Indonesia 2015 March – IV dalis [Merapi ugnikalnis]

2015 m. kovo 13-oji, penktadienis
Penktadienis ir dar 13-oji diena (happy) Tikras velnio tuzinas, kuris, žinoma, prasidėjo taipogi velniškai – aimanomis ir verksmais, sklindančiais iš už lango. (lost3) Šį kartą tokiam akibrokštui jau buvau pasiruošęs, tai neteko pašokus iš lovos lakstyti po kambarį aiškinantis, kas čia vyksta. Tradiciškai kelios minutės po 4 ryto pasigirdo stenėjimas ir verksmingos musulmonų aimanos, garsiausiai leidžiamos pro garsiakalbius iš šalia stovinčios mečetės. Bet sakykit ką Jūs norit – kas per šlykšti religija, tiesa? Jūs ten meldžiatės, aimanuojat, dejuojat, bet kam tai skleist per visą miestą ir kitiems trukdyti miegoti? Gi ne visi yra musulmonai, ne visi yra tikintys, o tokie dalykai, švelniai tariant, užknisa. Ypač žinant, kad šalia stovi tikrai didelis viešbutis, kuris pilnas turistų. Žodžiu, situacija buvo tokia: aimanos ir verksmai sklido ne tik pro langą, bet ir iš po mano pagalvės, nes aš ją ant galvos užsidėjęs taipogi verkiau ir aimanavau visaip keikdamas Indoneziją ir visus pasaulio musulmonus linkėdamas, kad jie kuo greičiau visi nusibaigtų mega_shok.gif Tiesa, po pirmos stenėjimų bangos aš kažkokiu būdu dar sugebėjau užmigt, bet ilgai tuo miegu neteko pasidžiaugt – po pusvalandžio prasidėjo antra verksmų banga, kurios aš nebeišvėriau – teko keltis. Dieve, dieve, jei kas važiuosit į Javos salą Indonezijoje, būtinai pasiimkit ausų kamštukus, jei nenorit 5 ryto pradėti dieną. Kaip jau minėjau ankstesnėse dalyse – žadintuvo Indonezijoje tikrai nereikia.

Pusryčiai viešbutyje Indonezijoje

Pusryčių pasirinkimas viešbutyje su į kadrą įlindusiu siauraakių vaiku

Šiaip ne taip sulaukęs 7 ryto, kuomet prasideda pusryčių metas, aš visas piktas ir nemiegojęs nuėjau pavalgyti. (cookie) Tikėjausi bent ten ramybės ir ramiai sau pavalgyti. Bet, o Dieve, ką aš ten radau. Krūvas kiniečių siauraakių turistų, kurie, kaip visada, eina valgyti GAUJOMIS. Ir, kaip jau buvau rašęs apie Tailandą, jie ramiai būti nemoka – kur pasirodo siauraakių gauja, ten prasideda erzelynė, triukšmas, klegesys, žodžiu – košmaras, ypač kai būni neišsimiegojęs. (warn) Ir, kas svarbiausia, nors “Ibis Styles Yogyakarta” viešbučio kavinė, kurioje buvo galima papusryčiauti, buvo tikrai nemaža, vietos atsisėsti vos radau – visur buvo pilna rėkiančių ir garsiai kalbančių siauraakių. Ir vėl pasikartosiu, kad kuo daugiau keliauju, tuo labiau įsitikinu, kad ne rusai yra blogiausi turistai pasaulyje. Toli gražu. Baisiausia yra sutikti siauraakių turistų, kurie neturi jokių kultūringo elgesio normų. (emb)Kur pasirodo kiniečių turistų būrys (kaip žinia, jie ten po 2 ar 4 žmones tikrai nevaikšto), susidedantis iš 20-40 žmonių, tai gali iš ten iš karto išeiti, nes nei ką nors paveiksi, nei ramiai pabūsi ar pavalgysi. Košmaras. Dar didesnis košmaras manęs laukė pavalgius ir pakilus vėl ant viešbučio stogo. (partydance) Vakar čia buvo tyku, ramu, buvo galima ramiai pasigrožėti Džogdžakartos apylinkėmis. Šiandien… O šiandien manęs ten laukė štai kas:

Pažiūrėkit, kas darosi baseine

Kiniškas košmaras baseine ant stogo

Aš tada supratau, kad posakis, jog penktadienis ir dar trylikta diena yra blogiausia diena metuose, ne šiaip sau iš piršto laužtas bobučių išmislas. Kur pasisuku – ten gaujos tiesiog klykiančių ir rėkiančių kiniečių. (wacko1) Jie kažkaip okupavo “Ibis Styles Yogyakarta” viešbutį, nes dar vakar jų nei vieno nemačiau. Bandai įeiti į liftą, o jis pilnas siauraakių neūžaugų, bandai įlipt į baseiną, o ten pilna siauraakių rėkiančių vaikų, bandai pavalgyt – o ten kleganti siauraakių armija. Kur pasisuki – visur tik siauraakiai. (scared1) Teko bėgt iš viešbučio. Ir skubos tvarka. Deja, bet užbėgant į priekį pasakysiu, kad net grįžus kiniečių gaujos mane persekiojo, kol lygiai 24 h mane nurovė ir Arūnas išėjo į kovos kelią. Na, bet apie tai – dienoraščio pabaigoje. Čia tik anonsas to, kuo visas šis chaosas baigėsi (o baigėsi, mano nusirovimu). (whistly)

Ugnikalniai Indonezijoje

Šiandien keliausiu prie Merapi ugnikalnio

Taigi, išbėgu aš iš to savo viešbučio visas paklaikęs, kad kuo greičiau dingti nuo tos siaučiančios kiniečių gaujos, ir tiesiog net atsigavau Džogdžakartos gatvėse. Žinoma, ten judesys, pypsinimai nedingsta visą parą bet ten man buvo kur kas ramiau nei viešbutyje. Na, ir kadangi šios dienos tikslas buvo Merapio ugnikalnis, reikėjo tik sugalvoti kaip iki jo nusigauti. (ponder) Kaip žinia, skirtingai nuo Borobuduro ir Prambanano šventyklų, prie Merapi ugnikalnio nevažiuoja joks viešas transportas. Buvo aišku, kad man reikės vėl nuomotis turą su vairuotoju. Žinojau, kad vakarykštis šlubas vairuotojas bus, turbūt, prie tos pačios “turistinės agentūros”, kur jį vakar ir sutikau. O ta “agentūra” (jei ją taip galima pavadinti), buvo gatvelėj po dešine puse tik išėjus iš viešbučio. Tai aš nusprendžiau eiti tiesiai ir apsukti tokį didelį lanką per Džogdžakartą ieškodamas vairuotojo, kuris galėtų nuvežti iki ugnikalnio. yu.gif Nenuėjus net 100 metrų nuo viešbučio prie manęs sustojo taksi, prasidarė langas ir toks baisus, baisus indonezietis (jo burnoje buvo tik kas trečias dantis) šūktelėjo: “Taxi?” Aš papurčiau galvą ir toliau sau žingsniuoju tiesiai. Tas taksas šalia manęs važiuoja ir toliau kartoja tą savo žodį “Taksi”. (heya4)Aš nusprendžiau nekreipti dėmesio – lai važiuoja sau šalia. Aš einu, taksistas šalia manęs važiuoja kažką savo kalba marmaliuodamas, gyvenimas gražus. Matydamas, kad aš dėmesio nekreipiu, jis pavažiavo šiek tiek į priekį ir aš palengvėjusia širdim pagalvojau: “Huh, pagaliau atsikabino”. Pasirodo, per anksti apsidžiaugiau. Pakelėje stovėjo kitas automobilis, tai jis tik pagazavo, kad jį aplenkti. Maža to, matau, kad jis sustojo ir net išlipo iš automobilio laukdamas, kol aš ateisiu. Na, aš priėjau jį, o taksistas jau duris pradaręs kviečia mane lipti į vidų. Bet kaip, va, Jums indonezietiška vietinių kultūra? (no2) Ką aš ir sakiau – baltasis jiems yra vaikščiojantis bankomatas ir kas pirmas jį pamato, tas jau taip lengvai nepaleis. Graudoka iš tikro… Žodžiu, rodo jis man, kad aš sėsčiau vidun, aš, žinoma, net nesiruošiu to daryti, bet, galvoju, verta paklausti bent jau kainos iki ugnikalnio. Ant durniaus, kad turėčiau kažkokią orientacinę kainą. Ir klausiu: “How much to Merapi”? Dabar, va, pasakykit – ką aš blogai paklausiau? Nes taksistas išgirdęs mano klausimą akis išvertė ir sako: “Merapi?” Aš galvą kinkuoju kaip arklys: “Merapi, Merapi. Volcano!!!” Taksisto akys dar labiau padidėjo: “Volcano? Merapi”? Ir tokią mimiką išmetė iš serijos: “Kąąąą?” mellow.gif Aš net pasimečiau… Gi “volcano” – tarptautinis žodis, o “Merapi” pavadinimą tai čia kiekvienas turėtų žinoti. Bet šis taksistas akivaizdžiai nežinojo nei pirmo, nei antro žodžio. (shame) Vis kartodamas “Merapi” ir “Volcano” žodžius jis žiūrėjo į mane stengdamasis išsiaiškinti, ko aš noriu. Būnant gatvėje, tarp namų, Merapio nesimatė, nes galėjęs būčiau su pirštu parodyti jam į kalną. (search3) Aš rodau ranka, kad kalnas yra, maždaug, toje pusėje, o taksistas sako: “Okay, okay” ir rodo, kad lipčiau į mašiną. Jam svarbiausia – kad aš įlipčiau, o po to jau išsiaiškinsim kur važiuot (slingshot) Aš nelipu ir klausiu: “Do you understand anything?” Atsakymas išverčia iš koto: “Hotel?” Ir linksėdamas galvą vėl kviečia lipti į vidų. Aš sakau: “No hotel, MERAPI!!!”. Taksistas toliau linksi galvą išsišiepęs ir rodo lipti vidun. Aš supratau, kad nieko taip nebus ir be reikalo čia gaištu laiką, tai aplenkęs taksą su jo įkyriuoju taksistu, pradėjau eiti toliau. (taped)Nuėjau gal 10 metrų, kai taksas vėl prie mano šono privažiavo (šaligatviai nėra ten platūs, gal metro pločio, tai tos erdvės nėra tiek daug, kaip gali pagalvoti). Svarbiausia, taksistas privažiavęs prie manęs važiuoja 4-5 km/h greičiu, pati gatvė siaura, visi motoroleriai jam pypsina iš galo, kamštis totalus gatvėje susidaręs ir viskas tik dėl vieno – dėl vaikščiojančio bankomato pasirodymo, t.y. manęs!!! Matau vaizdą iš šono: eina baltasis gatve, paskui seka taksistas, o paskui jį – dešimtys motorolerių, kurie negali jo pralenkt ir visi pypsina. Vaizdelis – superinis. Bet tai ką man daryt? (meeting) Sakau jam, kad “No”, o vietiniui dzin. Žodžiu, vairuotojas po to kažką sugalvojo: papysinęs man pakvietė prieiti. Aš neinu, bet žiūriu, kad jis išsitraukė lapą popieriaus, tušinuką ir duoda man parašyti, kur aš noriu vykti. Nu blin, paėmiau ir parašiau spausdintomis gražiomis raidėmis: “MERAPI VOLCANO” ir padaviau vairuotojui. Žinokit, tą vaizdą reikėjo pamatyt. (stunned) Žmogus žiūri į parašytus 2 žodžius ir akivaizdu, kad jis NET NESUVOKIA, apie ką eina kalba. (winkinalien) O aš nesuvokiu, kaip jam gali nedaeiti. Ką dar reikia parašyti, kad jis suprastų??? Ką? Jis vėl manęs klausia kažką apie “Hotel”, aš jam aiškinu, kad čia ne hotel, o volcano, o jis atidaręs duris kviečia mane sėstis į vidų. Tikras durdomas. Aš jam priėjęs sakau, kad nesėsiu į vidų, nes jis net nesuvokia, kur man reikia ir kur aš noriu važiuoti. Atsakymas į mano šį teiginį buvo: galvos pakinkavimas, 10-ąjį kartą durų atidarymas ir pasakymas “Okay”!!! devil.gif Be žodžių… Mane mažai kas stebina jau gyvenime, nu, bet su visa pagarba… Nusispjoviau, einu toliau, o taksistas paskui važiuoja šūkaudamas dabar jau ne “Taksi” kaip pradžioje, o “Merapi” (swaying) Košmaras kažkoks. Lenkiant kažkokius darbininkus, pasirodo, vienas jų buvo kalbantis angliškai. Kaip spėju, vairuotojas jiems kažką šūktelėjo, kad jei kuris moka angliškai, kad pakalbintų mane ir išsiaiškintų kas tas “Merapi” ir kur aš noriu važiuoti. Taksistui pasisekė – vienas bachuriukas, matomai buvo kalbantis angliškai, tai šūktelėjo man sustoti ir paklausė, kur aš einu. Taksistas mašiną siauroje gatvėje palikęs ir sukeldamas vėl didžiausią kamštį, prilėkė prie mūsų taip pat. Stovim visi kartu ir aiškinamės, kas tas “Merapi”. Cirkas be pinigų. Tam darbininkui ir sakau, kad aš kalbu apie VULKANĄ, o ne apie viešbutį. VULKANĄ, kuris yra už miesto ir aš iki jo ruošiuosi nuvažiuoti. Hrrrr (threaten) Visa laimė, kad darbininkas buvo baigęs bent 9 klases, nes jis suprato mane iš vieno paaiškinimo. Viską išvertė vairuotojui, kuriam tik tada prasisklaidė migla ir suprato, ką reiškia tas stebuklingas žodis “Merapi”. (prankster) Net nesugalvoju, kokį palyginimą reiktų sugalvoti Lietuvoje. Čia tas pats, kaip kauniečio paklausti, kur yra Laisvės Alėja, o jis net nesuprastų, apie ką eina šneka. Žodžiu, per pirmas 15 minučių buvo žengtas pirmas DIDELIS žingsnis – prisiklijavęs taksistas pagaliau suprato, kur aš noriu nuvažiuoti. Progresas!!! Jis savo tris dantis rodydamas atidaro duris ir liepia lipti. Iš serijos: “Supratau, nuvešiu”. Pala, pala, o kaina??? Klausiu jo: “What’s the price?” Taksistas kinkuoja galvą ir sako: “Okay”. Gilus atsidusimas. (wait2) Aš vėl einu tolyn, taksistas iššokęs iš mašinos griebia mane už rankos ir kviečia tą darbininką. Džogdžakartoje sujudimas. Visi stebi sceną, net iš parduotuvės, mačiau, vietiniai išeina ir stebi, kas čia vyksta. Gatvėje – gal 30 metrų motorolerių ir mašinų kamštis, kurie negali aplenkti sustojusio takso. Visi žiūri į mane ir kas čia vyksta. Aš tenoriu nusišauti. (sillyme) Tam darbininkui aš ir aiškinu, kad su taksistu niekur nevažiuosiu, nes jis man nepasako elementarios KAINOS. Nu blin, nesikeikus, čia juk elementarūs dalykai. Bet tik ne Indonezijoje… Darbininkas verčia viską taksistui, tas tris dantis man rodydamas sako, kad viskas labai gerai ir mane iki Merapi nuveš tik už 400,000 IDR!!! Aš už galvos užsiėmęs sakau: “NE!!!”. (cheesedoff)Bandau aiškint, kad už tokią sumą aš vakar nuvažiavau ir iki Merapi, ir iki Borobuduro, ir iki Prambanano. O dabar tik iki Merapi aš už tiek tikrai nevažiuosiu. Aš nežinau, ar sugebu perteikti situacijos beviltiškumą, bet galiausiai supratau, kad mane visai tai UŽKNISO ir reikia ryžtingai baigti prasidėjusį cirką. (sadu)Darbininkui padėkojau už pagalbą ir pasakęs, kad taksisto paslaugos per brangios, išsivadavau iš mane apstojusių žioplių ir pradėjau už galvos susiėmęs sparčiai žygiuoti tolyn. Sugaišau pusvalandį visiškom ir totaliom nesąmonėm. Bet čia juk Indonezija, vaikučiai!!! Čia vietiniai pamatę baltąjį iškart supuola kaip skėriai, norėdami maitintis jo pinigais. angel_not.gif Tokios apgailėtinos šalies kaip Indonezija dar buvau nematęs savo gyvenime tikrai. Tą sakau nuoširdžiai.
O Jūs, spėkit, ar istorija su taksistu taip ir buvo pabaigta? Žinoma, kad ne!!! unsure.gif Nenuėjau ir 30 metrų, kai taksistas vėl prie manęs privažiavo ir atidaręs duris kviečia lipti rodydamas 3 pirštus. Iš serijos – jis sutinka su 300,000 rupijų kaina. Bet aš net į jo pusę nežiūrėjau. Nafik man tų problemų. Nesugebėsiu nei jam paaiškinti kur važiuoti, nei ko aš noriu, nieko. Matėsi, kad apart žodžių “Taxi”, “Okay” ir “Hotel” jis daugiau nieko nesugeba pasakyt. (prankster2) Aš jam jau piktai rodau, kad varytų lauk nuo manęs, bet jam, matosi, giliai pofik, ką aš jam sakau. Rodo man savo tris dantis ir toliau kviečia į taksą. Tada priėjau didesnę Džogdžakartos gatvę ir gimė geniali mintis, kaip jo atsikratyti – pereiti į kitą gatvės pusę, kad jis negalėtų šalia važiuoti! Taip ir padariau netrukus. Tai tik tada tas taksistas atsikabino. (sadybye) Čia net ne košmaras, čia – tragedija. PUSĘ VALANDOS sugaišti, va, tokioms nesąmonėms… Welcome to Indonesia, my friend!
Manote, kad perėjus į kitą gatvės pusę buvo kas nors geriau? (pinnochio) Klystate… Tikrai nesumeluosiu sakydamas, kad kas 5 metrus prišokdavo tai vieni, tai kiti vairuotojai siūlydami savo paslaugas nuvežti į Merapį, į šventyklas ir t.t. Bet aš jau buvau įsiutęs. Klausiu jų kainos, o jie visi kaip susitarę: “400,000 rupijų”! (money) Nu blin, aš ne toks durnas, kad mokėčiau už vieno objekto aplankymą tiek pat, kiek mokėjau vakar už trijų objektų aplankymą. Tą pradėjus aiškinti, kainą numažindavo iki 350,000 IDR, keli – net iki 300,000 IDR, bet man jau niekas nebetiko. Kad čia net logikos nėra – 10 valandų turas per 3 objektus kainuoja 400,000 IDR, o 4-5 valandų išvyka prie vieno vienintelio ugnikalnio kainuoja 300,000-350,000 IDR. Kur bent elementariausia logika??? smartass.gifAtsakymas paprastas – pinigai akina ir atima protą, ypač tokio žemo intelekto žmonėms kaip indoneziečiai, kurie pamatę BALTĄJĮ nusirauna ir galvoja tik tai: “Dieve, ačiū tau, kad atvedei pas mane šį kvailą vaikščiojantį bankomatą, kuris man tuoj išspjaus kuokštą pinigų!!! PINIGAI!!! Mes būsim turtingi, tuoj skambinu žmonai ir sakau, kad vakarienei virtų vištos koją – namuose bus ŠVENTĖ!!!”
Na, o aš užsispyriau kaip nežinau kas. Nutariau taip – arba randu kas nuveža už 200,000 IDR, arba išvis niekur nevažiuoju. (okyes)Grįžtu į viešbutį ir gal tų kiniečių jau nebus. Nueisiu į baseiną ant stogo pasipliuškenti ir bus labai gerai praleista diena. Tai daėjau iki pat Malioboro gatvės – taip ir neradau nė vieno, kuris sutiktų nuvežti iki Merapi už 200,000 IDR (primenu, kad tai yra 14 EUR). Malioboro gatvėje taip vadinamų “dušmanų” nemačiau nė vieno – ši centrinė Džogdžakartos gatvė yra paverstu vienu dideliu turgum dešinėje pusėje, o kairėje pusėje buvo visokie viešbučiai, supermarketai ir užeigos pavalgyti vietinio maisto. Visur praeiti dėl vietos stokos buvo išskirtinai sunku, o dar kiekviename nors kiek laisvesniame plote buvo sustatytos rikšos, kurių mynėjai taipogi už rankų graibstė ir siūlė sėstis į jų vežimus, su kuriais nuveš iki pat viešbučio.

