas buvo Portugalijoje, Faro oro uoste) mačiau, kad, va, taip tikrintų atvykstančius. (greeting)Na, kadangi šuniukai pas mane galėjo užuosti tik sasyskas, tai ėjau ir praėjau ramiai. Po to ilgai ir nuobodžiai laukiau atvažiuojančio lagamino. Nežinau kur strigimas buvo, bet kad reiktų lagamino laukti pusvalandį, tai taip būna retai. Beje, dzekis ryškiai skrido be lagamino, nes jo laukimo salėje nesimatė. Arba jis užmigo lėktuve, galimas ir toks variantas (yawnin)

Tickets to Termini station from Fumicino

Bilietų kasos, siūlančius po 4 EUR bilietus už kelionę iki Romos miesto centro – Termini stoties

Galiausiai lagaminas atvažiavo ir aš išėjau iš oro uosto. Ir štai aš antrą kartą gyvenime Romoje. Tik bėda, kad vėl – tranzitu. Pirmą kartą Romoje buvau išlipęs grįždamas iš Brazilijos ir Italijos sostinėje prabuvau pusantros dienos. Šįkart laiko Romai turėjau dar mažiau – 16 valandų. Nusipirkau Terravision autobusų bilietus iki Romos centro ir atgal (po 4 EUR kiekvienas) ir sulaukęs autobuso pajudėjau link centro. Beje, patarimas atvykstantiems: nepirkti bilieto iskart ir į priekį ir atgal. Kodėl? Todėl, kad tampi “pririštas” prie tos konkrečios kompanijos autobusų. Kaip kad aš tapau Terravision įkaitas. verysad.gif Į priekį nuvažiavau gerai, be problemų, bet ant rytojaus kai jau turėjau grįžti, tai žiauroka buvo matyti dideles žmonių eiles į Terravision autobusus, o tuo tarpu kitų kompanijų autobusai važiavo pustuščiai. Pamoka ateičiai victory.gif
Viešbutį Romoje buvau pasiėmęs visai netoli Termini stoties (kad nereiktų su lagaminais kursuot toli). Vos už 5 minučių kelio pėstute buvo rezervuotasis 1* “Il Talismano B&B” – su pusryčiais viešbutukas. Kaina buvo labai gera, bet tik todėl, kad buvo ne sezonas, kovo mėn. Dvivietis kambarys kainavo vos 38 EUR. Vėliau žiūrėjau jo kainas vasarą, tai jos buvo dvigubos (money) Pats viešbutis labai gerus turėjo atsiliepimus. Booking.com svetainėje jis buvo vertinamas net 9,5 balo iš 10! Nieko ten tokio stebuklingo atvykęs neradau – butas perdarytas į 4 kambarių viešbutį. Turi bendrą virtuvę, vonios kambarį, bevielį internetą. Tokios kaip registratūros nėra. Savininkas parašė išvakarėse laišką, klausdamas kada aš atvyksiu, kad jis būtų namie ir manęs lauktų. Tai gavau atvykęs net 3 raktus – nuo laiptinės, buto ir kambario durų. Ir dar paklausė, kada pusryčiaut norėčiau. Kad visi turistai vienu metu neateitų pusryčiaut (coolness) Užsisakiau pusryčius 8 ryto ir viskas, buvo galima atsipūsti. Žinoma, ilgai kambaryje nesėdėjau ir išlėkiau pasidairyti po naktinę Romą. O joje buvo ganėtinai šaaaltaaaa. Nepaisant to, prasukau tikrai nemažą ratą pro Romos žymiausius objektus. Su dideliu nusivylimu pastebėjau, kad Romoje daug kas restauruojama – Trevi fontano išvis nebėra, Koliziejus apstatytas taipogi pastoliais, kas čia dabar? Prieš 3 metus kai buvau, nieko panašaus nebuvo (emb) Beje, vaikščiodamas ir fotografuodamas sutikau begales lietuvių. Net stebėjausi. Eina kompanija – lietuviškai šneka, po to tokia pagyvenusi porelė – vėl lietuviai. Ne veltui tas lėktuvas toks pilnas į Romą buvo hi.gif Naktinės Romos vaizdai:

Po savo naktinio pasivaikščiojimo į viešbutį grįžau tik prieš 1 h nakties. O tada buvo galima kristi palaimingai į patalus (prostration)
Bet labai ilgai nemiegojau. Kaip nebūtų keista. Jau 7 ryto buvau prabudęs ir pasiruošęs tęsti pažintį su Roma dienos šviesoje. Tiesa, prieš tai buvo pusryčių metas! Visai neblogus pusryčius tas bachūriukas atėjęs paruošė. Ir šilti kiaušiniai, ir arbata, ir rageliai, pyragas ir dar kažkas. Pavalgiau daug ir sočiai. Kadangi skrydis į Šri Lanką iš Romos buvo numatytas 15:45 h, tai dar planavau iki kokios 13 h pasibastyti po Romą. Paklausiau savininko, ar galiu daiktus iš kambario pasiimti tokiu metu, tai sakė, kad be problemų. Nes kiti nuomininkai į tą kambarį atvyks tik vėlų vakarą. Tai liuks! Lekiu vėl pasidairyti po rytinę Romą. O ji pasitiko vėl šalčiu. Vistik kovo mėnesį Romoje dar šalta. (tap-fingers) Ypač naktį ir ankstyvą rytą.

Romos gatvės vaizdas

Keista matyti medžius be lapų Romoje

Bet nepaisant to, buvo smagu pasivaikščioti rytinės Romos gatvėmis ir stebėti darbo dienas pradedančias parduotuves. Pagalvojau, kad visai smagu būtų Romoje kokią parduotuvėlę atsidaryti: turistų čia niekada netrūksta, judesys kiaurus metus. Gal nebankrutuotum? ax.gif
Šiaip į jokį mokamą Romos objektą neužėjau. Nebuvo nei laiko, nei prasmės. Prasukau dienos metu pro Koliziejų, kuris su savo apstatytais pastoliais atrodė dienos metu dar baisiau, nei naktį. Apie Trevi fontaną net nešneku – jo net nesimato per restauravimo darbus. Vienintelis dalykas, kas geriausiai atrodė, tai Romos Forumas:

Bet šiaip, pagalvojus, kokia būtų nesąmonė žmogui atvykus į Romą pirmą kartą – atvyksti ir visi objektai uždangstyti, restauruojami, priėjimas ribojamas ir t.t. Kas keisčiausia, tai lygiai tą patį po 4 mėnesių radau Paryžiuje. Gal 2015-ieji, man nežinant, buvo paskelbti restauracijų metais? dry.gif

Taip bevaikštant po Romą laikas bėgo kaip išprotėjęs. Žiūriu, kad jau viskas – reikia skubėti atgal į viešbutį, susirinkt šmutkes ir bėgt į autobusą, kuris nuveš iki Fiumičino oro uosto. (oldman)Pakeliui užsukau dar į Loop supermarketą ir net už 23 EUR (!) užsipirkau skaniausių šokoladinių saldainių Žemėje, kurių galima įsigyti tik Italijoje – kalbu apie “Perugina Baci” saldainius. Niekur daugiau jų nesu matęs pirkti – tik Italijoje. Ir man jie – nesveikai skanūs, ypač su baltuoju šokoladu. Tikrai rekomenduoju paragauti. Skonis – dieviškas. (peekaboo)Vienintelė bėda – jų kaina. Suvenyrų parduotuvėlėse juos pardavinėja vienetais – po 0,50 EUR. Supermarkete, žinoma, buvo pigiau gerokai, bet 2 pieniškų ir 1 standartinių saldainių pakuotės kainavo 23 EUR. Ir tai buvo pigiausia mano matyta kaina! Kosmosas, žinoma, mokėti 80 litų už saldainius, bet kartais gi galima save palepint good.gif Ypač būnant Italijoje…

Gatvė Romos senamiestyje

Tik Romoje galima pamatyti tokias jaukias gatveles

Beje, įdienojus, apie vidurdienį, jau Romoje darėsi ganėtinai šilta, termometras rodė +16 C. Šiluma peraugo į karštį skubant į viešbutį pasiimti daiktų ir po to su tais daiktais skubiu žingsniu lekiant link Termini stoties. O dar reikia gi prasiirti pro negrų minią, kurių naujas dabar siūlomas žaislas ant kiekvieno kampo – selfie stick. Žinoma, man net minčių nebuvo jos pirkt, bet Paryžiuje vienas mūsų kompanjonas ją įsigijo ir labai džiaugėsi tokiu sėkmingu pirkiniu (tehe)
Atlėkus prie Termini stoties susidūriau su jau minėta problema: kadangi pirkau bilietus vakar vakare ir pirmyn, ir atgal su Terravision kompanija, tai tik vėliau pastebėjau, kokią klaidą padariau. Tikrai nerekomenduoju atvykusiems į Romą pirkti iškart bilietus į abu galus. Nes prie Terravision sustojimo pamačiau TOKIAS eiles žmonių, kad pasidarė baisu neįlipti nei į artimiausią, nei į sekantį autobusą. Maža to, ten buvo įvesta kažkokia nauja, kvaila sistema, kad pradžiai turi nueiti į jų ofisą ir gauti specialų leidimą įlipti į artimiausią autobusą. Prie ofiso – vėl eilės, erzelis, stumdymąsis. Kas pikčiausia, tai tos mažesnės ir ne tokios populiarios pervežimo kompanijos buvo apytuštės ir prie mano akių išvažiavo pustuštis autobusas į Fiumičino oro uostą. O kainos visur beveik vienodos – 4 EUR už kelionę į vieną pusę. Tiesa, būtent Terravision bando gudrauti – perkant bilietą tik į vieną pusę, jis kainuoja jau 5 EUR. O perkant grįžtamąjį bilietą – už juos sumoki 8 EUR ir gaunasi ta pati kaina, kaip ir pas visus. Bet esi tada “pririštas” prie jų autobusų. O, kaip jau minėjau, eilės prie jų buvo pačios didžiausios. (ponder) Visa laimė, kad aš jau turėjau įsigijęs atgalinį bilietą, tai man reikėjo tik “užsiregistruoti” į artimiausią autobusą. Tai buvo galima daryti be eilės, bet kas iš to – reikėjo grūstis pro laukiančių nusipirkti bilietą žmonių minią. Tvarka – klaiki. Okay, gavau plastmasinę aplamdytą kortelę, kuri man garantavo įlipimą į artimiausią autobusą nepaisant tos ilgos eilės žmonių. Pagal grafiką autobusas turėjo atvažiuoti po 15 min. O už kampo švietė McDonald’s ženklas… (search3) Na, ir aš pagalvojau, kad čia bus puiki proga užkrimsti. Visgi važiuoti iki oro uosto – nepilną valandą, kam tuščiai laiką švaistyti? Tuo metu ir užkąsiu. Na, ir palikęs lagaminus nulėkiau iki McDonald’s. Mintis ir planas buvo paprastas: jei yra daug žmonių, tai nieko neperku ir grįžtu atgal. O jei eilės nebus, tai nusiperku ir grįžtu su maistu. Viskas paprasta, bet, pasirodo, neįgyvendinama irnesakyk.gif Ateinu, žiūriu prie vienos kasos stovi 2 žmonės. Aš – trečias. Okay, atsistoju ir laukiu stebėdamas laikrodį. Atleido ganėtinai greitai vienus, po to – kitus ir atėjo mano eilė. Buvo likę dar 10 minučių iki autobuso išvykimo. Aš ir sakau, kad man duotų kelis cheesburger’ius bei bulvyčių su Cola. Mane aptarnaujanti mergytė viską užsakė ir man sumokėjus už viską, ji… nuėjo kažkur. Aš stoviu, laukiu savo užsakymo, nervas ima, nes laikas tirpsta akyse. Galiausiai atnešė bulvyčių, o cheesburger’ių, tipo, reikia palaukt!!! Kad jau nėra laiko laukt!!! Likusios vos 5 minutės!!! Stoviu kaip ant adatų – atneša ji man galiausiai tuos cheesburger’ius, aš jau jaučiu, kad man vibruoja telefonas (nes palikęs lagaminus paprašiau man pasukti, jei jau kažkas bus blogai), bet užsakytos Colos tai nėra. Sakau: “O kur Cola?” Ji man akis išvertė: “Kokia Cola?” Nu, nafik, atsiprašant, gi, sakau, užsakiau dar ir Colos!!! Ji man pila tą Cola, o telefonas ištisai skambina. Galiausiai pagriebęs Colą sprinterio greičiu išlekiu atgal iš už kampo. Ir ką matau? Autobusas stovi, visi sulipę, nėra jau nė vieno žmogaus, tik mano lagaminas stovi vienišas ir durys tiesiog akyse užsidaro. Dieve, kaip aš bėgau švilpdamas ir mataruodamas rankomis. Vos visi cheesburgeriai neišsilakstė lotuliukas.gif Žiūriu, durys vėl atsidaro. Išlenda baisiausiai piktas italas ir man pribėgus bei lekuojant kaip šuniui, jis man sako: “Pas mus maisto įsinešti į autobusą NEGALIMA!!!” (bigboss) Ir rodo pirštu į ant durų užklijuotą lipduką. Polnyj pypiec, tik tiek galiu pasakyt. O laiko ginčams nėra. Sakau: “Okay, okay”, tik atidarykit man bagažą, kad galėčiau įdėti lagaminą. Atidarė, lagaminą įmečiau ir ant jo padėjau visas savo “Colas”, cheesburger’ius ir bulvytes. Ir tik tada visas sukaitęs įlipau į autobusą. Nu, nafik, atsiprašant tokią kelionės pradžią. (wacko1) Žinoma, čia pats kaltas, kad taip gavosi viskas, bet kas galėjo žinoti? Kadangi buvau sušilęs, gert noriu, o nėra ką. “Cola” gi – bagažinėje. Tai važiavau, keikiausi mintyse, bet ir džiaugiausi. Nes jei būčiau nespėjęs į šį autobusą, tai dar neaišku, kuo viskas būtų baigęsi. Gal jau nebūtų buvę vietų į sekantį autobusą, o dar laukti valandą laiko kito autobuso aš jau nebeturėčiau kada. Visumoje viskas baigėsi sąlyginai laimingai, tik man buvo baisu – ta numesta “Cola” bagažinėje autobusui kratantis gi gali išbėgti. Aš jau mačiau vaizdą, kai žmonės trauks savo sulietus lagaminus iš autobuso mane keikdami (meeting) Nes visą maistą skubėdamas paprasčiausiai pastačiau ant visų lagaminų viršaus. Tai jei išbėgs, klius daugeliui (whistly) Pusė litro “Colos”, tai čia ne juokas yahoo.gif Beje, po to tyrinėdamas McDonald’s čekį pamačiau, kodėl įvyko ta drama dėl “Colos”. Pasirodo, ta žiopla pardavėja man jos neįmušė, nors aš ją užsakinėjau. Todėl finale tą “Cola” ji man įpylė stresuodama nemokamai (heartysmile)
Atvykus prie Fiumičino oro uosto, aš pakraupęs laukiau atsidarančio autobuso bagažo skyriaus durims… Jau piešiau mintyse šlapius ir permirkusius “Cola” lagaminus. Bet… Nieko tokio nebuvo! Nors “Cola” ir buvo parvirtus dalinai ant šono, bet tas plastmasinis dangtelis laiko gerai. Neišbėgo nė lašas! Pagarba McDonalds!!! Tiesa, maistas jau buvo atšalęs mega_shok.gif Teko įėjus į oro uostą šaltas bulvytes ir drungnus cheesburger’ius suvalgyti. Nebuvo kur dingt. Suvalgiau. Aišku, gal nebuvo taip skanu, kaip kad būtų buvę valgant karštą maistą, bet nebuvo taip jau ir blogai (basketball2)
Pasistiprinus patraukiau ieškoti egzotinių “SriLankan Airlines” avialinijų registracijos langelių. Buvo labai smalsu pamatyti, ką jos siūlys skrydžio metu ir kaip viskas vyks. Dar niekada neteko skirsti prieš tai su Šri Lankos avialinijomis. Langelyje aptarnavo super mandagiai ir maloniai. Priėmė bagažą ir maža to – pamatę, kad aš didelis, pasiūlė vietas atsisėdimui tarp sparnų. Ten, kur daugiau vietos kojoms yra. Liuks! (wishuluck) Aš, žinoma, su tuo maloniai sutikau. Ir, gavęs bilietus, patraukiau link saugumo patikros.

