Indonesia 2015 March – III dalis [Borobudur ir Prambanan šventyklos]

2015 m. kovo 12-oji, ketvirtadienis
Kaip jau minėjau prieš tai buvusioje dalyje, pirmąją naktį Indonezijoje migdžiausi labai sunkiai – lauke lijo, žaibavo, o nuėjus miegot apie vidurnaktį, tuo metu Lietuvoje buvo tik 19 h. Bet galiausiai nuovargis mane įveikė ir panirau į sapnų karalystę. (snoring) Miegu sau, kažką sapnuoju ir staiga… Pasigirdo nesuprantamas garsas, stenėjimas, aimanavimas, verkimas. (wacko1) Aš niekaip negalėjau suprast – kas čia darosi. (scared1)Garsas buvo labai stiprus. Aš dar pusiau miegantis pašokau iš lovos ir kaip dieve myliu – pradėjau ieškoti kažkur numesto televizoriaus distancinio – pirmoji mintis, kuri man šovė į galvą buvo, kad netyčia įsijungė televizorius. Kampais lakstydamas po kambarį susiradau distancinį, nukreipiau jį į televizorių, kad kuo greičiau išjungt tuos klykiančius, aimanuojančius garsus ir, žiūriu, kad televizorius tamsus – jis išjungtas. Tai iš kur tas garsas??? mega_shok.gif Po truputuką pradėjo smegenėlės atsibusti ir grįžti į realybę ir, savo siaubui, supratau, kad šis baisus garsas (jis vis dar tęsėsi) yra tikrai ne iš televizoriaus. Antra mintis, šovusi į galvą, buvo – tai gal šis garsas ateina iš kaimynų už sienos, gal pas juos televizorius įjungtas? Bet blaškydamasis po kambarį supratau, kad šį garsą skleidžia tikrai ne televizorius. Ir ne gretimo kambario viešbučio kaimynai. Šis garsas ėjo pro langus!!! Nors „ibis Styles Yogyakarta“ viešbutis tikrai nebuvo pats blogiausias, o ir garso izoliacija nuo gatvės triukšmo buvo gera, bet priėjus prie lango mano veidą iškreipė siaubo grimasa – TIESIAI PRIEŠ VIEŠBUTĮ, tiesiog kitoje gatvės pusėje, STOVĖJO MEČETĖ!!! swoon.gif Musulmonų mečetė, o kaip žinia, tie psichiniai ilgai nemiega ir nuo 4-5 ryto pradeda savo maldas. Na, Jūs melskitės, badaukit, darykit ką norit, bet GALIMA TAI DARYTI TYLIAI!!! Arba jei tyliai nemokat, tai galit viduje tos savo mečetės aimanuoti visi susėdę ratu. (prostration) Bet kam tą daryti per garsiakalbius, kurie po kelis vienetus iškelti ant kiekvieno stogo kampo, tai jau klausimas ir rimtas. Pasikartosiu dar kartą – garsas buvo baisus. Ėjo kiaurai tikrai storus langus, sienas, pro visur. Bandžiau pasislėpti tualete, bet net ten mane pasivydavo musulmoniškos aimanos ir verksmai. (deadtired2) Dieve, man buvo tikrai baisu tada. Ir, kas blogiausia, NIEKO negali padaryti, niekur negali pabėgt nuo to košmariško garso… Teko pakentėti kokias 20 minučių, kol tas garsas liovėsi. Visas drebėdamas grįžau į lovą, atsiguliau, bandžiau miegoti, kai po lygiai valandos prasidėjo antroji aimanų ir stenėjimų banga. (slaphead) Žodžiu, miegoti tapo neįmanoma. Nereikėjo net ir 7 ryto užstatyto žadintuvo, nes buvau jau pabudęs nuo 5-ių ryto.

Ačiū dievui - nelijo

Vaizdas pro Ibis Styles Yogyakarta langą ryte. Dešinėje – mečetės kampas

Kaip šlapiu maišu trenktas vaikščiojau po kambarį ir laukdavau pasikartojančių musulmoniškų aimanų. (warn) Prašvito. Pažvelgus pro langą pamačiau pirmą gerą naujieną – NELYJA!!! Supratau, kad tik prašvitus reikia jau ir bėgti lauk iš viešbučio, nes nuo tų aimanų ir gargaliavimų tuoj stogas pavažiuos. (testwall) Kadangi viešbutis pusryčius paduodavo nuo 7 h ryto, tai buvau vienas pirmųjų 7 ryto įžengęs į pusryčių zoną pirmame aukšte. Šiaip pati pusryčių vieta buvo įrengta europietiškai, tvarkingai, visai buvau patenkintas. Maistas taipogi buvo skanus. O kaip jis nebus skanus, jei radau indonezietiškų dešrelių su tais pačiais nerealiai aštriais padažais. Iškart buvo prisiminti pusryčiai Kambodžoje, Siem Reap‘e, kai valgai kečupu užpiltą dešrelę ir ašaros rieda per skruostus. (spice) Ne iš džiaugsmo. Dėl nerealaus aštrumo. Tas aštrumas net per nosį bėgt vėliau pradėjo (nauseous)

Skaniai visai pavalgiau iš tikro

Pusryčiai Džogdžakartoje, Hotel ibis Styles Yogyakarta viešbutyje

Pusryčius viešbutyje užskaitau, tikrai buvo geri. (candy) Na, o po to pradėjau tyrinėti patį viešbutį. Pirmas dalykas, ką padariau, tai pakilau ant viešbučio stogo, nuo kurio atsivėrė Džogdžakartos panorama su tolumoje dunksančiais ugnikalniais. Vaizdelis – tikrai gerulis. photo.gif Užskaitau. Žinoma, dar fainiau buvo sekančią dieną plūduriuoti tingiai baseine ant stogo ir gėrėtis šiais vaizdais iš vandens. Tai buvo tikrai geriausias viešbutis visos šios kelionės metu ir antras pagal gerumą viešbutis iš abiejų kelionių po Aziją metu (už „ibis Styles Yogyakarta“ viešbutį geresnis buvo tik mano jau ne kartą liaupsintas „Mandarinas“ Bankoke).
Būdamas ant stogo ir grožėdamasis mane supančiais vaizdais, pagalvojau, kad, gi, visai neseniai vienas iš tų dviejų ugnikalnių tolumoje, konkrečiai – Merapis, gi buvo išsiveržęs prieš 5 metus, t.y. 2010 metų spalio mėnesį. (readin) Ir išsiveržimas buvo ganėtinai stiprus, sudegė keli kaimai, žuvo keliasdešimt žmonių. Pagalvojau, kad daug ką atiduočiau, kad tokį vaizdą sau, va, ramiai galėčiau dabar stebėti nuo viešbučio stogo saugiu atstumu. Vaizdelis, spėju, būtų toks, kurio ilgai negalėtum pamiršti… wub.gif O čia keletas nuotraukų su pirmaisiais Indonezijos vaizdais užfiksuotais nuo viešbučio stogo (beje, viešbutis, turbūt buvo aukščiausias visame mieste, nes vaizdo niekas neužstojo):

Na, bet ilgai nebuvo kada grožėtis tais ugnikalniais, reikėjo suktis kaip voverei – kaip jau minėjau, laisvo laiko šioje kelionėje, galima sakyti, nebuvo visiškai. (pocketwatch)Viskas buvo suskaičiuota ir sustyguota minutė iš minutės. Per 2 pilnas dienas Džogdžakartoje turėjau aplankyti 3 vietas pagal Lietuvoje sudarytą išankstinį planą: didžiausią pasaulyje budistų šventyklą Borobudurą, vieną gražiausių induistų šventyklų pasaulyje – Prambananą ir, žinoma, Merapi ugnikalnį.
Pirmiausiai, ką reikėjo padaryti, tai išsikeisti pinigų.  Nes buvo akivaizdu, kad mano turimų 400,000 rupijų, gautų už 30 EUR oro uoste, ilgam nepakaks. Buvau skaitęs, kad Džogdžakartoje pinigų keitimo kursai labai geri, vieni geriausių Indonezijoje ir labai apsimoka ten keistis pinigus. Realybė – kiek kitokia. Iš esmės visose keityklose, kuriose apsilankiau, keitimo kursas buvo vienodas arba skyrėsi minimaliai. (prankster) Turėjau 200 EUR, kuriuos išsikeitęs labai modernioje keitykloje, įsikūrusioje 5* viešbutyje, gavau 2,75 milijono (!) rupijų! Grubiai kursas buvo toks:
1 EUR = 13,793 IDR
Kosmosas, tiesa? (blowinbubbles) Jei Tailande paskaičiuoti, kiek kainuoja konkretus daiktas buvo labai paprasta – nubrauki nuo konkrečios batų sumos vieną nulį ir gauni maždaug kainą litais, tai Indonezijoje apskaičiuoti kainas lietuviškais ar euriniais pinigais buvo tikrai sudėtinga. Po ilgų dėlionių ir skaičiavimų šiaip ne taip susigalvojau tokią paprasta pinigų apskaičiavimo schemą – turint Indonezijos kažkokią kainą ar pinigų sumą, iš jos reikia nubraukti 4 nulius ir dauginti iš 2,5 karto. Tada gauni apytikslią kainą litais thumbup.gif  Paklaida – labai maža ir tai padėjo nors kažkiek orientuotis tarp tų milijonų kišenėje (thumsup) Tarkim turim kainą 100,000 IDR, tai litais kiek čia bus? Teisingai – 25 LTL arba 7,25 EUR.
Iš valiutos keitimo punkto išėjau labai išdidus – gi aš buvau naujai iškeptas multimilijonierius ir kišenėje nešiausi beveik 3 „limonus“ pinigų! (boast)Bet kaip ten bobutės visokios ir lietuvių liaudies patarlės sako? Lengvai atėjo – lengvai ir išėjo. Šventa teisybė, nes tie milijonai po to pradėjo taip greitai tirpti, kad jau į trečią dieną reikėjo eiti dar pinigų keistis (meeting) Na, bet apie viską iš eilės.

Malioboro street in Yogyakarta

Malioboro gatvė – centrinė gatvė Džogdžakartoje

Žodžiu, grįžtant į viešbutį per garsiąją pagrindinę Malioboro gatvę Džogdžakartoje jaučiau smingančius į mane žvilgsnius. Vietiniai sekė akimis, siūlė pavežti, nuvežti, pavalgydinti ir pan. (tap-fingers) O aš nekreipdamas dėmesio kulniavau tolyn stengdamasis grįžti kuo skubiau į viešbutį. Kodėl? Na, toks bordakas visur buvo, tokia netvarka, toks ubagynas, kad baisu. Ir čia yra pagrindinė miesto gatvė! Vienintelė nuotrauka, kurią pasidariau, tai buvo su kažkokiu ožiu stovinčiu ant vieno šaligatvių. Daugiau ten paprasčiausiai nebuvo ką fotografuoti. dry.gif Galiausiai pasukus į skersgatvį link viešbučio pamačiau turistų ofisą – purviną kiemą su ant apšepusios sienos pakabintu informaciniu stendu su įvairiausiais turais ir jų kainomis.