Centrinė Džogdžakartos gatvė

Malioboro gatvės spindesys ir skurdas

Aš ten blaškiausi, blaškiausi ir matydamas, kad nieko gero nebus, pasukau į šoną jau grįžti link viešbučio. Buvo jau 11 h ryto, aš siutau dar ir dėl to, kad po pietų jau viskas – nelabai yra prasmės važiuoti prie Merapio, o laikas buvo sugaištas visokioms nesąmonėms. dry.gif Pradėjau jau galvoti apie alternatyvius laiko leidimo būdus – nueiti iki Sultono rūmų Džogdžakartoje ar iki paukščių turgaus pakeliui aplankant “Vandens pilį”. Žinoma, tai yra antriniai objektai, na, bet reikia kažkaip šią dieną išnaudot. Prieš pasukdamas į dešinę, į taip vadinamą Dagen gatvę, kuri vedė tiesiai link Ibis viešbučio, aš žinojau, kad praeisiu pro tą patį turistinį “ofisą”, kuriame vakar pasigavau tą šlubį. Na, bet patingėjau aš sukti dar didesnį ratą aplink Džogdžakartą, kad grįžti į viešbutį praėjus dar papildomą kvartalą. Pirma – netikėjau, kad jis bus, nes jau buvo po 10 h ryto, antra – kodėl aš jo turėčiau čia dabar bijoti ar vengti? Dar ko! Tai, spėkit, sutikau aš jį ar ne (strong)

Nuostabūs vaizdai Džogdžakartoje

Džogdžakarto miesto pats centras

Taigi, pasukau aš jau link viešbučio, einu ta Dagen gatve ir jau matau artėjantį “ofisą”. Ir ką Jūs galvojate? TAIP!!! Jūs atspėjote ir laimėjote prizą – AUTOMOBILĮ!!! (tehe) Šlubis ten stovėjo ir pamatęs mane, žinoma, kad prilėkė žvangindamas mašinos rakteliais. Jam net minčių nebuvo, kad aš čia einu pro šalį ar panašiai. Jis jau rakina mašiną ir klausia: “Merapi?” Aš toks: “O kiek kainuos?” Atsakymas mane išvertė iš koto. Taip, Jūs teisūs – kaina ta pati, 400,000 IDR kaip vakar!!! (letsplay) Aš jam pradėjau aiškint, kad jis yra durnas, nes vakar už tą sumą mes buvome 3 objektuose, o dabar važiuojam į vieną. Šlubis man atgal skėlė: “Vakar jūs prabuvot ilgiau nei turėjot, todėl šiandien kaina 400,000 IDR!” Ir dar taip naglai klausia: “Tai važiuojam ar ne?” swoon.gif Na, su visa pagarba… Aš tikrai savim stebėjausi, kaip aš sugebėjau jam rimtai ir ramiai atsakyti, kad aš pagalvosiu. O po šio atsakymo gavau dar didesnę bombą į savo daržą: “Tu čia ilgai negalvok, aš mašiną dėl tavęs pasiėmiau šiandien ir jei važiuoji, tai važiuojam dabar. Jei nevažiuoji, aš mašiną vežu grąžinti”. (slaphead) Iš tokios šnekos paaiškėjo sekantys dalykai:
A. Ta mašina, pasirodo, buvo net ne jo. Ar jis ją nuomoja, ar pasiskolina, aš to, žinoma, nežinau, bet faktas, kad automobilis buvo ne jo
B. Senis yra ant tiek naglas ir ant visko padėjęs, kad tai net stebino ir žavėjo. Arba jis tikėjosi taip ant griežto mane paimsiąs?

Kančios kelias Indonezijoje

Mano kančių ratas apie Džogdžakartos centrą, kuri galima apeiti per 22 minutes, o aš, lydimas visos eilės nesąmonių ir nesusipratimų, apėjau per beveik 2 valandas

Aš jam pasakiau, kad dabar einu iki viešbučio ir aš pagalvosiu, ką čia daryti. Šlubis man mestelėjo: “Laukiu čia tavęs 15 minučių ir ilgiau nelauksiu”. (down) Aš vėl savimi nusistebėjau, kaip aš nieko jam nepasakiau. Supratęs, kad šiandien – ne mano diena, grįžau į viešbutį atsigerti, nusiraminti ir pagalvoti, ką toliau daryti. (candy) Buvo akivaizdu, kad Merapio ugnikalnio taip ir nepamatysiu, nes laiko tam paprasčiausiai neliko, nes buvo jau beveik 11 h ryto. Žinant, kad iki Merapio reikia važiuoti beveik valandą, o nuo vidurdienio jis paskęsta debesyse, tai ko ten išvis važiuot? (pocketwatch)Galų gale, taip ir neradau, kad kas nors nuvežtų už 200,000 IDR. Vienintelis dalykas, kas mane džiugino tądien, tai vietiniu merginų dėmesys man. blush-anim-cl.gif Džogdžakartos centre su manim niekas neprašė nusifotografuoti, bet kad į mane buvo susmeigti visų aplinkinių žvilgsniai, tai buvo irgi faktas:

Vietinės indonezietės Džogdžakartoje

Štai, kokios mergužėlės klaidžioja Džogdžakartos gatvėmis

Gal ir būtų buvę smagu ten jas pakalbinti, bet į tokias šalis tada reikia keliauti su chebra (superb)Bernų chebra. Va, laikas būtų leidžiamas tada, manau, tikrai gerai. (bum)Nereiktų nei jokių Merapių, nieko (spiteful)
Žodžiu, 11 h ryto grįžau į viešbutį. Netikėtai jame mane pasitiko tyla. Visi kiniečiai buvo dingę, turbūt išvarė į šventyklas ar į turus po miestą. Tai grįžęs į kambarį atsigėriau ir… vos neužmigau (yawnin)O ką? Indonezijoje 11 h ryto, o Lietuvoje tuo metu 5 h ryto. Pats tas saldžiausio miego laikas. Man tuo metu buvo liūdna ir pikta, kad taip kvailai 2 valandas išmečiau iš ir taip perspausto kelionės plano. Galvojau – verta ar ne bandyti dar kartą eiti į miestą ir kovoti su vietiniais dėl pigaus nuvežimo, ar ne. Nusprendžiau pakilti ant stogo ir pasižiūrėti į patį kalną – gal jis jau skęsta debesyse, tai net neverta važiuoti. (shamrock) Kaip nebūtų keista (vėliau Viktorija sakė, kad man išskirtinai pasisekė, nes būtent kovo 13-oji, penktadienis, buvo, turbūt pirma diena per paskutines 2-3 savaites, kai Džogdžakartoje nelijo! (thundering)). Pakilus ant stogo mane pasitiko pirmiausiai, tai ramybė – nė vieno žmogaus ten nebuvo – tik be proto plieskianti saulė tiesiai į viršugalvį: (mrsun)