SriLankan Airlines tickets

Taip atrodė mano bilietai su SriLankan Airlines iš Romos į Džakartą

Tiesa, DutyFree zona Romos oro uoste mane labai nuvylė. Nebuvo čia nei daug parduotuvių, nei kur pazylioti. Vienintelė atrakcija – pravažiavimas traukinuku tarp terminalų. Todėl ir čia neįsigijau jokio alkoholio. Pamenat, rašiau, kad iš Lietuvos išvykdamas nieko nenusipirkau. Galvojau, spėsiu. Vilniaus oro uoste pasirodė brangu. Galvojau, pasiimsiu kokį butelį Romoje. Romos oro uoste – pasirinkimo nebuvo jokio. Atidėjau vėl visas viltis Šri Lankai, kurioje buvo numatytas persėdimas. Būčiau žinojęs, kas manęs laukia, būčiau ėmęs bileką toje Romoje ir net galvos nesukęs (crazywinker)
Kad taip lėtai slinktų laikas oro uoste, tai seniai bebuvo. Sukau be tikslo ratus po tą Fumicino oro uostą, kol galiausiai paskelbė apie atidarytus vartus skrendantiems į Šri Lanką. Hurray!!! Labai optimistiškai nusiteikęs nulėkiau iki lėktuvo ir… papuoliau 30 metų atgal bigsmile.gif Net nežinau, nuo ko reiktų pradėti pasakoti… Publika – visi tokie geltonodžiai, žemi, moterys visos su skaromis, keistai į mane žiūri. Na, bet čia dzin. Lėktuvas… Tokio nudrengto lėktuvo seniai nemačiau. Visas apsilupinėjęs, nudrengtas, nors sėdynės, nepaisant jų vizualinės nekokios būklės, buvo visai patogios. Labai juokingos buvo stiuardesės, kurių, deja, nenufotografavau – visos buvo su, turbūt, tautiniais savo apdarais: tokiais sijonais, skarmalais apsisukusios, žydros spalvos aprangos. hihihi.gif Nieko net panašaus nebuvo į gana griežtą Europos avialinijų stiuardesių aprangą. Truputukas nuotraukų:

Cirkas laukė priėjus prie savo vietų – žiūriu joje jau sėdi įsitaisės šrilankietis. Teko jį išprašyti lauk. Negi žmonės nepažįsta, kas pas juos ant bilietų nurodyta? (wait2)Beje, Šri Lankos gyventojams tai, kaip pasirodė, yra būdinga. Nes sekančiame skrydyje iš Kolombo miesto, manęs laukė lygiai ta pats – ateinu, o mano vieta užimta. swoon.gif Situacija daugiau komentarų, manau, nereikalaujanti. O čia mano įspūdžiai iš lėktuvo. Matomos ir kelios egzotiškai atrodančios stiuardesės:

Tik lėktuvui pakilus, kiekvienas gavome maisto meniu. Tai buvo šis tas nauja, nes skrendant su Lufthansa nieko panašaus nebuvo. Buvo galima rinktis vieną, ar kitą maisto rinkinį pasirinktinai. Pats maistas gal ir nebuvo labai gausus ar labai skanus, bet, tarkim, tikrai nenuvylė. (thumbup) Media programa lėktuve esančiuose LCD ekranuose buvo gal kiek skurdoka, bet kadangi nesitikėjau tiek daug, kaip skrendant su Lufthansa, tai nebuvo to tokio didelio ir nusivylimo. Tiesa, alkoholio lėktuve, deja, bet nesiūlė. Ta prasme, kažko panašaus į brendį, viskį ar konjaką. Buvo tik alaus ir vyno. Neįdomiai… Kas patiko, tai atsigert gaivinamųjų gėrimų ne tik įpildavo į stiklinę, bet ir duodavo normaliomis skardinėmis. Man, kaip pastoviai ištroškusiam, tai buvo super. (skipping) Pasiimi skardinę ir kelioms valandoms ramu. (boi-havinbeverage)

Skrydžio metu daugiau jokių įdomybių nevyko, o ir pats skrydis nebuvo labai ilgas. Pakilę iš Romos 15:45 vietos laiku. Kolombo mieste Šri Lankoje nusileidom 5 ryto vietos laiku, t.y. gerokai anksčiau, nei buvo suplanuota. Dar buvo tamsu Šri Lankoje dirol.gif Skrydis truko kiek mažiau, nei 9 h. Tiesa, 5 ryto Šri Lankos Kolombo oro uoste viskas buvo uždaryta! Veikė vos dvi (!) DutyFree parduotuvės, iš kurių vienoje alkoholio nebuvo VISAI, o kitoje – buvo vos keli buteliai su kosmine kaina (kainos buvo nurodytos Šri Lankos rupijomis (LKR). Tai spjoviau ir nusprendžiau vykti į Indoneziją be jokio alkoholio iš oro uostų. Pasiryžau pirkti jį vietoje. Ir tai buvo dar viena šios kelionės mega klaida. unsure.gif Nes aš tik vietoje, jau atskridęs, sužinojau, kad Indonezijoje alkoholio… nėra. Tai – musulmoninė šalis ir jie jo nevartoja. (no2) Va, čia tai bent šokas manęs laukė atvykus… Pasirodo, Šri Lankoje turėjau paskutinę progą jo įsigyti, bet aš to nepadariau, nes nežinojau. Ak… (cry)

Directions in Colombo airport

Įdomios nuorodos Kolombo oro uoste

Tiesa, nors taip iš Kolombo oro uosto niekur ir neišėjau, bet jau iškart matėsi, kad papuoliau į kitą žemyną ir kitą kultūrą. (bike2)Pirmas akibrokštas manęs laukė nuėjus į tualetą. Aš taip su kedais drąsiai į jį įžirgliojau ir nuėjau iki pisuaro. Ir tik po to pastebėjau, kad aš buvau vienintelis su batais iki jo nuėjęs. Vietiniai batus palieka prie durų ir prieš eidami toliau tokiam kaip po baseinėlyje nusiprausia rankas ir kojas (ras) Cirkas, dievaži. Po to įdėmiai spoksodamas praėjau pro “maldos kambarį”, kuriame visi sukritę meldėsi. Hehe, nei Tailande, nei Kambodžoj tokių cirkų nemačiau, nors jie taipogi išpažįsta budizmą. Akivaizdu, kad tikėjimas Šri Lankoj užima kur kas svarbesnę vietą arba kitas variantas – Tailande tai taip nėra afišuojama. (pinnochio)
Įdomybės tęsėsi einant pro saugumo patikrą oro uoste (nors aš buvau tranzito zonoje). Negana to, kad skanavo krepšius, visiems liepė nusiimti dar ir batus, dėl ko aš buvau labai nepatenkintas. Bet kadangi buvo kelionės pradžia, buvau dar pilnas jėgų ir gerų emocijų, tai juos šįkart nusiėmiau. Bet grįžtant… Buvo reikalų. Nes aš kategoriškai nesutikau juos nusiimti. Ir tam darbuotojui liepiau baigti išsidirbinėti. Aišku, apie viską papasakosiu vėliau, bet tik akcentuoju, kaip mane per 9 dienas užkniso iki negalėjimo Indonezija ir Šri Lanka bei vietinių išsidirbinėjimas. (veliangry)
Taigi, praėjęs patikrą, papuoliau, galima sakyti, į kalėjimą. Įsivaizduokit patalpą 30×20 metrų, kurioje sėdi ~200 žmonių. Ir viskas. Daugiau niekur negali nei išeiti, nei kažką veikti užmušant laiką. Ir tokioje patalpoje reikėjo prasėdėti virš valandos!!!

