Indonesia 2015 March – IV dalis [Merapi ugnikalnis]

2015 m. kovo 13-oji, penktadienis
Penktadienis ir dar 13-oji diena Tikras velnio tuzinas, kuris, žinoma, prasidėjo taipogi velniškai – aimanomis ir verksmais, sklindančiais iš už lango.  Šį kartą tokiam akibrokštui jau buvau pasiruošęs, tai neteko pašokus iš lovos lakstyti po kambarį aiškinantis, kas čia vyksta. Tradiciškai kelios minutės po 4 ryto pasigirdo stenėjimas ir verksmingos musulmonų aimanos, garsiausiai leidžiamos pro garsiakalbius iš šalia stovinčios mečetės. Bet sakykit ką Jūs norit – kas per šlykšti religija, tiesa? Jūs ten meldžiatės, aimanuojat, dejuojat, bet kam tai skleist per visą miestą ir kitiems trukdyti miegoti? Gi ne visi yra musulmonai, ne visi yra tikintys, o tokie dalykai, švelniai tariant, užknisa. Ypač žinant, kad šalia stovi tikrai didelis viešbutis, kuris pilnas turistų. Žodžiu, situacija buvo tokia: aimanos ir verksmai sklido ne tik pro langą, bet ir iš po mano pagalvės, nes aš ją ant galvos užsidėjęs taipogi verkiau ir aimanavau visaip keikdamas Indoneziją ir visus pasaulio musulmonus linkėdamas, kad jie kuo greičiau visi nusibaigtų Tiesa, po pirmos stenėjimų bangos aš kažkokiu būdu dar sugebėjau užmigt, bet ilgai tuo miegu neteko pasidžiaugt – po pusvalandžio prasidėjo antra verksmų banga, kurios aš nebeišvėriau – teko keltis. Dieve, dieve, jei kas važiuosit į Javos salą Indonezijoje, būtinai pasiimkit ausų kamštukus, jei nenorit 5 ryto pradėti dieną. Kaip jau minėjau ankstesnėse dalyse – žadintuvo Indonezijoje tikrai nereikia.

Pusryčių pasirinkimas viešbutyje su į kadrą įlindusiu siauraakių vaiku

Šiaip ne taip sulaukęs 7 ryto, kuomet prasideda pusryčių metas, aš visas piktas ir nemiegojęs nuėjau pavalgyti.  Tikėjausi bent ten ramybės ir ramiai sau pavalgyti. Bet, o Dieve, ką aš ten radau. Krūvas kiniečių siauraakių turistų, kurie, kaip visada, eina valgyti GAUJOMIS. Ir, kaip jau buvau rašęs apie Tailandą, jie ramiai būti nemoka – kur pasirodo siauraakių gauja, ten prasideda erzelynė, triukšmas, klegesys, žodžiu – košmaras, ypač kai būni neišsimiegojęs.  Ir, kas svarbiausia, nors “Ibis Styles Yogyakarta” viešbučio kavinė, kurioje buvo galima papusryčiauti, buvo tikrai nemaža, vietos atsisėsti vos radau – visur buvo pilna rėkiančių ir garsiai kalbančių siauraakių. Ir vėl pasikartosiu, kad kuo daugiau keliauju, tuo labiau įsitikinu, kad ne rusai yra blogiausi turistai pasaulyje. Toli gražu. Baisiausia yra sutikti siauraakių turistų, kurie neturi jokių kultūringo elgesio normų. Kur pasirodo kiniečių turistų būrys (kaip žinia, jie ten po 2 ar 4 žmones tikrai nevaikšto), susidedantis iš 20-40 žmonių, tai gali iš ten iš karto išeiti, nes nei ką nors paveiksi, nei ramiai pabūsi ar pavalgysi. Košmaras. Dar didesnis košmaras manęs laukė pavalgius ir pakilus vėl ant viešbučio stogo.  Vakar čia buvo tyku, ramu, buvo galima ramiai pasigrožėti Džogdžakartos apylinkėmis. Šiandien… O šiandien manęs ten laukė štai kas:

Kiniškas košmaras baseine ant stogo

Aš tada supratau, kad posakis, jog penktadienis ir dar trylikta diena yra blogiausia diena metuose, ne šiaip sau iš piršto laužtas bobučių išmislas. Kur pasisuku – ten gaujos tiesiog klykiančių ir rėkiančių kiniečių.  Jie kažkaip okupavo “Ibis Styles Yogyakarta” viešbutį, nes dar vakar jų nei vieno nemačiau. Bandai įeiti į liftą, o jis pilnas siauraakių neūžaugų, bandai įlipt į baseiną, o ten pilna siauraakių rėkiančių vaikų, bandai pavalgyt – o ten kleganti siauraakių armija. Kur pasisuki – visur tik siauraakiai.  Teko bėgt iš viešbučio. Ir skubos tvarka. Deja, bet užbėgant į priekį pasakysiu, kad net grįžus kiniečių gaujos mane persekiojo, kol lygiai 24 h mane nurovė ir Arūnas išėjo į kovos kelią. Na, bet apie tai – dienoraščio pabaigoje. Čia tik anonsas to, kuo visas šis chaosas baigėsi (o baigėsi, mano nusirovimu).