Na, ką – panašu, kad reikia dar kartą eiti į kryžiaus žygį ieškant kas nuvežtų iki ugnikalnio. Planas buvo toks: apsuku dar kartą žemėlapyje pateiktą ratuką ir jei nieko nerandu – iškart einu link “Sultono rūmų” ir tęsiu pažintį su pačia Džogdžakarta paliekant ramybėje Merapio kalną. Nelemta, tai reiškia nelemta, bet vietiniams save apvoginėti tikrai neleisiu. Taip karingai nusiteikęs išėjau antrą kartą į vis labiau šylančią Džogdžakartą. karsta.gif Ėjau lygiai tuo pačiu maršrutu ir šį kartą jokio įkyraus taksisto kelyje nesutikau. Visai laimingai pasiekiau tą didesnę gatvę, kurioje reikia pasukti į dešinę pusę, ji vadinosi Kembang, ir kur pilna buvo pervežimo paslaugą teikiančių vairuotojų. Dešinėje kelio pusėje (matosi nuotraukoje žemiau) stovėjo sustatytos rikšos, o kairėje – automobiliai. Šįkart pasirinkau visiškai kitokią taktiką – neklausinėsiu jų kainų, nesiderėsiu, nieko. Einu ir sakau – Merapio kalnas, 200,000 rupijų. Tinka – važiuojam. Netinka – einu toliau. Viskas. (blowinbubbles)

Kembang Road, Yogyakarta

Kembang kelias Džogdžakartoje šalia stoties

Pirmieji siūlytojai išgirdę mano kainą, net taip išdidžiai papūtę lūpas nusijuokdavo, iš serijos: “Kokias nesąmones čia siūlai”.  Na, bet aš buvau atkaklus – nenori, nereikia. (testwall) Taip praėjus gal pro 5-6 siūlytojus, atsirado toks paprastas ir malonus žmogelis, kas yra RETENYBĖ Indonezijoje. Išgirdęs mano kainą, jis pasakė angliškai (beje, visai pusėtinai šnekėdamas, kas taipogi yra retenybė Indonezijoje), kad gali nuvežti už 250,000 IDR. Tai buvo mažiausia šiandien išgirsta kaina nuvykimui į Merapi! good.gif Ją išgirdęs šiek tiek sudvejojau, bet po to mintyse save sudrausminau: “Arūnčikai, tavo tikslas – 200,000 rupijų, o ne 250,000!” Pasakęs tam maloniam vairuotojui, kad jei nerasiu geriau – sugrįšiu, jau norėjau eiti toliau. Vairuotojas toliau eiti neleido. Pasitikslino, ar tikslas tik Merapio kalnas ir išgirdęs teigiamą atsakymą (nes daugiau tikrai niekur neplanavau važiuoti), jis nusileido – “Okay”. Tai buvo pergalė!!! Bet kokia sunki, šakės… victory.gif
Bet geriausia ir smagiausia dienos dalis manęs dar laukė ateityje (čia be ironijos). Pradėjus važiuoti, tas vairuotojas toks šnekus buvo, kalbino mane, apie save kiek pripasakojo, iš jo, va, sužinojau, kad Indonezijoje būna tik 2 sezonai: šlapiasis ir sausasis, kuris trunka tik 3 mėnesius – nuo birželio iki rugpjūčio. O likusius 9 mėnesius ištisai lyja. Tuo turėjau ne kartą progos įsitikinti šioje kelionėje tongue.gif Sakė, kad turistų dabar labai mažai, ne sezonas ir pan., todėl jis ir sutiko nuvežti už 200,000 rupijų, nors pabrėžė, kad tai – labai gera kaina. Tikiu, nes net iki 250,000 rupijų niekas kainos nenuleisdavo. Man patiko jo žodžiai – sako: “Kokia prasmė man čia stovėti, jau beveik pietūs, o visi turistai, kuriems rūpi turai, jau yra išsivažinėję iš ryto”. Gaila, kad jo kolegos taip negalvoja. (teasing) Paklausiau, kiek jis uždirba iš tokių vežiojimų, tai sakė, kad įvairiai. Vasarą, sezono metu, daugiau, bet sezonas trumpas. O dabar mažiau. Man neatlyžus, nes buvo labai įdomu, kiek jis per mėnesį vidutiniškai uždirba, gavau atsakymą, kad 5 mln. rupijų, kas yra 335 EUR. Panašiai kaip minimumas Lietuvoje. Nors, tiesą sakant, bandžiau skaičiuoti, tai niekaip nesuskaičiavau, kaip jis tuos 5 mln. uždirba. Pats pripažino, kad būna, jog 3 dienas prastovi be darbo, tai jei išvažiuoja ~10 kartų per mėnesį, tai jei gauna iš klientų po 300,000 IDR vidutiniškai, tai čia gaunasi vos 3 milijonai. Nors kita vertus, kiti gal kur toliau važiuoja, į tas šventyklas, ar po miestą kaip su taksi važinėja. Tai gal ir įmanoma tuos 5 mln. uždirbti.
Faktas vienas – nebuvo net ką lyginti kelionės kokybės su šiuo vairuotoju palyginus su vakarykščiu šlubiu.  Iš esmės tą patį reikėjo daryti ir Kambodžoje su tuk-tuk’o vairuotoju, bet tada pabuvau gailestingas, kuo labai vėliau pasigailėjau. Spėju, jei būčiau nusileidęs ir važiavęs su tuo pačiu šlubiu, tai rezultatas būtų buvęs identiškas Kambodžos istorijai. Taip, kad patarimas visiems: jei nepatiko vairuotojas Azijoje, meskit per bortą ir rytoj rinkitės kitą. Blogiau tikrai nebus! (byee)
Bevažiuojant link Merapio ir jam artėjant, kirsdavom tilteliu tokias kaip upes, kaip slėnius, kaip vagas. Tai vairuotojas pamatęs mano susidomėjimą pakomentavo iškart, kad čia – 5 metų senumo Merapio išsiveržimo padariniai. (astonished) Per čia, tipo, tekėjo lavos ir purvo upės, taip ir buvo išgraužtos šios vagos. Paprašiau prie vienos sustoti, tai žmogus sustojo be jokių problemų. Pasakiau, kad einu nufotografuoti vaizdų ir grįšiu už 5 minučių. Nei vienos neigiamos emocijos nesulaukiau nei išlipant, nei grįžus atgal į mašiną už 20 minučių. Dėl ko ilgiau užtrukau – būtinai papasakosiu (evilnod)
Taigi sustojus šalia vienos tokios vagos, aš iššokau laukan ir nubėgau pasifotkinti. Visai gražus vaizdas, tiesa?

Besifotkinant stebėjau vaizdą – važiuoja motociklas, ant jo sėdi vietinis bachuriukas su savo pana (?). Važiuodami pamatė mane. Sustojo. Nulipo nuo motociklo ir… priėjo pasiprašyti su manim nusifotografuoti! photo.gif Aš, žinoma, maloniai sutikau ir pasiprašiau atgal nusifotkinti, bet tik su indoneziete. Ji ten entuziastingai sutiko, bet aš paprašiau bachuriuko mums privežti ir motociklą (pleasantry) Jis neprieštaravo. Rezultatas tokio bendradarbiavimo – čia:

Maža to, mums ten besifotografuojant visaip, šalia sustojo dar viena mašina. Iš jos išlipo 3 panos ir 1 bachurėlis taipogi užsimanė su manim nusifotografuoti!!! (unbelievable) Ten visiems beklegant, sustojo dar vienas motoroleris ir tiltas pradėjo palengva kimštis lotuliukas.gif Kur jau tau vietiniai praleis progą nusitraukti su baltuoju Merapio ugnikalnio fone (pardon) Supratau, kad pabaigos čia nebus, tai teko net ristele parbėgti pas vairuotoją laukiantį mašiniukyje. Jis labai juokėsi iš matyto vaizdo. Faktas vienas, kad nuotaika pradėjo taisytis! (appy)
Tiesa, net ir su šiuo vairuotoju važiuojant reikėjo mokėti tuos kelių mokesčius. Bet skirtingai nuo vakar, šiandien dėl to man širdies neskaudėjo. Va, ką daro teisingas vairuotojas! Atvykę į Merapio ugnikalnio papėdėje esantį Kinahrejo kaimelį buvau kaip tik įdomaus vaizdo liudininkas – buvo kaip tik pats vidurdienis – lygiai 12:30 h. Ir debesų juosta, nubrėžta kaip su liniuote, jau slinko ant Merapi ugnikalnio, kuris netruko dingti debesyse. (desposearcher)Bet spėjau visa tai dar įamžinti. Būtumėm atvykę 15 minučių vėliau – viso to jau nebūtumėm pamatę:

Beje, video pabaigoje matėte tas 2 storas vietines indonezietes? Ir kaip jos nusifotografavusios Merapio fone pajudėjo link manęs? Taip, Jūs esate vėl teisūs, atėjusios pas mane jos žinoma, kad norėjo su manim nusifotografuoti ugnikalnio fone bigsmile.gif Cirkas tikras. Tiesa, kol kalnas visiškai nepaskendo debesyse, skubėjau ir aš nusitraukti prie Merapio. Visai smagios nuotraukos gavosi su ta lygia debesų juosta lyg skraiste apgaubiančia kalną:

Merapi ugnikalnis ir Arūnas Skersis Indonezijoje

Kaip taisyklė, iškart po vidurdieno Merapi kalnas paskęsta debesyse. Kadangi buvo jau po 12-os, tai ugnikalnį tiesiog akyse apsupo debesys

Nepraėjo ir 15 minučių, kai Merapio viršukalnės per debesis jau nebuvo matyti. (extrawink) Tad aš patraukiau link turus po kalną siūlančių agentūrų, kurias visas vakar jau mačiau. Iš esmės yra ganėtinai nemažas tų turų pasirinkimas. Galima rinktis ir turą su džipais, ir turą pėsčiomis, ir turus nakčia, ir net kelių dienų. Variantų daug. Mane šį kartą domino paprasčiausias pasivėžinimas džipais po ugnikalnio apylinkes. Čia buvo taipogi 3 pasirinkimai – short trip (90 min), medium trip (150 min) ir long trip (210 min). (investigate)Kiekvienas ilgesnis tripas turi po 1-2 papildomus sustojimus. Pats ilgiausias džipų turas trunka 3,5 valandos, ir kainavo jis 500,000 IDR už džipą. Dėmesio – mokama už džipo nuomą, o kiek juo važiuos žmonių – kiekvieno asmeninis reikalas. Žinoma, daugiau nei 3 žmonėms į džipą sunkiai pavyktų tilpti. Na, pasispaudus gal 4-iese sutilptumėt, bet kai pamatysit vėliau, kokiais keliais važiuojama, tai ten susispaudus sėdint vienas kitam alkūnėmis dantis išdaužytumėt hihihi.gif
Tuo tarpu vidutinis trip’as kainavo 400,000 IDR ir mažiausias, trunkantis pusantros valandos, kainavo 300,000 IDR už džipą. Skirtumas tarp mažiausio ir vidutinio turo buvo papildomas sustojimas kapinėse, kur buvo palaidotos Merapio siautėjimo aukos. Tai manęs visiškai nedomino, tad pasirinkau trumpiausią ir pigiausią turą. Ilgiausio nelabai buvo prasmės imti, nes iš besirenkančių debesų buvo galima spręsti, kad tuoj pradės lyti. Visa laimė, aš klydau. Kelionės metu tik palynojo kelis kartus, bet smarkiau taip ir neįsilijo. (rain1) Pasisekė.
Taigi pasirinkau trumpąjį turą, sumokėjau už jį 300,000 rupijų ir tuoj pat privažiavus džipui teko įsitaisyti ant jo galinės sėdynės. Iškart prisistatė vairuotojas, su labai juokingu vardu – UT. Juokingai atrodė ir jo įduotas ne tai respiratorius, ne tai vienkartinė medicininė kaukė nuo dulkių, kurią aš po 5 minučių nusiėmiau ir išmečiau – nereikia jos absoliučiai. (wishuluck) Trumpąjį turą sudarė visa eilė sustojimų, iš kurių tik keli buvo verti dėmesio. Turą sudarė: sustojimas mini muziejuje, kuriame sustabdytas laikas ir vaizduojamas ugnikalnio suniokotas namas (pusė velnio šiaip vaizdas), vėliau sekė Dusung Petung sustojimas šalia Batu Alien, taip vadinamo mistinio akmens, su žmogaus veidu (visai patiko ten), už keliasdešimt metrų buvo sustojimas Dusun Jambu, iš kurio atsivėrė ugnikalnio išrausta vaga, kuria tekėjo akmenys ir lava (čia buvo geras), vėliau sekė sustojimas Kali Opak, kuriame buvo sustingusios lavos kalnai (labai patiko), sustojimas Kaliadem bunkeryje, kuriame žmonės slėpėsi ir gyveno Merapi siautėjimo metu (visiška nesąmonė – nėra ten į ką žiūrėti), na, ir grįžimas į BaseCamp, iš kur ir išvažiavom. Nors rašė, kad turas truks 90 minučių, bet aš kadangi VISIŠKAI jo metu neskubėjau (tradiciškai), tai maniškis turas užtruko be 10 minučių 2 valandas. Ir niekas pretenzijų nereiškė dėl to. Tas irgi patiko good.gif
Ką galiu pasakyti apie patį turą? Pirmiausiai, tai pasakysiu tiek, kad NIEKADA gyvenime nebuvau taip kratęsis jokioje mašinoje. Aš stebiuosi kaip tie džipai nesubyra po tokių pasivažinėjimų. Kelias – baisiau nei baisus, ten reikia įsikabinti į džipo rėmus, kad iš jo neišlėktum. Nes važiuoji per duobes, akmenis ir t.t. Džipą mėto į šalis kaip dulkelę, visas net šokinėja. Kartu su juo į orą išleki ir tu (salute2) Bet, žinot, kas juokingiausia? Kad net šio turo metu buvo būdelės, kuriose sėdėjo vietiniai rinkdami rinkliavą už norinčius pravažiuoti tokiais tragiškais keliais!!! Va, čia tai buvo virš visko. Iš serijos: “Mano ugnikalnis ir mano šunkelis link jo”? Absurdų absurdas. ax.gif Visa laimė, kad man šį kartą jau mokėti nereikėjo už pravažiavimą, kažkokį ten pinigėlį jiems įkišdavo džipo vairuotojas. Be komentarų totaliai apie Indonezijos kultūra ir “verslumą”, kuomet reketuojami net vietiniai, kurie veža turistus į turą… Na, o čia video iš pasivėžinimo su džipu. Čia dar tik pati pradžia, bet jau ir tai džipas šokinėja kaip išprotėjęs. Galva gali susisukti bežiūrint (coolness)