Colombo airport waiting hall

Laukimo salė su budulių gauja prieš susodinant į lėktuvą, kuri panašėjo į kalėjimą. Tuojau visa ši psichinių ligonių masė veršis pro atidarytas duris

Turėčiau daug klausimų dėl šios vietos. Pirmas – kodėl į ją patenkant dar kartą yra visų krepšiai skanuojami ir verčiami žmonės nusiimti batus? Gi viskas tikrinama praeinant saugumo patikrą į Duty Free zoną. Kam tas antras cirkas ir pasirodymas? Antras – kodėl čia visi suvaromi likus valandai iki skrydžio ir turi čia sėdėt? Kodėl negalima būti tuo metu, tarkim, DutyFree zonoje? Trečias – kodėl sėdimų vietų ten nėra pakankamai visiems suėjusiems žmonėms? Negana to, nebuvo ten nei rozečių pasikrauti mobilų telefoną, nei Wi-Fi, absoliučiai NIEKO. Ten patekus belieka tik stovėti arba sėdėti ir žiūrėti į vienas kitą. Nesuvokiama… (winkinalien)
Bet tikrosios linksmybės prasidėjo vėliau. Tragikomiškam cirkui, kuris prasidėjo atidarius duris ir pranešus, kad prasideda laipinimas į lėktuvą, kuris skris į Džakartą. Tai, kas vyko, reikėjo nufilmuoti. Nes, spėju, nepatikėsit manim tuo, kas ten vyko. Aš tikrai nežinau, kas per publika skrido iš Šri Lankos į Indoneziją, ta prasme – daugiau čia buvo šrilankiečių ar indonezijiečių, bet mano verdiktas apie juos visus vienas – laukinių gauja!!! Iš šono vaizdas susidarė toks, tarsi lėktuve būtų vos 20 laisvų vietų ir iš 200 žmonių į jį papuls tik tie pirmieji 20 laimingųjų. Kito paaiškinimo nėra. BAISU!!! (sillyme)Kaip matote iš viršaus įdėtos nuotraukos, aš visą tą valandą prastovėjau prie durų, todėl paskelbus apie pradedamą laipinimą į lėktuvą, nori-nenori buvau vienas pirmųjų. Visos bobelės su savo apmuturiuotom skarom ant galvų pašoko ir.. šturmavo duris!!! Vienu metu man net pasidarė gaila tų “SriLankan Airlines” stiuardesių, kurios bandė suvaldyti šią laukinę apsimuturiavusių bobučių minią. Vaizdas buvo toks (pasakoju iš savo perspektyvos):
Atidarė “SriLankan” personalas duris ir iškart pridarė (susiaurino), nes gauja vietinių prilėkė prie jų. Pradėjo vietine kalba ir angliškai aiškinti, kad pradžioje leis į lėktuvą žmones, kurių bilietuose esančios vietos yra 18-36 (?) eilėse. Aš to prasmės, žinoma, nelabai supratau, na, bet po to man paaiškėjo, kad taip šios mergaitės bandė suvaldyti prasidėjusį vietinių blaškymąsi. (testwall)Kadangi mano bilieto eilė buvo 14, tai aš bandžiau pasitraukti nuo vartų, kad praleisti tuos, kuriuos kvietė praeiti. Ir nors buvau vienareikšmiškai – aukščiausias visoje šioje laukinių bandoje, bet to padaryti man paprasčiausiai neleido. Moteriškės naglai kišo galvas man pro pažastis, lipo ant kojų, stumdėsi ir turiu pastebėti, kad jos tikrai TURI JĖGOS! Nes teko man net raumenis įtempt ir atgal alkūnėm gerai pasimataruoti, kad jos nors kiek atšoktų nuo manęs. Ir teko pradėti stumdyti rimtai, o ne juokais. mellow.gif Kitas, pasakytų, kad aš pats kaltas, jog stoviu prie durų ir nepraleidžių tų, kuriuos kviečia ateiti su galinėse eilėse turimais bilietais. Deja, bet tos naglai mane apstumdžiusios bobelės priėjusios prie durų duoda savo bilietus ir aš matau, kad jie netinka, t.y. jos nepapuola į tą prašomų prieiti žmonių segmentą. (cheesedoff)Joms liepia pasitraukti, nes dabar laipinamas lėktuvo galas, tai jos, įsivaizduokit, jėga atplėšė duris (tiksliau, padarė didesnį jų tarpą dvigubai nei buvo) ir pradėjo nenustojamu srautu veržtis į šalia durų stovintį autobusą, kuris turėjo nuvežti iki lėktuvo. Vaizdas buvo WOW! Tos mergaitės dar bandė stabdyti, rėkauti visaip, bet niekas į jas dėmesio nekreipė. Čia dar ne viskas (sadu) Vėliau privažiavo antras autobusas, į kurį, kaip aš galvoju, turėjo sodinti priekinėse eilėse sėdinčius keleivius. Bet dabar visi lipo kitiems per galvas ir lipo kas kaip papuolė. Neesmė. Įlipau ir aš į vieną autobusą ir užlindęs prie lango pasidėjau ant kėdės tašę. Šalia atsisėdo kažkas, aš net buvau toliau kamputyje užsispaudęs ir niekieno nestumdomas. Ramybės oazė, kuri, deja, truko neilgai. Kadangi sėsti nenorėjau, tik nusiimti kuprinę nuo nugaros, tai stovėjau ir laukiau, kuom šis cirkas užsibaigs. O kadangi vietinės gaujos prilipo kur kas daugiau, nei buvo autobuse sėdimų vietų, mane pradėjo vietinės skarotos bobos atakuoti, kad aš joms užleisčiau vietą. Gi čia pavažiuoti iki lėktuvo truks 2-3 minutes!!! Nespės atsisėst, kai jau reikės stotis ir lipti lauk. Todėl aš net nesiruošiau trauktis iš tos savo vietos. Tai ką Jūs galvojat? Pradėjau būti tampomas už rankų ir už tašės ir nesuprantama kalba tos bobšės kažką man rėkauti pradėjo. (tdown) Dantis sukandęs nekreipiau dėmesio ir vietos neužleidau. Tai visas tas kelias minutes važiavimo buvau tampomas ir, kaip spėju, buvo laidomos kažkokios replikos mano adresu. Bet jos greitai baigėsi, kai autobusas sustojo prie lėktuvo. Tada visa gauja vieni kitiems lipdami per galvas puolė lauk iš autobuso ir bėgti į lėktuvą. Aš nesuprantu – kai anksčiau “RyanAir” arba “Wizz Air” lėktuvuose vietų ant bilietų nespausdindavo ir geriausias vietas užsiimdavo tie, kurie pirmi atbėgdavo į lėktuvą, bet net tuomet nebuvo tokių lipimų per galvas, kas vyko Šri Lankoje!!! Aš buvau pakraupęs. (down) Bet čia buvo tik kelionės pradžia. Ir tai buvo įžanga į tai, kas manęs laukia visų 9 dienų metu!

Sri Lankan airport

Trumpas žvilgsnis į švintantį rytą Šri Lankos oro uoste

Ir po to visi pradėjo grūstis į lėktuvą. Aš ir dar keli europiečiai (kurių buvo max 5), stovėjom nuošaliau ir laukėm ilgai eilės kildami lėktuvo trapu. Papuolus šiaip ne taip į lėktuvą, pamatėm, kodėl taip lėtai ta eilė judėjo. Kai tos musulmonės bobos su galvos apdangalais ir su didžiausiais krepšiais (jos tikrai nežino apie rankinio bagažo išmatavimus, jiems tai neįdomu) braunasi per visą lėktuvą visiems trukdydamos nuo vieno galo iki kito. Nes jos įlipo pro užpakalines duris, o jų vietos buvo 2 ar 3 eilėj. Tai ir taip migravo daugelis žmonių iš vieno lėktuvo galo iki kito. Košmaras. (taped)Štai dėl ko tos mergaitės oro uoste bandė iš pat pradžių išleisti viename lėktuvo gale sėdinčius žmones, o vėliau – kitame. Deja, bet joms tai visiškai nepavyko.
O manęs laukė cirkas… Artėdamas prie savo 14B vietos ties lėktuvo sparnais, kur daugiau vietos, matau, kad iš 2 laisvų ten turinčių būti vietų nėra nei vienos laisvos vėl. Sėdi sau diedai atsisėdę ir į mane net dėmesio nekreipia. (candy)Pasižiūriu dar kartą į savo bilietus, pasižiūriu į užrašus – nu akurat. Vietos užimtos. Jiems dzin. Jie pirmi įlipo ir atsisėdo ten, kur patogiausia ir kur daugiausia vietos kojoms. Aš su jais net nesiaiškinau, stiuardesei buvusiai šalia padaviau bilietus ir parodžiau į savo vietas. Tai reikėjo matyti kaip ji ten prašinėjo jų atlaisvinti mūsų vietas. Šiaip ne taip išprašė. Ir aš galėjau PAGALIAU atsisėsti. Nežinau ar pakankamai viską perteikiau, bet tokio košmaro aš tikrai NIEKADA nebuvau matęs. (nauseous)Ir vat tų “niekada anksčiau” bus dar be galo daug šioje kelionėje. Galiu pasakyt tik tiek – tiek Indonezija, tiek Šri Lanka yra laukinių kraštas. Žmonės visiškai tamsūs, buki ir nepabijosiu žodžio – debilai. Nežinau kaip būtų Afrikoje (kažkaip aš visada įsivaizdavau, kad žemiausio intelekto yra negrai), bet, kad toks košmaras manęs lauks Azijoje, konkrečiai Šri Lankoje ir Indonezijoje – tai man buvo netikėta ir apie tai net pagalvoti būčiau nedrįsęs… Kelionės atveria akis (music00) Ne kitaip… Tiesa, reikia pripažinti, kad toks apgailėtinas nutikimas lipant į lėktuvą buvo būtent tik Šri Lankoje. Indonezijoje su tuo susidurti neteko. Ten laukė visai kiti “bajeriai” ir kiti nuotykiai lipant į lėktuvus.
Taigi, per visą šį chaosą išskridom vėluodami geru pusvalandžiu, nors skrydis iš Kolombo į Džakartą buvo numatytas 7:15 ryto. Indonezijos sostinėje turėjome leisti 13:35, t.y. po 4,5 valandos. Deja, bet šio skrydžio metu nedavė nei valgyt, nei buvo galimybė pasižiūrėti ką nors per LCD ekranėlį, nes jo paprasčiausiai nebuvo. Vienintelis privalumas buvo – daug vietos kojoms. Ką aš sėkmingai išnaudojau patogiai įsitaisydamas ir bandydamas pamiegoti. (snoring)
Lėktuvo ratai pagaliau palietė Džakartos žemę ir mano košmaras Indonezijoje oficialiai prasidėjo. Išlipant iš lėktuvo chaoso buvo jau gerokai mažiau, nei įlipant, bet aš tų apsimuturiavusių bobulyčių jau buvau spėjęs pradėti nekęsti. Bet nebuvo kada jomis rūpintis. Buvo jau 14 h dienos, lėktuvas vėlavo beveik pusvalandį, o sekantis skrydis iš Džakartos oro uosto buvo 17:20 į Javos salos kultūros sostinę – Džogdžakartą. Laiko tarp šių skrydžių buvau pasilikęs net 4 valandas ir… vėl prašoviau. Garuda Indonesia avialinijos skraido šiuo reisu kas valandą. Ilgai galvojau, kurį variantą rinktis: ar skristi 16:20 esančiu lėktuvu, ar 17:20? (think00)Net interneto forumuose Indonezijoje klausiau šio klausimo ir gavau baisius atsakymus, kad man gali neužtekti net 4 valandų tarp šių skrydžių! Jei dabar pasiieškotumėt, tai rastumėt tokios informacijos, kai žmonės atskridę į Indoneziją pralaukia valandą laiko (!) prie muitinės, kol ją praeina. Po to dar valandą (!) laiko laukia, kol atvažiuos bagažas. Visur ištisai Indonezijos tarptautinis Džakartos Soekarno-Hatta oro uostas apibūdinamas kaip vienas blogiausių ir lėčiausių oro uostų pasaulyje. Prisikaičiau tokių istorijų, kad muitinės praėjimas ir bagažo pasiėmimas gali užtrukti nuo 2 iki 3 valandų. Todėl atitinkamai vėlai ir skrydį į Džogdžakartą nusipirkau pasilikdamas 4 valandas laiko.