Tours info point

Toks, va, turų pasirinkimas buvo tiesiog Džogdžakartos gatvėje

Visas kiemas užstatytas mašinomis ir motoroleriais ir pilnas basų vietinių. Užteko tik stabtelti prie jo (norėjau pasižiūrėti kainas), kai buvau apipultas plėšrių vietinių: „Hei, hei, baltasis bankomatas sustojo duoti pinigų!!! Hei, hei!!!” – garantuoju, tokios mintys pas visus sukosi tuo metu galvoje. (money) Tas baltasis bankomatas, nešinas beveik 3 milijonais, žinoma, buvau aš. Aš buvau paruošęs namų darbus, kaip nuvažiuoti tiek į Borobudurą, tiek į Prambananą naudojantis vietiniu transportu, kuomet bilietų kaina nekainuoja ir 3 EUR už kelionę į vieną pusę. Bet mane sudomino štai kas – vienas konkretus turas siūlė vos per vieną dieną apvežti po visus mano tris svarbiausius objektus – t.y. Prambananą, Borobudurą ir Merapi ugnikalnį. Važiuodamas su vietiniu transportu aš jų visų niekaip negalėjau aplankyti, nes, tarkim, iki ugnikalnio jau bet kokiu atveju niekas nevažiuoja, reiktų samdytis mašiną ar motorolerį, su kuriuo toli nenuvažiuotum nežinodamas kelių. blush-anim-cl.gif O čia, prašau – viskas gražu, patogu, vienoje vietoje ir tik už 150,000 IDR vienam žmogui už kelionę oro kondicionuojame mikriuke kartu su kitais turistais. Pagal savo susigalvotą skaičiuoklę greit susiskaičiavau, kad viso tokio turo kaina – vos 37,5 LTL arba nepilnai 11 EUR. Ir jokio vargo. (superb)Blin, galvoju, dzin – tinka! Baksteliu pirštu į tą turą ir sakau, kad norėčiau juo pasinaudoti. Vietiniai iššiepė savo retus išpuvusius dantis ir pradėjo galvas kinkuodami aiškint, kad jau nebus šiandien to turo. (spiteful) Paklausus kodėl, man bakstelėjo į informacinę lentą ir pamačiau, kad išvykimas kiekvieną rytą 8 h, o pats turas trunka 10 valandų (grįžtama 18 h). O tuo metu jau buvo po 9 ryto. Nu va, blin, nepasisekė. Kas galėjo žinoti… (lost3) Nutaisęs rūškaną miną apsisukau eiti toliau link viešbučio. Bet kur tau vietiniai paleis savo noru priėjusį bankomatą. Prilėkę jie man pradėjo siūlyti privatų turą! Tipo, visur galima apvažiuoti su mašina, vienas net nutempė parodyt savo juodą ir tikrai gražiai išvalytą ir nupraustą mašiniuką (tik markės neatsimenu). (pleasantry) Ir, tipo, toks privatus turas kainuoja tik 500,000 rupijų! Važiuosim kur noriu, būsiu kiek noriu. Tas, žinoma, gerai, bet 500,000 rupijų gal šiek tiek per daug. Pamatę, kad bankomatas dairosi kaip čia patepti mieles, prilėkė vienas šlubis ir pasivedęs į šoną pasiūlė pavėžinti tik už 400,000 rupijų, t.y. nuo žmogaus tik 50,000 IDR daugiau, nei imant mikriuką su kitais žmonėmis. rolleyes.gif Kadangi mūsų tokių pasimetusių buvo 2 egzemplioriai, pasitarę nusprendėm, kad gal pasiūlymas ir neblogas. „Shared“ arba jungtinis turas su dar krūva turistų kainuoja 150,000 IDR, o čia privatus mums dviems turas kainuos vos po 200,000 rupijų arba 50 litų/14,50 EUR kiekvienam. Na, gal ir nieko.(ohboy) Okay, sutarėm, kad imam jo turą ir su visais savo milijonais sulipom pas jį į mašiną. Dabar net svarstau – klaida tai buvo ar ne. Gal labai didelės klaidos ir nebuvo, bet faktas tame, kad gaudamas tokius pinigus (faktiškai 400,000 IDR yra 15-20% jo mėnesinio atlyginimo), jis galėjo tikrai labiau dėl mūsų pasistengti. 2.gif Esmė buvo tokia, kad jei jam būtų rūpėję ne pinigai, o paslauga ir kaip ją atlikti kuo geriau, jis būtų iš pat pradžių važiavęs prie Merapio vulkano, o ne į Borobudurą. Kodėl? Todėl, kad vėliau pats pasakė (prisipažino), kad nuo 12 h dienos Merapi kalną aptraukia debesys ir jame pradeda lyti, nieko nesimato ir nėra ką veikti. Tai kurių velnių jis mus vežė pradžiai ne prie kalno, o į Borobudurą? Atsakymas paprastas – nes jam taip labiau apsimokėjo ir jis puikiai žinojo, kad lyjant lietui Merapyje mes neužsibūsim ir iškart važiuosim prie Prambanano šventyklos. Ir taip jis išloš laiko grįždamas atgal į Džogdžakartos centrą ne 18 h kaip kad buvo žadėta, o kokia 16 h. (ate-bug) Paprasta, Vatsonai, kaip 2×2. Vat nuo šio momento ir prasidėjo mano pažintis su „nuostabiais“ Indonezijos žmonėmis. Tą kartojau daug kartų grįžęs iš Indonezijos ir pasikartosiu dar kartą čia ir dabar – ar Tailande, ar Filipinuose, bet jei tu moki už paslaugą, tau vietinis tikrai stengsis padaryti maksimaliai viską gerai, kad neturėtum tu dėl ko skųstis. smartass.gif Kambodžoje – sunku pasakyti, nes labai man nepasisekė su tuk-tuk‘o vairuotoju. O, va, Indonezijoje, tas pastovus vietinių išdūrinėjimas, žiūrėjimas į tave kaip į vaikščiojantį ir kalbantį bankomatą ir, paėmus pinigus, stengimasis kuo greičiau tavim atsikratyt – man varė vėžį ir didino įsiūtį dėl šios šalies, kuris vėliau pavirto į atvirą tyčiojimąsi iš vietinių. (okyes)Jūs net neįsivaizduojate, kokia tai nemaloni šalis… (no2) Na, bet apie viską sužinosite vėliau mano dienoraštyje.
Taigi, šlubas diedukas pajudėjo iš Džogdžakartos, dar aš, pamenu, paklausiau, ar tikrai viską spėsim pamatyti, užteks viskam laiko iki tamsos (nes Indonezijoje, kaip ir visoje Azijoje, 18 h jau tamsu). Tas tik galvą linktelėjo ir pasileidom link Borobuduro. (swaying)Bevažiuojant aš vos spėjau dairytis pro automobilio langus – visgi tai buvo pirma proga pamatyti Indonezijos kasdienybe, eismą, žmones, apylinkes ir visa kita. Atsidaręs langą net filmuoti bandžiau, nors per vėjo šniokštimą nelabai kas girdėjosi. victory.gif Kaip matote, eismas Indonezijoje, kaip ir Kipre ir Anglijoje, vyksta kairiąja kelio puse. Kažkaip manau, kad nebūčiau prapuolęs, jei, tarkim, būtų reikėję man pavairuoti automobilį ar motorolerį. Patirties važiuoti kairiąja kelio puse jau turiu pakankamai iš važinėjimo Londone ir Kipre. Na, o išskirtinis Indonezijos bruožas, sutinkamas Javos saloje, tai horizonte stūksantys net keli iš karto ugnikalniai. (desposearcher)Wow:

Važiavom nuo Džogdžakartos su vienu trumpu sustojimu beveik 40 minučių. Vienintelis trumpas sustojimas buvo “neplanuotas”, bet man jis patiko – vairuotojas pats savo noru sustojo pakelėje ir parodė tolumoje tokią kalvą. good.gif Ir sako, kad: “Čia yra mūsų kapinės”. Aš, žinoma, iškart stryktelėjau lauk iš mašiniuko ir nusifotografavau:

Po to trumpo sustojimo tęsėm kelionę toliau. Pradžia rodės, būsianti daug žadanti. hihihi.gif Prie Borobuduro buvom kažkur 10:15 h ryto ir tas šlubis staiga paklausė, ar mes mėgstam kavą. Aš iškart pasakiau, kad NE, bet jis pradėjo pasakoti, kad čia visai netoli Borobuduro, tik 5 minutės kelio nuo jo, yra brangiausios kavos pasaulyje „Kopi Luwak“ augintojai, kurie patys ją gamina, rankomis renka palminių musangų kakučius ir juos džiovina saulėje siekdami gauti tas vertingas ir labai brangias musangų skrandžių sultyse išmirkusias kavos pupeles. (coolness) Na, blin, visai gal įdomu pamatyt. Aš iškart pareiškiau, kad mes nieko nepirksim, vairuotoją tai tenkino ir tikrai – visai netoli pavažiavus sustojom ir išlipom prie paprasto namo, kurio kieme buvo ant saulės pastatyti didžiausi padėklai, pilni musangų išmatų. Tiesa, tie kakučiai jau buvo apdžiūvę prieš saulę, smarvės jokios nebuvo, bet estetinis vaizdas buvo toks šiaip sau. ax.gif Iš namo išėjo vietiniai, labai mandagūs, besilankstantys, viską tik rodo, pasakoja, aiškina. Jei norėjom, buvo galima tuos kakučius ir pačiupinėti, ko aš, žinoma, tikrai nedariau. Po to buvom palydėti į namo vidų, ten pavaišinti rambutanais, kuriuos nuskynė nuo šalia augančio medžio.

Aš jau jaučiau, kad geruoju čia viskas tikrai nesibaigs, bet buvau ramus kaip belgas – vairuotojui sakiau, kad aš kavos negeriu ir jos TIKRAI nepirksiu. (whistly) Bet kadangi jis pasiūlė tik „Look“, tai aš ir look‘inau (tehe) Vaikščiojau, dairiausi, visai įdomu buvo. Po to nuvedė parodyti pačių palminių musangų – tai toks gyvūnas, primenantis ne tai katę, ne tai peraugusį šešką, na, žodžiu, jį pamatyti galėsite nuotraukose apačioje. Tai tie namo šeimininkai aiškino, kad šie musangai yra jų prijaukinti (įdomu, kodėl jie narvuose tada) ir juos paleidžia naktimis pasiganyti į lauką. Musangai turi puikią uoslę, todėl laipiodami ant kavamedžio šakų išsirenka geriausiai prinokusius kavos vaisius. Juos suėda ir kavos vaisių minkštimas skrandyje būna suvirškinamas, o likusios pupelės po lengvos fermentacijos pasišalina su išmatomis. (oldman) Žarnyne kavos pupelės sulimpa ir po tuštinimosi primena kukurūzų burbuolę. Juos ši šeima ir renka bei ruošia naminiu būdu, o juk kava Kopi Luwak yra viena brangiausių pasaulyje, baisiausiai vertinama visokių ten kavos gėrimo gurmanų. Aš, žinoma, užsimaniau paglostyti tą musangą. Paklausiau, ar galima su juo ant rankų nusifotografuoti. Man, žinoma, leido, ir vieną jų ištraukė iš narvo. (bigboss) Aš jį paėmiau ant rankų norėdamas nusifotografuoti, o tas musangas, parazitas, paėmė ir taip mandagiai suleido man nagus į ranką!!! Pajutęs, kad vyksta kažkas negero, aš bandžiau juo nusikratyti, bet kuo labiau aš jį purčiau nuo savęs, tuo labiau jis man nagus į ranką leido. (winkinalien) O tie vietiniai stovi šalia ir šypsosi angeliška šypsena. Žinoma, juk ne jiems rankos draskomos! Aš ten vienam jų tą musangą vos ne ant galvos užmečiau sakydamas „Take it“, ir su palengvėjimu pajaučiau, kad nagai mano ranką paleido. Tpfu, kokia nesąmonė gavosi. mellow.gif Vėliau tie įdrėskimai lengvai pūliuoti pradėjo, bet nieko baisaus nebuvo. Va, tau ir naminis gyvūnėlis. Neveltui juos narvuose laiko (taped)

Žodžiu, apdraskytas Arūnčikas nusprendė baigti ekskursiją po kakučių džiovinimo fermą ir pasuko link išėjimo. Bet vietiniai, žinoma, nenorėjo mūsų taip lengvai išleisti. Pasiūlė paragauti nuostabios, rankų gamybos, tos tikrosios kavos. Aš sakau, kad: „Dėkui, aš kavos negeriu“. Atsakymas juos šokiravo. (think00)Bet nepasimetė – pasiūlė parvežt lauktuvių šeimai. „I don‘t have a family“ atsakiau. Tai, sako, parvežk merginai. „I don‘t have a girlfriend“ atsakiau lotuliukas.gif Tai, sako, parvežk draugams. „I don‘t have any friends“ atsakiau (ras) Stojo tokia nejauki tyla, o aš apsisukęs ir išėjau. Nesmagi akimirka, bet aš buvau įspėjęs iš anksto, kad tikrai nieko nepirksiu. (sadybye)
Beje, čia buvo įdomus DELFI straipsnis kaip tik apie tokius palminių musangų augintojus Indonezijoje:
http://grynas.delfi.lt/aplinka/peta-pasibaisejo-brangiausia-pasaulio-kava-tiekianciu-zinduoliu-gyvenimo-salygomis.d?id=62418493
O ką man tie augintojai pasakojo? Kad juos paleidžia naktimis į džiungles maitintis, kad jie grįžta rytais tik saugiai pas juos pabūti ir pan. (cookie) Čia tas pats, kaip ir Tailando fermose savo noru ten beždžionės sėdi arba krokodilai baseinuose guli irnesakyk.gif Iš serijos: „Mes juos maitinam, tai jie čia ir būna“. Taip, taip… Eilinės pasakėlės turistams…

Adraskytas Arūnčikas palminio musango

Po susitikimo su palminiu musangu

Grįžęs į mašiną negalėjau nepastebėti susierzinusio šlubio reakcijos. Įtariu supyko dėl to, kad nieko nepirkau toje kakučių džiovinimo fermoje. (wait2) Jei iki tol jis ten ko nors paklausdavo, kad ir iki gyvo kaulo įgrisusį klausimą: „Where are your from?“, tai po apsilankymo kavos namuose jo komunikabilumas sumažėjo iki minimumo. unsure.gif Žodžiu, nuvažiavom iki Borobuduro šventyklos, sustojom, išlipom, šlubis pasakė, kad mūsų grįžtant lauks čia pat ir paprašė 5000 IDR už parkingą. Aš net pasimečiau – gi tau bus sumokėta 400,000 IDR, o tu dar prašai kažkokių niekingų 5000 rupijų??? Pasirodo, kad taip – už parkingą reikia mokėti papildomai prie turo kainos. (pinnochio) Žinoma, 5000 rupijų nesudaro nė lito, bet tas toks priverstinis pinigų išmušinėjimas iš turistų menkiausiai progai pasitaikius – erzina. Gavęs pinigus šlubis užrakino mašiną ir nulėkė pas kitus vietinius, kurie kaip spėjau, laukė išeinančių savo turistų iš šventyklos. Dzin, nuėjau prie kasų, kur teko išleisti dar kelis šimtus tūkstančių rupijų. (letsplay) Borobuduro iš Prambanano lankymas – tikrai brangus „malonumas“. Bilieto kainą atskirai į Borobudurą ar Prambananą kainuoja net 20 USD arba 250,000 IDR!!! Indonezietiškais pinigais – čia kosminė suma! (emb)Bet kas keisčiausia – vietinių viduje, kaip vėliau turėjau progos įsitikinti, pilna. Tai yra vienas iš dviejų – arba vietiniai čia įleidžiami nemokamai, arba jie žino kaip čia patekti nemokamai. (ponder) Dar toks niuansas, kurį verta būtų paminėti – niekur neskelbiama (apie tai buvau skaitęs tik internete), kad perkant dienos bilietą į abi šventyklas iškart, sutaupai 10 USD ir bilietas į kiekvieną šventyklą kainuoja ne po 20 USD, o tik po 15 USD! Viskas puiku, pasiūlymas – vertas dėmesio, bet klausimas pamąstymui – kodėl apie jį niekur nėra skelbiama prie kasų? Yra tik nurodytos įėjimo kainos suaugusiam, studentui ir vaikui. Viskas. Apie bendrus dienos bilietus – nė žodžio. (search3) Gerai, kad internete buvau skaitęs, tai paprašius bendro bilieto abiems šventyklos, jį atspausdino. Tiesa, net ir su pritaikyta nuolaida teko sumokėti kosminę sumą – net 375,000 IDR, kas yra 27 EUR. Indonezijoje šeima (net ne asmuo, o šeima!) už tiek savaitę laiko pragyvena, o čia – BILIETAS!!! Ir su 25% nuolaida bilietas!!! (cry)

Borobuduro šventykla, Džogdžakarta

Ties įėjimu į Borobuduro parką

Beje, reikia pažymėti ir tai, kad kiekvienas nusipirkęs bilietą gauną ir specialią skarą, vadinama sarongu, kuria turi apsijuosti per liemenį, kad ta skara dengtų kelius. Kitaip į šventyklą nepapulsi. (extrawink) Cirkas, bet už tą sarongą mano “Jordan” šortai buvo ilgesni. Nors nuotraukose su ta skara atrodžiau gal ir visai įdomiai. Deja, bet namo parsivežti jos nedavė, nes išeinant iš visų sarongus surinkdavo atgal. Ech, o gaila… (evilnod) Beje, verta paminėti ir apie specialias ekskursijas į šią šventyklą saulei tekant. Daug kur rašoma, kad Borobuduras gražiausias saulei brėkštant.