Šiandien keliausiu prie Merapi ugnikalnio

Taigi, išbėgu aš iš to savo viešbučio visas paklaikęs, kad kuo greičiau dingti nuo tos siaučiančios kiniečių gaujos, ir tiesiog net atsigavau Džogdžakartos gatvėse. Žinoma, ten judesys, pypsinimai nedingsta visą parą bet ten man buvo kur kas ramiau nei viešbutyje. Na, ir kadangi šios dienos tikslas buvo Merapio ugnikalnis, reikėjo tik sugalvoti kaip iki jo nusigauti.  Kaip žinia, skirtingai nuo Borobuduro ir Prambanano šventyklų, prie Merapi ugnikalnio nevažiuoja joks viešas transportas. Buvo aišku, kad man reikės vėl nuomotis turą su vairuotoju. Žinojau, kad vakarykštis šlubas vairuotojas bus, turbūt, prie tos pačios “turistinės agentūros”, kur jį vakar ir sutikau. O ta “agentūra” (jei ją taip galima pavadinti), buvo gatvelėj po dešine puse tik išėjus iš viešbučio. Tai aš nusprendžiau eiti tiesiai ir apsukti tokį didelį lanką per Džogdžakartą ieškodamas vairuotojo, kuris galėtų nuvežti iki ugnikalnio.  Nenuėjus net 100 metrų nuo viešbučio prie manęs sustojo taksi, prasidarė langas ir toks baisus, baisus indonezietis (jo burnoje buvo tik kas trečias dantis) šūktelėjo: “Taxi?” Aš papurčiau galvą ir toliau sau žingsniuoju tiesiai. Tas taksas šalia manęs važiuoja ir toliau kartoja tą savo žodį “Taksi”. Aš nusprendžiau nekreipti dėmesio – lai važiuoja sau šalia. Aš einu, taksistas šalia manęs važiuoja kažką savo kalba marmaliuodamas, gyvenimas gražus. Matydamas, kad aš dėmesio nekreipiu, jis pavažiavo šiek tiek į priekį ir aš palengvėjusia širdim pagalvojau: “Huh, pagaliau atsikabino”. Pasirodo, per anksti apsidžiaugiau. Pakelėje stovėjo kitas automobilis, tai jis tik pagazavo, kad jį aplenkti. Maža to, matau, kad jis sustojo ir net išlipo iš automobilio laukdamas, kol aš ateisiu. Na, aš priėjau jį, o taksistas jau duris pradaręs kviečia mane lipti į vidų. Bet kaip, va, Jums indonezietiška vietinių kultūra?  Ką aš ir sakiau – baltasis jiems yra vaikščiojantis bankomatas ir kas pirmas jį pamato, tas jau taip lengvai nepaleis. Graudoka iš tikro… Žodžiu, rodo jis man, kad aš sėsčiau vidun, aš, žinoma, net nesiruošiu to daryti, bet, galvoju, verta paklausti bent jau kainos iki ugnikalnio. Ant durniaus, kad turėčiau kažkokią orientacinę kainą. Ir klausiu: “How much to Merapi”? Dabar, va, pasakykit – ką aš blogai paklausiau? Nes taksistas išgirdęs mano klausimą akis išvertė ir sako: “Merapi?” Aš galvą kinkuoju kaip arklys: “Merapi, Merapi. Volcano!!!” Taksisto akys dar labiau padidėjo: “Volcano? Merapi”? Ir tokią mimiką išmetė iš serijos: “Kąąąą?”  Aš net pasimečiau… Gi “volcano” – tarptautinis žodis, o “Merapi” pavadinimą tai čia kiekvienas turėtų žinoti. Bet šis taksistas akivaizdžiai nežinojo nei pirmo, nei antro žodžio.  Vis kartodamas “Merapi” ir “Volcano” žodžius jis žiūrėjo į mane stengdamasis išsiaiškinti, ko aš noriu. Būnant gatvėje, tarp namų, Merapio nesimatė, nes galėjęs būčiau su pirštu parodyti jam į kalną.  Aš rodau ranka, kad kalnas yra, maždaug, toje pusėje, o taksistas sako: “Okay, okay” ir rodo, kad lipčiau į mašiną. Jam svarbiausia – kad aš įlipčiau, o po to jau išsiaiškinsim kur važiuot Aš nelipu ir klausiu: “Do you understand anything?” Atsakymas išverčia iš koto: “Hotel?” Ir linksėdamas galvą vėl kviečia lipti į vidų. Aš sakau: “No hotel, MERAPI!!!”. Taksistas toliau linksi galvą išsišiepęs ir rodo lipti vidun. Aš supratau, kad nieko taip nebus ir be reikalo čia gaištu laiką, tai aplenkęs taksą su jo įkyriuoju taksistu, pradėjau eiti toliau. Nuėjau gal 10 metrų, kai taksas vėl prie mano šono privažiavo (šaligatviai nėra ten platūs, gal metro pločio, tai tos erdvės nėra tiek daug, kaip gali pagalvoti). Svarbiausia, taksistas privažiavęs prie manęs važiuoja 4-5 km/h greičiu, pati gatvė siaura, visi motoroleriai jam pypsina iš galo, kamštis totalus gatvėje susidaręs ir viskas tik dėl vieno – dėl vaikščiojančio bankomato pasirodymo, t.y. manęs!!! Matau vaizdą iš šono: eina baltasis gatve, paskui seka taksistas, o paskui jį – dešimtys motorolerių, kurie negali jo pralenkt ir visi pypsina. Vaizdelis – superinis. Bet tai ką man daryt?  Sakau jam, kad “No”, o vietiniui dzin. Žodžiu, vairuotojas po to kažką sugalvojo: papysinęs man pakvietė prieiti. Aš neinu, bet žiūriu, kad jis išsitraukė lapą popieriaus, tušinuką ir duoda man parašyti, kur aš noriu vykti. Nu blin, paėmiau ir parašiau spausdintomis gražiomis raidėmis: “MERAPI VOLCANO” ir padaviau vairuotojui. Žinokit, tą vaizdą reikėjo pamatyt.  Žmogus žiūri į parašytus 2 žodžius ir akivaizdu, kad jis NET NESUVOKIA, apie ką eina kalba.  O aš nesuvokiu, kaip jam gali nedaeiti. Ką dar reikia parašyti, kad jis suprastų??? Ką? Jis vėl manęs klausia kažką apie “Hotel”, aš jam aiškinu, kad čia ne hotel, o volcano, o jis atidaręs duris kviečia mane sėstis į vidų. Tikras durdomas. Aš jam priėjęs sakau, kad nesėsiu į vidų, nes jis net nesuvokia, kur man reikia ir kur aš noriu važiuoti. Atsakymas į mano šį teiginį buvo: galvos pakinkavimas, 10-ąjį kartą durų atidarymas ir pasakymas “Okay”!!! Be žodžių… Mane mažai kas stebina jau gyvenime, nu, bet su visa pagarba… Nusispjoviau, einu toliau, o taksistas paskui važiuoja šūkaudamas dabar jau ne “Taksi” kaip pradžioje, o “Merapi” Košmaras kažkoks. Lenkiant kažkokius darbininkus, pasirodo, vienas jų buvo kalbantis angliškai. Kaip spėju, vairuotojas jiems kažką šūktelėjo, kad jei kuris moka angliškai, kad pakalbintų mane ir išsiaiškintų kas tas “Merapi” ir kur aš noriu važiuoti. Taksistui pasisekė – vienas bachuriukas, matomai buvo kalbantis angliškai, tai šūktelėjo man sustoti ir paklausė, kur aš einu. Taksistas mašiną siauroje gatvėje palikęs ir sukeldamas vėl didžiausią kamštį, prilėkė prie mūsų taip pat. Stovim visi kartu ir aiškinamės, kas tas “Merapi”. Cirkas be pinigų. Tam darbininkui ir sakau, kad aš kalbu apie VULKANĄ, o ne apie viešbutį. VULKANĄ, kuris yra už miesto ir aš iki jo ruošiuosi nuvažiuoti. Hrrrr Visa laimė, kad darbininkas buvo baigęs bent 9 klases, nes jis suprato mane iš vieno paaiškinimo. Viską išvertė vairuotojui, kuriam tik tada prasisklaidė migla ir suprato, ką reiškia tas stebuklingas žodis “Merapi”.  Net nesugalvoju, kokį palyginimą reiktų sugalvoti Lietuvoje. Čia tas pats, kaip kauniečio paklausti, kur yra Laisvės Alėja, o jis net nesuprastų, apie ką eina šneka. Žodžiu, per pirmas 15 minučių buvo žengtas pirmas DIDELIS žingsnis – prisiklijavęs taksistas pagaliau suprato, kur aš noriu nuvažiuoti. Progresas!!! Jis savo tris dantis rodydamas atidaro duris ir liepia lipti. Iš serijos: “Supratau, nuvešiu”. Pala, pala, o kaina??? Klausiu jo: “What’s the price?” Taksistas kinkuoja galvą ir sako: “Okay”. Gilus atsidusimas.  Aš vėl einu tolyn, taksistas iššokęs iš mašinos griebia mane už rankos ir kviečia tą darbininką. Džogdžakartoje sujudimas. Visi stebi sceną, net iš parduotuvės, mačiau, vietiniai išeina ir stebi, kas čia vyksta. Gatvėje – gal 30 metrų motorolerių ir mašinų kamštis, kurie negali aplenkti sustojusio takso. Visi žiūri į mane ir kas čia vyksta. Aš tenoriu nusišauti.  Tam darbininkui aš ir aiškinu, kad su taksistu niekur nevažiuosiu, nes jis man nepasako elementarios KAINOS. Nu blin, nesikeikus, čia juk elementarūs dalykai. Bet tik ne Indonezijoje… Darbininkas verčia viską taksistui, tas tris dantis man rodydamas sako, kad viskas labai gerai ir mane iki Merapi nuveš tik už 400,000 IDR!!! Aš už galvos užsiėmęs sakau: “NE!!!”. Bandau aiškint, kad už tokią sumą aš vakar nuvažiavau ir iki Merapi, ir iki Borobuduro, ir iki Prambanano. O dabar tik iki Merapi aš už tiek tikrai nevažiuosiu. Aš nežinau, ar sugebu perteikti situacijos beviltiškumą, bet galiausiai supratau, kad mane visai tai UŽKNISO ir reikia ryžtingai baigti prasidėjusį cirką. Darbininkui padėkojau už pagalbą ir pasakęs, kad taksisto paslaugos per brangios, išsivadavau iš mane apstojusių žioplių ir pradėjau už galvos susiėmęs sparčiai žygiuoti tolyn. Sugaišau pusvalandį visiškom ir totaliom nesąmonėm. Bet čia juk Indonezija, vaikučiai!!! Čia vietiniai pamatę baltąjį iškart supuola kaip skėriai, norėdami maitintis jo pinigais.  Tokios apgailėtinos šalies kaip Indonezija dar buvau nematęs savo gyvenime tikrai. Tą sakau nuoširdžiai.
O Jūs, spėkit, ar istorija su taksistu taip ir buvo pabaigta? Žinoma, kad ne!!!  Nenuėjau ir 30 metrų, kai taksistas vėl prie manęs privažiavo ir atidaręs duris kviečia lipti rodydamas 3 pirštus. Iš serijos – jis sutinka su 300,000 rupijų kaina. Bet aš net į jo pusę nežiūrėjau. Nafik man tų problemų. Nesugebėsiu nei jam paaiškinti kur važiuoti, nei ko aš noriu, nieko. Matėsi, kad apart žodžių “Taxi”, “Okay” ir “Hotel” jis daugiau nieko nesugeba pasakyt.  Aš jam jau piktai rodau, kad varytų lauk nuo manęs, bet jam, matosi, giliai pofik, ką aš jam sakau. Rodo man savo tris dantis ir toliau kviečia į taksą. Tada priėjau didesnę Džogdžakartos gatvę ir gimė geniali mintis, kaip jo atsikratyti – pereiti į kitą gatvės pusę, kad jis negalėtų šalia važiuoti! Taip ir padariau netrukus. Tai tik tada tas taksistas atsikabino.  Čia net ne košmaras, čia – tragedija. PUSĘ VALANDOS sugaišti, va, tokioms nesąmonėms… Welcome to Indonesia, my friend!
Manote, kad perėjus į kitą gatvės pusę buvo kas nors geriau? Klystate… Tikrai nesumeluosiu sakydamas, kad kas 5 metrus prišokdavo tai vieni, tai kiti vairuotojai siūlydami savo paslaugas nuvežti į Merapį, į šventyklas ir t.t. Bet aš jau buvau įsiutęs. Klausiu jų kainos, o jie visi kaip susitarę: “400,000 rupijų”!  Nu blin, aš ne toks durnas, kad mokėčiau už vieno objekto aplankymą tiek pat, kiek mokėjau vakar už trijų objektų aplankymą. Tą pradėjus aiškinti, kainą numažindavo iki 350,000 IDR, keli – net iki 300,000 IDR, bet man jau niekas nebetiko. Kad čia net logikos nėra – 10 valandų turas per 3 objektus kainuoja 400,000 IDR, o 4-5 valandų išvyka prie vieno vienintelio ugnikalnio kainuoja 300,000-350,000 IDR. Kur bent elementariausia logika??? Atsakymas paprastas – pinigai akina ir atima protą, ypač tokio žemo intelekto žmonėms kaip indoneziečiai, kurie pamatę BALTĄJĮ nusirauna ir galvoja tik tai: “Dieve, ačiū tau, kad atvedei pas mane šį kvailą vaikščiojantį bankomatą, kuris man tuoj išspjaus kuokštą pinigų!!! PINIGAI!!! Mes būsim turtingi, tuoj skambinu žmonai ir sakau, kad vakarienei virtų vištos koją – namuose bus ŠVENTĖ!!!”
Na, o aš užsispyriau kaip nežinau kas. Nutariau taip – arba randu kas nuveža už 200,000 IDR, arba išvis niekur nevažiuoju. Grįžtu į viešbutį ir gal tų kiniečių jau nebus. Nueisiu į baseiną ant stogo pasipliuškenti ir bus labai gerai praleista diena. Tai daėjau iki pat Malioboro gatvės – taip ir neradau nė vieno, kuris sutiktų nuvežti iki Merapi už 200,000 IDR (primenu, kad tai yra 14 EUR). Malioboro gatvėje taip vadinamų “dušmanų” nemačiau nė vieno – ši centrinė Džogdžakartos gatvė yra paverstu vienu dideliu turgum dešinėje pusėje, o kairėje pusėje buvo visokie viešbučiai, supermarketai ir užeigos pavalgyti vietinio maisto. Visur praeiti dėl vietos stokos buvo išskirtinai sunku, o dar kiekviename nors kiek laisvesniame plote buvo sustatytos rikšos, kurių mynėjai taipogi už rankų graibstė ir siūlė sėstis į jų vežimus, su kuriais nuveš iki pat viešbučio.