Indonesia visa stamp in passport

Indonezijos viza už 35 USD mano pase

Realybė buvo tokia: muitinę praėjau per minutę laiko. Išvis nebuvo nė vieno žmogaus eilėje. Susimokėjau 35 USD už Indonezijos vizą ir viskas – gavau štampą į pasą, kad man leidžiama Indonezijoje būti 30 dienų ir galiu eiti į visas puses. Taip žlugo pirmas mitas. smartass.gif Na, galvojau, dabar reikės užtat bagažo laukti porą valandų. Realybė – bagažą po 15 minučių turėjau savo rankose. Aš ne tik, kad galėjau laisviausiai spėti ir į 16:20 buvusį skrydį, maža to – aš galėjau skristi 15:20 buvusiu lėktuvu, t.y. laiko pasilikt nepilnas 2 valandas tarp skrydžių. Eilinį kartą nusivyliau internete sklandančiomis baisiomis istorijomis… Kas kvailiausia, tai per savo gyvenimą jau tiek tų istorijų paneigęs ir įsitikinęs, koks tai yra š…, bet vis ant jų aš vėl “užlipu”. Sekasi… 59.gif
Taigi, iki sekančio skrydžio į Džogdžakartą turėjau laisvo laiko į valias. Striukę paslėpiau pustuščiame lagamine (tai buvo, turbūt, tuščiausias mano lagaminas visose kelionėse, nes net pusės jo neprikroviau) ir patraukiau link tualeto. O čia manęs vėl laukė vaizdai… Kad Jūs matytumėte, kas ten darosi. Padarytas vėl atskiras baseinėlis kojoms plautis, kuriame vietiniai jas su malonumu plauna. Aš, žinoma, vėl iš kedu neišlipau. Bet įdomiausia buvo su tualetuose esančiomis kabinomis, iš po kurių vanduo tiesiog srautu bėgo. Ir apskritai viskas buvo šlapia ir tvanku. Užėjęs pagaliau į tualeto kabiną supratau kame reikalas. Vanduo ten nuleidžiamas tokia šlanga. Ir nors buvo iškabintas įspėjamasis ženklas, kad negalima tualete plautis nei kojų, nei užpakalio, akivaizdu, kad vietiniai į tai dėmesio nekreipė. (laughing_loudly)Visur buvo pritaškyta vandens, viskas šlapia, košmariškas tualetas. Ir tai viskas vyko didžiausiame tarptautiniame Indonezijos oro uoste!!!
Susipažinęs su vietinių tualetų apeigomis ir kultūra grįžau į laukimo salę. Dėmesį patraukė oro uosto darbuotojai, kurie po oro uostą išdidžiai vaikščiojo su grifka prie marškinių prisisegę lapelį popieriaus, ant kurio su ranka ir tušinuku, turbūt, buvo užrašyti jo vardas su pavarde ir pareigos (?). Atrodė komiškai, tarsi būtum grįžęs 30 metų atgal. photo.gif Tiesa, daug dairytis nebuvo kada, nes oro uoste ramiai būti buvo neįmanoma: kiekvienas vietinis vis turėjo prieiti prie tavęs ir kažką pasiūlyti: transportą, pinigų keitimą, o gal net kompaniją? Teko išeiti pasivaikščioti į lauką. Mano švieži įspūdžiai:

Video nesimato, bet lauke manęs laukė toks karštis ir drėgmė, kad greitai parbėgau atgal į kondicionuojamą oro uostą. karsta.gif Bet kelias nuotraukas dar spėjau padaryti:

Tiesa, spėjau pastebėti, kad jau ko, ko, bet žalumos Indonezijai netrūksta. (shamrock) Čia juk visada šilta ir visada… lyja! (rain1)Taip, netrukus tuo teko įsitikinti, nes pradėjo pilti kaip iš kibiro. Welcome to Indonesia, my friend! Trumpas komentaras apie indoneziečius: vietinių ūgis – ne daugiau 155 cm. Aš ten jaučiausi kaip koks Guliveris. Žirglioju sau per salę, o jie ten mažiukai apačioje laksto, zuja, paukščių kalba kalba ir visi į mane žiūri. Keliems labiau į mane įsisteibeliojusiems net karktelėjau devil.gif Turiu aš tokį fintą, kur burnos pagalba tokį įdomu garsą moku išleist wub.gif Tai vietiniai labai išsigąsta, bet po to dantis rodyt pradeda (byee) Bet turiu pastebėti ir sekantį dalyką – kad nors indoneziečiai ir maži, bet nagli kaip tankai. Apie Šri Lankos oro uoste buvusius nuotykius jau pasakojau, bet ir čia tikrai tas matėsi – kiekvienas vietinis eina kaip tankas, stumdosi ir jam visiškai dzin VISKAS – jis turi pasiekti savo tikslą bet kokia kaina. Aš čia net versiją iškėliau savo (bet nežinau ar ji teisinga), kad juos taip elgtis ir lipti per galvas privertė/išmokino gyvenimas. 9 milijonus gyventojų turinčioje Džakartoje, spėju, kitaip neįmanoma. Nelipsi per kitų galvas, nesiirsi naglai gyvenime į priekį – nieko ir neturėsi. Nes atsiras tikrai tarp tų 9 milijonų, kurie bus naglesni ir greitesni už tave. Ar taip yra iš tikrųjų – nežinau. Pasikartosiu, kad tai – tik mano versija (boast)

Indonezijos pinigai

Apie įsigytus pirmuosius pinigus Indonezijoje paskelbiau iškart Facebooke 🙂

Grįžęs į oro uostą išsikeičiau pirmuosius “milijonus”. Už 30 EUR gavau nepilnai 400,000 IDR arba Indonezijos rupijų! Taip lengvai pirmą kartą gyvenime tapau beveik milijonieriumi Koks fainas jaumas! Tiesa, reikia pastebėti ir tai, kad kaip lengvai tie “milijonai” ateina, taip lengvai ir išeina (letsplay) Bet įdomus jausmas buvo rankose turėti stambiausią Indonezijos piniginę kopiūrą – 100,000 rupijų. Atrodo daug, bet realybėj… Tokių dalykų kaip monetos čia išvis nėra, nors teoriškai jos cirkuliuoja ir keliose vietose pavyko jų gauti. Namo parsivežiau kaip didžiausius suvenyrus (extrawink)
Ir šiaip toks keistas niuansas Indonezijoje: nors stambiausia kopiūra yra 100,000 IDR, bet už ją net dienos nepratempsi. Vietiniai, kaip pasakojo, už tiek savaitę pragyvena, bet turistui tiek pinigų net dienai neužtenka. O didesnės kopiūros nėra. Bankomatų ta anga, pro kurią išduoda pinigus, taipogi nėra plati, tad vienu kartu maksimaliai jie gali “išspjauti” tik 25 kopiūras tų stambiausių pinigų (kai kurie bankomatai išduoda pinigus tik po 50,000 rupijų, tai pinigų išsigryninti gali dar mažiau). Lengva paskaičiuoti, kad maksimaliai gali nusiimti 2,5 milijono rupijų, kas yra apie 170 EUR. Ne stebuklas, tiesa? Tad Indonezijoje tikrai labiau apsimoka vežtis pinigus grynais ir keistis keityklose (tik ne oro uostų, žinoma). Bet čia taipogi nėra viskas taip paprasta. Na, bet apie keityklas papasakosiu vėliau. Dabar išsikeičiau oro uoste tuos 30 EUR, kad turėt bent kažkiek vietinių pinigų. Pagal mano planą, jų pasiekti šiandien viešbutį Džogdžakartoje turėjo užtekti (crazydance)
Taip, va, visai tempiau laiką Soekarno-Hatta Džakartos tarptautiniame oro uoste. Po to radau vienoje vietoje elektros rozetes, tai šalia jų prisėdęs puoliau gaivinti savo išmanųjį telefoną, kuris buvo be gyvybės ženklų ir kurio, kaip aš spėjau, man tikrai labai prireiks pasiekus Džogdžakartos centrą ieškant viešbučio. Taip ir buvo, bet apie tai – vėliau. Po to prasidėjo indonezietiškų skrydžių šou programa apie kurią jau rašiau pirmame savo blog’e apie Indoneziją.

Džakartoso oro uoste belaukiant skrydžio

Vietiniai dėl vėluojančio skrydžio absoliučiai nestresavo

Kaip jau minėjau, skrydis iš Džakartos į Džogdžakartą turėjo pakilti 17:20 h vakaro vietos laiku. Ant atspausdintų bilietų buvo nurodyti išvykimo vartai – F6. Likus mažiau nei valandai, nueinu prie vartų, o ten, pasirodo, žmonės laukia skrydžio į Surabają. Blyn, tai kokie tada mano vartai??? (confused-and-angry) Mažas niuansas – visuose iki šiol lankytuose oro uostuose būdavo pilna tablo, televizorių ir kitokių priemonių, kuriose skelbiami išvykstančių lėktuvų laikai ir vartai. Tai – normalu. Visame didžiausiame Indonezijos oro uoste tebuvo VIENA (!) išvykstančių skrydžių lenta, kuri buvo tik praėjus saugumo patikrą ir norint iki jos nueit, reikia geras 5 minutes paėjėt. Kas čia per nesusipratimas? Nueinu prie lentos pasitikrinti – akurat, mano skrydis į Džogdžakartą perkeltas nuo F4 vartų. Bilietas buvo spausdintas priduodant bagažą prieš pusantros valandos. Negi jie tada nežinojo teisingų išvykimo vartų? Klausimas retorinis ir lieka atviras. Okay, nueinu tada prie F4 vartų. Ten – pilna žmonių laukiančių šio skrydžio. Skrydis turi pakilti 17:20, o 17:30 dar net vartų neatidarė ir nepasirodė nė vienas žmogus prie jų. Bet vietiniai dėl to visai nesijaudina. Stovi, laukia ir nulis nerimo jų veiduose. (readin)

Garuda Indonesia flight from Jakarta

Lauke lyja, temsta, o skrydžio kaip nėra, taip nėra…

Palaukiau iki 18 h ir aš ramiai kartu su visais. Skrydis jau seniausiai dingęs iš ekranų, kuriuose rodo išvykstančius lėktuvus (nepatingėjau nueiti ir dar kartą pasitikrinti). Darėsi jau neramu – tai čia skrisim, neskrisim, išvis – kas čia vyksta? Susiradau kažkur klaidžiodamas mergaitę su “Garuda Indonesia” apranga ir jos klausiu, kas čia vyksta ir kada mes išskrisim. Ji man taip ir nesugebėjo nieko paaiškinti. Tik pasakė, kad jau tuoj, tuoj laipins į lėktuvą. Tai, žodžiu, tas “tuoj, tuoj” baigėsi tuo, kad pradėjo laipinti (atidarė vartus) tik 18:30, o pats lėktuvas pakilo tik 19 h jau visiškai sutemus. (prankster)Skrydis vėlavo pusantros valandos dėl niekam nežinomų priežasčių. Atsiminiau savo perskaitytus faktus, kad Indonezijoje avialinijos yra labai nepatikimos ir kad vienintelės avialinijos, kuriomis dar galima pasikliaut – yra Garuda Indonesia. Deja, bet jau pati pirmoji pažintis su jomis patyrė fiasko. Bet tai buvo dar tik pradžia…
Taigi, skrydis turėjęs pakilti 17:20 iš Džakartos oro uosto, pakilo tik 19 h ir po 1:15 h skrydžio nusileidom visi Džogdžakartoje. (planeride) Va, tau ir patikimos nacionalinės Garuda Indonesia avialinijos! Tiesa, šis skrydis buvo tikrai komfortiškas. Nors skridom tik valandą su trupučiu, bet sėdynių atlošuose buvo LCD ekranėliai per kuriuos, netikėtai, labai fainų dalykų buvo galima pasižiūrėti. Aš, pavyzdžiui, žiūrėjau ir net iki galo nespėjau dažiūrėt “Just For Laughs Gags” įvairias istorijas, kuomet kvailinami žmonės biggrin.gif Super laida. Kodėl tokios laidos nebuvo tame ilgame “SriLankan” skrydyje. Su malonumu būčiau peržiūrėjęs viską ir skrydis neprailgtų… O dar skrydžio metu ir tokius mizernus pavakarius kiekvienas gavome su bandele ir vandens dėžute (water_melon):