Borobudur entrance fees

Borobuduro įėjimo kainos saulei tekant

Vaizdas, sakoma, tuomet būna vertas atviruko: šventykloje be mažo turistų būrio daugiau nieko nėra, į šventyklą atvykstama 6 ryto, kuomet dar būna tamsu ir laukiama patekančios saulės. (byee)Pirmiausiai nurausta dangus bei aplinkinių kalnų viršūnės, atsiranda ilgi šešėliai, o pažeme slenka tirštas rūkas nuo kalnų. Šis mistiškas vaizdas nepalieka abejingų. Bet norint tai pamatyti, už bilietus tektų pakloti dar didesnę sumą – 390,000 IDR arba 29 EUR. Daugoka, tiesa? Bet sumokėję tokią kosminę sumą gautumėte už tai šiokių tokių privilegijų – nemokamai būsite pavaišinti arbata arba kava + gautumėte prie jos ir nemokamų sausainių (unbelievable)
Užėjęs į Borobudur šventyklą supantį parką pasijutau kaip pasakoje – tikrai labai gražu, viskas sutvarkyta, nerasi jokios šiukšlės (kas yra tiesiog stebuklas Indonezijoje), drėgna (gi čia lyja kasdien), viskas žaliuote žaliuoja, žodžiu – idiliška vieta su preciziška tvarka. (shamrock) Užbėgant už akių pasakysiu, kad tai buvo pati TVARKINGIAUSIA ir ŠVARIAUSIA vieta visos kelionės po Indoneziją metu. Tad, kad ir kokie būtų brangūs bilietai, Borobudure apsilankyti rekomenduoju. good.gif
Dar vienas momentas, kurį iškart pajaučiau būdamas grynam ore – tai tiesiai virš galvos plieskianti Indonezijos saulė. (mrsun) Ne paslaptis, kad Indonezija yra išsidėsčiusi apie patį pusiaują, tad saulė čia “kabo” tiesiai virš galvos. Ir ji svilina taip, kad jau po kelių valandų buvimo ore pradėjau jausti, kad galva tiesiog svyla. O jokios kepurės su savimi pasiėmęs nebuvau… Tikrai niekur daugiau taip saulė “neėmė” kaip Indonezijoje. karsta.gif

Na, bet grįžtam prie didingosios šventyklos. Užėjęs į Borobuduro parką tiesiai link jos aš tradiciškai nėjau, nors iš terasų sudaryta piramidė su varpo formos bokštais švietė iš toli. Kaip visada patraukiau ratais, kvadratais, siekdamas pasimėgauti vis artėjančiu vaizdu (kokia prasmė būtų tiesiai link jos nulėkt?). (investigate) Bet net ir einant ne centriniais takais sugebėjo mane pasigaut vietinis indonezietis siūlydamas pirkti magnetukų su Borobuduro atvaizdu bei kažkokias keistas kaukes. Ir jam buvo visiškai neįdomu, kad sakai: “No”, kad parodai, kad nepirksi. Sekė paskui jis kaip ištikimiausias palydovas kažką burbuliuodamas. Todėl ant galo net dėmesio pradėjau nekreipti. book.gif Klajojimas šventyklos pakraščiuose davė savo rezultatų – netikėtai prieš mano akis iš už medžių išniro trys drambliai su vietiniais ant nugarų! Vaizdelis buvo geras (fone girdisi vietinio balbatavimas ir prašymai ką nors iš jo nupirkti):

Žolytė parke buvo idealiai nupjauta, tai nevengiau ir basomis po ją palaikyti kaip tas ežiukas iš anekdoto. Smagu. Akį nerealiai traukė ta tokia sodri, tamsiai žalia augmenijos spalva. dirol.gif Turbūt net Brazilijoje tokios sodriai žalios spalvos niekur nebuvo, kaip kad ji pasitiko mane Indonezijoje:

Galiausiai priartėjau prie pačios Borobuduro šventyklos, kuri neretai vadinama vienu iš septynių pasaulio stebuklų. Visa šventykla pastatyta nenaudojant cemento ar skiedinio. (astonished) Jos masyvūs akmeniniai blokai sujungti tarsi lego kaladėlės, kurioms nereikia klijų. Vieša paslaptis, kad Borobuduras stovi Javos saloje, kurioje ne tokie jau ir reti žemės drebėjimai bei ugnikalnių išsiveržimai. Nepaisant to – šventykla ne tik, kad nesugriuvo, bet yra ir puikiai išsilaikiusi. bigsmile.gif Tiesa, verta paminėti ir tai, kad daugiau nei 800 metų ji buvo užversta pelenais greta išsiveržusio ugnikalnio ir ji iš naujo atrasta buvo prieš kiek mažiau nei 200 metus – 1835-aisias.

Žiūrint iš viršaus, Borobuduras primena milžinišką mandalą. Šventyklą sudaro trys lygiai, atspindintys budistinę visatos sampratą, o jos terasas puošia 504 Budos skulptūros. Nors aš nesu didis šventyklų ekspertas, bet Borobuduras man patiko. Visa šventykla – be galo simetriška, o tie varpai, su viduje esančiomis budomis, suteikė nepakartojamo žavesio. (wishuluck) Beje, tie skylėti varpai (išskirtinis Borobuduro bruožas) su viduje sėdinčiomis Budomis vadinami stupomis. Viso jų ant šventyklos įvairiuose lygmenyse yra net 72 vnt.! Ir apskritai, kai pagalvoji, kiek čia yra darbo įdėta kiekvieną akmenį išskaptuot, viską surinkti, kad gautųsi tokio dydžio šventykla, tai belieka pasakyti tik vieną žodį – WOW:

Kuo aukščiau lipau į šventyklą, tuo gražesni vaizdai atsiverdavo prieš akis. O nuo pačio viršaus galima gėrėtis nuostabia panorama į žalius šventyklos apylinkių plotus bei horizonte stūksančius ugnikalnius. (peekaboo) Tikrai gražus ir nekasdieniškas vaizdas:

Man asmeniškai Borobudure labiausiai patiko tos stupos arba taip vadinami varpai su viduje paslėptomis budomis. Aš jau nekalbu apie darbą padaryti vieną tokį varpą (o jų yra net 72!), o juos dar reikėjo vėliau užkelti kažkaip ant viršaus ir visus simetriškai sustatyti. O kranų juk nebuvo… Žodžiu, pagarba tiems, kas Borobudurą sugalvojo ir dar didesnė pagarba tiems, kas ją suprojektavo ir pastatė. (optimistic) Klaidžiojau sau tarp tų stupų ir visaip fotografavausi. Man tikrai labai gražu čia buvo:

Tiesa, tuo idilišku vaizdu ir ramybe ilgai mėgautis neteko. (partydance)Kažkur apie 11 h ryto į šventyklą plūstelėjo ganėtinai daug vietinių (pasikartosiu, neįsivaizduoju iš kokių pinigų jie galėtų susimokėti už bilietus čia), kuriems buvo įdomiau nusifotografuoti ne su Budomis ar apylinkių vaizdais, atsiveriančiais nuo šventyklos, bet su… manim. (yoohoo) Dar labai seniai, pamenu, skaičiau, kokia atrakcija kiniečiams būdavo baltieji žmonės, kuomet didžiausia laimė jiems būdavo nusifotografuoti su baltuoju žmogumi. Aš buvau ne Kinijoje, bet Jūs net neįsivaizduojat kiek laimės suteikdavau vietiniams sutikęs su jais nusifotografuoti. Viskas prasidėjo nuo tokios poros su vaiku. Einant pro šalį, jie nedrąsiai kažko paprašė. Aš pagalvojau, kad nori, jog juos nufotografuočiau. Aš taip tik: “Okay, no problem” ir jau imt už jų fotoaparato, bet, žiūriu, kad jie man jo neduoda (crazywinker) Tipo, stok ir fotkinkis. Net vaiką į rankas įdavė (heartysmile) Panašu, kad taip buvo pralaužti ledai ir prie manęs vietiniai rikiavosi net į eilę, norėdami nusifotografuoti. Didžioji jų dauguma buvo tokie paaugliai iki 18-20 metų amžiaus, bet pasitaikydavo ir vyresnių. Aš, žinoma, negalėjau ramiai nusifotkinti, vis pasimaivydavau akis išversdamas ar kokią kvailą pozą išmesdamas, o tai vietiniams kėlė tik dar didesnį pasigėrėjimą ir euforiją. Galiausiai man jau atsibodo, negalėjau pats niekur nusifotografuoti, nes kur tik eidavau, paskui mane sekdavo minia. (basketball2)Va, nuotraukose puikiai matosi, kaip aš bandau paprasčiausiai stovėti ir pozuoti nuotraukai, o mane stebi visi aplinkiniai žmonės. Buvau tarsi Justinas Byberis (ar kaip ten jis) atvykęs į Čikagos mergaičių gimnaziją.

Labai linksma buvo stebėti kokias jaunesnes merginas, ten kokių 15-18 metų, kurios nedrąsiai į mane žvilgčiodavo ir kažką šnabždėdavosi. Kol galiausiai drąsiausia iš kokio būrelio išdrįsdavo prie manęs prisiartinti ir paprašydavo nusifotografuoti. Man sutikus, sulėkdavo cypdamas visas likęs būrys ir būdavau apdovanojamas didžiausiomis šypsenomis. (skipping) Buvo mintis pradėti rinkti pinigus, kad ir po 10,000 rupijų už kiekvieną nuotrauką. Bilietas į šventyklą būtų atsipirkęs jau per pirmą valandą:

Žinoma, negaliu teigti, kad toks dėmesys buvo nemalonus, BET faktas ir tas, kad jis trukdė tiek gėrėtis šventykla, tiek jos apylinkėmis bei unikaliais raižiniais akmenyse. Net lipant į apačią jau žemyn bėgant nuo vis didėjančio gerbėjų būrio, jau šventyklos apačioje pasivijo tokia šeima, su kuriais dar turėjau kelis kartus nusifotografuoti. Tiesa, mano didelės šypsenos veide jau nebuvo. (yawnin) Pavargau.

Suvenyrai Indonezijoje

Kadangi visi pardavėjai buvo subėję prie manęs, pavyko turgelio praėjimą nufotografuoti be žmonių

Bet nespėjo baigtis viena bėda, kuomet prasidėjo antra. Išėjęs iš Borobuduro šventyklos tikėjausi pailsėti ir ramiai sau grįžti prie mašinos, kad tęsti turą toliau. Bet mano viltys subliuško papuolus į suvenyrų turgelį, kurį turi praeiti kiekvienas grįždamas iš šventyklos. (boi-havinbeverage)Buvau ir už rankų tąsomas, buvo siūloma įsigyti įvairiausių daiktų, kurių net paskirties nežinau. Iš įdomesnių man siūlytų daiktų buvo: specialus indėniškas lankas su strėlėmis, sudedamas bambukinis spjaudukas, šaudantis iš strėlyčių, iš lavos padaryti visokie suvenyrai, skraidantys lėktuvėliai, kurie apsukę ratą kažkokiu ten principu grįžta pas tave. (crazydance)Ir dar visokiausių gėrybių. Kainos – kosminės. Derėtis – gali, bet vis vien lieki išdurtas. Tarkim, nusprendžiau nusipirkti Borobuduro stupos maketą iš lavos, su viduje išskaptuotu sėdinčiu buda. Pradinė kaina buvo 200,000 IDR. Nusiderėjau iki 60,000 IDR / 4,50 EUR ir nusipirkau. Turgaus pabaigoje lygiai tokias pat stupas radau po 30,000 IDR verysad.gif

Kas atpažins šiuos egzotinius Azijos vaisius?

Kas atpažins šiuos egzotinius Azijos vaisius?