Iš pat pradžių pravažiavom pro kažkokią akmenų kasyklą, kurios “išspjovė”, kaip supratau, ugnikalnis savo išsiveržimo metu. Bet kokia jėga turėjo būti, kad tiek akmenų “išspjauti” ir pažerti po visas apylinkes. O vietiniai tuos akmenis renka jau tiek metų:
Kasykla Žinoma, mes visi suprantame, kodėl jie taip kruopščiai tuos akmenis renka – tai dideli pinigai ir didelis biznis.rolleyes.gif
Pirmas toks rimtesnis sustojimas buvo mini muziejuje, kuriame realiai yra vos vienas objektas – sudegęs namas iš po ugnikalnio išsiveržimo ir kas iš jo liko. Akivaizdu, kad tai nenatūrali ekspozicija, viskas perteikta kur kas gražiau, nei yra iš tikrųjų. Todėl labai rimtai aš šios vietos ir nevertinau. Tiesa, apžiūrėti sudegusį mopedą ir pasivaikščioti pelenais apverstu kambariu buvo visai įdomu:

Žinoma, muziejuje buvo ir specialus staliukas aukoms rinkti (aukų dėžutė Indonezijoje – privalomas atributas!). Man tik buvo įdomu – tos pačios aukos bent žino, kad už jų nelaimes kiti pinigus renka?
Žodžiu, pabuvęs gal 15 minučių tame mini muziejuje, grįžau į džipą ir pajudėjom toliau. Kas įdomiausia, tai turo po Merapi ugnikalnį metu turistus vežantys džipai pralindinėja pro lėtai į kalnus kylančius ar besileidžiančius savivarčius, kurie nenutrūkstama vaga veža visokiausius ugnikalnio “išspjautus” turtus:

Road Merapi Jeep tour

Tokiu, va, keliu teko kratytis tarp vos slenkančių krovininių mašinų nuo Merapi išsiveržimo vietos

Indonezijos gyventojai surenka bet ką, kas turi nors menkiausią vertę. Nesvarbu kas tai – ar tušti buteliai, ar ugnikalnio akmenys. Jei už tai galima gauti pinigą, viską reikia surinkti! (music00)
Sekantis sustojimas buvo visai įdomus – šalia Batu Alien akmens, kuris, pasak vietinių, panašus į žmogaus galvą. Galiu prisiekti, kad kol tas Utas (gidas) man to nepasakė, aš tikrai to žmogaus veido akmenyje neįžiūrėjau. (peekaboo) Žinoma, kai apie tai prasitarė, tada jau nori-nenori pradedi kažką matyti:

Batu Alien stone Merapi

Mistinis akmuo Merapi kalno papėdėje, vaizduojantis žmogaus veidą

Šiaip prie to akmens nelabai aš ten ir buvau – man kur kas įdomiau buvo visai šalia atsivėrusio skardžio vaizdai. (optimistic) Kaip gidas pasakojo, tai visą šį slėnį išgraužė nuo kalno per išsiveržimą riedėję rieduliai, lava ir kita masė. Wow… Tikrai įspūdinga. (prostration) Gaila tik, kad žemi debesys paslėpė patį Merapio ugnikalnį. Bet net ir be pačio kalno vaizdo, reginys buvo tikrai gerulis:

Viską apžiūrėjus ir pasigėrėjus, grįžom į džipą ir dar pavažiavę kelias minutes nusileidome į patį tą ugnikalnio išgraužtą karjerą arba, pasak gido, Merapi kanjoną (ohboy) Jo viduje kažkokie bachuriukai ralinėjo su džipu kaip per tramplynus per lavos kalnus. Netausojo nei savęs, nei juo labiau to džipo. Na, o mes tokių ekstremalių atrakcijų nesiėmėm – atsargiai nusileidom ir palikę džipą pradėjom su vairuotoju vaikščioti po tos lavos kalnus. Keliose vietose parodė dar tikrai labai karštus akmenis, nuo kurių vis dar kilo garai. Vairuotojas sakė, kad ten giliau pakapsčius būtų dar karščiau ir galima išsivirti taip kiaušinį yahoo.gif Gal ir nieko, tik aš gal taip geriau ne kiaušinį, o sasyskę iš Lietuvos atsivežtą susišildyčiau thumbup.gif Man šis visas vaizdelis priminė mano klajones po Etnos ugnikalnį Sicilijoje. Buvo nerealu tiek ten, tiek čia. Bet, visgi, Sicilijoje gal buvo fainiau. Mane ten “vežė” 2-3 metrų aukščio sniego tuneliai iš kurių garavo taipogi lavos akmenys. Na, bet ir čia, Indonezijoje, buvo neblogai:

Bet, va, čia ir pasireiškė tokių turų minusas – aš dabar su didžiausiu malonumu būčiau tuo kanjono vidumi arba kraštu nuėjęs į tą debesyse skęstantį Merapio ugnikalnį, kad apžiūrėti kraterį ar šiaip paklajoti tokiomis apylinkėmis. Bet, deja, tai neįmanoma ir tas suvaržymas turų metu mane visą laiką erzino. Ypač matant pro šalį važinėjančius ant mopedų vietinius vaikus, kurie važiavo visur, kur tik norėjo. Ech… Na, bet bent jau mano fotoaparatas čia darbo gavo į valias:

Na, ir ką… Po to sekė paskutinis sustojimas – prie bunkerio, kuriame žmonės slėpėsi nuo ugnikalnio siautėjimo net kelias dienas. Vat šis sustojimas tai buvo visiška nesąmonė. irnesakyk.gifNes bunkeris – gėdingas, labiau panašus į tualetą, o dar graudžiau atrodė aplink bunkerį išsidėsčiusi turgavietė ir siūlanti įsigyti visokius gėrimus ar valgius (panašu, kad čia viskas paskaičiuota, nes čia – paskutinis sustojimas prieš turo pabaigą, tai turistai gali būti ištroškę ir išalkę prieš grįžtant į kaimelį iš kur buvo startuota). Šiaip į patį bunkerį aš net nelindau, nes ten buvo šlapia, tamsu ir nebuvo man ten jokio noro lįsti. Aš geriau per tą duotą laiką paslankiojau po apylinkes vis dūsaudamas, kad pačio ugnikalnio per debesis nesimato:

Štai ir viskas – turas truko beveik 110 minučių vietoj planuotų 90, bet aš buvau visai patenkintas. Žinoma, būtų buvę dvigubai fainiau, jei būtų pavykę atvažiuoti čia ryte, kuomet dar debesų nebuvo, na, bet buvo kaip jau buvo. (raining) Vis vien buvo visai įdomu pamatyti ugnikalnio siautėjimo padarinius. Grįžus į kaimelį jau nebuvo jokio noro dar kažkur pėstute vaikščioti, mano žingeidumas buvo patenkintas, tai sėdau į mašiniuką ir vairuotojas parvežė atgal į Džogdžakartą ir privežė prie pat viešbučio. Dar aš jo paklausiau, ar rytoj jis nenori manęs iš pat ankstaus ryto nuvežti į oro uostą, tai atsakymas šiek tiek nustebino: jis buvo neigiamas, bet su paaiškinimu – maldos laikas. (think00)O man kaip tik skrydis rytojaus ryte buvo 6:25 ryto iš Džogdžakartos į Balį, tai reikėjo išvažiuot į oro uostą 4 ryto, kaip tik tuo metu, kuomet prasideda tie visi verksmai ir aimanos. Aš net susirūpinau, ar nebus problemų nuvykti taip anksti? (cerebrate) Nes jei visi taksi vairuotojai tokie religingi kaip manasis vairuotojas, tai tektų į oro uostą pėstute eiti. Bet jis nuramino ir sakė, kad viskas bus gerai. Tikrai rasiu taksi ir net kainą pasakė, kiek maždaug gali kainuoti (nors aš tą kainą jau iš anksto žinojau, buvau internete susiradęs). Informuoju, kad taksi kaina iš bet kurio Džogdžakartos miesto taško iki oro uosto kainuoja 70,000 IDR arba nepilnai 5 EUR (Jūs prisiminkit, kokias kainas man siūlė vietiniai už nuvežimą tik atskridus iš oro uosto į tą patį miesto centrą).
Į viešbutį grįžau 16 h ir iškart grįžęs į kambarį įšokau į plafkes ir pasileidau ant viešbučio stogo. Kol dar nelijo (nes kaupėsi labai negražūs debesys) norėjosi pasipliuškenti tame mandriame baseine ant stogo. Kildamas liftu meldžiausi, kad tik visi siauraakiai nebūtų spėję grįžti iš turų. Nebuvo 2.gif Tai pliumptelėjau į vandenį ir, turbūt, pirmą kartą šioje kelionėje tikrai atsipalaidavau… (thumsup)

Yogyakarta, Indonesia, panorama of the city

O kur Merapio ugnikalnis ir visi likę kalnai? Viską paslėpė debesys…

Antrą kartą plaukiojau baseine ant stogo (pirmas kartas buvo Sevilijos Novotelyje), bet šis kartas buvo fainesnis. wub.gif Sevilijoje plaukiojant nesimatė pačio miesto, o “Ibis Styles Yogyakarta” viešbučio baseine plūduriuojant buvo galima grožėtis visu miestu, nes stogo atitvarai buvo padaryti permatomi. Pasikartosiu dar kartą, kad šis viešbutis net labai patiko, o kaina buvo taipogi nereali.

Tiesa, ilgai vienam turkštis šiame baseine neteko, nes netrukus atėjo tokia pagyvenus moteriškė, kuri, turbūt, ruošėsi olimpiniam plaukimo maratonui, nes kai pradėjo plaukioti šiame trumpame baseine iš vieno krašto į kitą, tai man net pabodo ją sekti (ate-bug) Net man išlipant iš baseino prieš grįžtant į kambarį, ji ir toliau sau plaukinėjo iš vieno krašto į kitą. Sportuoja moteriškė, good (taunt)
Beje, ant viešbučio stogo buvo ir baras, kuriame pardavinėjo ALKOHOLĮ!!! Tiesa, pamačius jo kainas, noras pirkti tą alkoholį dingo akimirksniu:

Vodka price in Indonesia

Saulei leidžiantis degtinės butelys su 20% nuolaida kainuoja tik 700,000 IDR arba 50 EUR 🙂

Su 20% nuolaida, 0,7 litro degtinės butelis kainavo 700,000 rupijų arba beveik 50 EUR, t.y. tiek, kiek aš sumokėjau už 2 dienų turus (yoohoo) Normaliai? Beliko tikėtis, kad vakarinis pasimatymas ir pasisėdėjimas su Viktorija bus pigesnis (worried2) Bet man nesuvokiama, iš kur viešbutis ištraukė tokias kainas? Indonezijoje, turbūt, 4 asmenų šeima už tuos 700,000 rupijų pragyventų savaitę laiko ir dar liktų. O čia – butelis… dirol.gif
Grįžęs į kambarį susirašiau su Viktorija per Facebook’ą bei susitarėm vėl susimatyti 19 h vakaro ir eiti į barą. (drinker) Kadangi dar turėjau virš valandos laiko, nusprendžiau išeiti pasidairyti po smarkiai vakarėjančią Džogdžakartą. Visgi tai buvo paskutinės laisvos minutės šiame mieste, kurio taip ir nespėjau normaliai pamatyti.