Šiaip aš nors ir labai myliu lėktuvus, oro uostus, keliones ir visa kita, bet 4 skrydis per 2 dienas man jau buvo biškutuką per daug. Nusileidęs Džogdžakartoje nieko nenorėjau, tik kuo greičiau mauti į viešbutį, kurį dar, žinoma, reikėjo pasiekti. Lauke buvo tamsu nors į akį durk. O Džogdžakarta yra kaimas. Didelis kaimas. Sulaukęs savo bagažo, išėjau pagaliau į laukimo salę. Ir patapau centrine figūra. Prie manęs kaip vanagai supuolė visokio plauko vietiniai indonezijiečiai. Ko jie norėjo? Žinoma, kad mane pavežti. Visą gyvenimą jie manęs ten laukė, kad galėtų nuvežti iki viešbučio ir sulaukė. Ak… (evilnod)
Aš jau turėjau patirties su tuo Tailande ir Kambodžoje, tai į jokias šnekas nesileidau. Ėjau nekreipdamas dėmesio kažkur, net pats gerai nežinodamas kur, ir tikėjausi, kad jie atsikabins. Didžioji dalis atsikabino. Bet 2 liko. Ir vis mane kalbindami: “Iš kur aš atvykau”, “Koks mano vardas”, “Kokia batų išmiera” ir “Ką aš valgiau pietums” išėjo su manim į lauką. O lauke pylė kaip iš kibiro. Welcome to Indonesia, my friend!!! Blin, buvo beveik pusė 9 vakaro, tamsu, nežinau ką daryt, kur eit. Nes išėjus iš oro uosto – jokių nuorodų, nieko. Tamsa ir lietaus siena. (worried2) O pagalvoti ką čia dabar daryti bei susikaupti trukdo tie 2 likę skėriai. Blin, baigėsi kantrybė ir klausiu, už kiek jie mane nuvežtų iki Ibis Styles Yogyakarta Hotel. Gavau atsakymą, kad už 150,000 IDR (IDR- Indonezijos rupija), kas yra apie 10 EUR. Gal ir nedaug, bet aš namų darbus juk buvau pasidaręs! Ir ten radau informaciją, kad tokia kelionė negali kainuoti daugiau 100,000 IDR. Plius iš čia važiuoja autobusas iki centro, kuris kainuoja tik 3600 IDR arba 0,25 EUR. Klausiu tų vairuotojų: “Kur čia yra autobusų stotelė?” Tie abu sutartinai: “No bus, no bus”. Blin… Nėra daugiau ko paklaust, jau vėlus vakaras, viskas uždaryta. Su lėktuvu atskridę žmonės baigia išsivažinėti su mašinomis, salė tuštėja. Negerai. (shame) Prie manęs galiausiai jau tik vienas skėrys liko, nes kitas praradęs viltį nuėjo tolėliau. Aš to ir klausiu: “Ar paveši už 100,000 rupijų?” Jis tik akis išpūtė ir sako, kad: “No, no, my friend”. Blin, aš užsispyriau. Negana to, kad pasidaviau silpnybei ir jau buvau besutinkantis važiuoti už mano skaitytą kainą internete – 100,000 IDR, o jis dar vis vien stengiasi mane išdurt. Nafik, galvoju, vat nevažiuosiu ir viskas. Pradėjau klausinėti kitų aplink buvusių žmonių, kaip nusigauti iki Džogdžakartos centro. Su manim niekas nešnekėjo, nes, kaip spėju, nemokėjo angliškai. Nu, kurmi, galvoju, čia kažkur gi tikrai turi būti sustojimas. Išėjau į lietų, dairausi – jokio sustojimo nematau. Grįžtu atgal. Ir staiga žiūriu – važiuoja autobusas. (desposearcher)Pro šalį. Aš tik sužiurau taip į jį, galvoju: kur jis čia sustos? Ir, žiūriu, sustoja prie kažkokio namelio. Ir toliau nuvažiuoja. Man pasidarė įdomu – kas ten per namelis, nes į jokį mano gyvenime matyta autobuso sustojimą tai nebuvo panašu. Nusprendžiau nueiti iki to namelio ir jį apžiūrėti. Kad elgiuosi teisingai, parodė to šalia manęs stovinčio skėrio elgesys, kuris staiga man pradėjo sakyti, kad: “Okay, važiuojam už 100,000!!!”. Cha!!! O dabar jau man nereikia! (no2)Pasiėmiau už lagamino rankenos ir žengiau į lietų. Tada jis dar paskutinį kartą man riktelėjo, kad sutinka nuvežti už 80,000 IDR!!! Kaina nukrito beveik dvigubai! Bet jau man jis buvo nebeįdomus. (okyes)Nueinu per lietų iki to namelio, o ten – akurat, autobusų sustojimas!!! Bet kaip jis atrodo… Su platforma, ant kurios reikia dar užlipti, po stogu ir su 4 sienom. Sakau – aš jį mačiau jau anksčiau, bet gyvenime būčiau nepagalvojęs, kad tai gali būti autobusų sustojimo stotelė. Štai kaip ji atrodo dienos šviesoje (nufotografavau ją specialiai sekančią dieną):

Bus stop station in Yogyakarta

Autobusų sustojimo stotelė Indonezijoje, Džogdžakartoje

Tai ši, nuotraukoje, dar yra tokia stiklinė ir bent nors kažkiek panaši į vietą, kurioje gali būti žmonių. Prie oro uosto ji atrodė visiškai kitaip. (unbelievable) Radau, va, nuotrauką darytą iš vidaus. Štai toji autobusų stotelė iš vidaus:

Yogyakarta airport bus station

Autobuso stotelė iš vidaus. Čia visas atskiras pasaulis

Kaip matote, norėdamas patekti į autobuso stotelę, turi susimokėti pinigus už būsimą kelionę(!). Sėdi konduktorius, vartų sargas, kuris susimokėjus tuos 3600 IDR paslaugiai juos man atidarė, apsauginis prie veikiančio televizoriaus, į kurį transliuojamas aplinkinių kamerų vaizdas ir t.t. Žodžiu – atskira respublika. O tai tik – autobusų sustojimas!!! (heya4)
Stotelėje pamačiau pirmąjį Indonezijos gyvį – žiogą-mutantą, kuris visiškai nebijojo prisiartinusio manęs:

Gyvis autobusų stotelėje

Panašus į žiogą pirmasis sutiktas Indonezijos faunos atstovas

Po to atvažiavo pirmasis autobusas, kuris turėjo nuvežti į centrinę kaimo, oi, t.y. Džogdžakartos, gatvė – Malioboro. Ji buvo visada puikus orientyras bandant ieškoti kelio Džogdžakartoje ir šnekant su angliškai nekalbančiais vietiniais. Užtekdavo pasakyti vieną žodi: “Malioboro” ir visi viską suprasdavo. Privalumas (optimistic)
Autobusu iki išganingosios Malioboro gatvės važiavau beveik valandą laiko. Bet kai kaina vos 0,25 EUR, tai dzin. Svarbu buvo faktas, kad VISKAS. Aš pagaliau pasiekiau bent jau pirmąjį kelionės tikslą! Važiuojant buvo neįmanoma nepastebėti, kad buvau centrinė figūra autobuse. Į mane žiūrėjo visi – tiek keleiviai, tiek vairuotojas, tiek naujai įlipę žmonės. (partydance)Aš kadangi sėdėjau autobuso priekyje, tai apie mane visi stengėsi ir susiburti. Apsėdo aplink ir žiūri. Kitą dieną būčiau pasimaivęs ar ką, bet kadangi buvau tikrai nuoširdžiai pavargęs, tai tik abejingai juos stebėjau. Galiausiai vairuotojas sušuko: “Malioboro”. Iš serijos: “Lipk!”. Aš su savo lagaminais ir išsiboginau iš autobuso. Pirma mintis: “Tai čia ta centrinė Džogdžakartos gatvė???” Vaizdelis pasitiko tikrai nekoks… Tamsu, šviesos mažai (sekantį vakarą jos išvis nebuvo), žmonių daug, skuduryną primenantis turgus – va, kaip atrodė ta Malioboro gatvė. Prie viso to dar galima pridėti lietų ir pastovų žaibavimą. (thundering) Welcome to Indonesia, my friend!
Bet man dar reikėjo rasti kelią į viešbutį, kuris buvo šalia Malioboro gatvės. Čia man dar kartą padėjo Google Maps. Lai būna pasveikintas tas, kuris sukūrė šią programą, kuri jau tiek ir tiek kartų mane gelbėjus kelionėse yra! (investigate)Melsdamasis, kad šiame Dievo pamirštame krašte veiktų navigacija stebėjau kaip galiausiai telefonas prisijungė prie palydovo ir tada pasidarė viskas paprasta. Pasukau į reikiamą skersgatvį ir po 10 min ėjimo buvau jau Ibis Styles Yogyakarta Hotel viešbučio vestibiulyje. Visas perlytas, bet laimingas. Nors viešbutis buvo tik 3* vertės, bet tai buvo geriausias šios kelionės viešbutis. Žinoma, ir brangiausias. Para žmogui kainavo 15 EUR. Bet buvo su pusryčiais ir su AFYGIENU baseinu 7-ajame aukšte. O ir šiaip – viešbutis tikrai turėjo savo STILIŲ, gal dėl to ir vadinosi Ibis Styles tongue.gif
Registratūroje užsiregistruoti ir gauti raktus nuo kambario nesisekė. Sėdėjo ten 2 tikrai jauni berniukai, kurie nors ir labai abu stengėsi, bet aš niekaip neįstengiau suvokti, ko jie nori iš manęs. Jų anglų kalba buvo baisi ir su tokiu akcentu, kurio aš visiškai nesupratau. Esmė: jie manęs prašė kreditinės kortelės. Aš niekaip nesupratau, kodėl ją turiu jiems duoti. Nes už viešbutį pinigai jau buvo sumokėti iš anksto. Jis ten man bandė aiškinti, kad nuo kortelės nuskaičiuos 1000 IDR, kas yra mažiau nei 10 euro centų. Galbūt, bet kam to reikia? O vat kam, jis to nesugebėjo man paaiškinti. (blowinbubbles) Galiausiai tas mekenimas mane užkniso ir padaviau jam kreditinę. Jis buvo labai laimingas. Bet po to šypsena dingo jo veide, kadangi pirmasis bandymas nuskaičiuoti tą 1000 rupijų buvo nesėkmingas. Vilniaus Bankas atmetė operaciją, nors aš buvau informavęs prieš kelionę, kad visus ribojimus nuo kreditinės man šios kelionės laikotarpiu nuimtų. Kadangi operacija buvo atmesta, tas registratūros berniukas duoda man kortelę ir sako, kad ji negaliojanti. Sakau: “Nejuokink manęs ir bandyk dar kartą”. Stebuklas – iš antro karto jam pavyko ir gavau kambario raktus. Pagaliau mano košmarai buvo baigti.

ibis Styles viešbučio kambario interjeras

Labas vakaras, štai ir aš!