Šiaip čia sena Azijos taisyklė – NIEKO NEPIRKTI prie lankytinų objektų įrengtų turgų pradžioje. Ten susirinkę pagrindiniai spekuliantai ir įkyriausi pardavėjai. Kuo toliau tolsti nuo objekto ir artėji prie išėjimo, tuo kainos proporcingai mažėja.
Galiausiai visas nutampytas ir nuvargęs grįžau į mašiniuką su laukiančiu šlubiu jame. Sekantis sustojimas – Merapis!!! Labai buvau susiintrigavęs nuvykimu prie šio garsaus ir grėsmingo ugnikalnio, kuris po šiai dienai yra vienas pavojingiausių Indonezijos ugnikalnių. Bet, va, nuo šios vietos ir galima vos ne pasakojimą užbaigt, nes prasidėjo nesąmonės. (bike2)Pasistengsiu labai nesikeikti rašydamas, bet pasistenkit įsigilinti į situaciją: išvažiavus iš Borobuduro mūsų tas vairuotojas ir sako: “Važiuojam į Prambananą”. Aš klausiu: “O tai kaip Merapi vulkanas?” Jis man atsako: “Tai, kad jau po pietų, jis visada po pietų būna paskendęs debesyse ir nieko ten nepamatysit. Reikia važiuoti prie jo rytoj iš pat ryto”. Jis buvo teisus, bet aš turiu klausimą – TAI KODĖL TU MŪSŲ TEN IŠKART NEVEŽEI?!?! Tą puikiai žinodamas??? (veliangry) Gi iš dalies Merapis yra pakeliui važiuojant ar grįžtant iš Borobuduro. Aš tą klausimą ir uždaviau šlubiui. Atsakymas buvo verčiantis iš koto: “Tai rytoj nuvažiuosim, jokių problemų”. Taip, rytoj nuvažiuosim vėl jam sumokėję apvalią sumą pinigų!!! Atsiminkit, kaip rašiau apie Indoneziją ir kaip vietiniams rūpi tik pinigai, o ne kaip suteikti už tuos gautus pinigus turistui kuo geresne paslaugą. Jiems pofik, nori gauti pinigus už nieką, kuo mažiau darbo įdėdami ir nieko neveikdami. Su tuo šlubiu dar papasakosiu vėliau kokie cirkai buvo. Tiek šioje dalyje, tiek kitoje, nes jis jau laukė rytoj manęs prie viešbučio, nors aš kategoriškai atsisakiau su juo kažkur dar kartą važiuoti (užteko suteikto antro šanso Kambodžoje tuk-tuk’ininkui, kuomet rezultatai buvo identiški). Žodžiu, mašinoje kilo ginčas. Aš tikrai užsiutau ir puoliau jį klausinėdamas, kodėl mes iškart nevažiavom prie ugnikalnio, jei jis žinojo, kad po pietų jis bus paskendęs debesyse? Tai kam mes važiavom pirmiausiai prie Borobuduro? Vietinis net nesigilino ieškodamas atsakymo ir vis man aiškino, kad dabar važiuosim į Prambanano šventyklą. Nu jau ne!!! Paėmiau jį ant griežto – kategoriškai jam liepiau važiuoti į Merapį. Arba, sakiau, aš išlipu lauk ir toliau nevažiuoju. (cheesedoff) Dzin, būčiau tikrai radęs būdą kaip grįžti į Džogdžakartą. Juolab, pinigų jam dar buvau nemokėjęs. Tai, žodžiu, savo pasiekiau ir pasukęs vairą šlubis nuvažiavo link ugnikalnio. Ir taip kovoti dėl paslaugų gavimo, už kurias sumokėta, reikėjo VISOS KELIONĖS METU, faktiškai kasdien (apie tai papasakosiu kitose dienoraščio dalyse). Absurdų absurdas. Žinoma, nuoširdžiai kalbant, vairuotojas buvo teisus – po 12 h važiuoti prie Merapi nebuvo prasmės, nes visas kalnas skendėjo debesyse iš kurių vėliau ir lietus pasipylė. Faktas, kad protingiau buvo važiuoti iškart į Prambanano šventyklą, juolab, kad mums ten galiausiai nuvažiavus pradėjo lyti ir ten (būtumėm anksčiau nuvažiavę, būtumėm lietaus išvengę). Bet, nu nafik, nesikeikiant. Aš tą turą už 200,000 IDR dėl to ir pasirinkau, kad jame buvo įtrauktas VISŲ 3 mane dominančių objektų apvažiavimas per vieną dieną!!! Jei aš būčiau žinojęs, kad būsiu vežamas tik į Borobudurą ir Prambananą, aš būčiau važiavęs vietiniu transportu ir sumokėjęs už kelionę 10 kartų mažiau. (sadu) Bet kadangi jokie autobusai nevažiuoja prie ugnikalnio, o į šį turą jis buvo įtrauktas, aš dėl to jį ir pasirinkau. O jei tu esi vietinis, žinai orus, žinai kur kada geriausiai nuvykti, tai gavęs užsakymą stenkis savo paslaugas atlikti taip, kad turistas liktų patenkintas. Ir nevežiok po visokias kavos plantacijas, ypač kai tau buvo pasakyta, kad jos manęs nedomina. (tdown) Bet, matomai, nuo tokių užvežtų turistų jam dar nubyra keli šimtai rupijų, o tada nustojama galvoti kaip atlikti paslaugą iki galo ir gerai, o galvojama tik kaip kuo daugiau nugręžti turistus ir kuo anksčiau grįžti atgal į miestą. Aš juk jo paklausęs buvau – kada mes grįšim iš turo. Atsakymas buvo, kad 18 h. Iš Borobuduro išvažiavom apie 13 h. Jei nebūtumėm važiavę į Merapį, o tik į Prambananą, tai ką – jis būtų parvežęs mus į miestą 15, na gerai – vėliausiai 16 h. Na, jau ne!!! Sumokėta, tai vežiosi dabar mane visur, kur priklauso pagal programą, nors nieko doro iš to vežiojimo ir nebuvo. (down) Bet čia aš jau ėjau ant principo.
Žodžiu, važiuojam link Merapio ir matomumas mažėjo sulig kiekviena minute, nes kilom į debesis. Staiga vairuotojas sustojo, nes vidury kelio stovėjo būdelė. Tokią būdelę aš suręsčiau per valandą laiko: kelios lentos sukaltos ir pastatytos. Jokių oficialių ženklų nieko. Esmė, kad čia sėdėjo to kelio savininko (?) įgaliotas asmuo, kuris paprašė 3000 IDR už galimybę važiuoti šiuo asfaltuotu keliu. Absurdų absurdas. Žinoma, 3000 rupijų tėra 80 lietuviškų centų arba 0,23 EUR, nu bet vis vien – juos reikia atiduoti už nieką. Vien dėl to, kad kažkas sugalvojo imti “kelio mokestį”. Tokių absurdų bus dar ne vienas ir ne du šioje kelionėje. Esmė tokia, kad visoje Indonezijoje klesti vietinė mafija, kurios tikslas – reketuoti turistus. (confused-and-angry)Jie prie vietinių nesikabina, bet su turistais – būna labai griežti ir net žiaurūs, jei nesutinki su jų absurdiškais reikalavimais mokėti pinigus vien už tai, kad eini keliu link kokio nors turistinio objekto. Čia yra dar viena Indonezijos rykštė – jei atsiranda nors vienas objektas, kuris sulaukia reguliarių turistų srauto link to objekto – viskas. Atsiras iškart visokie kelio mokesčių rinkėjai, mašinos stovėjimo aikštelių mokesčių rinkėjai, net ėjimo taku į kalną mokesčio rinkėjai. Netikite? Cituoju Wikitravel (oficialios keliautojų enciklopedijos) patarimus/aprašymą, ko laukti atvykus prie Merapi kalno:
“There is a ticket booth before NewSelo where you’ll be asking to pay a wooping 150 000 rps/person to climb the Merapi. You can not avoid the mafia guys here if you come with a driver because a guy at Selo will call them to tell that you’re coming. If you don’t want to buy a ticket you have to take a guide wich cost 300 000rps for 3 people. Don’t try to argue much with the big guy how speaks english : He is the leader and a very aggressive fellow if he feels that you won’t be part of their mafia and you’re not willing to pay the ticket (PS: don’t tell the guy he’s mafia or he’ll try to punch you. Best thing to do is to avoid the Merapi (it really doesn’t worth 150 000rps) or try to snake on foot at night.”
Welcome to Indonesia my friend! Košmaras čia, o ne šalis. (threaten) Vietiniai yra taip suįžūlėję turistų klausimu, kad aš visiems ir visada nuo šiol sakau ir patariu – VENKITE Indonezijos ir to pačio Balio kaip velnias kryžiaus. Čia nieko TOKIO nėra, dėl ko būtų verta čia važiuoti. Tas pats Tailandas, ta pati Kambodžą, tie patys Filipinai yra kur kas malonesni ir mielesni, nei apšepus, smirdanti ir pilna vietinių gaujų, kurie gyvena tik vienos minties vedami – kaip nugręžti turistą, Indonezija. Tpfu… Nerekomenduoju vykti į Indoneziją niekam. Nežinau, man būnant Izraelyje 2014 metų vasarą ir sproginėjant danguje palestiniečių paleistoms bomboms, man buvo ten smagiau ir linksmiau, nei Indonezijoje. (sillyme)
Žodžiu, sumokėjau aš ten tuos 3000 IDR ir davažiavom prie pietinės Merapi kalno pusės. Ten įsikūręs kaimelis Kinahrejo. Iš čia rengiami džipų turai po ugnikalnį, galima pasirinkti ir turus pėstute. Mums atvykus turistų tokiu metu, buvo apie 14 h, beveik nebuvo. Visas kaimelis skendėjo debesyse, bet nepaisant to, aš nusprendžiau keliu truputuką palypėti į kalną. O gal ką nors įdomaus rasiu. Iškart prisistatė keli motociklininkai, siūlydami užvežti tikrai stačiu keliu į kalną, kur man ten reikia, bet aš jų paslaugų atsisakiau. Pradėjau lipti ir prieš mano akis atsivėrė Merapio siautėjimo padariniai prieš 5 metus – net ir praėjus tokiam nemažam laiko tarpui, aplink buvo pilna lavos kalnų, ugnikalnio sudegintų namų ir pašiūrių. Visur nebuvo nė gyvos dvasios, tik kelio pro šalį pralėkdavo vietiniai su motoroleriais.

Deja, bet ilgai lipti į kalną neteko – pradėjo lyti. Welcome to Indonesia my friend! Pylė kaip iš kibiro. (thundering)Tai aš paėmiau ir užėjau į vieną šalia kelio stovinčią pašiūrę siekdamas pasislėpti nuo lietaus. Joje buvo pilna kasdieninės apyvokos daiktų, akivaizdu, kad joje gyvenama, nors durys buvo nerakintos, o viduje nebuvo nė gyvos dvasios. Stoviu aš toje pašiūrėje galva stogą remdamas ir galvoju: “Ką aš čia veikiu”? Kad visiška nesėkmė gavosi su Merapiu, buvo jau daugiau nei akivaizdu. Reikėjo grįžt iki mašinos ir važiuoti iki Prambanano. Bet kaip iki jos grįžt taip pilant lietui? O ant kalno, kaip žinia, lietus greitai nesibaigia, nes debesys tiesiog “pasikabina” ant kalno. Stovėdamas ir slėpdamasis nuo lietaus padariau keletą nuotraukų:

Palaukęs gal 15 minučių spjoviau ir nusprendžiau eiti pėstute per lietų iki mašinos. Dzin. Visa laimė pradėjus eiti, lietus šiek tiek prislopo. (rain1)Lietaus vanduo nuo kalno tekėjo upeliu žemyn į pakalnę. Gerai, kad su tapkėm buvau, tai drąsiai per tuos upelius bridau, tik buvo baisu nepaslysti. Galiausiai nusileidau iki Kinahrejo miestelio, apžiūrėjau dar ten siūlomus visokius Merapio turus su džipais ir po to jau grįžęs pas laukiantį šlubį liepiau važiuoti jam link Prambanano. Beje prieš grįžtant į stovinčią mašiną ir žiūrinėjant stendus su siūlomais turais po ugnikalnį, netikėtai užfiksavau paklaikusius lakstančius gaidžius ir besistengiančius pasislėpti nuo lietaus. Man tai buvo taip juokinga, kad kvatojau balsu ir visus gaidžius vijau lauk atgal į lietų. (laughing_loudly)Video čia:

Deja, bet kadangi jau buvo po pietų, tai tiesiog buvo galima per mašinos langą stebėti mūsų automobilio lenktynes su nuo kalno besileidžiančiais lietaus debesimis. Pasitvirtino Viktorijos žodžiai, kad Indonezijoje po pietų beveik visada lyja. Buvo mintis net nevažiuoti jau šiandien į šį induistinių šventyklų kompleksą, nes kokia prasmė bus per lietų po jį vaikščioti, bet aš neturėjau pasirinkimo, nes:
A. Buvo nusipirktas dienos bilietas iškart į abi šventyklas, kuris rytoj nebegalios atvykus į Prambananą
B. Nusprendus grįžti į viešbutį, šlubio slapti ketinimai pasitvirtintų ir jis grįžtu iš turo 16 h!!!
Na, jau ne – važiuojam į šventyklą!!! Kad ir per lietų! Atvažiavom į šventyklą jau gana vėlai, apie 16 h. Žinoma, šlubis vėl pareikalavo 5000 IDR už parkingą. Teko duoti, nors aš net nemačiau tokio mokesčio niekur. Na, ne esmė. Lauke smarkiai temo dėl artėjančių lietaus debesų. Bet aš drąsiu žingsniu įžengiau į didžiausią Pietryčių Azijos induistinių šventyklų kompleksą. Į jį einant jau jokio sarongo negavau, tad po šventyklą vaikščiojau su savo Jordan šortais ir… tapkėm, kurios buvo tiesiog išganymas šiandien. Kodėl? Netrukus prasidėjo tokia tropinė liūtis, kad visi peršlapo, o keliai – patvino. Ir taip patvino gerokai, vandens buvo iki kulkšnių. Buvo smagu stebėti klykiančius siauraakius turistus (visgi jų buvo dauguma, kaip ir visur), kurie ten brido su kedais ir bateliais per tuos vandens ežerus. O aš sau patogiai su šlepkėmis tik tekšt, tekšt, tekšt per balas. Oras šiltas, lietaus vanduo – šiltas. Prisiminiau net vaikystę, kuomet per lietų basomis kojomis lakstydavai ir nebijodavai nei susirgt, nei susižeist. 59.gif Žodžiu, įsijungė pas mane pochuizmo režimas ir džiaugiausi Prambananu pilant lietui kaip iš kibiro:

Welcome to Indonesia my friend! Tiesa, vėliau pasislėpiau tokioje būdelėje su dar keliais žmonėmis ir stebėjau prakiurusį dangų. Vėliau mano dėmesį patraukė simpatiška jauna indonezietė, kuri visą laiką didelėmis akimis žiūrėjo į mane. Pamačius, kad aš į ją žiūriu, pradėjo man šypsotis ir… mane fotografuoti iš toli. (greeting) Tiesa, prieiti ir kartu nusifotografuoti neišdrįso. O gaila… Blin, būtumem vieni du likę toje būdelėje, tai gal ką nors malonaus būtumėm sugalvoję, bet kai buvo šalia ir kitų žmonių, tai beliko vienas kitam akį merkti ir grožėtis per atstumą. devil.gif Mūsų flirtavimas čia:

Beje, vietiniai Indonezijoje pelnosi net iš… lietaus! Nes tik pradėjus lyti, pasipylė armija vietinių siūlančių vos už 10,000 IDR / 0,75 EUR išsinuomoti senus, apiplyšusius skėčius! (raining) Pas visus nuomos kaina vienoda, bet aš užsispyriau ir tol nenuomavau skėčio, kol man vienas nenuleido kainos iki 5000 IDR. Skėčio man reikėjo tikrai ne dėl to, kad lijo, bet dėl to, kad fotoaparatas išliktų nesušlapęs vaikščiojant po šventyklų kompleksą. Ir kad galėčiau fotkinti iš po skėčio Prambanano grožybes. Lietus atnešė ir šiokią tokią naudą – paprastai turistų pilname šiame šventyklų komplekse, jų išvis neliko. Nė vieno!!! Išsilakstė kaip tarakonai virtuvėje šviesą uždegus yahoo.gifTai vaikščiojau sau pliaupiant lietui po šventyklas skirtas įvairiems induistinės religijos dievams – Šivai, Višnui ar Brahmai ir… kaifavau. Atvirai pasakius, visai patiko vaikščioti sau ramiai po tuščias šventyklas, lietus nors dar lijo, bet jau gerokai silpniau, tokia net romantika užplūdo (taunt) Gaila, kad toji indonezietė kompanijos man nepalaikė. Ech…

Beje, Prambanano šventyklos teritorijoje yra dar toks vos ne mini zoologijos sodas su elniais ir kazuarais aptvaruose. Bet viskas atrodė daugiau nei apgailėtinai – nes gyvūnai tiesiog skendo vandenyje ir niekam tai buvo neįdomu. (cerebrate) Atvirai pasakius, tempiau laiką iš paskutiniųjų. Mane toks įsiūtis dėl Merapio ugnikalnio nesėkmės buvo apėmęs, kad žinodamas, jog Prambananas dirba iki 18 h, nusprendžiau iš jo išeiti… paskutinis! O lai tas indonezietis manęs laukia. biggrin.gif Širdies gilumoje tikėjausi, kad gal net jis nelauks. Truks kantrybė ir išvažiuos, o aš su autobusu būčiau grįžęs į viešbutį sutaupęs apvalią sumą pinigų. Bet aš neįvertinau vietinių godumo ir kantrybės užuodžiant pinigus. Galiu prisiekti – kovo 12-ąją, 2015 metais iš Prambanano šventyklų komplekso išėjau PASKUTINIS! (music00) Fotografavausi visaip, klaidžiojau po visiškai tuščias šventyklas ir džiaugdavausi aptikęs retus turistus čia (iš po lietaus jau niekas nebegrįžo čia). Bet, žinokit, net ir būnant visame komplekse gal 10-čiai žmonių, tarp jų taipogi atsirado porelė, kuri norėjo su manim nusifotografuoti Cirkas tikras, tiesa? (water_melon)

Apie 18 h atėjo apsauga ir pradėjo visur vyti lauk. Kaip jau minėjau, išėjau iš parko paskutinis. (sarcastic)Net tas turgelis, kuris visus pasirinka Indonezijoje išėjus iš turistinių objektų, buvo jau užsidaręs. Bet tikroji palaima manęs laukė grįžus į automobilį. Tokio įsiutusio vietinio dar iki tol jokios savo kelionės metu nebuvau matęs!!! (wild) Net veidas trūkčiojo jam iš pasiutimo. Visą kelią nepasakė man nė žodžio! Normalu, buvo jau po 18 h, o nuo Prambanano iki Džogdžakartos centro dar važiuot beveik 20 km.