Malioboro gatvės spindesys ir skurdas

Aš ten blaškiausi, blaškiausi ir matydamas, kad nieko gero nebus, pasukau į šoną jau grįžti link viešbučio. Buvo jau 11 h ryto, aš siutau dar ir dėl to, kad po pietų jau viskas – nelabai yra prasmės važiuoti prie Merapio, o laikas buvo sugaištas visokioms nesąmonėms.  Pradėjau jau galvoti apie alternatyvius laiko leidimo būdus – nueiti iki Sultono rūmų Džogdžakartoje ar iki paukščių turgaus pakeliui aplankant “Vandens pilį”. Žinoma, tai yra antriniai objektai, na, bet reikia kažkaip šią dieną išnaudot. Prieš pasukdamas į dešinę, į taip vadinamą Dagen gatvę, kuri vedė tiesiai link Ibis viešbučio, aš žinojau, kad praeisiu pro tą patį turistinį “ofisą”, kuriame vakar pasigavau tą šlubį. Na, bet patingėjau aš sukti dar didesnį ratą aplink Džogdžakartą, kad grįžti į viešbutį praėjus dar papildomą kvartalą. Pirma – netikėjau, kad jis bus, nes jau buvo po 10 h ryto, antra – kodėl aš jo turėčiau čia dabar bijoti ar vengti? Dar ko! Tai, spėkit, sutikau aš jį ar ne