Tiesa, pripažįstu, kad įėjęs į viešbučio kambarį buvau labai maloniai nustebintas. Wow! Tai sakiau daug kartų. Ibis Styles stilius jautėsi visur – įmantrios lempos prie lovos, foteliai, o geriausia vieta buvo vonios kambarys su… stikline siena! Ta prasme, įeini į dušą nusiprausti ar ką nors rimčiau paveikti ant klozeto – kambaryje viskas puikiai matosi (bum) O jei taip netyčia pasiimtum dvivietį ar trivietį kambarį atvykęs su kokia drauge ar bendradarbe? angel_not.gif Kaip kad buvo mano kelionėse ne kartą. Atsiguli į lovą ir sakai: “Tu eik nusimaudyt, nupraust kelionės dulkes, o aš čia pailsėsiu” thumbup.gif Ir pasigėrėsiu vaizdais pro stiklą (astonished)

Bet sakykit ką norit – prikolnas sprendimas yu.gif Tokio dar buvau nematęs tikrai. Stovi po dušu, kaifuoji, matai kas kambaryje dedasi ir kaip pila lietus už lango bei žaibuoja. Man patiko. (giveheart) O dar labiau patiko atsigulti į lovą… Tiesa, miegas visiškai neėmė, nors jau buvo po 23 h vakaro vietos laiku. Lietuvoje tuo metu buvo vos 17 h. Tarp Indonezijos ir Lietuvos yra 6 valandų skirtumas. Tai išėjau pasižvalgyti po viešbutį. Žinoma, pirmu numeriu užkilau ant 7-ojo aukšto stogo, kur buvo įrengtas baseinas. Bet į jį kategoriškai buvo uždrausta lipti, kadangi lauke lijo ir žaibavo. Welcome to Indonesia, my friend! Tada nusileidau į vestibiulį apžiūrėti, ko ten gero yra. O buvo visai smagių dalykėlių ten. Be stovinčių 2 stacionarių kompiuterių (puiku, bus kur persikelti filmuotus video iš fotoaparato į USB!), buvo dar visai įdomių interjero detalių:

Interior Hotel ibis Styles Yogyakarta

Arkliukas ibis Styles Yogyakarta viešbučio vestibiulyje

Kadangi miegas vis dar neėmė, tai nusprendžiau išlįsti pasidairyti į miestą. To paslaugaus berniuko registratūroje paprašiau lietsargio ir jį gavęs išėjau pakvėpuoti Indonezijos oru. Buvo gal 23:30 h vietos laiku. Tai visur buvo tamsu, šlapia ir beveik be žmonių. (raining)Atėjus i miesto širdį – Malioboro gatvę, ten, galima sakyti, buvo tuščia ir tamsu. Tiesa, turiu pastebėti, gyvybės buvo – gatvėmis lakstė žiurkės (mačiau bent keletą) ir krūvos didelių tarakonų. Hehe, va čia tai bent! Kadangi malonumo didelio vaikščioti tokiomis gatvėmis nejaučiau, teko apsukus mažą ratuką grįžti atgal į viešbutį. Buvo jau po vidurnakčio arba po 18 h vakaro Lietuvos laiku. Reikėjo žūtbūt stengtis užmigti, nes rytoj laukia svarbi ir sunki diena (pocketwatch) Užsistačiau žadintuvą keltis 7 ryto (arba 1 nakties Lietuvos laiku), jau paruošiau tam reikalui “Battery” skardinę, mano puikią palydovę dar nuo Tailando ir Kambodžos laikų. Deja, bet tik aš taip galvojau, kad sunkiai kelsiuos 7 h ryto… Mano miegas truko kur kas trumpiau ir sužinojau, kad Indonezijoje norint atsikelti, žadintuvo tikrai nereikia. Bet apie tai – kitoje dalyje.
P.S. Gavosi labai ilgas dienoraštis (slingshot) Tikiuosi, nepyksit… book.gif

Advertisements

64 responses to “Indonesia 2015 March – II dalis [atvykimas]

  1. Trumpas gavosi dienorastis, cha 🙂
    Del alkoholio, tu aisku nebuvai dzokartoje, bet joje yra vienas prekybos centras, kur yra ir stipraus alkoholio. O siaip visuose sostines, bet gal ir kitu miestu, parduotuvese beveik yra alaus, bet tu jo negeri 🙂 Nors ten tipo labai skirtingi regionaia pagal musulmoniskumo lygi, vieni liberalesni, kiti grieztesni.

    Del makdonaldo – jei perki 3 surainius, viena kolos ir viena bulviu reikia ne taip atskirai susakyti, o sakyti viena surainio kompleksa + 2 cyzburegrius. Tada buna pigiau. Kaip tik stebejau hesburgeryje tokia situacija, mergina uzsisakinejo 2 surainius, bulvyciu ir kolos, tai sumokejo 1 euru daugiau nei butu sakiusi surainio kompleksa + 1 surainis. O pardaveja galejo informuoti pirkeja, arba pats aparatas galetu tada automatiskai konvertuoti i kompleksa. Nors aisku norise matytr daugiau nulupt jei tik pirkejas taip apsizioplina 🙂

    Like

      • Pirma pastraipa is to, kad neseniai skaiciau vieno keliautojo pasakojima, dar pamirsau pridet, kad ne tik alaus, bet ir smirnof tipo alko kokteiliu yra. Bet velgi cia tik apie Dzakarta, Dzogakartoje gal kitaip 🙂
        Antra pastraipa is common sense 🙂

        Like

      • Taip, Jūs – teisus. Vienintelis alkoholis, kurio radau Indonezijoje (vėliau planavau apie tai papasakoti), buvo Smirnoff alkoholiniai 4,5% stiprumo kokteiliai. Norint gauti kažką stipriau – tik restoranai ir barai. Šiokia tokia grauduma… Na, bet užtat tai buvo blaiviausia gyvenimo kelionė 😀

        Like

  2. Nu juokingas buvo šis tavo dienoraštis 😀 Įpatingai tose vietose kur bendravai su lietuviškuoju dzekiu, ir azijietiškomis bobulėmis 😀 😀 Net prunkštelėjau porą kartų 😀 Jei kur Azijoje yra etiketas ir mandagumas tai turbūt tik Japonijoje (gal dar kokiam Dubajuj žmonės nesulaukėję, pats greit patikrinsi ir galėsi raportuot). Japonijoje niekas niekur per galvas nelipa, pavyzdžiui yra sužymėtos vietos kur atsidarys traukinio durys, o prie tų vietų japonai stovi tvarkingai išsirikiavę į eilę, ir atvažiavus traukiniui sulipa vorele, o ne per visus galus 😀 Pripratus prie tokios tvarkos jau net ir Europoje tame pačiame Romos Fumicino oro uoste, sulaukus to pačio Terravision autobuso vos ne ištiko šokas, kai mus pralaukusius kokį pusvalandį eilėje, pradėjo per šonus dėti visokie laukiniai atėję į stotelę vos prieš dvi minutes… 😀

    Kalbant apie Romą, tai tos restauracijos tebevyko ir liepos mėnesį (kaip bebūtų keista – pačiu įtemčiausiu turizmui metu). Pastoliais tebebuvo apstatytas koliziejus, o Trevi fontano iš vis net nesimatė. Beje, kas ten prie Forumo snarglio nenulaikė? >:D

    Turiu klausimą dėl Google Maps, naudodamas jos žemėlapius tu jungies prie interneto? Ar kaip kitaip tau tuos žemėlapius įjungia? 🙂

    Like

    • Nežinau, tėvuk, nežinau… Iš Dubajaus aš tikiuosi pačio geriausio. Neįsivaizduoju aš ten jokio bardako ar netvarkos 🙂 O kaip bus iš tikrųjų, tai jau tuoj ir pamatysiu 🙂 Galėsiu papasakot.
      O su tuo Terravision, tai daugiau niekada nedarysiu tos klaidos, kad pirkčiau bilietus iš karto į abu galus. Terravision labai gražiai išdūrinėja, kad perkant bilietą į vieną pusę, jis kainuoja 5 EUR. Tik imant į abi – gaunasi po 4 EUR. Kitos kompanijos tokių nesąmonių nedaro. Imant bilietą ir į vieną pusę kaina lieka 4 EUR. Tai su jom reikės ir važiuoti 🙂
      Restauracijos visoje Europoje vyksta šiais metais. Sakau, kad kažkokie restauracijų metai. Paryžiuj Trocadero aikštė taipogi buvo restauruojama, aptverta ir gadindama visą vaizdą… 😦 O dėl snarglio, tai šalta buvo labai. O aš taip lengvai apsirengęs, tai, va, jis ir bėgo 🙂
      Užsienyje prie interneto jungiuosi tik viešbučiuose, kuriuose yra Wi-Fi. O kad google maps būtų telefone be interneto, tuo reikia pasirūpinti iš anksto. Prieš vykstant į tam tikrą vietą, aš iš anksto tą vietą telefone patyrinėju kur yra internetas. Žemėlapiai atsiunčiami ir jie lieka atmintyje. Tad vėliau jau nuvykus į tą tašką nereikia jokio interneto. Žemėlapius užkrauna iš atminties ir gali naudotis kiek nori. Genialu yra tai, kas paprasta 🙂

      Like

  3. Ar paderinai kokiu paneliu keliones metu? bankoko aprasyme sakei, kad galejai paderint, bet sutrukde, kad ne vienas buvai 🙂
    Ir apskritai ar daug demesio sulaukei tuo klausimu? 🙂

    Like

    • Tai, kad nebuvo kada. Ir nors buvau skaitęs internete (bei tą patį patvirtino vėliau Viktorija susitikus), kad sekso turizmas Indonezijoje labai populiarus ir kad galima net 15 metų nekaltų mergaičių čia gauti papigiai, bet aš to gatvėse nemačiau. Tailande tas sekso turizmas labiau buvo juntamas ir matomas, nei Indonezijoje. Gal specialiai ieškant ten ir rastum, bet taip atsitiktinai nieko panašaus užmatyti kaip Tailande neteko. Buvau skaitęs, kad Balyje tai ypač populiaru, ypač vakare per klubus praeinant prisirankioti mergyčių net nemokamai gali. Bet buvau toks nusikalęs, kad taip Balyje naktį niekur ir neišėjau. Žodžiu, liūdesys šiuo klausimu. Nors kitavertus – man tos vietinės nelabai gražios buvo tiek Tailande, tiek Kambodžoj, tiek ir Indonezijoje. Mažytės visos, kūdutės (čia man gerai), bet veido bruožai labai nemieli. Gal klubuose tos vietinės būna atitinkamai pasidažiusios ir apsirengusios, tai vaizdelis būtų kitoks, bet tos sutiktos vietinės ekspromtu gatvėse buvo tikrai nekokios. Taip žlugo dar vienas mitas, nes visą gyvenimą galvojau, kad azijietės gražios, lieknos, juodaplaukės. Aišku, yra tų gražių panų, bet procentas jų tikrai mažas
      Va, kelios “gražuolės” iš Indonezijos baro. Man nė viena nėra graži:

      Like

      • As labiau apie neperkamas paneles kalbejau 🙂 Skaiciau, kad SUPER lengvai galima suderinti ten jas, kas buvo ir Tailande tai rase, kad daug lengviau nei Tailande. Grynai susipazisti porekybos centre kokiam ir kvieti pas save “filmo ziuret” ta pacia diena :))

        Like

      • Gali būti, bet tam reikia laiko. O pas mane jo nebuvo 🙂 Va, antrą kartą vykstant į Tailandą paskiri savaitę laiko Bankokui ir pirmyn į miestą. Nuotykių, manau, tikrai netrūktų 🙂

        Like

  4. iš pradžių pamaniau, kad ten kur dušas viešbutyje tai stiklinės durys, bet panašu, kad ten tiesiog kaip langas įdėtas? esu matęs panašiai, bet tuo pačiu ir durys būna, o šiuo atveju tikrai keistai kažkaip 😀 tu čia sexodromą spec užsisakęs buvai žiūriu 😀

    dėl google, tu prieš išskirsdamas namie ten pamakaluoji tą google, ar viešbutį prieš išeidamas? nes man atmintyje nelieka po labai neilgo laiko… gal nustatymai kokie yra?

    dėl panų, nu lietuvės tikrai gražesnės, bet labai norint, iš bėdos viena sueitų iš tavo foto pateiktos 😀

    ps, turėk omeny, kad ir pas arabus alkoholis teoriškai uždraustas 😀

    Like

    • Tai turet omenyje jam nereikia del alkoholio, gi net gyvai isitikino 🙂 Ir indonezieciai tai ne arabai :DD
      Siaip indonezijos musulmonai daug laisvesni nei arabu ektremistai 🙂 Tik alkoholis aisku ten brangus, nes apmokestinatas “nuodemes” mokesciu 🙂

      Like

    • Stiklas įdėtas, ne langas 🙂 Bet įdomiai padaryta tikrai. Taip keliauji su kokia drauge ar kolege iš darbo, užsisakai dvivietį ar trivietį kambarį ir tik bac – toks fyntas 😀 Jėėėzau, kaip smagu būtų maudytis 🙂 Šiaip faini tie Ibis Styles viešbučiai. Kitoje dienoraščio dalyje pamatysit koks baseinas ant stogo. Wow!
      Nustatymų jokių ant GoogleMaps nekeičiau. Lieka atmintyje iki telefono išsikrovimo. O panaršyt po reikiamą vietovę įvairiai tenka – ar tai viešbutyje, ar tai oro uoste, jei yra nemokamas wi-fi. Svarbu iš anksto tuo pasirūpint ir viskas būna tada liuks.
      Dėl moterų, tai man nei viena graži iš tos foto nėra. Ir apskritai, už seksą pinigų nesu gyvenime mokėjęs. Na, bet kol būna gyvenime “pirmų kartų”, tol, skaitosi, gyveni 😀 Va, ir Filipinai artėja… O ten, sako, sekso industrija niekuo nenusileidžia Tailandui 😀
      O dėl alkoholio Dubajuje aš nestresuoju visiškai. Vis vien ten būsiu tik pusantros paros. Tiek ištversiu tikrai 😀

      Like

  5. tiek daug keliauji, ar dar būna tas jauduliukas prieš kelionę? kad ir db, 9 dienos beliko iki sekančios..