Prambanan temples Indonesia

Ūkanotas vakaras Indonezijoje prie Prambanano šventyklų komplekso

Žodžiu, priverčiau vietinį už tuos 400,000 rupijų atidirbti maksimaliai. (strong) Prie viešbučio buvau beveik 19 h, t.y. turas užtruko net valanda ilgiau. Aš triumfavau. Atidaviau savo pinigų dalį, žinoma, be jokių arbatpinigių, ir, galvojau, kad jo daugiau niekada nebepamatysiu. Jis dar paklausė, kokie mano rytojaus planai. Sakiau, kad gal važiuosiu vėl prie Merapio kalno, nes aš nieko nepamačiau šiandien JO DĖKA (net pabrėžiau tai). O jis: “Kada rytoj norėsi važiuoti?” Pala, pala, jei aš ir važiuosiu, tai tikrai ne su tavim! tongue.gif Taip, deja, bet į akis jam nepasakiau, bet pasakiau, kad nieko nežinau, kada norėsiu, tada ir važiuosiu. Ir nuėjau. Deja, bet kaip jau žinote, man su juo teko susidurti ir rytojaus dieną. Bet Kambodžos klaidų jau nebekartojau.(teasing)
Grįžęs į viešbutį pajaučiau, kad galva jau “dega” vos nuo tų kelių valandų pabūtų ant saulės. (appy)O juk nuo pietų viskas – debesuota ir saulės nebuvo nė kvapo. Bet užteko nusvilti net tų kelių saulėtų valandų. Deja, bet grįžus ramybės nebuvo ir toliau. Viktorija tiesiog atakavo mane žinutėmis ir per Facebook’ą norėdama susitikti ir pasiimti jai atvežtą Nikon fotoaparatą. Na, okay, sutarėm po valandos pasimatyti viešbučio foje. Turėjau kėslų pasikviesti ją pas save į kambarį, pasiūlyti išsimaudyti po dušu su stikline siena (worried2) Bet čia vėl man nepasisekė. Atėjus 20 h nusileidau į pirmą aukštą ir foje pamačiau smulkutę, susirietusią Viktoriją sėdinčią ant fotelio. Bet kas blogiausia – ji buvo ne viena!!! Žlugo visi mano planai, nes atvažiavo ji pas mane į viešbutį, ne su bet kuo, o su savo indonezietiška meile labai keistu vardu – Hendra, su kuriuo netrukus buvau ir supažindintas. (shame) Pasirodo, čia ji per tą pusmetį Indonezijoje jau susirado ne tik draugų, bet ir kakalį. Jis ją visur su motoroleriu vežioja, gyvenimas gražus ir vienintelio dalyko, kurio jai trūko Indonezijoje – buvo fotoaparatas, kurio ji bijojo vežtis iš pat pradžių atvykdama mokintis į Indoneziją. Žinoma, aš taip ir nesupratau, dėl kokių priežasčių galima bijoti vežtis su savim fotoaparatą į svetimą šalį, bet, atvirai pasakius, aš daug ko nesupratau. Niekaip nesupratau, ką Viktorija čia veikia jau pusę metų ir dar veiks ateinančius pusę metų. Okay, atsakymas “Mokinuosi” kaip po aiškus, bet kai sužinai, kad ji mokinasi indonezietiškų šokių, tai man tik vienas klausimas iškilo: “Ir kas iš to? Kur tu tai panaudosi ateityje?” Konkretaus atsakymo taip ir nesulaukiau. O bendraujant su Viktorija tų neatsakytų klausimų kaupėsi sulig kiekviena minute. angel_not.gif Ji su manim kalbasi, pasakoja ką veikia, o man kuo toliau, tuo ryškiau ir didesnėmis raidėmis galvoje žiebėsi klausimas: “Mergaite, KĄ TU ČIA VEIKI??? IR DAR SAVO NORU???” (stunned) Viktorija gyvena Indonezijoje iš gaunamos universiteto stipendijos, kurios niekam neužtenka (nes ji yra absurdiškai maža). Tai ji desperatiškai bando susirasti ir papildomų ten pajamų, kas jai ganėtinai sunkiai sekasi (ar sekėsi). Kadangi neturi pinigų išsinuomoti normalaus būsto, tai gyvena bambukiniame namelyje (!!!), kuriame nėra nei kanalizacijos, nei vandens, nei baldų, tik sienos ir stogas, pro kurių plyšius laksto visokiausi gyvūnai, o laptopą ji laiko suvyniojusi į kelis maišus, kad jis išliktų sausas. Sakė tuos plyšius jau kelis mėnesius kamšo ir tuoj jų nebeliks (vaje !). Skalbiasi kažkur prie šulinio, gamtinius reikalus atlikdavo džiunglėse, bet dabar kažkoks lauko tualetas atsirado, gyvena už miesto, o į patį miestą, konkrečiai – Džogdžakartos centrą, gali atvykti tik kartą ar kelis kartus per savaitę. Nes dažnesniam važinėjimui neturi pinigų. (appycooking) Na, arba atvyksta dažniau, jei ją kas nors paveža, kaip šiuo atveju tas Hendra. Apskritai Viktorija didžiavosi tuo, kaip ji puikiai Indonezijoje pritapo, kaip susirado daug draugų, kaip jai visi padeda ir pan. Ji žavisi indoneziečiais, kaip jie dirba, sukasi, versliukus visokius daro. Jei yra šeima, tai visi jos nariai kažką daro/gamina/kuria, kad tik galėtų pragyventi. Ir ji tuo žavisi bei iš jų ima pavyzdį. Mokosi gyventi su minimaliais poreikiais ir džiaugtis tuo, ką turi. Viktorija internetu naudojasi universiteto bibliotekoje (į kurią irgi ne kasdien gali nuvažiuoti, blogiausiu atveju eina pėstute), valgo kartą į dvi dienas, numetė bilekiek čia svorio per tą pusmetį, viską meistraujasi pati ir t.t. Bet svarbiausia, kad ji didžiuojasi savimi!!! (clap2)Didžiuojasi, kad sugeba išgyventi iš minimalių pajamų! Ir ne bet kur, o Indonezijoje! Wow… Aš sėdėjau, klausiau, kartais smilkinius pirštais patrindavau ir niekaip nesuvokiau: kas čia vyksta? Ar aš čia sapnuoju? Savanoriška beprotystė? Savanoriškas aukojimasis už visas žmonijos būtas ir būsimas nuodėmes? KAS TAI??? Su visa pagarba, jokios romantikos aš čia nematau. Lai neįsižeidžia Viktorija, bet aš jos būseną, o gal tiksliau – paskutinių pusės metų veiklą Indonezijoje įvertinčiau kaip bomžavimą savo paties noru. Bet bomžaujama ne bet kur, o Indonezijoje (čia išdidus tonas)!!! yu.gif Na, ji ten ateities planų kažkokių turėjo, tipo ji puikiai pažįsta Indoneziją, siūlo savo, kaip vietinės gidės, paslaugas kelionių agentūroms, siunčia aprašymus laikraščiams ir straipsnius apie Indoneziją bei jos kasdieninį gyvenimą, bet pajamos iš to yra ganėtinai menkos. Žinoma, ji didžiuodamasi pasakojo, kad viską perka pačiomis mažiausiomis kainomis, moka tiek pat, kiek ir vietiniai, bet… Ji net niekur nebuvus, nieko nemačius, nors Indonezijoje gyvena virš pusmečio. Aš dabar per 11 dienų pamatysiu daug daugiau, nei ji būdama Indonezijoje pusmetį. Žinoma, to priežastis – pinigų trūkumas. Bet, nu blin, jei matai, kad š gaunasi toje Indonezijoje, tai apsisuki ir grįžti ir Lietuvą. Ar ne taip? Kokia prasmė ten sėdėti? Yra tų bernų ir Lietuvoje (heya4) Net nežinau, ar čia verta gvildenti labiau šią temą, nes aš nesupratau/neradau nė vieno logiško paaiškinimo jos tokio elgesio. Galima mokytis, galima gyventi svečioje šalyje, bet nereikia gal nusiristi iki skalbinių skalbimo upelyje arba stalo meistravimą kambaryje iš bambukų, kad būtų nors vienas baldas bambukinio namo viduje. O kur ji prausiasi? Po lietumi? Čia gyvenimas? Ar čia meilė Hendrai ją ten laiko? (giveheart) Esmė tokia, kad net pasibaigus mokslams ji ir toliau liko Indonezijoje (čia jau užbėgsiu į priekį pasakodamas). Kaip ji parašė pas save Facebook’e ant sienos: jos svajonė – auginti vaiką džiunglėse, kuris mylėtų gamtą, augtų ne ant asfalto ir t.t. Na, daugiau aš nekomentuosiu geriau. Nes rašau ir pats netikiu, tuo, ką rašau (duno) Žinoma, jei man būtų suteikta galimybė gyventi Indonezijoje gaunant lietuvišką atlyginimą, aš tikrai rimtai apsvarstyčiau tokį variantą, nes šiaip ar taip, ten gyvenimas ir pragyvenimas gerokai pigesnis nei Lietuvoje. Ten su savo alga būčiau milijonierius, susirasčiau liekną, jauną indonezietę (o gal net dvi), kuri man pagimdytų daug vaikų ir pats su jais kas rytą į džiungles eičiau gyvačių gaudyti (fortuneteller) Bet mes visi žinom, kad to niekada nebus. O Viktorija šią mintį bando versti realybe. Bet kokia kaina, kaip aukodamasi… Ir vardan ko? Žinoma, tai nuo žmogaus priklauso, bet jei kas nors įžvelgia romantiką ir perspektyvą tokiame gyvenime bambukiniame name, tai čia viską susiorganizuoti yra daugiau nei paprasta. Tereikia pasiimti, kad ir 1000 EUR pradžiai, už kuriuos Indonezijoje galima bus tikrai 3-4 mėnesius laisviausiai išgyventi. Gal per tą laiką sugalvosite ir kaip pinigų ten prasimanyti (happy) Bet kadangi ten vietoj prasimušt kažkur daugiau, mano manymu, nelabai įmanoma, tai Jums galiausiai beliks stoti į tų vietinių minią, kuri laukia pasirodant… BALTOJO TURISTO! Ir tada jau suktis aplink jį kaip palydovams ir galvoti kaip iš jo iškaulinti pinigų. Jei pasiseks – savaitę ar dvi iš tų gautų pinigų pragyvensite. O po to – toliau į eilę laukti vaikščiojančio bankomato (slingshot)

Viktorija Panovaitė, Hendra Arkan, Grietinėlė ir Arūnas Skersis Ibis Styles Yogyakarta viešbučio fojė

Viktorija Panovaitė, Hendra Arkan, Grietinėlė ir Arūnas Skersis Ibis Styles Yogyakarta viešbučio fojė

Žodžiu, su Viktorija prapliurpėm ten gal porą valandų. Jos kakalys Hendra tik sėdėjo ir į mane įtariai žiūrėjo. Jautė, turbūt, kad aš turėjau negerų kėslų jos atžvilgiu (nors aš norėjau tik pasiūlyti nusiprausti duše (bum)). Iš jų, beje, sužinojau kraupią naujieną apie situaciją su alkoholiu Indonezijoje. Tai yra, kad jo niekur nenusipirksiu. Nebent išskirtiniuose baruose ar viešbučiuose už kosminę kainą. Aš ten pradėjau baisiausiai vaitoti, kodėl aš nepasiėmiau nieko iš Lietuvos (prankster2) Tai Viktorija pasitarus su Hendra nutarė mane rytoj vakare, jei aš norėsiu, palydėti į kažkokį vietinį kabaką, kuriame bus alkoholio (wow!!!). (drinker) Aš baisiausiai apsidžiaugęs sutikau ir sutarėm rytoj pasimatyti po visų mano turų. Tada atsisveikinom, nusifotografavom atminčiai ir sutarę su Viktorija pasimatyti Lietuvoje (ji žadėjo grįžti pasibaigus mokslams) išsiskirstėm. Ji su Hendra sėdo ant motorolerio ir išvažiavo, o aš grįžau pagaliau į viešbučio kambarį miegot. Į priekį užbėgant pasakysiu, kad Viktorija į Lietuvą grįžo po pusmečio porai mėnesių, bet po to išlėkė atgal į Indoneziją, šįkart, panašu su visam (vaikų gimdyti ir juos auginti bambukiniame name), o su manim laiko susitikti ji per tuos 2 mėnesius taip ir nerado. (pardon)Nors man panašiau, kad tos progos susitikti ji net neieškojo ir net neplanavo. Priežastis tam paprasta: Viktorija buvo pasižadėjus atvežti man kaukę iš Balio, kurios aš nespėjau nusipirkti, bet gavosi panašiai kaip su Ieva Banyte Rio de Žaneire (pasakojau apie jos “fokusus” prieš tai buvusioje dalyje apie Indoneziją)… Akivaizdu, kad Viktorija tos kaukės net nenupirko, nes jai tai buvo neįdomu (ar neturėjo pinigų), nors aš jai jos Nikon’ą vežiau per pusę pasaulio. Ech… (salute2) Visi žmonės žiūri naudos tik sau. Ne išimtis buvo ir Viktorija. Deja… Bet ji, skirtingai nuo Ievos, bent jau rado laiko susitikti rytojaus dieną ir nuvesti į Džogdžakartos barą, kuriame buvo alkoholio! (drunkard) Vis šis tas. Na, bet apie tai – jau kitoje dalyje!