Džogdžakarto miesto pats centras

Taigi, pasukau aš jau link viešbučio, einu ta Dagen gatve ir jau matau artėjantį “ofisą”. Ir ką Jūs galvojate? TAIP!!! Jūs atspėjote ir laimėjote prizą – AUTOMOBILĮ!!!  Šlubis ten stovėjo ir pamatęs mane, žinoma, kad prilėkė žvangindamas mašinos rakteliais. Jam net minčių nebuvo, kad aš čia einu pro šalį ar panašiai. Jis jau rakina mašiną ir klausia: “Merapi?” Aš toks: “O kiek kainuos?” Atsakymas mane išvertė iš koto. Taip, Jūs teisūs – kaina ta pati, 400,000 IDR kaip vakar!!!  Aš jam pradėjau aiškint, kad jis yra durnas, nes vakar už tą sumą mes buvome 3 objektuose, o dabar važiuojam į vieną. Šlubis man atgal skėlė: “Vakar jūs prabuvot ilgiau nei turėjot, todėl šiandien kaina 400,000 IDR!” Ir dar taip naglai klausia: “Tai važiuojam ar ne?”  Na, su visa pagarba… Aš tikrai savim stebėjausi, kaip aš sugebėjau jam rimtai ir ramiai atsakyti, kad aš pagalvosiu. O po šio atsakymo gavau dar didesnę bombą į savo daržą: “Tu čia ilgai negalvok, aš mašiną dėl tavęs pasiėmiau šiandien ir jei važiuoji, tai važiuojam dabar. Jei nevažiuoji, aš mašiną vežu grąžinti”.  Iš tokios šnekos paaiškėjo sekantys dalykai:
A. Ta mašina, pasirodo, buvo net ne jo. Ar jis ją nuomoja, ar pasiskolina, aš to, žinoma, nežinau, bet faktas, kad automobilis buvo ne jo
B. Senis yra ant tiek naglas ir ant visko padėjęs, kad tai net stebino ir žavėjo. Arba jis tikėjosi taip ant griežto mane paimsiąs?

Mano kančių ratas apie Džogdžakartos centrą, kuri galima apeiti per 22 minutes, o aš, lydimas visos eilės nesąmonių ir nesusipratimų, apėjau per beveik 2 valandas

Aš jam pasakiau, kad dabar einu iki viešbučio ir aš pagalvosiu, ką čia daryti. Šlubis man mestelėjo: “Laukiu čia tavęs 15 minučių ir ilgiau nelauksiu”.  Aš vėl savimi nusistebėjau, kaip aš nieko jam nepasakiau. Supratęs, kad šiandien – ne mano diena, grįžau į viešbutį atsigerti, nusiraminti ir pagalvoti, ką toliau daryti.  Buvo akivaizdu, kad Merapio ugnikalnio taip ir nepamatysiu, nes laiko tam paprasčiausiai neliko, nes buvo jau beveik 11 h ryto. Žinant, kad iki Merapio reikia važiuoti beveik valandą, o nuo vidurdienio jis paskęsta debesyse, tai ko ten išvis važiuot? Galų gale, taip ir neradau, kad kas nors nuvežtų už 200,000 IDR. Vienintelis dalykas, kas mane džiugino tądien, tai vietiniu merginų dėmesys man.  Džogdžakartos centre su manim niekas neprašė nusifotografuoti, bet kad į mane buvo susmeigti visų aplinkinių žvilgsniai, tai buvo irgi faktas:

Štai, kokios mergužėlės klaidžioja Džogdžakartos gatvėmis

Gal ir būtų buvę smagu ten jas pakalbinti, bet į tokias šalis tada reikia keliauti su chebra Bernų chebra. Va, laikas būtų leidžiamas tada, manau, tikrai gerai. Nereiktų nei jokių Merapių, nieko
Žodžiu, 11 h ryto grįžau į viešbutį. Netikėtai jame mane pasitiko tyla. Visi kiniečiai buvo dingę, turbūt išvarė į šventyklas ar į turus po miestą. Tai grįžęs į kambarį atsigėriau ir… vos neužmigau O ką? Indonezijoje 11 h ryto, o Lietuvoje tuo metu 5 h ryto. Pats tas saldžiausio miego laikas. Man tuo metu buvo liūdna ir pikta, kad taip kvailai 2 valandas išmečiau iš ir taip perspausto kelionės plano. Galvojau – verta ar ne bandyti dar kartą eiti į miestą ir kovoti su vietiniais dėl pigaus nuvežimo, ar ne. Nusprendžiau pakilti ant stogo ir pasižiūrėti į patį kalną – gal jis jau skęsta debesyse, tai net neverta važiuoti.  Kaip nebūtų keista (vėliau Viktorija sakė, kad man išskirtinai pasisekė, nes būtent kovo 13-oji, penktadienis, buvo, turbūt pirma diena per paskutines 2-3 savaites, kai Džogdžakartoje nelijo! ). Pakilus ant stogo mane pasitiko pirmiausiai, tai ramybė – nė vieno žmogaus ten nebuvo – tik be proto plieskianti saulė tiesiai į viršugalvį:

Panašu, kad lietaus debesų ant ugnikalnių nėra

Su vis labiau raustančia galva Arūnčikas šalia baseino

Na, ką – panašu, kad reikia dar kartą eiti į kryžiaus žygį ieškant kas nuvežtų iki ugnikalnio. Planas buvo toks: apsuku dar kartą žemėlapyje pateiktą ratuką ir jei nieko nerandu – iškart einu link “Sultono rūmų” ir tęsiu pažintį su pačia Džogdžakarta paliekant ramybėje Merapio kalną. Nelemta, tai reiškia nelemta, bet vietiniams save apvoginėti tikrai neleisiu. Taip karingai nusiteikęs išėjau antrą kartą į vis labiau šylančią Džogdžakartą.  Ėjau lygiai tuo pačiu maršrutu ir šį kartą jokio įkyraus taksisto kelyje nesutikau. Visai laimingai pasiekiau tą didesnę gatvę, kurioje reikia pasukti į dešinę pusę, ji vadinosi Kembang, ir kur pilna buvo pervežimo paslaugą teikiančių vairuotojų. Dešinėje kelio pusėje (matosi nuotraukoje žemiau) stovėjo sustatytos rikšos, o kairėje – automobiliai. Šįkart pasirinkau visiškai kitokią taktiką – neklausinėsiu jų kainų, nesiderėsiu, nieko. Einu ir sakau – Merapio kalnas, 200,000 rupijų. Tinka – važiuojam. Netinka – einu toliau. Viskas.