    Like

    • Jaudulys yra ir didelis, nes pinigų visiškai nėra… Tokia grandiozinė kelionė, o pinigų nėra 😦 Jau vien dėl to, spėju, kad kelionė man paliks slogų įspūdį

      Like

      • Maziau pirk suvenyru ir visokiu neprotingu kainos-kokybes santykiu dalyku ir uzteks :))

        Like

      • O gal galite pateikti sarasa (ar bent kelis pvz) neprotingu kainos-kokybes santykiu daiktu/suvenyru? Man tai gali praversti 🙂

        Like

      • Na, siuvenyram tai tikrai kosmines sumas išleidi 🙂 Aš pvz nusiperku tarkim kokią maikutę max iki 10€ su tos šalies simbolika ir tiek. Aišku, tau tai kelionės dalis ir jau tradicija tapus. Tai kaži, ar tiesiog taip imsi ir nebepirksi 🙂

        Like

  6. Na, Arūnai, keisk profesiją. Rašai nerealiai puikiai, tau rašyt reikia, ne skrydžių kitiems ieškot. Turi razinką (žr. изюминка). Geriau už Užkalnį. Skaitau visas tavo keliones, kur buvus ir kur nebuvus. Nesvarbu, kad nesutinku kartais, bet plunksną valdai nerealiai.

    Like

    • O kuo blogai pigiu skrydziu kitiems ieskot? 🙂 Gi smagu ir pats tobuleju 🙂
      Ir su kuo nesutinkat? 🙂 Man butu idomu isgirsti 🙂
      Ir dekui uz komplimentus 🙂 Tai skatina rasyti ir stengtis dar labiau! 🙂

      Like

  7. Vis spėlioju, ar šitas puslapis gauna kokią materialinę naudą, ar veltui dirba, tarkim, padeda prašantiesiems pasirūpinti jų bilietais. Būtų neįtikėtina, jei taip sau savo laisvą laiką leistumėt tinginiams pamaloninti. Ir kvaila.Gabumai yra dovana, kurią reikia išnaudoti optimalia kryptimi. Tačiau gal dabar tu ten dirbi vietoj Senukų?
    O nesutinku su tavo kaunietišku mentalitetu, supratimu, kas yra Lietuva, arogantiška pažiūra į vietinius gyventojus kelionėse, apskritai su tavo pažiūromis. Visa tai visada iškyla, nors, atrodo, svarstomi gana buitiniai dalykai kelionėse. Bet tikrai ne komentaruose apie tai svarstyti, niekam neįdomu.
    Tačiau neatimsi iš tavęs humoro, gebėjimo lengva plunksna rašyti ir žavinčio nuoširdumo. Be to, visi pasiūlymai šitoje svetainėje, mano nuomone,geriausi imant Lietuvos mastu. Visiems pažįstamiems, besidomintiems kelionėmis, tik ją ir siūlau..

    Like

    • Aš galiu atsakyti labai paprastai ir nuoširdžiai – http://www.pigusbilietai.lt gyvavimo laiko liko, turbūt, iki 2016 m. liepos 9 dienos. T.y. kada baigsis puslapio metine domeno registracija. Žinoma, aš ją pratęsiu, bet tada atsiras vienas tik lapas – “Page for SALE”. Nes man tikrai gaila to savo viso laisvo laiko “sukišimas” į projektą, kuris neduoda jokios finansinės naudos. Aš jam atidavęs visą save, man įdomu, man tai labai patinka, bet finansinės naudos per 4 veiklos mėnesius jis sugeneravo lygiai 0,00 EUR. O kai pagalvoji, kiek yra įdėta pinigų (bet jie iš esmės dzin – ne milijonai), ir LAIKO (!!!), tai man darosi baisu. O labiausiai patinka, kai žmonės rašo, klausia, bet kai pasakai, kad norėtum už kažką gauti kad ir simbolinį kelių eurų atlygį – gauni atsakymą: “Dėkui, mes patys nusipirksim” arba “Dėkui už informaciją”. Ai, dzin iš tikro. Aš, kaip jau minėjau, nusiteikęs “damušti” šį projektą iki galo, kol jam sukaks vieneri metai ir daugiau jo nebepratęsti. Kad ir kaip bebūtų, iš to turiu naudos ir aš pats tiesiogiai, tiesa – ne finansinės. Išmokau susirasti žymiai pigesnius bilietus, nei yra rinkoje, maža to – išmokau tokių įvairių triukų, kaip gauti geriausią įmanomą kainą, per kur žiūrėt, kada žiūrėt, kaip dėliot, kad gauti spec kainą ir pan. Tai man pravers ateityje tikrai. Todėl labai skųstis negaliu. Aišku, gaila sukišto laiko, bet tobulėju kažkiek ir aš pats. Pradėjau gaudytis kainose, kas pigu, kas nelabai ir pan. Prie viso to – tai yra puiki duombazė. Pvz, į paiešką susivedi “Bankok” ar “Vietnam” žodį ir tau išmeta visus rastus pigius pasiūlymus, kuriuos iškart vietoje galiu pasilygint, matyt iš kur buvo pigiau ir pan. Tai naudinga. Ir patogu. Va, pvz., per 4 mėnesius nėra buvė pigesnių bilietų į abi puses, tarkim, į Madridą, pigiau nei 55 EUR. Tai jei kada nors pamatysiu bilietų kainas, kad jos, tarkim, į Madridą kainuoja 45 EUR, jau žinosiu automatu, kad tai – labai gera kaina. Ir t.t. Tokie, va, reikalai su tuo mano puslapiu 🙂
      Na, o dėl kritikos, tai dėkui ir už ją. Nežinau, esu girdėjęs ne kartą komentarus, kad esu labai netolerantiškas. Na, bet yra kaip yra. Žinoma, galima rašyti ir pasakoti be tų asmeniškumų, ką daugelis ir daro, bet tada, man bent taip atrodo, nėra perteikiama tikra kelionės dvasia. Daugelis blogger’ių pasakoja tik gerus dalykus, kaip viskas gražu ir kaip viskas gerai, tuos blogus dalykus nutylėdami arba jų neviešindami. O aš dėstau viską kaip buvo, tuo pačiu išsakydamas ir savo nuomonę, kuri gali kai kam nepatikt. Tai yra normalu. Aš nematau prasmės rašyti “saldžias” istorijas viską dirbtinai gražinant. O dėl Lietuvos, tai aš jos tikrai nemyliu. Ir to neslepiu. Žinoma, manęs čia niekas nelaiko, bet kaip aš sakau, tai išvažiuot ir dirbti Anglijoje šlavėju ar picų išvežiotoju – ne išeitis. Jei turėčiau/gaučiau tikrai gerą pasiūlymą išvažiuoti iš Lietuvos, galiu GARANTUOTI – manęs per dieną čia neliktų. Ir niekada negrįžčiau į šią apsmurgusią ir savus gyventojus melžiančią šalį. Turbūt esam lyderiai pasaulyje pagal mazochizmą, kuomet valstybė mus tarkuoja kaip norėdama, o mes sėdim ir kenčiam. Nes tai yra kiekvieno lietuvio genuose. Todėl ir turim pasaulį juokinančias pensijas, minimalias algas, už kurias neįmanoma pragyventi ir apgailėtiną valdžią, kuri tik ir ieško kaip dar ką nors apmokestinti ir dar daugiau mokesčių surinkti. Didžiausia mano gynimo bausmė, kad gimiau Lietuvoje. Čia, turbūt, yra mano atpildas už praeito gyvenimo nuodėmes. Nekenčiu aš šios šalies ir niekada neatsistosiu skambant jos himnui per krepšinio varžybas (aš visada tuomet sėdžiu). Neturiu už ką dėkoti šiai šaliai. Realiai, ji naudos iš manęs turi kur kas daugiau, nei aš iš jos. Bent jau einamuoju metu. Ir netikiu, kad greitu metu kas nors pasikeis. Nes paskaičius, kokius naujus mokesčius planuoja Lietuvoje įvesti, tai darosi graudu. Mokesčiai visi “kaip Europoje”, “visa Europa juos moka”, tik pamirštama pridurti, kad jų algos 3-4 kartus didesnės.

      Like

      • kėkvienam pagal save. man asmeniškai tai tavo tie asmeniškumai kaip tik prideda savito šarmo, ko nėra kitų žmonių bloguose. būten dėl to, skaitau tavo, o ne kitų aprašymus, nes pasakai tiesiai šviesiai viską ir dar su komentarais. ir niekas taip detaliai neaprašo kaip tu 🙂 galbūt požiūrius retkarčiais ir skiriasi, bet juk kėvienas turim savo nuomonę. dėl tavo sato, kai reikės pagalbos, būtinai kreipsiuos ir sumokėsiu arbatpinigių 😀 bet ar pameni kaip makalius pradėjo? pradžia buvo už ačiū, paskui žmonės geranoriškai neprašomi patys atsilygindavo (plius dar ir kortelės mokestį sau pasiimdavo jis, niekam nežinant), o dabar jau ir mokestį gali imt, kai išpopuliarėjo. bet šiaip tu labai daug pasiūlymų pateiki, gal net daugiau nei makalius, tik tiek, kad tavo dauguma siūlymų egzotiniai, čia jūs ir skiriatės. šiaip jei orientuotumeis į tarpautinę rinką, kaip, tarkim, holiday pirates, manau ir reklamos ir žmonių daugiau sulauktum. aišku, lengva man čia kalbėt 🙂 kažkada irgi norėjau pasakot žmonėm istorijas, bet yra viena didelė problema, neturiu ką pasakoti 😀

        Like

      • Des isvaziavimo i “anglijas”… galiu papriestaraut. Pats ne vienus metus ten gyvenau. Jei turi specialybe , sugebejimu, noro… kad ir pradzioj dirbsi juodus darbus, tave labai greitai pastebes ir neilgai tuos juodus darbus dirbsi. Ten vertina zmogu uz pastangas, sugebejimus. Pas mus to nera. Nors galima ir siaip susirast svaru darba , kad ir paprasta.. zinau pats 60+ metu zmoniu, kurie dirba labai parasta, svaru, fiziskai nesunku darba, ( aisku reikalaujanti kruostumo), gauna 550+ euru per sav. 8 val pr diena, 5 dienos per savaite, virsvalandziai +1.5 karto apmokami. … verta pabandyt. Aisku jei cia turi silta vieta..gal geriau ir likt, bet galimybes didesnes TEN. Daugiau skrydziu + susitaupai gera pensija, tada pasenes galesi lakstyt..