Advertisements

60 responses to “Indonesia 2015 March – III dalis [Borobudur ir Prambanan šventyklos]

  1. Tai Grietinele reikejo kviestis dusan 🙂 Ji be kakalio lyg 🙂
    Laukiam sekancios dalies!

    Like

    • Neišėjo 🙂 O dėl sekančios dalies, tai aš buvau nusiteikęs ją greitai įkelt, bet žiūriu, kad komentarų nulis, žmonių reakcijų – nulis 🙂 Kažkaip tikėjausi didesnių diskusijų 🙂 Neįdomiai, matomai, parašiau 😦

      Like

      • Idomiai, sekmadienis, ilsisi zmones gal nuo interneto 🙂
        O kiti jau gal prarade vilti buvo sulaukt tos dalies buvo 😀
        Truksta “zvaigzde atvyko 5” nuotraukos 🙂

        Like

      • Palyginimui kitose kelionese daug maziau noredavo fotografuotis su tavim? Tailande, Filipinuose, Brazilijoj ir pan?

        Like

      • Niekur ir niekada manęs vietiniai neprašė su jais nusifotografuoti. Matai, Tailandui tie turistai jau apkartę, atsikandę jie jau jų. Brazilija išvis nieko bendro neturi nė su viena Azijos šalim, Filipinuose šiek tiek dėmesio daugiau sulaukdavau, nei, tarkim, Tailande ar Kambodžoj, bet ne iki tokio lygio, kaip Džogdžakartoje 🙂 Kaip ir rašiau, gaunant bent jau lietuvišką algą, ten būtų visai smagu pagyventi kurį laiką.

        Like

      • kad labai jau uždelsei su šia dalim, tai žmonės nebetikrina kasdien 😀

        Like

  2. *Ei ei nepanikuojam 😀 Bus tų komentarų, žmonės neturi laiko savaitgaliais skaityt tokią masę teksto 😀 Va jau prasidėjo darbo savaitė tai ir perskaitys darbe sėdėdami ir gurkšnodami kavą (galbūt pagamintą iš tų pačių indonezijietiškų kakučių) 😀 Taip kad greičiau kelk naują dalį, įdomu kaip ten su tuo puikiuoju vietiniu kariavai sekančią dieną.
    *Dabar dėl tų vietinių valiutos kurso skaičiavimų. Klausyk kuriame amžiuje tu dar gyveni? 😀 Viską skaičiuoji ant pirštų? 😀 21 amžiuje technologijos yra pažengusios tiek, kad valiutai konvertuot jokių skaičiavimo schemų kurt jau nebereikia 😛 Rekomenduoju telefone parsisųsti XE Currency programėlę ir tavo visi vargai pasibaigs. Labai šauni, paprasta ir patogi programėlė – tu susivedi kokios valiutos tave domina ir parašius sumą tam tikra valiuta, tau parodo kiek tai kainuoja kitomis. Pavyzdžiui pas mane vienu metu viską verčia į eurus, dolerius, svarus, litus, daniškas kronas, japonijos jenas (aišku jas jau galiu ištrinti, nes man jos jau nebeaktualios) ir dabar neseniai įsikėliau ir Brazilijos realus. Taip kad tikrai rekomenduoju šią nuostabią programėlę.
    Dėl Merapi ugnikalnio nuotraukoje tai spėju kad jis yra tas, pats aukščiausias – stovintis labiausiai dešinėje nuotraukos pusėje. Pataikiau? 🙂
    *Labai graži ta tavo mėlyna maikė. Ten kažkas su krepšiniu susiję? Iš kur gavai? Aš ir tokios noriu 😀
    *Išnaudojai vargšą vietinį visu 100 procentų, vargšas net visą valandą viršvalandžių pradirbo už kurią net arbatpinigių negavo 😀 Koks tu beširdis 😀
    *Dėl lietaus tai, taip ir lijo visą kelionę po pietų kiekvieną dieną?
    *Reikėjo numeriuką tos vietinės iš budelės pasiimt, gal būtumėt vėliau kur nors romantiškai susitikę, gal būtum pasikvietęs į savo apartamentus nusiprausti, būtum nugarytę patrynęs 😀
    *Viktorija pasišiukšlino, kad neištesėjo savo pažado. Bet ką padarysi, kažkas yra pasakęs, kad laimingesnis yra tas, kuris duoda, o ne gauna 🙂 Beje, bent jau kažkur mačiau, kad ji tau padėkojo, kažkokiame savo straipsnyje, už tai kad atvežei jai fotoaparatą 🙂

    P.S. Ar geras komentaras? Norėtum, kad visi jie tokie būtų? 😀 Prisipažinsiu, kad pirmą kartą rašiau tokį ilgą komentarą.

    Like

    • Va, čia tai komentaras. Užskaitau 🙂 Dažniau taip, Audriau! Beje, aš tos Luwak kavos vis dar turiu. Matai, aš kavos negeriu, o svečiuose niekas nesilanko, kas gertų kavos, tai ji ir dūlėja lentynoje… Bėda tikra, tiesa? 🙂
      Dėl naujos dalies, manau, kad ji tikrai bus šią savaitę. Ir ji bus trumpesnė nei ši, nes į šią dalį labai daug visko prirašiau, ko nereikės jau pasakoti kitoje dalyje 🙂
      Dėl valiutos, tai Jūs klystate, ponas Audriau. Jūsų minėtos programėlės skaičiuoja valiutos konvertavimą buhalteriniu kursu, kurio Indonezijoje tikrai negausi niekur ir niekada. Po kiekvieno pinigų išsikeitimo tas kursas svyruodavo 🙂 Žinoma, aš skaičiuoju taipogi apytikriai, bet stop – negi kiekvieną kartą trauksi telefoną ir skaičiuosi kiek tas daiktas konkrečiai kainuoja? Tailande nuo bet kokios batų sumos nubrauki nulį ir žinai apytikriai kainą litais. Indonezijoj, va, susigalvojęs kitą sistemą buvau, tik ji buvo jau gerokai sudėtingesnė 🙂
      Dėl vietinio, tai sutinku – tėvukas atidirbo man nuo A iki Z. Dar niekada gyvenime taip nebuvau vietinio spaudęs. Bet kai perskaitysi, ką man jis iškrėtė (ar tiksliau – bandė iškrėsti) rytojaus dieną, jokio gailesčio jam nebeliks. Garantuoju 🙂
      Dėl lietaus, tai, va, rytojaus dieną nelijo. Todėl po pietų ir turėjau galimybe turkštis baseine ant stogo. Nes per lietų į baseiną neįleidžia. A la dėl saugumo, nes žaibas gali į jį trenkti 😮
      O kaip ta indoneziete būdelėj? Fainulka tokia visai, ane? 🙂
      O dėl Viktorijos, tai, supranti, kaip tik diskutavau šia tema savaitgalį. Aš visiems viską tempiu iš savo kelionių. Užtenka kam nors ko nors paprašyti ir aš atvežu, pervežu, nuperku ir pan. Man nesunku. Bet MAN – niekas ir niekada nieko neatveža, kad ir ko paprašyčiau. Pradėjau rinkti tas 2 EURų monetas. Buvo čia toks Tadas, kuris važiavo į Graikiją vasarą. Paprašiau parvežti kuo daugiau 2 EUR monetų. Kol buvo Lietuvoje, tai žadėjo parvežti dešimtimis jų. Finale – neatvežė nė vienos. Kitas važiavo į Portugaliją – neatvežė nė vienos. Bendradarbis važiavo į Austriją – sugebėjo vos vieną (!) dvieurį parvežt. Aš jau nešneku apie daikto kokį parvežimą. Tu, va, vienintelis man parvežei iš savo kelionės tai, ką prašiau. Ačiū tau už tai. O daugiau – jau atsibodę atmazai: “Nebuvo laiko ieškoti”, “Neradau”, “Pamiršau”, “Negalėjau” ir pan. Tik aš visada viską galiu, nepamirštu, randu ir atvežu. Žodžiu…

      Like

      • Kad net nereikiaskaityt ka jis bande iskrest kita diena, kad jam gailescio neliktu. Uztenka ir to, kad isdure tave su ugnikalnio lankymu specialiai padares taip, kad atvyktum ant lietaus ir nenoretum ten ilgai buti… Kaip cia audrenas pagailejo to naglo sukciaus nesuprantu.

        Like

    • 😀 na kadangi Arūnas mane pristatė kaip bomžaujančią, tai kaip tokia “ūbagė” įpirktų garūdos kaukę Balio saloje, kur kainos užkeltos kaip minimum dvigubai :D? vienaip ar kitaip, kažkodėl pats Arūnas nebenori jos, prašiau pasidalinti adresu – tyla 😛

      Like

  3. Nu jo, abydna kai taip visi tik žiūri savo naudos, tokiems ir tu nieko nebeparvežk 🙂 Nelabai supratau, ką reiškia tas tavo pasakymas, kad skaičiuoja buhalteriniu kursu. Logiška kad kursas nuolatos svyruoja, todėl programėlė kiekvieną kartą kai ją įsijungi būdamas su internetu iškarto atnujina visus kursus 🙂 Indonezijiete labai perdegus saulej atrode 😀 Pamiršai parašyt ar pataikiau su ugnikalniu 🙂

    Like

    • Audriau, bet tu keityklose pinigus keiti gerokai PRASTESNIU kursu, nei rodo programėlė 🙂 Nepagalvojai apie tai? 🙂
      Dėl Merapio, tai tu teisus – tas pats aukščiausias ir yra Merapi ugnikalnis 🙂 Gaila, kad jis toks ramus buvo ir net nerūko… 🙂 Kai Sicilijoje buvom, tai Etna bent jau dūmais spjaudėsi 🙂 O šis buvo ramus kaip kūdikis 🙂

      Like

  4. Nu ir sekasi tau su tais vietiniais vežėjais :))) Beje susidariau tokią nuomonę, kad Indonezija paskutinė šalis Azijoje, kurią reiktų aplankyti??

    Like

    • Na, aš kol kas galiu lyginti tik 4 Azijos šalis: Tailandą, Kambodžą, Indoneziją ir Filipinus. Tai iš šių 4 šalių Indonezijoje tikrai baisiausia. Šri Lankoje aš buvau tik 6 valandas, tai nespėjau labai daug pamatyti, bet tai, ką mačiau, irgi labai nepatiko. Nors manau, kad viską nuvainikuotų Indija 🙂

      Like

  5. Arunai pamirsai paminet Jungtinius Arabu Emiratus. Ten tvarka gan nebloga, isskyrus oro uosto vartus, kurie yra skrydziui i Sri Lanka 😀

    Like

  6. Skaitom skaitom :D, tik pakomentuot laiko nelabai yra, o ir užtempei su ta dalimi ilgokai. Šventyklos abi superinės, norėčiau gyvai pamatyt, o dėl fotografavimosi -tai tą džiaugsmą Kinijoj apturėjom :D, nu negali gi atsisakyti kai tiek daug džiaugsmo suteiki žmonėms, kad ir su visais autobuso keleiviais kartą teko fotkintis 😀 Dar papasakok kokias korteles Brazilijon vešies, kiek skaičiau ten ir su debetinėm galima atsiskaityt, na, bet vien su debetinėm manau nerizikuosim 😀 Koks planas kelionės pas jus gavos galutinis?

    Like

    • Kad nelabai yra skirtumo ar debetine VISA, ar kreditine VISA. Taip pat ar debetine mastercard, ar kreditine mastercard.
      Cia nebent jei kalbi apie visokias maestro ar visa electron tada su jom zinoma sunkiau. Bet jei VISA ar MC tai debetine/kreditine jokio skirtumo.

      Like

    • Tai va, va, aš taipogi girdėjau, kad Kinijoje labai populiaru vietiniams su baltaisiais fotografuotis. Bet, kad Indonezijoje tai lygiai taip pat populiaru, man buvo naujiena. Nors, va, Balyje to nebuvo (Balis gal jau atsikandęs tų turistų). Bet tokioj Džogdžakartoj, tai dieve, dieve…
      O dėl kortelių, tai niekada per 4 savaites buvimo Brazilijoje (2×2 savaitės) neatsiskaitinėjau ten kortele. Kam to reikia? Iš bankomato nusiimi 1000 realų ir leidi juos, kol pasibaigia. Po to vėl nusiimi 🙂
      Dėl galutinio kelionės plano, tai esam aklavietėje. Žiauriai brangūs vidiniai skrydžiai visur. Laukiam kol nupigs, pagal juos ir kelionės planą dėlioti žadu. Bet problema, kad liko jau tik 4 savaitės, o skrydžiai ne tik, kad nepinga, o tik brangsta. Tai nežinau kaip čia viskas bus… Kol kas planas toks:
      kovo 12-os vakare viena chebra leidžiasi San Paule (tame tarpe ir aš), kita chebra – 12-os dienos ryte leidžiasi Rio de Žaneire (audrienas ir Co.). Tai jiems gerai – turės visą dieną Rio de Žaneire, o mums dar reikės pervažiuoti autobusu (!!!) iš San Paulo į Rio de Žaneirą. Kodėl autobusu? Nes galutinai baigiau prakeikti “Turkish Airlines” skrydžių laikus. Tokios šūstros avialinijos, bet jų skrydžių laikai į Brazilija – tragiškiausi iš tragiškiausių. VISOS avialinijos, su kuriomis prieš tai teko skristi, iš Europos į Pietų Ameriką išskrenda 23-24 h vakaro, o atskrenda į vietą 8-9 ryto (patogu). Turkish Airlines kažkodėl išskrenda 9 ryto (absurdas) ir atskrenda į Braziliją 18 h. Problema tame, kad iš San Paulo paskutinis skrydis į Rio de Žaneirą yra 19:35. Per pusantros valandos nerizikuosim nespėti į šį lėktuvą. Nes per pusantros valandos (tiksliau – per valandą, nes likus pusvalandžiui vartai gi uždaromi) reikia: išlipti iš lėktuvo (~10 min), praeiti pasų kontrolę (~20 min), pasiimti bagažą (~10 min) ir nubėgti į išvykimo terminalą (~10 min). Teoriškai spėti galima, bet viskas turi vykti idealiai ir be jokių strigimų. Menkiausias strigimas ar lėktuvo užvelavimas iš Stambulo – viskas, “plaukia” skrydis į Rio de Žaneirą. Tai, manau, nerizikuosim. Nors aš svarsčiau variantą, galbūt, rizikuoti. Nespėsi, tai dzin – važiuosi per naktį autobusu. Nuplauktų 37 EUR (tiek kainuoja bilietai į paskutinį skrydį iš GRU oro uosto į Rio de Žaneirą). Su tokia “netektim” galima susitaikyt iš principo 🙂 Kaip Jumis atrodo?
      Tai va, jei važiuotumėm autobusu, tai Rio de Žaneire būsim 3 h nakties. Iš stoties reikės imti taksą ir važiuoti iki viešbučio, nes naktį su lagaminais po Rio de Žaneirą net aš nevaikščiočiau. Tai viešbutyje būčiau pas likusią chebrą geriausiu atveju 4 ryto. Pripažinkit – visiškas debilizmas. Nes sekančią dieną vaikščiosi kaip šlapiu maišu trenktas, pavargęs ir nemiegojęs. Na, bet nėra kito varianto. Paprasčiausiai NĖRA. O grįžimas dar durnesnis… Visų avialinijų lėktuvai iš Rio de Žaneiro išskrenda apie 15-16 h, kad į Europą atskristų 7-8 ryto. Normalu ir patogu. Bet tik ne “Turkish Airlines”. Skrydis mūsų iš Brazilijos 4 ryto (!!!) ir atskrendam į Stambulą 23 h vakaro. Vėl – visiškas debilizmas nesikeikiant. O likusi kompanijos dalis sau patogiai išskris 19 h vakaro (visą papildomą dieną Rio de Žaneire turėdami). Ir gaunasi absurdiška situacija – nors visi būsim Brazilijoje vienodą laiką, bet jie turės faktiškai 2 dienomis daugiau, nei mes, skrendantys nelaimėliai su “Turkish Airlines”. Pripažįstu, kad tai mano kaltė. Kažkaip pirkdamas bilietus į skrydžių laikus labai dėmesio nekreipiau – svarbiausia buvo kaina. Bet kai dabar susiduri su kelionės planavimu, tai, blin, gal geriau būtų damokėt, kad ir 100 EUR, bet atskrist ryte ir išskrist antroje dienos pusėje, nei čia naktimis su taksais baladotis į oro uostus bei per naktį kratytis iš San Paulo į Rio de Žaneirą autobusu… Ar ne taip?
      O pas Jus kaip kelionės planas juda?