Standing in Malioboro street, Yogyakarta, Indonesia

Nusimaudęs ir atsigavęs stoviu Malioboro gatvėje Džogdžakartoje

Mieste judesio netrūko, visur zujo vairuotojai, gatvės šonuose prekyba vyko intensyviausiai, o praeiti buvo tikrai sunku per žmones. Kaip jau minėjau – visa centrinė Džogdžakartos gatvė yra vienas didelis turgus, kuriame… nėra ko nusipirkti. Aš, kaip žinia, mėgstantis suvenyrus ir vietinius įvairiausius daiktus, bet nuoširdžiai pasakius, prasiėjęs tiek pirmyn, tiek atgal taip ir neradau NIEKO, ko net kainos galėčiau paklausti. book.gif Nes Malioboro gatvėje pardavinėjami visiški niekai: absoliuti dauguma – Indonezijos batikos (batika – jų vietinė daiktų ir drabužių dekoravimo technika) dirbiniai, kurie, su visa pagarba, manęs visiškai nesužavėjo. Nes absoliuti dauguma drabužių ar daiktų dekoruoti tamsiomis ruda ar tamsiai mėlyna spalvomis. Nei gražu, nei akį traukia. (fortuneteller) O likusi dalis prekių – už kapeikas parduodami diržai, piniginės, marškinėliai, žaislai ir kitoks kiniškas šlamštas. Supratęs, kad čia taip nieko ir nenusipirksiu, užėjau į vieną didžiausių supermarketų Džogdžakartoje. Jis net buvo kondicionuojamas! Tai, va, jame šiek tiek šimtų tūkstančių rupijų palikau (crazywinker) Užbėgant į akis pasakysiu, kad Džogdžakartos šiame Malioboro gatvėje esančiame supermarkete kainos buvo pačios mažiausios visos kelionės po Indoneziją metu. Tai labai džiaugiausi, kad ten nusipirkau tikrai nemažą dalį visų savo Indonezietiškų gėrybių. Nes tiek vėliau aplankytame Labuan Bajo, tiek Balyje, tiek pačioje Džakartoje kainos buvo tikrai didesnės, nei Džogdžakartoje. Tad norintiems apsipirkti, Džogdžakartoje tai daryti tikrai apsimoka. (heartysmile) Ką galima nusipirkti dovanų Indonezijos supermarkete? biggrin.gif Pirmiausiai, tai, žinoma, tos pačios, praeitoje dalyje minėtos, Luwak kavos. Tiesa, ji čia buvo negryna, o maišyta su kitomis kavos rūšimis. Nes net buvo parašyta ant pakuočių, kad pakuotėje tik 10% tos tikrosios Luwak kavos, o likę 90% paprastos Indonezietiškos kavos. Ėmiau glėbiais dovanoms ir lauktuvėms (basketball2) Tie, kas vėliau ją gėrė, sakė, kad labai skani (clap2) Fakto negaliu nei patvirtinti, nei paneigti, nes aš, kaip žinia, kavos negeriu. Kaina, palyginus su ta, kurią man siūlė vietiniai kavos gamintojai prie Borobuduro šventyklos skyrėsi beveik 10 kartų. Žinoma, čia buvo tik 10% tos tikrosios Luwak kavos, bet kas gali garantuoti, kad pas tuos žmones buvo kitaip? Gi nesu didis kavos ekspertas, kad galėčiau atskirti (skipping) Šiaip pats supermarketas visai modernus, niekuo nenusileidžiantis lietuviškiems:

Vienintelis skirtumas nuo lietuviškų parduotuvių, kad Indonezijos supermarkete taip ir neradau alkoholio skyriaus verysad.gif BET meluočiau, jei sakyčiau, kad nebuvo jokio gėrimo su laipsniais. Man net kojas pakirto, kai pamačiau šaldytuve pastatytus Smirnoff kokteilių buteliukus, kurie buvo 4,5% stiprumo. (drunkard) Tai buvo pats stipriausias alkoholinis gėrimas matytas Indonezijoje (net ne Balyje, nes ten – atskira respublika). Mano triumfą greitai pakeitė susirūpinimas, nes to kokteiliuko kaina Indonezijos kainomis lyginant buvo monstriška – net 21,000 rupijų arba 1,50 EUR/vnt. Na, bet leidau sau paišlaidaut nusipirkdamas porą kokteiliukų. Dar kuo labai džiaugiausi ten apsipirkęs, tai iš lempos prigriebiau kelis buteliukus vietinių aštrių padažų, kurių po šiai dienai nesu išbaigęs. (nauseous)Aštrumas – neišpasakytas (aišku, aš rinkausi specialiai su užrašu SPICY). Pirmą kartą parsivežęs kai šliūkštelėjau ant sasyskų, tarsi tai būtų mūsų tradicinis kečupas, tai valgant sasyskas ir verkiau, ir snarglys bėgt pradėjo, ir išgėriau beveik 2 litrus Colos kol suvalgiau, o po kelių duonų tualete kaukiau tuštindamasis, nes tas kečupas labai jau vieną vietą degino (spice) Bet po to išmokau juo naudotis ir po šiai dienai užsimanius egzotikos ir norėdamas prisiminti Azijos kvapus bei skonius, užtenka iš to vieno parsivežtų buteliukų tik šiek tiek kečupo šliūkštelti ant sasyskų ir užtenka – valgai, ašaroji ir prisimeni iškart Aziją (wild) Beje, tų padažų net kvapas toks azijietiškas. Užuosti išmokau juos iš tolo (sarcastic) Beje, to aštraus ir skanaus kečupo kaina (pirkau keletą skirtingų rūšių, nes kaina beveik identiška) buvo vos 10,000 IDR už 350 g stiklinį buteliuką. Tai yra tik 0,7 EUR. Super! (water_melon)

Evening in Yogyakarta, Indonesia

Kelias link viešbučio temstant

Išėjus iš supermarketo jau pamačiau, kad lauke temsta. Buvo jau po 18 h vakaro. Mane, nešiną krepšiais, iškart užpuolė vietiniai, rikšų vairuotojai, siūlydami mane parvežti iki viešbučio. Aš vienu metu net pagalvojau, kad gal ir nieko būtų, nereiktų tų maišų tempti. (bike2) Bet paklausus kainos, noras važiuoti praėjo – paprašė 50,000 IDR (vos ne tiek pat, kiek kainuoja taksu iki oro uosto davažiuoti). Aš numojau ranka ir pradėjau eiti pėstute. Tai kiek girdėjau, kainą buvo nuleidę iki 20,000 IDR, gal pasiderėjus ten parvažiuotum ir už 10,000 IDR, bet neturėjau noro ten gaišti laiką ginčydamasis. Nenumiriau – parėjau pėstute ir grįžęs į kambarį buvau apdovanotas – atsidariau Smirnoff kokteiliuką. Dieve, kaip skaniai jį išgėriau, net liežuviu caksėdamas 59.gif Po antro net ir galva apsisuko – tiek nedaug reikėjo. Na, o po to reikėjo jau leistis žemyn, nes atėjo laikas pasimatyti su Viktorija. O ji, žinoma, vėl buvo atvažiavusi su savo kakaliu Hendra. (giveheart) Supratau, kad viena ji pas mane atvažiuoti vengia (boast) Na ką, susitikom, pasilabinom ir išėjom į miestą. Tik išėjom į centrinę ir pagrindinę Malioboro gatvę, tik šast – ir dingo elektra!!! Visoje gatvėje!!! Panašu, kad vieniniams tai problemų nesudarė, nes visi turėjo prožektorius ir lempas, bet tai esmės nekeitė – vaikščioti teko apgraibomis. Visa laimė, netoli buvo baras, bet kas iš to – jame elektros taipogi nebuvo. Įsivaizduokit situaciją, užeini į tikrai nemažą barą, o ten – tamsu. Tik žvakės šviečia ant stalų. Kaip per šermenis. Net muzikos nėra, nes nėra elektros. (cry) Bet baras pilnas žmonių, kažkas juokiasi, kažkas dainuoja. Apgraibomis buvome nulydėti prie staliuko ir pasodinti prie žvakės. Man net užėjo noras pasimelsti (laughing_loudly) Viktorija paklausė padavėjo, kada atsiras elektra. Pasakė, kad už kokio pusvalandžio. Rezultatas – prasėdėjom beveik 3 valandas, o kai atsistojom išeiti, tada ji ir atsirado bei užgrojo muzika (duno)Welcome to Indonesia, my friend!
Bare atnešė meniu, kurio įžiūrėt prie plazdančios žvakės buvo neįmanoma. Tai pasiėmiau kažkokį viskio koktelį su česnakinėmis bulvytėmis. Mano kokteilis tai dar kaip kokteilis buvo, jautėsi viskio skonis, bet, va, kolegei atnešė kokteilį su AGURKU!!! Dar neteko matyti kokteilio su agurku. Niekada (ras) Mano kokteilis bare kainavo ne taip jau ir mažai – 65,000 IDR arba 4,50 EUR. (boi-havinbeverage) Česnakinės bulvytės – 38,000 rupijų arba 2,70 EUR. Kainos kaip ir Lietuvos kabakuose iš esmės. (appycooking)
Tai ką, pasėdėjom mes tame bare beveik 3 valandas, papliurpėm ir apie 23 h pakilom skirstytis. (tap-fingers) Šiaip ar taip, 4 ryto man reikėjo keltis ir važiuot į oro uostą bei skristi į Balį. Prie viešbučio atsisveikinom su Viktorija, pasižadėjom susimatyti jai grįžus į Lietuvą, bet kaip jau pasakojau praėjusioje dalyje, ji tam per 2 mėnesius laiko taip ir nerado (tdown) Aš dar nuėjęs į registratūrą paprašiau taksi lygiai 4 h ryto bei pirmą kartą gyvenime paprašiau man suruošti pusryčius į kelionę, nes buvau skaitęs, kad taip viešbučiai daro (anksčiau niekada ir niekur to nebuvau prašęs). Tai tas berniukas registratūroje tik palinksėjo galvą ir sakė, kad viskas bus padaryta. (greeting) Patenkintas grįžau į kambarį ir ruošiausi jau eiti miegot, visgi reikėjo keltis 3:30 h ryto ir susipakuoti daiktus. Rodos, tik vakar atvažiavau, o jau vėl reikia varyt į oro uostą. Kaip jau minėjau, tempas šioje kelionėje buvo beprotiškas. Čia jau būtų galima dienoraštį ir užbaigti, jei ne… tie patys siauraakiai kiniečiai, okupavę visą viešbutį. Apie juos jau kurį laiką nepasakojau, nes daugiau mūsų keliai buvo nesusidūrę. (oldman) Iki pat 24 h, t.y. vidurnakčio. Jau einant į kambarį jie ten davėsi, lakstė, visaip kleketavo, nors buvo beveik 23:30 h vietos laiku. Aš kentėjau. Jau atsigulus ir stengiantis migdytis – klausiausi kaip jie trankė kambario durimis ir lakstė koridoriumi. Aš kentėjau. Bet jau kai pradėjus man snausti gretimam kambaryje jie pradėjo kaukti “Happy birthday”, mano kantrybė baigėsi. (deadtired2) Na, okay, ten kažkoks kitajobas švenčia gimtadienį. Galvojau, pašūkaus, pašūkaus ir nustos. Bet nifiga!!! Tiesiai už sienos prasidėjo PARTY!!! Linksmybės, klegesys, dainos ir pan. (crazydance) O man už 3 valandų keltis!!! Tada Arūniukas supyko. Nepatingėjau atsikelti, apsirengti ir basom kojom nueiti iki jų kambario (sekančios durys). Pabaladojau. Niekas neatidarė, balsai klega viduje toliau, gal net negirdėjo? Smarkiai pabaladojau – balsai kiek prislopo, bet niekas neatidarė ir toliau. Galvoju: “Nu, čia dabar kas?” ir pradėjau su kumščiu daužyt duris taip, kad net dulkės nuo staktos pabiro. (confused-and-angry)Sekanti fazė pagal planą buvo išspirti duris koja, bet jos, ačiū Dievui, neprireikė, nes durys atsidarė ir tarpduryje, žiūriu, stovi toks gal 1,60 cm ūgio kinietis. Su akinukais. O kambario gilumoje į mane didelėmis akimis žiūrėjo gal dar 10-12 kiniečių. O aš toks kaip meškinas krauju pasruvusiomis akimis ir basomis kojomis stoviu ir sakau: “Jūs žinote kiek dabar valandų?” (bigboss) Kinietis tokią dirbtinę šypsenėlę nutaisęs man sako, kad čia jo gimtadienis ir pan. Aš tik pasruvusias krauju akis išverčiau ir pasakiau: “Jau – po vidurnakčio. Kad man daugiau nė garso!” ir apsisukęs grįžau į kambarį.(veliangry) Turiu pripažinti – daugiau tikrai nebuvo nė garso ir pagaliau galėjau užmigti, kad ir toms 3 valandoms. (snoring) Taip baigėsi dar viena košmariška kelionės po Indoneziją diena. Aš galvojau, kad blogiau jau nebus, kad, va, dabar persikelsiu į Balį, į labiau civilizuotesnį kraštą, į taip vadinamą “Dievų salą”, ir visos laukinės nesąmonės baigsis. Bet aš labai klydau Kuo tolyn, tuo Indonezietiški cirkai ir nesąmonės vis dažnėjo ir stiprėjo. Bet apie tai – jau kitose dalyse. (readin)

Advertisements

87 responses to “Indonesia 2015 March – IV dalis [Merapi ugnikalnis]

  1. nu bet jau naglumas tų vietinių tai šakės… bet žinok iš foto tai man tas tripas į ugnikalnį nelabai patiko… gal dėl to, kad debesys visą vaizdą užstojo… bet kažkaip perdaug nebuvo ką ten žiūrėt…
    o biški ne į temą klausimas, ar dažnai būna, kad fotikas nesulaukia dienos pabigos ir išsikrauna ankščiau laiko?