Kembang kelias Džogdžakartoje šalia stoties

Pirmieji siūlytojai išgirdę mano kainą, net taip išdidžiai papūtę lūpas nusijuokdavo, iš serijos: “Kokias nesąmones čia siūlai”.  Na, bet aš buvau atkaklus – nenori, nereikia.  Taip praėjus gal pro 5-6 siūlytojus, atsirado toks paprastas ir malonus žmogelis, kas yra RETENYBĖ Indonezijoje. Išgirdęs mano kainą, jis pasakė angliškai (beje, visai pusėtinai šnekėdamas, kas taipogi yra retenybė Indonezijoje), kad gali nuvežti už 250,000 IDR. Tai buvo mažiausia šiandien išgirsta kaina nuvykimui į Merapi!  Ją išgirdęs šiek tiek sudvejojau, bet po to mintyse save sudrausminau: “Arūnčikai, tavo tikslas – 200,000 rupijų, o ne 250,000!” Pasakęs tam maloniam vairuotojui, kad jei nerasiu geriau – sugrįšiu, jau norėjau eiti toliau. Vairuotojas toliau eiti neleido. Pasitikslino, ar tikslas tik Merapio kalnas ir išgirdęs teigiamą atsakymą (nes daugiau tikrai niekur neplanavau važiuoti), jis nusileido – “Okay”. Tai buvo pergalė!!! Bet kokia sunki, šakės…
Bet geriausia ir smagiausia dienos dalis manęs dar laukė ateityje (čia be ironijos). Pradėjus važiuoti, tas vairuotojas toks šnekus buvo, kalbino mane, apie save kiek pripasakojo, iš jo, va, sužinojau, kad Indonezijoje būna tik 2 sezonai: šlapiasis ir sausasis, kuris trunka tik 3 mėnesius – nuo birželio iki rugpjūčio. O likusius 9 mėnesius ištisai lyja. Tuo turėjau ne kartą progos įsitikinti šioje kelionėje Sakė, kad turistų dabar labai mažai, ne sezonas ir pan., todėl jis ir sutiko nuvežti už 200,000 rupijų, nors pabrėžė, kad tai – labai gera kaina. Tikiu, nes net iki 250,000 rupijų niekas kainos nenuleisdavo. Man patiko jo žodžiai – sako: “Kokia prasmė man čia stovėti, jau beveik pietūs, o visi turistai, kuriems rūpi turai, jau yra išsivažinėję iš ryto”. Gaila, kad jo kolegos taip negalvoja.  Paklausiau, kiek jis uždirba iš tokių vežiojimų, tai sakė, kad įvairiai. Vasarą, sezono metu, daugiau, bet sezonas trumpas. O dabar mažiau. Man neatlyžus, nes buvo labai įdomu, kiek jis per mėnesį vidutiniškai uždirba, gavau atsakymą, kad 5 mln. rupijų, kas yra 335 EUR. Panašiai kaip minimumas Lietuvoje. Nors, tiesą sakant, bandžiau skaičiuoti, tai niekaip nesuskaičiavau, kaip jis tuos 5 mln. uždirba. Pats pripažino, kad būna, jog 3 dienas prastovi be darbo, tai jei išvažiuoja ~10 kartų per mėnesį, tai jei gauna iš klientų po 300,000 IDR vidutiniškai, tai čia gaunasi vos 3 milijonai. Nors kita vertus, kiti gal kur toliau važiuoja, į tas šventyklas, ar po miestą kaip su taksi važinėja. Tai gal ir įmanoma tuos 5 mln. uždirbti.
Faktas vienas – nebuvo net ką lyginti kelionės kokybės su šiuo vairuotoju palyginus su vakarykščiu šlubiu.  Iš esmės tą patį reikėjo daryti ir Kambodžoje su tuk-tuk’o vairuotoju, bet tada pabuvau gailestingas, kuo labai vėliau pasigailėjau. Spėju, jei būčiau nusileidęs ir važiavęs su tuo pačiu šlubiu, tai rezultatas būtų buvęs identiškas Kambodžos istorijai. Taip, kad patarimas visiems: jei nepatiko vairuotojas Azijoje, meskit per bortą ir rytoj rinkitės kitą. Blogiau tikrai nebus!
Bevažiuojant link Merapio ir jam artėjant, kirsdavom tilteliu tokias kaip upes, kaip slėnius, kaip vagas. Tai vairuotojas pamatęs mano susidomėjimą pakomentavo iškart, kad čia – 5 metų senumo Merapio išsiveržimo padariniai.  Per čia, tipo, tekėjo lavos ir purvo upės, taip ir buvo išgraužtos šios vagos. Paprašiau prie vienos sustoti, tai žmogus sustojo be jokių problemų. Pasakiau, kad einu nufotografuoti vaizdų ir grįšiu už 5 minučių. Nei vienos neigiamos emocijos nesulaukiau nei išlipant, nei grįžus atgal į mašiną už 20 minučių. Dėl ko ilgiau užtrukau – būtinai papasakosiu
Taigi sustojus šalia vienos tokios vagos, aš iššokau laukan ir nubėgau pasifotkinti. Visai gražus vaizdas, tiesa?

Net ir praėjus 5 metams matosi didžiulio išsiveržimo padariniai

Kas didesnis? Ugnikalnis ar aš? 😀

Besifotkinant stebėjau vaizdą – važiuoja motociklas, ant jo sėdi vietinis bachuriukas su savo pana (?). Važiuodami pamatė mane. Sustojo. Nulipo nuo motociklo ir… priėjo pasiprašyti su manim nusifotografuoti!  Aš, žinoma, maloniai sutikau ir pasiprašiau atgal nusifotkinti, bet tik su indoneziete. Ji ten entuziastingai sutiko, bet aš paprašiau bachuriuko mums privežti ir motociklą Jis neprieštaravo. Rezultatas tokio bendradarbiavimo – čia:

Man net susilenkus indonezietė vis vien atrodė beviltiškai žema 🙂

Blemba, kaip būtų smagu iš tikrųjų su mocu palakstyti sau po tokias apylinkes

Maža to, mums ten besifotografuojant visaip, šalia sustojo dar viena mašina. Iš jos išlipo 3 panos ir 1 bachurėlis taipogi užsimanė su manim nusifotografuoti!!!  Ten visiems beklegant, sustojo dar vienas motoroleris ir tiltas pradėjo palengva kimštis Kur jau tau vietiniai praleis progą nusitraukti su baltuoju Merapio ugnikalnio fone Supratau, kad pabaigos čia nebus, tai teko net ristele parbėgti pas vairuotoją laukiantį mašiniukyje. Jis labai juokėsi iš matyto vaizdo. Faktas vienas, kad nuotaika pradėjo taisytis!
Tiesa, net ir su šiuo vairuotoju važiuojant reikėjo mokėti tuos kelių mokesčius. Bet skirtingai nuo vakar, šiandien dėl to man širdies neskaudėjo. Va, ką daro teisingas vairuotojas! Atvykę į Merapio ugnikalnio papėdėje esantį Kinahrejo kaimelį buvau kaip tik įdomaus vaizdo liudininkas – buvo kaip tik pats vidurdienis – lygiai 12:30 h. Ir debesų juosta, nubrėžta kaip su liniuote, jau slinko ant Merapi ugnikalnio, kuris netruko dingti debesyse. Bet spėjau visa tai dar įamžinti. Būtumėm atvykę 15 minučių vėliau – viso to jau nebūtumėm pamatę:

Beje, video pabaigoje matėte tas 2 storas vietines indonezietes? Ir kaip jos nusifotografavusios Merapio fone pajudėjo link manęs? Taip, Jūs esate vėl teisūs, atėjusios pas mane jos žinoma, kad norėjo su manim nusifotografuoti ugnikalnio fone Cirkas tikras. Tiesa, kol kalnas visiškai nepaskendo debesyse, skubėjau ir aš nusitraukti prie Merapio. Visai smagios nuotraukos gavosi su ta lygia debesų juosta lyg skraiste apgaubiančia kalną:

Kaip taisyklė, iškart po vidurdieno Merapi kalnas paskęsta debesyse. Kadangi buvo jau po 12-os, tai ugnikalnį tiesiog akyse apsupo debesys

Nepraėjo ir 15 minučių, kai Merapio viršukalnės per debesis jau nebuvo matyti.  Tad aš patraukiau link turus po kalną siūlančių agentūrų, kurias visas vakar jau mačiau. Iš esmės yra ganėtinai nemažas tų turų pasirinkimas. Galima rinktis ir turą su džipais, ir turą pėsčiomis, ir turus nakčia, ir net kelių dienų. Variantų daug. Mane šį kartą domino paprasčiausias pasivėžinimas džipais po ugnikalnio apylinkes. Čia buvo taipogi 3 pasirinkimai – short trip (90 min), medium trip (150 min) ir long trip (210 min). Kiekvienas ilgesnis tripas turi po 1-2 papildomus sustojimus. Pats ilgiausias džipų turas trunka 3,5 valandos, ir kainavo jis 500,000 IDR už džipą. Dėmesio – mokama už džipo nuomą, o kiek juo važiuos žmonių – kiekvieno asmeninis reikalas. Žinoma, daugiau nei 3 žmonėms į džipą sunkiai pavyktų tilpti. Na, pasispaudus gal 4-iese sutilptumėt, bet kai pamatysit vėliau, kokiais keliais važiuojama, tai ten susispaudus sėdint vienas kitam alkūnėmis dantis išdaužytumėt
Tuo tarpu vidutinis trip’as kainavo 400,000 IDR ir mažiausias, trunkantis pusantros valandos, kainavo 300,000 IDR už džipą. Skirtumas tarp mažiausio ir vidutinio turo buvo papildomas sustojimas kapinėse, kur buvo palaidotos Merapio siautėjimo aukos. Tai manęs visiškai nedomino, tad pasirinkau trumpiausią ir pigiausią turą. Ilgiausio nelabai buvo prasmės imti, nes iš besirenkančių debesų buvo galima spręsti, kad tuoj pradės lyti. Visa laimė, aš klydau. Kelionės metu tik palynojo kelis kartus, bet smarkiau taip ir neįsilijo.  Pasisekė.
Taigi pasirinkau trumpąjį turą, sumokėjau už jį 300,000 rupijų ir tuoj pat privažiavus džipui teko įsitaisyti ant jo galinės sėdynės. Iškart prisistatė vairuotojas, su labai juokingu vardu – UT. Juokingai atrodė ir jo įduotas ne tai respiratorius, ne tai vienkartinė medicininė kaukė nuo dulkių, kurią aš po 5 minučių nusiėmiau ir išmečiau – nereikia jos absoliučiai.  Trumpąjį turą sudarė visa eilė sustojimų, iš kurių tik keli buvo verti dėmesio. Turą sudarė: sustojimas mini muziejuje, kuriame sustabdytas laikas ir vaizduojamas ugnikalnio suniokotas namas (pusė velnio šiaip vaizdas), vėliau sekė Dusung Petung sustojimas šalia Batu Alien, taip vadinamo mistinio akmens, su žmogaus veidu (visai patiko ten), už keliasdešimt metrų buvo sustojimas Dusun Jambu, iš kurio atsivėrė ugnikalnio išrausta vaga, kuria tekėjo akmenys ir lava (čia buvo geras), vėliau sekė sustojimas Kali Opak, kuriame buvo sustingusios lavos kalnai (labai patiko), sustojimas Kaliadem bunkeryje, kuriame žmonės slėpėsi ir gyveno Merapi siautėjimo metu (visiška nesąmonė – nėra ten į ką žiūrėti), na, ir grįžimas į BaseCamp, iš kur ir išvažiavom. Nors rašė, kad turas truks 90 minučių, bet aš kadangi VISIŠKAI jo metu neskubėjau (tradiciškai), tai maniškis turas užtruko be 10 minučių 2 valandas. Ir niekas pretenzijų nereiškė dėl to. Tas irgi patiko
Ką galiu pasakyti apie patį turą? Pirmiausiai, tai pasakysiu tiek, kad NIEKADA gyvenime nebuvau taip kratęsis jokioje mašinoje. Aš stebiuosi kaip tie džipai nesubyra po tokių pasivažinėjimų. Kelias – baisiau nei baisus, ten reikia įsikabinti į džipo rėmus, kad iš jo neišlėktum. Nes važiuoji per duobes, akmenis ir t.t. Džipą mėto į šalis kaip dulkelę, visas net šokinėja. Kartu su juo į orą išleki ir tu Bet, žinot, kas juokingiausia? Kad net šio turo metu buvo būdelės, kuriose sėdėjo vietiniai rinkdami rinkliavą už norinčius pravažiuoti tokiais tragiškais keliais!!! Va, čia tai buvo virš visko. Iš serijos: “Mano ugnikalnis ir mano šunkelis link jo”? Absurdų absurdas.  Visa laimė, kad man šį kartą jau mokėti nereikėjo už pravažiavimą, kažkokį ten pinigėlį jiems įkišdavo džipo vairuotojas. Be komentarų totaliai apie Indonezijos kultūra ir “verslumą”, kuomet reketuojami net vietiniai, kurie veža turistus į turą… Na, o čia video iš pasivėžinimo su džipu. Čia dar tik pati pradžia, bet jau ir tai džipas šokinėja kaip išprotėjęs. Galva gali susisukti bežiūrint