      Like

  7. Beje man skaitant aprasymus kartais yra idomiau skaityti kaip tarkim bandys tave apgauti kita diena tas slubis, arba kaip jus su Viktorija ir komanda varysit i bara nei kaip lankysi kokia nors sventykla. Ar as vienas toks? 🙂 Tos buitines situacijos kazkaip labiausiai suintriguoja. Aisku tai nereiskia, kad objektu lankymas neidomus. Labai idomus irgi 🙂

    Like

    • Man ir labiausiai patinka aprašyti konfliktai su žmonėmis, galbūt todėl kad Setonas moka juos labai vaizdžiai aprašyt. Bet aplamai paėmus tai visos smulkmenos, visos detalės, išsamumas, emocijos ir padaro dienoraštį tokį įdomų skaitymui. Taip, kad nieko nekeisk, rašyk taip kaip rašei ir greičiau kelk naują dalį 😀

      Like

      • Na, nauja dalis bus gerokai trumpesnė už šią dalį 🙂 Nes šioje dalyje prirašiau daug visko, savo pirmuosius potyrius ir įspūdžius Indonezijoje. Pirmieji įspūdžiai gi būna stipriausi 🙂 O naują dalį iki Brazilijos tikrai dar įkelsiu. Turiu 4 savaites ją įkelt. Gal net pavyks ir Labuan Bajo (sekantį miestą) užgriebt 🙂

        Like

  8. Skaitomos ir laukiamos naujos dienoraščių dalys, bet va akis pražiūrėjau naujos dalies belaukdama, galiausiai praradau viltį :)). Kalbant truputį ne apie Indoneziją (nes jau spėjai sudaryti ne kokią nuomonę apie ją), Filipinai ar Tailandas patiko labiau? Žvelgiant labiau iš gamtos mylėtojų pusės. Pati labiau linkstu link Filipinų, bet keliauti norėčiau antroje šių metų pusėje, ir kiek skaitau, tai puikus lietaus sezonas. Tailande, kiek skaičiau, kad ir lietaus sezonu ilgai nelyja

    Like

    • Žmogus visą gyvenimą praleidžia tikėdamasis ir miršta dar turėdamas vilties 😀 Voltero išmintis 🙂
      Šiaip Tailandas labiausiai patiko iš visų 4 aplankytų Azijos šalių. Filipinai – antroje vietoje. Kambodža – trečioje, na, o Indonezija… 🙂 Bet Tailandas Filipinus mano akyse lenkia tik dėl vienos priežasties – dėl išvystytos infrastruktūros. Tailande kursuoja autobusai, skraido lėktuvai, važinėja traukiniai, ten prapulti neįmanoma. Filipinuose jau sudėtingiau šiuo klausimu. Lėktuvai skraido tik į tam tikras salas, su traukiniu į jas nenuvažiuosi, lieka tik laivai. O jų maršrutai ir išvykimo laikai yra nereguliarūs. Mane asmeniškai tai nervina, kai negali žinoti – išplauksi rytoj ar reikės laukti dar vienos dienos. Ir po pačias salas judėti sunku, nes autobusai važiuoja bilekaip. Žinoma, galima važinėti taksi, ką aš ir dariau, bet tolimų atstumų su taksi nenuvažiuosi ar jei ir nuvažiuosi, tai mokėsi tiek, kad maža nepasirodys. Pasakysiu taip – Filipinai mėgstantiems aktyvų poilsį (kaip aš), nėra labai pritaikyti. Ten gražu, labai ir labai pigu (kainos Filipinuose – pagrindinė priežastis dėl ko verta ten važiuoti0), bet judėjimas turi būti minimalus.
      Dėl gamtos, tai, manau, Tailandas turi labiau ką pasiūlyti nei Filipinai. Tigrai, drambliai, krokodilų fermos ir pan. O Filipinuose gali tik paplaukioti su bangininiais rykliais, ko nepadarysi Tailande. Viskas. Pliažai ir vienur, ir kitur gražūs. Krioklių, kalnų ir pan – yra ir vienur, ir kitur. Tik Tailande viskas gerokai brangiau 🙂
      Na, aš Filipinuose ir Tailande buvau lapkričio mėnesį. Tai Tailande lijo per 2 savaites 4 kartus, Filipinuose – vieną kartą 🙂 Ir taip, lietūs ten smarkūs, bet trumpi. Gi rašiau Tailando vienoje dalyje kai prasidėjus lietui nusirengiau iki plafkių supermarkete plojant pardavėjoms ir parbridau per balas į viešbutį. Smagu 🙂 Vaikystę prisimeni 🙂

      Like

  9. nu, Arūnai, ir prirašei… per 4 dienas šiaip ne taip perskaičiau (laiko tik tiek buvo). bet prieš skaitant reikėjo vėl perbėgt aną dalį, nes jau kažkiek prisimiršę buvo kuom baigėsi viskas 🙂 skaitau, snickersą valgau ir žiūriu tos kavos pupelės… aš tik žvilgt į snickersą, nu grynai taip pat atrodo 😀 dėl tos mergaitės pastogėje, man kažkaip labai tamsiai rodo, juoda praktiškai (matyt monitorius toks), tai net neįžiūriu ar graži ar ne 😀 abydna dėl ugnikalnio, bet ar vis dėlto pavyko ten nuvažiuot normaliu laiku? šventyklos tikrai labai neblogai atrodo. konfliktai su vietiniais jau tapo norma tau žiūriu 😀 hm kas čia dar… nu nepasisekė su oru biški. ir apie lietuvę sakyčiau taikliai pastebėta. bet, matyt, kėkvienas renkasi kaip jam geriau 🙂

    Like

  10. tai jau netempk taip ilgai su nauja dalim, nes man kaip jau čia kažkas minėjo, taip pat tenka iš naujo vėl skaityt, kad prisimint kas jau aprašyta anksčiau. Nu jo, su tais skrydžiais nelabai kas jums, mums kažkaip geriau, dar ir iš Rio pavėlino skrydį, lyg 20.30 išskrisim, tai gal ir į kalnus dvynius tuos suspėsim, tik persėdimas žiauriai trumpas San Paule, gal suspės mūsų čemodanus įkraut. Aš jau kaip ir suplanavus viską, dabar valgius studijuoju, ką paragaut reiktų ir reiks kokius 10 žodžių portugališkai pramokti 🙂

    Like

    • Net 4 zmones (as, VV, Liuka, IL) jau paminejo tai, kad del uztempimo nebetaip daznai apsilanke ar tai, kad sunku prisimint kas vyko ant\kstesnese dalyse 🙂
      Setone, is pradziu uzsiminei apie savaites begyje ikelima, dabar jau apie per 4 savaites…
      Nebetempk teik daug jei bus galimybe:)

      Like

      • Na, aš rašiau, kad liko 4 savaitės iki išvykimo į Braziliją ir spėliojau garsiai – kiek dalių spėsiu iki to laiko įkelt 🙂 Manau, kad kokias 2 🙂 O kovą vėl bus ilga pertrauka 🙂

        Like

      • Su tom pertraukom keliones aplenks dienorascius, nebespesi nieko rasyt 😀 Ar Filipinu keliones nebus? 🙂 Apie Stambula turbut irgi nera kalbos 😀

        Like

    • Tai gal pasidalinsit savo kelionės po Braziliją planu? 🙂 Aš, va, vakar kaip tik nupirkau bilietus iš Iguazzu į San Paulą po 57 EUR. Bet dar kaip nuskrist iki tų Iguassu krioklių – paslaptis. Nes kaip tik tuo metu bus full moon, naktiniai turai po krioklius, kuriuos ir aš planuoju imti, tai kainos – kosminės 😦 Tai nežinau ką daryt…

      Like

  11. mano paprastas planas, jau minėjau lyg-4 dienos Amazonės džiunglėse, 3 Iguazu, 3 Rio ir 3 Ilha Grande. O jūs iš Rio planuojat skrist prie krioklių? Reiks gūglint kas per full moon

    Like

    • Na va, pagaliau sudėliotas galutinis planas po Braziliją. Skausmingas pinigų prasme, bet labai tikiuosi, kad jis viršys visus lūkesčius ir tai bus geriausia kelionė į Braziliją 🙂 Viskas bus taip:
      Rio de Zaneiras -> Lencois -> Salvadoras -> Cuiaba -> Porto Jofre -> Cuiaba -> Foz do Iguaçu -> Puerto Iguazú -> San Paulas
      Kaip visada, pasistengiau sudaryti toki kelionės maršrutą, kad maža nepasirodys niekam 🙂 Nebus nė minutės poilsio 🙂 O labiausiai laukiu, tai nemirtingos kelionės per Pantanalį garsiuoju Transpantaneira keliu. Nuomosimės mašinuką ir melsimės, kad neužklimptumėm. Ir labai tikiuosi, kad pamatysiu važiuojant kažką tokio:

      Like

      • Oi kaip lauksiu aprašymo šios kelionės 😀 Gal pamatysit jaguarą 😀 Aš tinginį labai noriu pamatyt 🙂 O bilietus jau nusipirkai visus? Kiek dienų Iguazu paskyrei?

        Like

      • Negreitai bus šis kelionės aprašymas, oi negreitai… Būtų smagu, žinoma pamatyti jaguarą, anakondas, skruzdėdas, bet čia jau, taip sakant, loterija, kurioje, tikėkimės, mums pasiseks 🙂 Beje, pirmą kartą Brazilijoje mašinuką nuomosiuos. Sako, kad eismas ten nepavydėtinas. Bus įdomu išbandyti 🙂
        Taip, skrydžių bilietai jau visi supirkti. Beliko malonioji dalis – rezervuotis viešbučius. Rio de Žaneire 4 naktys jau rezervuotos, Salvadore – irgi. Belieka kitus susipirkt 🙂 Dėl Iguazzu, tai būsiu ten trumpiausiai iš visų mano kelionių – vos 2,5 dienos 😦 Ir ten taipogi reikės nuomotis mašinuką, jei norėsim naktinį turą po krioklius pasiimt. Pažiūrėjau – nėra tokia brangi auto nuoma Brazilijoje. Maloniai nustebino 🙂
        O Jūsų fronte kas naujo? Kaip pasiruošimo darbai vyksta?

        Like

      • apsižiūrėk Rio iš kokio oro uosto į Lencois varysit 🙂 , kad neliktum vėl nepamatęs tų smėlynų

        Like

      • Neeee, jau antrą kartą tokių bajerių nebus 🙂 Beje, ne į smėlynus varysim, nors pavadinimas tas pats. Smėlynai vadinami Lencois Maranhenses, o aš lėksiu į paprastą Lencois, kuris yra prie Chapada Diamantina parko

        Like

  12. Pagaliau nauja dalis pasirode po ilgo laiko, labai smagiai perteiki viska, smagu skaityti. Turi tam talenta 🙂 Suprantu kad tai reikalauja daug laiko ir pastangu, bet galetu tos dalys dazniau pasirodyti, nes kaip suprantu tu kelioniu ir daugiau prisikaupe.
    Su tais bliovimais is mececiu esu susidures Pukete, nezinau nei kur ji buvo nei kodel ji ten buvo, bet kai pradedavo bliauti vidury nakties per visa rajona, tai tikrai jokio malonumo nebuvo atsibusti pries savo valia paryciais, gerai kad tik nelabai daznai jie tuos koncertus kele

    Like

    • Dėkui, Romai, už gražius žodžius ir palaikymą! 🙂 O dėl Tailando, tai nustebinot… Gi Tailandas nėra musulmoniška šalis, tad keistoka girdėti apie mečetes ten. Nepasisekė 🙂 Bet kas per mada, kai pagalvoji… Meldžiatės, tai melskitės ten pas save atsisėdę, bet kam tas maldas per garsiakalbius ant viso miesto leisti? Nesuvokiama…

      Like

      • Buvo ten tų stenėjimų ir aimanų, bet ne nuo 4 ryto ir ne taip garsiai. Gal mums paprasčiausiai pasisekė? 🙂

        Like

  13. Arūnai, o kaip su vietiniu maistu? Nejau pusryčius viešbutyje tik pavalgei ir visą dieną gyvas vien jais?

    Like

    • Vytautai, o kiek reikia kartų valgyti per dieną? 🙂 Man pilnai užtenka pusryčių ir visą dieną būnu gyvas jais. Gal dėl to kelionėse visada numetu ~5 kg 😀 Gaila, kad grįžus tas numestas svoris netrunka ataugti. Ech… 🙂

      Like

      • Tai Tailande ne viešbutyje valgiau vieną vienintelį kartą per 16 dienų – Phi Phi saloje 🙂 Indonezijoje ne viešbutyje valgiau tik turų pas varanus metu, kuomet laive gamino valgyt ant variklio šildydami maistą (apie tai dar papasakosiu). Aš nematau prasmės gaišti laiką sėdint kabakuose ar restoranuose. Geriau per tą laiką apeit dar kokį rajoną ir ką nors pamatyt 🙂

        Like

      • Na turi suvalgyti bent tiek kaloriju kiek sudegini, o kelionese sudegini daug. Tai kazin ar uztenka pusryciu. Bent kokiu vaisiu nusipirkt reikia dienos metu.