    Like

    • Aš, va, ką visiems ir aiškinu, kad nesuprantu, ko taip veržtis į tą Indoneziją. Tai – baisiausia Azijos šalis mano matyta, bet į Balį žmonės vienas per kitą stengiasi nuvykti ir nesuprantu ko. Tailandas nors ir nutrintas turistų, nors ir neoriginalus, bet už Indoneziją nežinau kiek kartų geresnis 🙂
      Šnekant apie Merapį, tai man visada labai patiko tos milžiniškos erdvės (dėl to manau, kad man nerealiai patiktų Amerikos Didysis Kanjonas). O ten erdvių, kaip matai, netrūko taipogi. Tiesa, kalno viršukalnės nesimatė. Čia – minusas, bet ką jau padarysi. Vis vien visai įdomu buvo pasidairyti į ugnikalnio nesenus siautėjimus ir jo padarinius.
      O mano fotikas kuo toliau, tuo blogiau laiko (sensta tiek jis, tiek baterija). Tarkim, paskutinėje kelionėje po Australiją ar Filipinus jis vakaro niekada nesulaukdavo, jei nors kiek daugiau pradedi fotkinti. Jau po truputį pradedu galvoti apie fotoaparato keitimą. Bet į Braziliją dar tikrai vyksiu su savo šauniuoju ir daug mačiusiu Sony HX1! 🙂 Beje, į Braziliją tai bus trečioji ne tik mano, bet ir šio fotoaparato kelionė! 🙂

      Like

      • telefonu fotkint nemegini? 🙂 Tu nauju telefonu kokybes foto visai geros, kartais sunku pamatyt kuo prastesne foto gaunasi, ypac ka kalba apie dejimu is interneta ir pan, kur foto visada sumazintos salyginai.

        Like

      • Mano siuo metu turimas telefonas – HTC Incredible S – 2010 metų laidos. Pirkau jį prieš kelionę į Graikiją 😀 Apie jo nuotraukų kokybę geriau nekalbėti 🙂

        Like

      • gal kokį power bank įsigyk, jei eina iš usb kraut jį 🙂 šiaip fotkina visai neblogai jis (atrodo prieš barceloną pirkai?) 🙂 o telefoną aš pirkau beveik tuo pat metu kaip ir tu, pamenu dar skaitinėjau kaip rinkaisi ir pats rinkausi 😀 jau manau gal ir laikas atsinaujinti būtų 😀

        Like

      • Jau turiu net 2 Powebank’us įsigijęs šiuo metu 🙂 Deja, bet su jais fotoaparato nepakrausi, tik telefoną. Dėl HX1 – jis jau žiauriai senas pas mane ir apdaužytas visas. Bet fotkina, kaip ir pastebėjai, tikrai gerai 🙂 O, va, su telefonu visai kiti reikalai. Skaičiau, kad Barselonoj jau pristatytas Samsung Galaxy s7. Tai – vienas mano taikinių šiems metams 🙂 Tiesa, dar norėtųsi sulaukti ir HTC naujausio flagmano pristatymo. O tada jau JAMSIU 🙂 Bus naujas pirkinys 🙂 Bet tai jau bus bet kokiu atveju po Brazilijos…

        Like

      • jau pirmuosius s7 tele2 pardavė, giriasi, kad pirmieji europoje (dar ir virtualios realybės akinius duoda dovanų) bet kaina tai nemaža, už paprastą modelį 700€ nori, edge bus dar brangesnis… ne mano kišenei 😦
        o fotiką imk dabar tokį, kad galėtum kraut iš powerbank’o, tau pravers 😀 kiek vidutiniškai nuotraukų per dieną padarai kelionės metu?

        Like

      • Neįmanoma, kad Tele2 jau pardavinėtų S7 🙂 Kažką maišote, ponas 🙂 Nebent užsisakė kas nors, nes gavimas numatytas ne anksčiau kovo 11-os dienos, t.y. kuomet išvyksiu į Braziliją.
        Dėl fotiko, tai čia bėda. Veidrodinio aš nenoriu (jie dideli ir sunkūs), o Superzoom serijos fotikų gamybą SONY nutraukė (teliko pasirinkimas iš Canon arba Panasonic serijos) jau prieš kelis metus. Ir neatnaujina 😦 O kiek aš fotoaparatų turėjau, tai man asmeniškai SONY vis vien geriausi. Nes, tarkim, Canon spalvos tamsesnės, man kažkaip jie nelimpa nors tu ką.
        O dėl nuotraukų, tai negaliu atsakyt į šį klausimą. Tai labai priklauso nuo to, ką matai ir kur eini 🙂 Nuotraukų, tarkim, gaunasi kokie 100-150 per dieną + filmavimas, kuris ypač sodina akumuliatorių

        Like

      • O, geras 🙂 Tele2 pasistengė dėl savo klientų, malačiai 🙂
        O dėl HX90, tai čia tragedija, o ne fotoaparatas. Kodėl? Aš būtent šio modelio nečiupinėjau, bet tekę neblogai susipažinti su kiek ankstesne jo versija – HX50. Tai geriau nieko nesakyti apie tokius fotoaparatus. Didžiausi minusai: vaizdo stabilizavimas apgailėtinas, dauguma nuotraukų gaunasi išplaukusios, blicas – super silpnas, geriau jo net nenaudoti, o LCD ekranas žiauriai jautrus šalčiui. Nežinau, gal man nevykęs modelis pasitaikė, bet pakraupau nuo HX50 fotoaparato, o dar rekomendavau žmogui jį nusipirkti 😦

        Like

      • na, aš tik parduotuvėj čiupinėjau, tai nieko per daug ir nepasakysiu, iš pirmo žvilgsnio nieko pasirodė 🙂
        o grįžtant prie temos, kolkas indonezija atrodo vienas didelis šiukšlynėlis.. bent kolkas su tailandu nėr ką lygint iš nuotraukų 🙂 na bet vieną kartą gal pamatyt ir reikia? o tai paskui vis suktum galvą kaip ten ištiesų 🙂

        Like

      • Baisi ta Indonezija, baisus vietinių mentalitetas ir apskritai – baisi šalis. Džakartoje, kaip pvz, tai kokie kvapai gatvėse… Net pykina 🙂 Jau kur, kur, bet į Indoneziją tai niekada negrįšiu. Nebent kas nors nemokamai vežtųsi 🙂

        Like

  2. Reikėjo įsibėgėjus dėt bombą į tą baseiną, tai visi tie kiniečiai būtų nulėkę nuo to stogo kartu su cunamio banga 😀 Geri ten tie taksistai, nežino kur vežt bet dzin, vistiek važiuojam 😀
    Kalbanat apie fotikus, tai aš sužavėtas tavo Sony HX1 fotiku ir jo zoom’o galimybėmis nusipirkau šūstresnį HX200V modelį 😛 su 30x optiniu zoom, tai mėnulio kraterius gali fotkint 😀 nors vasarą bus jau 4 metai kaip turiu, bet dar nematau jokios prasmės jį keist 🙂 O fotkint su telefonu tai nežinau, man tai atrodo kažkokia nesamonė vien todėl kad nuotraukos gaunasi pailgos. Aišku kokybė, ryškumas viskas ten labai gražu, bet tokias nuotraukas tai tik per telefoną ir žiūrėt 🙂

    Like

    • Tas taksistas įkūnija tipinio indoneziečio paveikslą – padarys viską, kad tik išplėšti iš baltojo pinigų.
      Smagu, kad gerą pirkinį įsigijai. Bėda, kad mano Sony HX1 jau gerokai “pavargęs” pasidarė. Gi ir dužo jis per SEL koncertą, remontas kainavo 500 lt. Nuplyšo ta dalis, kuri priklijuota, kad rankoje patogiau gulėtų. Akumas laiko kokius 2x silpniau, nei kai buvo naujas. Dvesia 🙂 Visgi jau 6 metus jį turiu ir būtų gerai pasikeisti, tik bėda, kad nėra į ką 😦 Aš vis akimis permetu kartais fotoaparatų naujienas, bet kad nieko gero nerandu 😦
      O su telefonu viską Darius fotkina ir fotkins Brazilijoje. Pamatysi. Selfius daro kas 5 minutes. Bet kaip ir tu pastebėjai, su telefonu darytos nuotraukos gerai žiūrisi tik telefone – ant kompo iškart matosi, kad nuotrauka daryta su telefonu (ir kokybė prastesnė, ir spalvos ne tos). Su telefonu tai tik į FB nuotraukas kelt 🙂

      Like

  3. Seip maciau ebay gali pasiimt nauja SONY HX300 uz 275€, kuris turi:
    20.4 megapixels
    Sensor type: CMOS
    Optical zoom: 50x (cia isvis kosminis zoomas :D)
    HD video: Full HD 1080p

    Ir atsiuncia man per 1-2 dienas, tai net iki Brazilijos jau pasiimtum.

    Like

    • Tai, kad HX300 jau 3 metų senumo aparatas… Aš vis tikiuosi ir laukiu, kad SONY gal pakeis savo politiką ir po kelių metų pertraukos pagamins SuperZoom kokį nors aparatą, kurį aš iškart nupirksiu 🙂
      Beje, Audriau, pagaliau gavau Momondo svetainės affiliate! Šakės, reikės atšvęsti tai 🙂

      Like

      • sony turi vieną gerą modelį, kuris laikoma geriausiu skaitmeniniu fotiku rinkoje (čia aišku be visų veidrodinių ir t.t.) bet jis kainuoja 1k€… tai yra rx100.. deje, jo zoomas mažas… ir jaučiu už 2x pigiau galima pasiimti nedaug nusileidžiantį… o audrienai, ką turėjai omeny sakydamas nuotraukos gaunasi pailgos su telefonu? ar turi omeny 16:9 standartą? juk galima nusistatyti įprastą 4:3.
        o arūnai, jei naują batarkę nusipirktum gal dar 6 metus temtų? 🙂 ps, kiek mokėjai už jį kai naujas buvo?

        Like

      • IX100? Kad tokios IX serijos pas Sony nera. Yra tik RX 🙂 O zoom’as lieka zoom’u. Tikrai retai aš jį naudoju. Tarkim, iš kokių 100 padarytų nuotraukų gal 1-2 ir buvo kažkas pazoomint’a 🙂 Ne dažniau tikrai.
        O kai pirkau 2009 metais savo HX1, tai mokėjau 1429 LTL 🙂 Kaip šiandien atsimenu kaip dėl nuolaidos su Simu Fotofabrike dirbančiu kariavau 😀

        Like

  4. Zinau, kad tas fotikas jau ne pirmos jaunystes, bet kai siuo metu Sony neturi ko geriau pasiulyt tai galima pasiimt kad ir senesni bet gera modeli. Plius uz juokinga kaina. Jei iseitu kazkas naujo, tai moketum dvigubai 🙂
    Joooo malaciai momondo reiks atsvest! 🙂

    Like

    • Dabar reikia tik reklamas sutvarkyti… Parasiau google, tai jie vel atmete mano prasyma atblokuoti AdSense paskyra 😦 Sudziai… Tai reikes kazka kitka bandyt. Labai giria Revenue Hits arba Adversal, bet ten reikia išsiaiškint kaip viskas veikia. Gal Jūs galite pasisakyti šiuo klausimu ir parekomenduoti ką nors, kad pinigėliai pradėtų kapsėti? 🙂

      Like

  5. Idomus straipsnis. O kaip del momondo komisiniu? Jau zinote kiek moka jie? Ir koks butent momondo? Pats uzsiimdavau anksciau su momondo.co.uk tai graudus vaizdas.Uz Ryanair isvis nemoka.Flugladen turbut geriausias

    Like

    • Va, tai Jus gal suteiksite daugiau informacijos del momondo? Nes Jums jau teke naudotis? Kokiu principu jie tuos pinigus moka? Kiek lieka nuo bilietu nupirkimo? Beje, kokiam puslapyje, jei ne paslaptis? O affiliate gavau butent – momondo.co.uk variante 😦 Flugladen atmete paraiska del affiliate taipogi 😦

      Like

  6. flugladen ir man atmete, delto jog domenas ne vokiskas ir siaip saitas neatitiko ju reikalavimu. Jau nera to saito su kuriuo dariau. Momondo tai nezinau, kodel save laiko vienu is geriausiu, nes moka juokingai mazai. Nesvarbu kokia ten suma bus bilietu ar 80 euru ar 400 jie jums duos iki svaro. Tarkim sale raso 1 svaras, tai kadangi jie moka net 65 procentus,tai gauname 65 centus. Tai nezinau, jautiesi lyg tevui dirbtum uz ledu porcija. Jei booking.com mazai, tai cia isvis baisu