Iš pat pradžių pravažiavom pro kažkokią akmenų kasyklą, kurios “išspjovė”, kaip supratau, ugnikalnis savo išsiveržimo metu. Bet kokia jėga turėjo būti, kad tiek akmenų “išspjauti” ir pažerti po visas apylinkes. O vietiniai tuos akmenis renka jau tiek metų:
 Žinoma, mes visi suprantame, kodėl jie taip kruopščiai tuos akmenis renka – tai dideli pinigai ir didelis biznis.
Pirmas toks rimtesnis sustojimas buvo mini muziejuje, kuriame realiai yra vos vienas objektas – sudegęs namas iš po ugnikalnio išsiveržimo ir kas iš jo liko. Akivaizdu, kad tai nenatūrali ekspozicija, viskas perteikta kur kas gražiau, nei yra iš tikrųjų. Todėl labai rimtai aš šios vietos ir nevertinau. Tiesa, apžiūrėti sudegusį mopedą ir pasivaikščioti pelenais apverstu kambariu buvo visai įdomu:

Po ugnikalnio išsiveržimo gyvūnų oda ir kailis nudegė, tik kaulai liko 😀

Pirmas žvilgsnis į sudegusio namo vidų – jis stebėtinai tvarkingas

Visai tvarkingas butukas, galėčiau čia gyventi

Va, kas liko iš mopedo po vulkano išsiveržimo

Žinoma, muziejuje buvo ir specialus staliukas aukoms rinkti (aukų dėžutė Indonezijoje – privalomas atributas!). Man tik buvo įdomu – tos pačios aukos bent žino, kad už jų nelaimes kiti pinigus renka?
Žodžiu, pabuvęs gal 15 minučių tame mini muziejuje, grįžau į džipą ir pajudėjom toliau. Kas įdomiausia, tai turo po Merapi ugnikalnį metu turistus vežantys džipai pralindinėja pro lėtai į kalnus kylančius ar besileidžiančius savivarčius, kurie nenutrūkstama vaga veža visokiausius ugnikalnio “išspjautus” turtus:

Tokiu, va, keliu teko kratytis tarp vos slenkančių krovininių mašinų nuo Merapi išsiveržimo vietos

Indonezijos gyventojai surenka bet ką, kas turi nors menkiausią vertę. Nesvarbu kas tai – ar tušti buteliai, ar ugnikalnio akmenys. Jei už tai galima gauti pinigą, viską reikia surinkti! 
Sekantis sustojimas buvo visai įdomus – šalia Batu Alien akmens, kuris, pasak vietinių, panašus į žmogaus galvą. Galiu prisiekti, kad kol tas Utas (gidas) man to nepasakė, aš tikrai to žmogaus veido akmenyje neįžiūrėjau.  Žinoma, kai apie tai prasitarė, tada jau nori-nenori pradedi kažką matyti:

Mistinis akmuo Merapi kalno papėdėje, vaizduojantis žmogaus veidą

Šiaip prie to akmens nelabai aš ten ir buvau – man kur kas įdomiau buvo visai šalia atsivėrusio skardžio vaizdai.  Kaip gidas pasakojo, tai visą šį slėnį išgraužė nuo kalno per išsiveržimą riedėję rieduliai, lava ir kita masė. Wow… Tikrai įspūdinga.  Gaila tik, kad žemi debesys paslėpė patį Merapio ugnikalnį. Bet net ir be pačio kalno vaizdo, reginys buvo tikrai gerulis:

Pasižiūrėkit, kokį kanjoną padarė slenkanti nuo kalno lavos ir akmenų masė

Žvilgsnis nuo stataus skardžio

Nepraleidau progos smagiai sau stryktelti į orą

Viską apžiūrėjus ir pasigėrėjus, grįžom į džipą ir dar pavažiavę kelias minutes nusileidome į patį tą ugnikalnio išgraužtą karjerą arba, pasak gido, Merapi kanjoną Jo viduje kažkokie bachuriukai ralinėjo su džipu kaip per tramplynus per lavos kalnus. Netausojo nei savęs, nei juo labiau to džipo. Na, o mes tokių ekstremalių atrakcijų nesiėmėm – atsargiai nusileidom ir palikę džipą pradėjom su vairuotoju vaikščioti po tos lavos kalnus. Keliose vietose parodė dar tikrai labai karštus akmenis, nuo kurių vis dar kilo garai. Vairuotojas sakė, kad ten giliau pakapsčius būtų dar karščiau ir galima išsivirti taip kiaušinį Gal ir nieko, tik aš gal taip geriau ne kiaušinį, o sasyskę iš Lietuvos atsivežtą susišildyčiau Man šis visas vaizdelis priminė mano klajones po Etnos ugnikalnį Sicilijoje. Buvo nerealu tiek ten, tiek čia. Bet, visgi, Sicilijoje gal buvo fainiau. Mane ten “vežė” 2-3 metrų aukščio sniego tuneliai iš kurių garavo taipogi lavos akmenys. Na, bet ir čia, Indonezijoje, buvo neblogai:

Bet, va, čia ir pasireiškė tokių turų minusas – aš dabar su didžiausiu malonumu būčiau tuo kanjono vidumi arba kraštu nuėjęs į tą debesyse skęstantį Merapio ugnikalnį, kad apžiūrėti kraterį ar šiaip paklajoti tokiomis apylinkėmis. Bet, deja, tai neįmanoma ir tas suvaržymas turų metu mane visą laiką erzino. Ypač matant pro šalį važinėjančius ant mopedų vietinius vaikus, kurie važiavo visur, kur tik norėjo. Ech… Na, bet bent jau mano fotoaparatas čia darbo gavo į valias:

Arūnas Skersis ir Utas prie Merapio ugnikalnio Indonezijoje

Aš toks mažas viršuje palyginus su kanjono aukščiu

Nusilenkimas didžiam kalnui – respect

Aš čia tuoj per raciją pagalbos iškviesiu

Na, ir ką… Po to sekė paskutinis sustojimas – prie bunkerio, kuriame žmonės slėpėsi nuo ugnikalnio siautėjimo net kelias dienas. Vat šis sustojimas tai buvo visiška nesąmonė. Nes bunkeris – gėdingas, labiau panašus į tualetą, o dar graudžiau atrodė aplink bunkerį išsidėsčiusi turgavietė ir siūlanti įsigyti visokius gėrimus ar valgius (panašu, kad čia viskas paskaičiuota, nes čia – paskutinis sustojimas prieš turo pabaigą, tai turistai gali būti ištroškę ir išalkę prieš grįžtant į kaimelį iš kur buvo startuota). Šiaip į patį bunkerį aš net nelindau, nes ten buvo šlapia, tamsu ir nebuvo man ten jokio noro lįsti. Aš geriau per tą duotą laiką paslankiojau po apylinkes vis dūsaudamas, kad pačio ugnikalnio per debesis nesimato:

Įėjimas į bunkerį iš tolimesnės perspektyvos (ten debesyse skęsta Merapis)