        Like

      • Aidai, turite gal rekomendacijų, konkrečių pasiūlymų nuo ko pradėt? Nes tikrai nesinori atvykus į Angliją pradėtis ieškotis darbo. Norėtųsi, jei įmanoma, kažką turėti jau prieš išvykstant

        Like

    • Šiuo metu net 3 kelionės laukia per artimiausius 3 mėnesius. Tik bijau, kad vieną jų reikės atšaukti, nes paprasčiausiai neužtenka pinigų 😦 Kaip pačiai sekasi? 🙂

      Like

  8. Nu čia tai bent 😀 Tikiuosi ne Brazilijos atsisakysi. Aš tai turiu kitų rūpesčių, tad Brazilijos tolimesni planavimo darbai nukelti į sausį. Norėčiau į Kretą nulėkt birželį, bet nerandu pigiai, tai teks apsieit su viena kelione matyt 😦 Tiesa, dar vos apuolpolio negavau, kai pamačiau kokio pigumo bilietus į Japoniją siūlei, nu bet Brazilija planuose, o į Japoniją noriu būtent pavasarį, sakuroms žydint 😀

    Like

    • Su Naujais Metais 🙂 Va, prieš 12 h iš Stambulo grįžau… Oi, bus ką parašyti apie Stambulą, oi bus 🙂 Stambulas – turbūt baisiausias didmiestis, kurį teko aplankyti. Na, bet čia neesmė. Esmė, kad sekanti kelionė – Brazilija. Ir reikia pradėti jai ruoštis. Kaip Jums sekasi? Visas kelionės planas sudėliotas?
      Dėl Kretos, tai gal galiu padėti? Kokiai sumai ieškote bilietų? Ir kodėl būtent Kreta?

      Like

      • baisesnis net už tuos neaiškius azijietiškus miestus, kur kamščiuose stovėjai ilgiau, nei pačiam mieste buvai?

        Like

      • Supranti, Vycka, yra didelis skirtumas tarp Azijos ir Europos. Ir Stambulas labai skiriasi nuo Bankoko, Dzakartos ar Manilos. Net labai. Tiek miesto pastatais, gatvemis, dvasia, o labiausiai – savo slyksciais zmonemis. Kurie tik ir seka paskui kartodami : “Kupi brat, kupi”

        Like

  9. Su Naujaisiais 😀 Smalsu kodėl tas Stambulas toks baisus 😀 Aš tai nebuvus, bet kiek girdėjus, tai visiems taip patinka, kad kartot net nori. Planas Brazilijai yra (Amazonė-Iguazu-Rio-ilha Grande), bet nerandu laiko sudėliot logistiką tose vietose, kurias lankysim. O kaip kelis kartus buvęs, gal patartum, kaip iš Brazilijos pusės nusigaut į Argentinos pusę prie krioklių ir kur gaut tų pesų, nes tik jais mokėt už autiką ir bilietus turbūt reiks. Ai dar skiepą nuo drugio dariaus, tai vos galo negavau :(. O dėl Kretos, tai noris iš Rainių iki 110 Eur žmogui pačiupt pirmyn-atgal, panašu, kad šiemet nerealu birželiui, balandžiui tai yra, spaliui kažką panašaus buvau mačiau. Reikia, kad ne mokslo metais ir nekaršta. Noriu tuos gražius paplūdimius pamatyt Balos, Elafonisi, nuplaukt į Santorini, po kalnus pasivažinėt, graikišką virtuvę patikrint.

    Like

    • Turkijoje patinka tik moterims 🙂 Ir viesa paslaptis – kodel. Kaip tik, kai skridom i Stambula, Vilniaus oro uoste panasiu laiku isskridinejo Small Planet lektuvas i Hurgada. Tai reikejo matyti, kas ten daresi prie vartu. Kaip mes su draugu pavadinom ta vaizda – “monstru susirinkimas”, kuriame 80% buvo moteru. Lekia jos i ta Turkija vienos, be vyru, nes kam ju reikia, kai gales pasigauti jauna turka, kuris ir demesiu apipils, ir bus galantiskas, ir visur isbuciuos, ir pamyles, ir padarys viska, ko reikia 🙂 Tai ir lekia musu moteriskes. Nors ne tik musu, ten visos Rytu Europos moterys vaziuoja atsipalaiduoti su turkais. Ir po to dar sako, kad: “Ne, mes ne tokios” ir pan 🙂 Taip, taip, kurgi ne 😀
      Is Brazilijos puses i Iguazzu nusigaut daugiau nei paprasta. Yra stotis miesto centre, sedi i autobusa ir vaziuoji. Autobusas kerta Argentinos siena, is jo islipi, praeini pasu kontrole, susirenki anstpaudus ir jei eiles nera, speji net i ta pati autobusa isokt. Ir viskas. Tikrai – labai paprasta ten viskas.
      Argentinos pasienyje puikiai cirkuliuoja ir Brazilijos realai 🙂 Todel tu pesu nelabai ir reikia. Gal kursas, tradiciskai, buna ne toks, koks oficialiai turetu but, bet niekas netrukdo is bankomato tu pesu pasiimt. As, pamenu, kazkiek ju buvau pasiemes. Tik jei Brazilijos realai nauji, siugzdantys, tai Argentinos pesos tokios nusiurusios, kad sakes 😉
      Ir geriau as nieko nesakysiu apie Jusu sprendima skiepintis 😀 Niekada nesiskiepinau ir nesiskiepinsiu. Kam alinti ir silpninti savo imuniteta? Juo labiau, kad Brazilijoje geltonojo drugio protrukiu nebuna. O tikimybe juo susirgt yra 0.00001%? Didesne tikimybe plyta gauti ant galvos einant i Iki pieno nusipirkt, bet su salmu Jus gi nevaikstot? Bet skiepytis nusprendet… Na, kiekvienas kvailioja savaip 🙂
      Del Kretos, tai vasara uz 110 EUR suskraidyt butu sudetinga. Bet viskas imanoma 🙂 Del Santorinio, tai patarimas – nesielgti taip, kaip elgiasi visi turistai – atplaukia i Santorini 9 ryto ir 5 vakaro isplaukia. Puses grozio nepamatysit. Santorinyje reikia likti NAKVOTI. Pageidautina bent 2 naktis, kad skirtingose salos vietose vakara sutikti galetumet. Tada, va, kai dings visi turistai, kurie 5 h grizta i laivus, ir pasirodo tikras Santorini grozis.

      Like

    • Oi, reikia jau rasyti ta sekancia dali, reikia. Zinau, kad reikia. Sia savaite jos tikrai nebus, be variantu. Tikiuosi, kad kita savaite pasirodys 🙂

      Like

  10. O, jau Brazilija kalendoriuje, nereiks man skaičiuot kiek iki kelionės liko 😀 O planą šiai kelionei jau turit, ką numatėt lankyt?

    Like

    • Plano konkretaus nėra. Esminė to problema – pinigai 🙂 Nes iš po kelionių po Australiją ir Filipinus, Naujametinių kelionių į Berlyną ir Stambulą kažkaip striuka su pinigais pasidarė… Nepavežu tiek kelionių 🙂 Tai kol kas yra nupirkti visi bilietai iki Rio de Žaneiro ir paimtas 3* viešbutis keturioms naktims ten. O po 4 dienų jau reikės rauti lauk iš Rio. Tik, va, kur rauti, tai dar neaišku. Ekonominiu variantu būtų Paraty ir Ilha Grande. Jei pinigų atsirastų, būtų galima imti Salvadorą ir Pantanalį… Bet kol kas stangnacija. Visi laukia, kol Arūnas atsigaus ant pinigų 😀 O Jūs ką?

      Like

      • Nesvarastai varianto kuklesniuose kambariuose gyventi ar pan? Galima sutaupyt. O jei dar hostelis tai isvis (tiesa turbut ne tavo stilius butu)

        Siaip kalbant apie Brazilija tai norejau i ja vykti vietoj Tailando, bet atbaide butent kainos – tu paciu nakvyniu kainos, bankoke 2 lovu viesbucio kambari kuklu gali paimt vos nuo 10 eur (20eur jau yra super tvarkingu 3*), tuo tarpu rio pati pradzia nuo kokiu 30 eur++.
        Visos kitos islaidos irgi daug didesnes. Tad teko apsistot ties Tailandu.

        Like

      • Kodel ne mano stilius? 🙂 Butent Brazilijoje as ir gyvenau hosteliuose su 6-10 zmoniu viename kambaryje siekdamas sutaupyti. Ir taip, Brazilijoje kainos didesnes. Bet, su visa pagarba, ten ir vaizdai geresni bei ispudingesni, nei Tailande. O kur dar ta braziliska dvasia… 🙂 Ech… O norint gyventi pigiau, reiktu bent jau 4-iese varyt. Apskritai, kuo daugiau zmoniu keliauja, tuo pigiau viskas kainuoja. Brazilijoje tai ypac jauciasi. Nes keturvietis kambarys kainuoja procentaliai kainuoja gerokai pigiau, nei dvivietis. Ir nereikes (pagaliau) miegoti su dar kruva nepazistamu zmoniu 🙂

        Like

      • Spejau, kad ne tavo stilius, nes “neturi pinigu”, bet uzsakei brangesnius kambarius nei tavo anksciau gyventi hosteliai 🙂
        Kaip sekasi su nauja dalim is Indonezijos? 🙂

        Like

      • Idomu kodel sakai, kad Brazilijoje nepalyginamai idomiau keliauti?
        Na kriokliu atzvilgiu taip, bet pavyzdziui salu ar papludimiu tai bent tavo kelioniu aprasymuose nepastebejau nieko ispudingiau nei krabi papludimiai, ar james bond sala bei maya bay.
        Tai sakom 1:1 kriokliai ir papuldimiai? 🙂
        Na cia juokais, bet idomu butu konkretus palyginimai kuo Brazilija ispudingiau.

        Like

      • Brazilijoje yra tokių paplūdimių ir vietų, kad padėk dieve… Galite pasigūglinti apie tokias vietas kaip Ilha Grande, Fernando de Noronha ar net Bonito. O kur dar Amazonė, kur Pantanalis, kur nacionaliniai Tijuca ar Chapada Diamantina nacionaliniai parkai? Arba unikali vieta visoje Žemėje – Lençóis Maranhenses smėlynai? Didesnėje dalyje šių vietų aš net nebuvęs, nors jau Brazilijoje buvau 2 kartus. Brazilijos gamta yra tikrai įspūdingesnė ir labiau laukinė, nei Pietryčių Azijos. Vienareikšmiškai

        Like

  11. O krioklių neplanuojat lankyt šįkart? Aš Amazonėje turą užsibukinau, turiu visus skrydžius ir nakvynes. Dar svarstau ar verta kišt nosį į Paragvajų, gal buvai? Ten kur noriu nėra laiko, o tas pasienio miestukas ar elektrinė tai ne kažką 🙂

    Like

    • Planuojam ir dar kaip 🙂 As sau esu prisiekes – kiek kartu atvyksiu i Brazilija, tiek kartu leksiu prie kriokliu. Nerealu ten. Graziausia mano aplankyta vieta 🙂 O, va, del Amazones as Jums pavydziu… Gausit papasakot kaip ten ir kas. Mes jau akivaizdu, kad ten nevaziuosim. Per brangu. Paragvajuj buvau viena diena, Siudad del Estė mieste. Bet ten ziureti absoliuciai nera i ka. Visas miestas – vienas didelis turgus, kuriame ant kiekvieno kampo pardavinejami kastetai, teleskopines lazdos ir pan. dalykeliai. Pilna visokiausiu akiniu po 1 doleri, apatinio trikotazo ir pan. Ir viskas kainuoja kapeikas. Is esmes ten verta nuvykti tik tam, kad uzsideti pliusa, jog buvai Paragvajuje. Bet tik tiek…

      Like

  12. Labas 🙂 turiu klausima del skiepu… kaip ir paskaiciau, kad pats nesiskiepijai i Brazilija. na o dabar kur skaitineju, tai norint aplankyti Igvasu krioklius is Argentinos puses, jie praso skiepo nuo geltonojo drugio… kaip ten is tiesu yra? 🙂

    Like

    • Labas 🙂 O galiu paklausti, is kur tokia informacija? Nes ji absoliuciai neatitinka realybes… Pirmiausiai, tai kas tie “jie”, kurie praso skiepo nuo geltonojo drugio? Kasos, kuriuose perki bilietus prie kriokliu? Neimanomas dalykas. Ar pasienieciai? Bet tai irgi neimanomas dalykas, nes siena is Brazilijos puses i Argentina galima kirsti net be paso (jei grizti ta pacia diena ir Argentinoj buni maziau nei 24 h). Tad ir vienu, ir kitu atveju – tai nesamone ir neimanomas dalykas 🙂 Del to ir klausiu – kur rasomos tokios pievos?

      Like

    • Geros naujienos – sekanti Indonezijos dalis jau parašyta. Belieka sukelti video, nuotraukas ir bus galima skaityti. Iki savaitgalio bus 🙂

      Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s