    Like

  7. Pabandykit per save baneri uzeit ir tiesiog atlikti pora paiesku, ir uzeit i ta saita i kuri siulo pirkti,tarkim opodo jei ismes. Tada i webgains prisijungiat prie savo paskyros ir dashboard ir matot sale ir jusu komisiniu dali. Nebent kazkas pasikeite, nuo to laiko kai dariau

    Like

    • Būtinai pamėginsiu, ačiū už konsultaciją! Fluglagen, kiek skaičiau, lyg po 10 EUR moka nuo bilietų nupirkimo, bet pas juos gauti affiliate – be šansų. Apskritai, su tais affiliate – tokios kapeikos mokamos, kad baisu. O Google dar ir užblokavo adsense paskyrą dėl “fraud clicks”. Nežinau, tas internetinis svetainių biznis toks nuviliantis, kad baisu

      Like

    • Hehe… Pasirinkau nupirkti bilietus už 600 EUR į Braziliją, tai man nuo tokio pardavimo lieka £0.31 komisinių 😀 Minimali išmokama suma 100 svarų, tai kiek čia reikia pirkimų padaryt? 300 bilietų turi nusipirkti kažkas, kad uždirbtum tą 100 svarų… Jooooo…

      Like

  8. As galvojau, kad momondo principas kaip ir visur. Jei tarkim wizzaire kainuoja 80 euru bilietai, tai momondo kainuos kokiu 90, tai nuo tu 10 euru skirtumo ir sumokės 65 procentus.Bet pasirodo realybe kitokia

    Like

    • Deja… Bet kaip mano entuziazmas krito, kai pamačiau, kad nuo 600 EUR kainuojančių bilietų lieka 31 cnt komisinių… Čia neįmanoma nieko uždirbti. Kazusas kažkoks…

      Like

      • Parasyk ir paklausk, kad paaiskintu komisiniu sandara, ar gali taip buti, kad tik 31ct ir panasiai.
        Cia ne pretenzijos, cia visiskai iprastas affiliate kontaktavimas su affiliate manager.
        Niekas nepradeda reklaminti jokio affiliate net nesuprasdamas komisiniu strukturos, tad kai su jais pakontaktuosi jie i tave neigiamai ar pretenzingai nepaziures, tu busi visiskai statistinis ir tipinis affiliate, kuris tiesiog nori suprasti komisiniu struktura.

        Like

      • Aš neturiu laiko rašyti tokius laiškus ir gilintis. Ypač dabar, likus 8 dienoms iki Brazilijos 🙂 Gal kokį gegužės mėnesį ir parašysiu, nors nelabai matau prasmės – ką pakeis tas laiškas? Kitaip pradės komisinius skaičiuot? Žinoma, kad ne. Tik tiek, kad GALBŪT žingeidumas bus patenkintas. Bet tik tiek

        Like

    • Tai, kad taip ir yra, tik ne 65%, o truputi maziau, lyg 60%. Gal nuo kai kuriu bilietu patys momondo gauna mazai antkainio? Siaip tikrai per mazai 31 pensas nuo dideles vertes uzsakymo, kazkas cia netaip, turetu siaip bent keli baksai gautis nuo uzsakymo. Setonai, kreipkis i momondo affiliate support, kad pasidalintu kiek turetum gaut vidutiniskai, prasyk paaiskint kodel tik 31 centas tau gavosi.
      Dar siek tiek info http://whitelabel.dohop.com/blog/which-flight-affiliate-program/

      Like

      • Ka as ten jiems rasysiu? Cia reikia dziaugtis, kad lietuviskas puslapis gavo affiliate, o ne dar pretenzijas reiksti… O plius, va, gi zmogus rase, kad ir pries 2 metus tokie komisiniai buvo. Niekas nepasikeite, ju tokia politika. Nenori – nesinaudok. O kitos tokios sistemos – nera. Nes tokios svetaines kaip BudgetAir, Skyscanner ar Kayak isvis affiliate neduoda. O visos kitos – per brangios. Tai, sakau, situacija tokia: uz 600 EUR bilietu pardavima ikrenta 31 pensas, uz viesbuciu rezervacijas krenta taipogi iki euro, cia kad uzdirbti ir issigryninti 100 EUR – reikes, turbut, pora metu laukti 😀 Bet kad ant tiek beviltiski tie visi affiliate bus, as netikejau ne per ka. Prisiskaitai kvailu blogu, kaip zmones po 1000 USD uzdirba per menesi, galvojau, kad ir cia kazkas panasaus bus. Bet, taip sakant, galvot reik is naujo. Neveltui visos tokios panasios svetaines uzsidaro (kiek jau radau tokiu lietuvisku svetainiu, kurios nustojo vystyti savo veikla pries pora metu ar daugiau). Butu pelninga – niekas nespjautu ir neapleistu tokiu projektu. Tas pats Makalius nebutu isplaukes, jei ne jo pazintys ir sesiazenkle parama nuo verslininku. Jei kas tokiu pazista, kas galetu investuoti, tai pirmyn 🙂 As tik uz. Va, daugiau pasiskaityti, jei kam idomu:
        http://vz.lt/laisvalaikis/akiraciai/2015/08/14/sveikstancio-devyndarbio-ispazintis

        Like

  9. Na taip, ne ta sritis kur affiliate uzsiimdineti. O kaip su konsultacijomis sekesi? Yra kas pirktu jas?

    Like

  10. kazkokiam forume skaiciau, jog zmogus siule Jums ne uz dyka suplanuoti zmonems kelione, ir imti uz tai mokesti pvz 10 euru. Kaip su tuom sekesi? Gal cia pavyktu kas?

    Like

    • Lietuviai nenoriai skiriasi su pinigais 🙂 Ir nori viska patys susiplanuoti. Bei dar pyksta, jei, tarkim, nepavyksta nusipirkti reklamuotu pigiu bilietu 🙂 Sunku 🙂

      Like

  11. nu jo. Per Makaliu pirkdami dar ne tiek isleidzia veltui. O su booking.com pavyksta kas?

    Like

      • man kartais atrodo, kad makalius iš jūsų minčių semiasi… jūs kažką paskelbiat populiaraus (pvz NYC) ir po pusdienio makalius tą patį paskelbia, tik brangiau.. pasiūlyk sandėrį makaliui 😀

        Like

      • V.V. aš dar kartą pasikartosiu – aš visko daryti nespėju. Jūs visada galite prisijungti prie mūsų komandos ir rūpintis marketinginiais klausimais 🙂

        Like

  12. tam taksistui reikėjo praretint tuos tris dantis 🙂 , egzotika – musulmonai ir dar azijiečiai 🙂 ,

    Like

    • Ten jei pradesi visiems tuos dantis retinti, tai nespesi suktis 🙂 Nes, sakau, tik iseini i gatve, tai iskart uz ranku graibyti pradeda ir siulyti visokias paslaugas 🙂

      Like

  13. Na, bent man šventyklos įspūdingesnes nei Merapi, bet gyvai matant turbūt kitaip. Dėl kinų-mus irgi nuolat jie visose kelionėse erzindavo savo triukšmingumu, sugebėjimu įlįst į kadrą, o kai nuvykom į Kiniją kažkodėl ne 🙂 Aš fotkinu su telefonu kelionėse, jei geras apšvietimas, ta kokybė labai gera, iš vienos fotkės net drobę ant sienos gaminausi :), vyras fotkina su veidrodinuku su juo jau nepavyksta varžytis jei reikia plataus kampo, zoomo ar naktinių fotkių. Mačiau klausei dėl turo, mes pirkom iš Gerotours. O dėl realo tai jau nesakyk, kad neverta džiaugtis kai krenta kursas, nes ir turas man atpinga ir viešbučiai, o ir bilietai turbūt bus pigiau į lankomus objektus, dėl gatvės prekeivių gudrybių gal išgyvensim :). Tik va oras tai nekoks, bent dabar rodo, saulės pagal dabartines prognozes tik Iguazu gausim, o paskui merks lietus ištisai, tikiuosi dar gal kiek pasikeis.

    Like

    • Mažiau Jūs verkit dėl to lietaus 🙂 Pas mus kompanijoj jau tokių irgi atsirado. Aš, pvz, net nežiūriu orų prognozių ir galvos dėl jų nesuku. Nes visada kur beskristum, rodo tą patį – saulę, lietų ir žaibus. O realiai pirmos kelionės į Braziliją metu, kuri buvo identišku metu, lijo tik vieną kartą – Pantanalyje. Antros kelionės metu lijo 2 kartus – Rio de Žaneire. Visus kartus lietus truko valandą-dvi. Ne daugiau. Net nepajausi kaip tas lietus ateis ir praeis 🙂 O kitavertus, galima per lietų tik su plafkėm palakstyt, kaip kad aš dariau Puketo saloj ar čia, Indonezijoj. Labai smagu 🙂
      Dėl realo kurso, tai aš žinau vieną – PIGIAU dėl to kelionė tikrai nekainuos. Nes Brazilija ir pigumas nesiderina tarpusavyje. Man jau dabar visi ženklai rėkte rėkia, kad trečioji kelionė į Braziliją bus pati brangiausia mano kelionė gyvenime. Nepadės net kartu keliaujanti didelė kompanija (pigesni viešbučiai, turai, mašinos nuoma ir pan). Vien skrydžiai suvalgė jau 800 EUR, o kur dar viešbučiai, kur autobusai, kur turų kainos. Kosminės kainos Brazilijoj ir dar didesnės, nei buvo 2012 metais. Todėl, pasikartosiu, kad nukritusiu realo kurso nematau prasmės džiūgauti. Dėl manęs, jis galėtų būti tose pačiose aukštumose, kuriose buvo prieš 3 metus, bet kad kainos būtų likę tos pačios, kurios buvo tuomet.
      Beje, kinų Brazilijoje būna mažai. Jiems ten per brangu 🙂

      Like

      • Kadangi aš 2012 metų kainų nežinau, tai man dėl to galvos neskauda 🙂 O lyginu mėnesio, kai užsibukinau turą, viešbučius kiek realų ir kiek eurų gaunas, tai bent jau ši dalis man pigesnė. Žodžiu, nesigilinam toliau 🙂 Live web cameras pažiūrėjus koks oras matau, Rio kalnai debesyse, tai trykšti džiaugsmu labai nesigauna. Bet tikiuosi bus viskas OK.

        Like

  14. Su tuo momondo idomiai kazkaip. Nes visada galvojau, jog jie moka nuo to ka uzsimeta. Pvz wizzaire kainuoja 80 euru, tai pas momondo kainuos 90 ir visada galvojau, jog nuo tu 10 euru jie moka komisinius, tai gautusi 6,5 euro mums ir 3.5 jiems. Bet realybe kitokia.

    Like

    • Edgarai, publika pataria rašyti į Azuoną ir aiškintis, kaip jie tuos komisinius moka. Bet man kažkaip jiems rašyti nekyla ranka, nes tikrai niekas nepasikeis. Gal tik suprasi, kaip jie ten skaičiuoja. Nebandei pats gilintis?

      Like

    • Taip ir yra, gi ju affiliate puslapyje parasyta, kad moka 50 ar 60% (nuo ko gi kito daugiau jei ne nuo ju antkainio).
      Tik vat keista, kad nuo 600 ju antkainis tik kokie 0.6 eur 🙂

      Like

      • Ir neįrodysi kitaip… Nes Momondo, kaip taisyklė, tikrai pigiau pirkti, nei per oficialias rimtų avialinijų svetaines. Ten brangesni tik RyanAir ir Wizzair skrydžiai

        Like

  15. Gal del azuono kas galetu patarti? Man daznai ateina laiskas, jog isnaudojau dienos limita 50 paiesku, todel jie suletina man programos darba. Kai as spaudziu Vilnius ir pazymiu visus miestus i kuriuos noreciau skristi, man cia skaiciuoja kaip viena paieska ar daugybe? Gal kas zino?

    Like

    • O tai negi iš Vilniaus pažymi 50 skirtingų miestų? 😮 Ir man rodos, kad visgi Edgaras ne savo malonumui ieško taip skrydžių su Azuon, kad net limitus išnaudoja 🙂 Ir patirties su Momondo turi 🙂 Konkurentas būsite? 🙂

      Like

  16. As ieskau tiesiog pigiu bilietu, ir ziuriu kur pigiausiai ismeta. Kas dien praskenuoju ir tiek. Ir siaip draugai daznai praso, po to kai pasakiau, jog i Frankfurta skridau uz 8 eurus pirmyn atgal 😀

    Like

  17. Nu ir kaip Brazilijos trečias kartas 😀 Viską pamatėt ką planavot? Kaip Pantanalis, kaip smėlynai? Mums tai nerealiai visur patiko 😀

    Like

    • Geriausia gyvenimo kelionė buvo. Visomis prasmėmis. Iki pilnos laimės tik gero oro prie krioklių pritrūko, bet su tuo aš bent galiu susitaikyt, nes prie jų buvęs jau ne vieną kartą. O šiaip viskas – nerealiai. Taip gerai dar nebuvo 🙂 Beje, įsitikinot, kad Brazilijoj vaisiai nėra super ypatingi ir kažkas tokio kaip Azijoje? 🙂 Nėra Brazilija stipti šioje vietoje. O riešutų kainos (žadėjot skanauti) taipogi – kosminės, nors jie niekuo nesiskiria nuo mūsų Maximose pardavinėjamų riešutų 🙂 Nežinau, maisto klausimu Brazilija silpnai pasirodė. Bet gamta… 🙂 Mmm… Tas jausmas, kai pareini į viešbutį, o keduose randi beveik metro ilgio žalią gyvatę… WOW 🙂 Aš buvau sužavėtas 🙂

      Like

  18. Privalgėm vaisių-arbūzų, ananasų, melionų, papajų, mangų, guavų, mažųjų bananiukų, vynuogių, gal dar kokių neatpažintų. Man jie ten labai skanūs, saldučiai, nes saulėje sunokę.Vaisiniai ledai ten nerealūs kaip ir jų kaina, bet jauti valgydamas, kad grynas vaisius sutrintas. Riešutų kainos kosminės, pirkom tik Amazonėje negliaudytų, tų garsiųjų braziliškų, tai nemažas rezginėlis 5 realai tik, pardėse, tai plėšikauja už riešutus tokius pinigus imdami.Jo, apie gyvatę įdomu būtų plačiau 😀 Kita kelionė dar tolokai matau kalendoriuje, gal kaip nors greituoju būdu Indoneziją pribaigtum, nes tiek Filipinai su Australijom + sasyskom rūpi, tiek Brazilijos labai laukiu.