        Like

      • ištikimas sasyskoms 😀 bet rimtai, iš kur tiek energijos pas tave 🙂

        Like

  14. Skoniai nevienodi. Ne pas tave važiuoja, o tu , tai ir žinok kur lendi. Pasiruošt reikia prieš kelionę, o ne piktintis svetimais papročiais. Musulmonų šalyse tai būtinas atributas. Man, pavyzdžiui, beprotiškai patinka, man dar per mažai to buvo, mėgstu šitą mistišką paslaptingumą. Kad Merapi visad apsiniaukęs dieną, irgi visi žino. kad bilietas į abi šventyklas kainuoja pigiau, irgi dešimtys rašė, ir kad laisvai galima abi aplankyt visuomeniniu transportu, irgi. Tik pirma reikia Prambabaną. Nieko neskaitai reikalingo prieš kelionę, Arūnai, matyt. Yra pilna keliautojų forumų, anglų kalba, aišku.Kad stengiasi išmelšt ir apgaut baltuosius, irgi suprantama, kur jau taip nėra. O kuo jau tu viršesnis, kad taip su panieka traktuoji vietinius? Skaitau visą aprašymą, ir iš dalies piktinuosi, iš dalies juokiuosi, nes vis tik labai vaizdžiai aprašyta.

    Like

  15. Na, lyg ir viską mes susidėlioję jau, improvizuosim vietoj, jei ką 😀 Kad tik lietus ištisai nepiltų, nes noriu extrymo-nakvynės Amazonėje 🙂 Vietas, kurias būtinai noriu pamatyt, jau išrinkau, kaip iki jų nusigaut daugmaž aišku 😀 Dar papildomai porą buteliukų purškalo nuo uodų paėmiau, nes planavau, kad jo reiks tik Amazonėje, bet panašu ir kitur pravers. Privargsim su tais lagaminais kelionėje turbūt, bet žiūriu tu išlaviruoji, tai gal ir mes kaip nors 🙂 Dar Frankfurtą žiūrinėjuos, porą dienų grįžtant ten nutūpsim. Na ir žiauriai ilga kelionė pirmyn laukia, bet kaip nors, o ir iš Manaus į Iguazu mums skrist 7 su trupučiu val. O, siaubeli, atskraidysim už visus metus 🙂 Dar norėjau pasitikslinti, tai ankstesnėse kelionėse iš bankomatų ėmei su debetine kortele pinigus, ar su kreditine? Žiauriai trūksta tavo ankstesnių kelionių aprašymo, nes taip smulkiai sugebi aprašyti, tada lengviau įsivaizduoti kiek per dieną galima ką suspėti pamatyti.

    Like

    • Purškalas nuo uodų nepadės 🙂 Miestuose kaip Rio ar San Paulas, uodų nėra. O Amazonėj ar tokiam Panatanalyje, tai tas purškalas tik dėl akių bus. Paminėsit mano žodį. Aš net nesiruošių tokių daiktų vežtis 🙂
      Lagaminai yra gėris apskritai 🙂 Nesuprantu ir nesuprasiu prakaitu permirkusių turistų, ant kuprų tempiančius savo turistines kuprines. Pasiimi lagaminą su 4 ratukais ir vienu pirštu už rankenos paėmęs tempi jį šalia savęs. Nei pavargsti, nei suprakaituoji 🙂
      7 valandos nėra daug vidiniui skrydžiai Brazilijoje. Mūsų bilietai iš taško A į tašką B bus beveik 10 valandų su 2 persėdimais 🙂 Ai, bet dzin. Ištversim 🙂
      Dėl bankomatų, tai ėmiau, man rodos, iš debetinės. Mokesčiai mažesni būna. Tik ne visi bankomatai duoda. Bet kadangi jų stovi visada bent po 3 skirtingus, tai jei vienam neaptarnauja, eini prie kito. Kažkuris visada duodavo 🙂 Faini braziliški pinigai. Su gyvūnais 🙂 Fainiausia man būdavo 50 realų kupiūra su jaguaru 🙂 Reikės gal atsiminimui parsivežt į Lietuvą 🙂
      O dėl to pamatymo, tai kiekvienam individualiai 🙂 Jei kam nors reikia į dieną po 3-4 kartus maitintis kelionėje, tai savaime suprantama pamatysite taip mažiau, nes kiek laiko atims valgymas 🙂 Man kai užtenka tik pusryčių, tai prašau kiek laiko susitaupo 🙂 O dėl mano dienoraščio į Braziliją, tai nežinau ar jis būtų labai informatyvus. Tai buvo mano pirmosios 2 kelionės iš Europos, į kurias vykdavau neperlabiausiai pasiruošęs. Mano dienos planas būdavo išeiti Rio de Žaneire iš viešbučio ir… eiti vieną dieną į vieną pusę. Kitą dieną – į kitą pusę. Toks pasibastymas be tikslo būdavo, bet man labai patikdavo. Rio de Žaneire esantį Lagoa ežerą taip pėstute per visą dieną beveik apėjau. Kitą dieną, pamenu, pavažiavau su autobusu iki Botafogo įlankos ir nuo ten ėjau pėstute iki beveik Santos Dumont oro uosto. Brazilijoje mano kelionės visiškai skyrėsi nuo Tailando ar Indonezijos. Aš ten “kaifavau” vien nuo buvimo ten 🙂 Ir man nieko daugiau nereikėjo, užteko tik eiti ir fotkinti viską aplink. Todėl aš daug objektų Brazilijoje ir nemačiau (nebuvau visoje eilėje žymių objektų Rio de Žaneire, kaip Marakanos stadionas, tie laiptai Lapoje, Sambos mokyklos, nelipau ir į tas kalvas miestuose ir pan). Tad labai informatyvūs tie mano dienoraščiai nebūtų bet kokiu atveju 🙂

      Like

      • Ui nemaišyk su paprastu įprastu purškalu, čia specialus turintis DEET, vaistinėse parduodamas, gavau rekomendacijas iš jau ne vienus metus džiunglėse keliavusių žmonių ir tikrai padeda. Maitinimosi triskart nesureikšminu, bet paragaut visada įdomu ką nors vietinio, to nevengiam :). Pusryčiai, kiek pamenu, lyg visuose viešbučiuose ir pas mus bus, tik nežinau kokie tie braziliški būna, bet turbūt įvairiai, pietaut laiko nebus, o vakarienės neatsisakyčiau, tuo labiau, kad manau jautienos kokybiškos gautume, ko pas mus trūksta. Amerikoje kai keliavome, praktiškai laiko vakarienei tik ir telikdavo, panašiai ir čia gausis, turbūt 🙂 Vaisių dar norėčiau paragaut ir žuvies, bet to gėrio gausim Amazonėje, nes į turo kainą įeina visas maitinimas.

        Like

      • Galite mane, kvailą, apšviesti, kas yra DEET? 🙂 Nežinau, dėl 2 dienų Pantanalyje ar verta čia tą purškalą įsigyti. Nes prie krioklių, Salvadore ar Rio de Žaneire jo tikrai nereiks 🙂 Kaip ir skiepytis vykstant į Braziliją tikrai nereikia 😀
        O kiek mokėsit už turą po Amazonę? Aš kai parašiau kelioms agentūros prašydamas kainų 6-iems žmonėms, tai atsiųsti pasiūlymai švelniai tariant išvertė iš koto 🙂 O dar pamatę bilietų kainas į Manaus iš Rio, iškart atmetėm šį variantą 🙂
        Nežinau, Brazilija savo vaisiais labai nepasižymi. Man rodos, kad vaisiai Azijoje skanesni. Pamenu, per pusryčius valgydavau arbūzo (visur jo būdavo), bet kad jis būtų kažkuo stebuklingas – tikrai ne. Kokosai, kuriuos pardavinėja ant kiekvieno kampo – neskanūs visiškai. Turbūt skaniausias vaisius buvo ananasai, bet jų pilna ir pas mus 🙂 O daugiau nieko stebuklingo ten nebuvo, bent jau kas liečia vaisius 🙂

        Like

  16. pirkau Camelia vaistinėj http://evaistine.camelia.lt/apsauga-nuo-vabzdziu/85442-repelentas-nuo-uodu-ir-erkiu-bens-100-ml.html Mane labai mėgsta visi gyviai, uodai ypač, tai bandysiu nuodo panaudot, stipresnio nerekomendavo, nes jau ir pačiam kenks, o šį galima ant odos, lašiuką dar ant kaktos ir ant pakaušio užsitept ir užtikrino, kad nepuola uodai, na tie pagerintieji, kur visas maliarijas ir Zikas nešioja. Bus matyt 😀 Turas 4 dienos, trys naktys su maitinimu ir neribotu vandeniu, kas rašė buvę, kad labai ten aktualu ir pasiėmimu iš oro uosto, kainuos 2400 realų dviems, nakvynę ėmėme brangiausią-lodžijoje su privačiu kambariu ir privačiu dušu. Aš matai iš karto iš Milano užsisakiau bilietą iki Manaus, o atgal iš Rio į Frankfurtą, tai mums bilietai gavos po 290 eurų vienam, o iš ten tai jo, jau nepigiai iki Iguazu 150 eurų vienam. Kokosų nemėgstu, o ananasus, mangus dievinu, ten jie kitokie tikiuosi. Va, jei nusigausi į Kiniją kada nors, būtinai paragauk mažučių tokių geltonų mangų, pasaka kokie skanūs, mūsų nekyla ranka pirkt daugiau, o JAV milžiniško dydžio trešnių, tos vakarienėj labai tikdavo, kai karšta, Maroke tu didžiulių apelsinų su žiauriai stora žievele, bet jau skanumas neišpasakytas, tikiuosi ir čia kažko tokio, negi teks nusivilti ir kokosą bandyt pamėgti 😀 Ir riešutų braziliškų gal duos paragaut, tiesiai iš džiunglių parvilktų, jų taip ir nepavyko sukultūrinti, neseniai dokumentinį filmą mačiau. Jau net noras lagaminą į vidury kambario atsivilkt užėjo, kad tik greičiau ta kelionė, nors trydalioju šiek tiek, juk pirmas kartas į Pietų Ameriką 😀 Žinai, kas smagu, kad Brazilijos realas yra nusiritęs žemyn, tai gal paskutinių triusikų nereiks nusimaut 😀

    Like

    • Rimta cia produkta planuojat isigyti 🙂 Tiek savo, tiek uodu nuodinimui 🙂 Ziuresim, gal reikes kazka panasaus ir man pasiimt, nors as save zinau, net jei ir nusipirkciau, tai taip nepraimta ir parsivezciau namo 😀
      O kaina po Amazone didoka… Beje, per kokia kompanija rezervavot? Nes as uzklausimus taipogi rudeni dariau, tai kainu ivairiausiu sulaukiau turams po Amazone. Pigiausiai buvo per Amazon Eco Adventures, nors ta kaina taipogi priklauso nuo to, ko ten tiksliai nori, kur gyvensi ir kur miegoti noresi 🙂 Opciju daug, o jos automatiskai labai keicia ir kaina 🙂
      Jap, kad Jus uzsibookinot bilietus protingiau, nei mes, tai cia jau faktas. Na, bet nieko, kai ketvirta karta vyksiu i Brazilija, jau ir as protingesnis busiu 🙂
      Del mangu, tai pasakysiu taip – arba ju Brazilijoje nera, arba as ju niekada ten nevalgiau, nes tikrai neatsimenu, kad buciau mangus ten valges 🙂
      O del realo ritimosi zemyn, tai nezinau ar cia labai dziaugtis reikia. Vietiniai apsukrus, kiek teko kalbetis, tai, sake, visos kainos uzlauztos aukstyn motyvuojant realo smukimu. Jau i minusa vietiniai tikrai nenueis. Galima buti del to ramiems. Baisiau butu jei realas staiga vel sautu aukstyn, nes, kaip mes visi suprantam, tu uzkeltu kainu zemyn jau niekas nenuleidinetu. Jos liktu tokios pacios.
      Tai ka, iki Brazilijos jau liko vos 18 dienu! 🙂 Mazai, kai pagalvoji 🙂

      Like

  17. Trumpi įspūdžiai. Už taxi nuo oro uosto iki viešbučio mokėjom 100,000, nes buvom žiauriai pavargę po skrydžių ir nebuvo ūpo derėtis. Gyvenom Bladok hotel& restourant, vieta gera, prie pagrindinės gatvės, bet kambario langai į gatvelę, trukdė triukšmas, geras baseinas( nelabai buvo kada maudytis). Turėjom realiai vieną dieną, vairuotoją užsisakėm per viešbutį ( teisa, prašė 600,000, bet padėjo frazė,, draugas mokėjo” ir mokėjom 450,000). Vairuotojas super, laisvai kalba angliškai, mašina nauja, nuvežė į abi šventyklas, Merapi, sidabro, batikos, lėlių krautuvėles, pigių vaisių turgelį, dar į kažkokią įžymią vietą, nupirko gyvatės vaisių, žodžiu, kas lietė aptarnavimą, maloniai nustebino( kai rasiu vizitkę, parašysiu jo gmail, jis veža iš visur).
    Šventyklos nepaliko to įspūdžio, kurio tikėjausi, buvo savaitgalis, daug vietinių, visi lindo fotkintis ir studentai imti interviu, taip ir neturiu tokių puikių nuotraukų, kaip Arūnas. Turo prie Merapio neėmėm, palipom taku, pasifotkinom ir tiek. Vakare pavaikščiojom Maliboro gatvėj, buvo kažkokia šventė, eitynės, dalino vaisius, vietinius saldumynus, žodžiu, vakarieniavom už dyką😀. Kitą rytą išskridom į Sumatros Bukit Lavang džiunglių turą stebėti orangutanų. Tai ko gero pirma vieta iš visos kelionės. Ir gamta, ir žmonės, ir vietos aura…Grįščiau😍

    Like

    • Nida, gal gali vairuotojo gmail? Už savaitės ten būsim. Ir dar planuojam važiuoti iki Bromo ir Ijen – gal yra kokių atsiliepimų/rekomendacijų?

      Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s