    Like

    • Absoliučiai visus išvardintus vaisius ir mes valgėme. Ir vieningai nusprendėm, kad jie – neskanūs. Kuria prasme neskanūs? Azijoje – tikrai skanesni. Ypač nusivylėm nektarinais ir persikais – skonis kaip iš mūsų Maximos. Kaip jau ir minėjau – Brazilija skaniais vaisiais tikrai nepasižymi 🙂 Tų ledų kelis kartus ragavome ir mes, bet man jie per saldūs. Suvalgai ledų porciją ir ieškai ko atsigert, nes troškina net nuo saldumo 🙂 O tai kaip Jums Amazonė? Patiko? Kaip orai? Mums labai prie Iguacu krioklių su orais nepasisekė… Lijo visas tris dienas ir naktinis turas po krioklius net du kartus buvo atšauktas. Bet kitavertus kriokliai buvo TOKIE vandeningi, kad šakės. Ateini prie jų ir iškart šlapias 🙂 Tai nebesvarbu tampa, kad ir lyja 😀 Nes ar taip, ar taip visas varvantis 🙂 O dėl tos gyvatės, tai aš kaip ir rašiau apie kelionės planą, kad Cuiaba ir tos laukinės trys dienos Transpantaneira kelyje su nuomota mašina bus kelionės vinis, kuri arba sugadins kelionę, arba ją padarys superine. Tai atsitiko pastarasis variantas. Tos 3 dienos Pantanalyje su nuomota mašina buvo kažkoks kosmosas. Šakės 🙂 Įkiši į vandenį pirštą, pamakaluoji ir iškart 3-5 krokodilai prisistato 😀 Vietinis dar išmokino kaip juos prišaukti: prieini prie vandens ir sakai: “ZIK ZIK” ir suplaukia visi krokodilai 😀 Ir piranijas gaudėm, ir gyvates gaudėm, aš jau nešneku apie virš galvos sklandančių paukščių galybę. Ir tų uodų nebuvo, nes taip per visą kelionę nesipurškiau nė karto nuo uodų bei nei vienas mūsų nesiskiepino. Ir visi likom gyvi-sveiki 🙂 Na, nerealu, nerealu. Atvirai pasakius, aš pats “degu” noru rašyti apie Braziliją, nes ši kelionė į Braziliją man buvo geriausia gyvenime. Perspjovė ir Tailandą, ir pirmąją kelionę į Braziliją. Kosminė kelionė gavosi 🙂 Šakės 🙂

      Like

    • Tai, kad didžioji dalis įspūdžių buvo “gyvai” perduodama per Facebook’ą 🙂 Dienoraščio teks laukti tikrai ilgai. Šįmet nebus 😦 Va, sukėliau visą “medžiagą” iš fotoaparato, tai palyginimas labai įdomus gaunasi iš mano 3 kelionių į Braziliją:
      Tik statistika:
      Brazilija 1 – 13,9 GB (15.017.410.560 bytes) and 1.724 Files
      Brazilija 2 – 10,4 GB (11.177.803.776 bytes) and 1.962 Files
      Brazilija 3 – 13,3 GB (14.348.980.224 bytes) and 2.355 Files

      Like

      • Per feisbuka buvo sukelta mazdaug tiek ispudziu kiek buna aprasoma vienoje vienos keliones dalyje bloge, tai yra labai mazai palyginus su tuo kiek keliones aprasai bloge 🙂
        Zodziu nesutinku su “didziaja dalimi”, sakyciau “mazoji dalis” tik 🙂

        Kazkada rasei savo geriausiu kelioniu top5, nepamenu, iki siol, Tailandas buvo nr1 ar Brazilijos pirmoji kelione nr1? 🙂

        Like

      • Dabar jau viskas. Top’as pasikeitė 🙂 Geriausių kelionių trejetukas yra:
        1. Brazilija No.3
        2. Brazilija No.1
        3. Tailandas&Cambodia

        Like

  19. mums orai visur geri buvo, tik dvi naktis girdėjau griaudint ir gerą pusvalandį Amazonėje liūtis buvo, bet kaip tik pietavom, tai niekam nemaišė, tuo labiau, kad po jos vėl kaitino saulė. nežinau ar apie tuos pačius ledus kalbam, jų buvo tik Hortifruti pardėse, kaina 10 realų už nedidelį ledą, bet jau tikrai nepersaldūs šie, saldžių fui nemėgstu. Tai rašyk ne eilės tvarka, kol įspūdžiai šviežūs, kosminis ir pasakojimas gausis, jei jau tokia kelionė buvo 🙂 Uodų tikrai mažai buvo. O Salvadoras kaip, ar patiko?

    Like

    • O tai Amazonė kaip? Ar patiko? Matėt rožinius delfinus? Bet, turbūt, ji neverta tų milijonų? Ir kas labiausiai patiko?
      Dėl Salvadoro, tai žiauriai fainas miestas. Buvau susižavėjęs. Kardinaliai skiriasi nuo visų kitų miestų, kuriuose man tekę pabuvoti. Toks grynai kolonijinis – siauros gatvės, spalvoti siauri, bet aukšti namai, visi be langų, tik su langinėmis, o kambariuose gyvena vištos, gaidžiai, šunys, nes per langus išlindę ir giedoja, ir loja 😀 Šiaip visiškai netipinis miestas su labai draugiškais vietiniais. Tiesa, tas draugiškumas naktį baigiasi 🙂 Tada jau visi turistai lenda į viešbučius ir bijo nosį laukan kišti 😀
      Dėl ledų, tai mes tikrai ne apie tuos pačius ledus kalbam. Nes aš kalbėjau apie vietinių gaminamus ir pardavinėjamus ledus tokiuose maišeliuose – turi prakąsti jų galą ir tada vaisinių ledų masę palengva čiulpi iš to maišelių. Gaivinantys, skanūs, nu bet žiauriai saldūs. Veeee 🙂 Ir kainavo, berods, tik 2 realus 🙂
      Beje, būtent Salvadore pardavinėjo nepakartojamo skonio gėrimą. Nieko panašaus nebuvau ragavęs savo gyvenime – kokosų ir laimų miksas. Aš pvz kokosų negaliu pakęsti ir nevalgau bei negeriu nieko, kas susiję su kokosais, net “Bounty” šokolado nevalgau. Man kokosas – tabu. Bet tas gėrimas gatvėse pardavinėjamas – pasakiškai skanus. Tą kokoso saldumą numuša laimai (žaliosios citrinos), padarytas toks žiauriai gaivinantis miksas. Gėriau ir net caksėjau liežuviu. Super skanu buvo. Gaila, bet šio gėrimo buvo galima nusipirkti TIK Salvadore. Daugiau niekur jo nepardavinėjo 😦

      Like

  20. gal nesezonas nektarinų ir persikų, nes mums kriaušės ir obuoliai taip pat nevalgomi pasirodė, bet tie mano anksčiau išvardinti, tai skanumėlis

    Like

  21. Amazonė patiko, ta upių susitikimo vieta nereali, nakvynė hamakuose su visokiausiais džiunglių garsais neužmirštama, gaudėm tarantulus, kaimaniukus, piranijas, matėm daug paukščių, ėjom į žygius po džiungles. Nematėm tinginio, gaila labai, nematėm jaguaro, turbūt džiaugtis reikia, nes tas pamatymas gal ir paskutinis būtų. Tiesa, kad nepamirščiau-skaičiau senas jūsų diskusijas pas Makalių, tai siaubeli, kokį šūdą ta Jūratė ten rekomendavo-Macuco trail, Argentinos krioklių pusėje, nėr ten ko žiūrėt, labiausiai gaila sugaišto laiko, geriau Itaipu į Paragvajų būtume važiavę žiūrėt, vis mažesnis šūdas būt buvęs.

    Like

    • Salvadoras būtų patikęs. Žiauriai fainas miestas. Dabar kaip tik nuotraukas peržiūrėjau, tai šakės kaip buvo gerai. Nors, pasikartosiu, geriausia kelionės dalis buvo – Transpantaneira. Nerealu. Tiesiog nerealu buvo ten maklinėti vieniems tarp krokodilų ir gyvačių 🙂 Be reikalo tų jaguarų taip baiminatės. Aš būčiau 100 EUR nepagailėjęs, kad tik juos būtumėm pamatę. Maldavau vietinių, kad man parodytų jaguarus arba anakondas, bet, deja… 😦 Sakė, kad reikia dar giliau į tas pelkes lįsti norint juos pamatyti 😦 O apie tą Jūratę, tai aš geriau nekomentuosiu. Nes tokią šūstrą keliautoją ji primeta ir sugeba iš š vežimą priskaldyt su vienu tikslu – kad kitiems parodytų, kokia ji mandra. Mes dėl to su ja apsipykom, tai mane Facebooke iš draugų iškart išmetė 😀 Toks gyvenimas 🙂

      Like

  22. apie delfinus pamiršau-aišku matėm, bet jie net į paviršių neiššoka, tik nugaros gera dalis pasimato. galima buvo už atskirą mokestį su jais paplaukiojimą pirkti, bet tai nelegalu ir mūsų organizatorius nelabai tą nori daryti, o ir mes tokio tikslo neturėjom. Nufotkint juos praktiškai neįmanoma, filmuojant iš daugybės bandymų , 1 ar 2 kartus tik pavyko pagaut tuos delfinus.

    Like

  23. dabar dar ne į temą-į Maču Pikču kaip tikri turistai važiuosit su traukiniuku, ar eisit (5 dienų berods) žygį. Kaip aš to žygio norėčiau 🙂

    Like

    • Oi, dar toli Peru… Dar nieko net planuot nepradėjau. Žinau, kad turėsim tik 12 pilnų dienų ten, tai vėl bus kelionė be poilsio iki nusivarymo nuo kojų 🙂 Va, šioje kelionėje po Braziliją keliavom 6-iese, tai publiką taip nuo kojų nuvarydavau, kad net sportiški bachūriukai grįžę krisdavo kryžium 😀 Pas mane kitaip nebūna. Aš stengiuosi kiekviena šviesos minutę išnaudot. Atsipalaiduot galima tik sutemus 😀

      Like

      • tai jau tikrai, visos kelionės ekstremalios pas tave 😀 nerealios kelionės, bet reikia gera fizinį pasiruošimą pas tokį organizatorių turėt 😀

        Like

  24. Gaila, kad sustoja dienorasciu rasymas, kuo toliau tuo reciau jie isvysta dienos sviesa, paciu kelioniu daugiau prisikaupia nei pasakojimu apie jas. Smagu butu paskaityti sviezius atsiliepimus apie Brazilija, bet matyt tai bus labai negreit arba niekada. Tas pats ir bitej kazkada buvo, is pradziu rasei, veliau vis reciau ir reciau, kol isvis jie baigesi. Baigiasi motyvacija ir idomumas rasyt su laiku?

    Like

      • Na jau, na jau 🙂 Aš visada sakiau ir sakysiu, kad jei yra paklausa, bus ir pasiūla 🙂 Jei bus besidominčių kelionėmis, jų aprašymais bei bus KOMENTARŲ po kiekvienu dienoraščiu, tikrai jų atsiras vis daugiau ir dažniau 🙂 Pažadu 🙂

        Like

  25. Kelioniu aprasymai neralus, ne tik kad labai issamus bet dar ir su geru humoro prieskoniu paskaninti 🙂 labai laukiam pasakojimo tesinio apie Indonezija, bet butu ir labai smalsu paskaityti apie sviezius ispudzius is Brazilijos 🙂

    Like

  26. Baisiai liūdna, kad dienoraštis nejuda pirmyn 😦 Vėl reiks skaityt viską nuo pradžių, kad prisimint kas ir kaip. Turbūt reiks kas metai čia užsukt, kad rast kokį vieną pilną dienoraštį 🙂 Nors viliuosi, kad Arūnas labai dirba ties dienoraščiais ir įmes iškart visą šios kelionės aprašymą 🙂 O iki Peru dar keliausi kur nors? Aš tai norėčiau kitąmet į Meksiką, bet jokio pigaus varianto ten nusigaut nerandu 😦

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s