Įėjimas į bunkerį iš arčiau. Į vidų noro man eiti nebuvo kažkodėl

O ten tolumoje debesys slepia grėsmingą gražuolį – Merapio ugnikalnį

Arūnčikas turgavietėje, kurioje taip nieko ir nepirkau

Štai ir viskas – turas truko beveik 110 minučių vietoj planuotų 90, bet aš buvau visai patenkintas. Žinoma, būtų buvę dvigubai fainiau, jei būtų pavykę atvažiuoti čia ryte, kuomet dar debesų nebuvo, na, bet buvo kaip jau buvo.  Vis vien buvo visai įdomu pamatyti ugnikalnio siautėjimo padarinius. Grįžus į kaimelį jau nebuvo jokio noro dar kažkur pėstute vaikščioti, mano žingeidumas buvo patenkintas, tai sėdau į mašiniuką ir vairuotojas parvežė atgal į Džogdžakartą ir privežė prie pat viešbučio. Dar aš jo paklausiau, ar rytoj jis nenori manęs iš pat ankstaus ryto nuvežti į oro uostą, tai atsakymas šiek tiek nustebino: jis buvo neigiamas, bet su paaiškinimu – maldos laikas. O man kaip tik skrydis rytojaus ryte buvo 6:25 ryto iš Džogdžakartos į Balį, tai reikėjo išvažiuot į oro uostą 4 ryto, kaip tik tuo metu, kuomet prasideda tie visi verksmai ir aimanos. Aš net susirūpinau, ar nebus problemų nuvykti taip anksti?  Nes jei visi taksi vairuotojai tokie religingi kaip manasis vairuotojas, tai tektų į oro uostą pėstute eiti. Bet jis nuramino ir sakė, kad viskas bus gerai. Tikrai rasiu taksi ir net kainą pasakė, kiek maždaug gali kainuoti (nors aš tą kainą jau iš anksto žinojau, buvau internete susiradęs). Informuoju, kad taksi kaina iš bet kurio Džogdžakartos miesto taško iki oro uosto kainuoja 70,000 IDR arba nepilnai 5 EUR (Jūs prisiminkit, kokias kainas man siūlė vietiniai už nuvežimą tik atskridus iš oro uosto į tą patį miesto centrą).
Į viešbutį grįžau 16 h ir iškart grįžęs į kambarį įšokau į plafkes ir pasileidau ant viešbučio stogo. Kol dar nelijo (nes kaupėsi labai negražūs debesys) norėjosi pasipliuškenti tame mandriame baseine ant stogo. Kildamas liftu meldžiausi, kad tik visi siauraakiai nebūtų spėję grįžti iš turų. Nebuvo Tai pliumptelėjau į vandenį ir, turbūt, pirmą kartą šioje kelionėje tikrai atsipalaidavau…

O kur Merapio ugnikalnis ir visi likę kalnai? Viską paslėpė debesys…

Antrą kartą plaukiojau baseine ant stogo (pirmas kartas buvo Sevilijos Novotelyje), bet šis kartas buvo fainesnis.  Sevilijoje plaukiojant nesimatė pačio miesto, o “Ibis Styles Yogyakarta” viešbučio baseine plūduriuojant buvo galima grožėtis visu miestu, nes stogo atitvarai buvo padaryti permatomi. Pasikartosiu dar kartą, kad šis viešbutis net labai patiko, o kaina buvo taipogi nereali.

Ibis Styles Yogyakarta hotel pool on the roof 1

Atsiprašau, bet kažkas į akį įkrito

Ibis Styles Yogyakarta hotel pool on the roof 3

Tiesa, ilgai vienam turkštis šiame baseine neteko, nes netrukus atėjo tokia pagyvenus moteriškė, kuri, turbūt, ruošėsi olimpiniam plaukimo maratonui, nes kai pradėjo plaukioti šiame trumpame baseine iš vieno krašto į kitą, tai man net pabodo ją sekti Net man išlipant iš baseino prieš grįžtant į kambarį, ji ir toliau sau plaukinėjo iš vieno krašto į kitą. Sportuoja moteriškė, good
Beje, ant viešbučio stogo buvo ir baras, kuriame pardavinėjo ALKOHOLĮ!!! Tiesa, pamačius jo kainas, noras pirkti tą alkoholį dingo akimirksniu:

Saulei leidžiantis degtinės butelys su 20% nuolaida kainuoja tik 700,000 IDR arba 50 EUR 🙂

Su 20% nuolaida, 0,7 litro degtinės butelis kainavo 700,000 rupijų arba beveik 50 EUR, t.y. tiek, kiek aš sumokėjau už 2 dienų turus Normaliai? Beliko tikėtis, kad vakarinis pasimatymas ir pasisėdėjimas su Viktorija bus pigesnis Bet man nesuvokiama, iš kur viešbutis ištraukė tokias kainas? Indonezijoje, turbūt, 4 asmenų šeima už tuos 700,000 rupijų pragyventų savaitę laiko ir dar liktų. O čia – butelis…
Grįžęs į kambarį susirašiau su Viktorija per Facebook’ą bei susitarėm vėl susimatyti 19 h vakaro ir eiti į barą.  Kadangi dar turėjau virš valandos laiko, nusprendžiau išeiti pasidairyti po smarkiai vakarėjančią Džogdžakartą. Visgi tai buvo paskutinės laisvos minutės šiame mieste, kurio taip ir nespėjau normaliai pamatyti.

Nusimaudęs ir atsigavęs stoviu Malioboro gatvėje Džogdžakartoje

Mieste judesio netrūko, visur zujo vairuotojai, gatvės šonuose prekyba vyko intensyviausiai, o praeiti buvo tikrai sunku per žmones. Kaip jau minėjau – visa centrinė Džogdžakartos gatvė yra vienas didelis turgus, kuriame… nėra ko nusipirkti. Aš, kaip žinia, mėgstantis suvenyrus ir vietinius įvairiausius daiktus, bet nuoširdžiai pasakius, prasiėjęs tiek pirmyn, tiek atgal taip ir neradau NIEKO, ko net kainos galėčiau paklausti.  Nes Malioboro gatvėje pardavinėjami visiški niekai: absoliuti dauguma – Indonezijos batikos (batika – jų vietinė daiktų ir drabužių dekoravimo technika) dirbiniai, kurie, su visa pagarba, manęs visiškai nesužavėjo. Nes absoliuti dauguma drabužių ar daiktų dekoruoti tamsiomis ruda ar tamsiai mėlyna spalvomis. Nei gražu, nei akį traukia.  O likusi dalis prekių – už kapeikas parduodami diržai, piniginės, marškinėliai, žaislai ir kitoks kiniškas šlamštas. Supratęs, kad čia taip nieko ir nenusipirksiu, užėjau į vieną didžiausių supermarketų Džogdžakartoje. Jis net buvo kondicionuojamas! Tai, va, jame šiek tiek šimtų tūkstančių rupijų palikau Užbėgant į akis pasakysiu, kad Džogdžakartos šiame Malioboro gatvėje esančiame supermarkete kainos buvo pačios mažiausios visos kelionės po Indoneziją metu. Tai labai džiaugiausi, kad ten nusipirkau tikrai nemažą dalį visų savo Indonezietiškų gėrybių. Nes tiek vėliau aplankytame Labuan Bajo, tiek Balyje, tiek pačioje Džakartoje kainos buvo tikrai didesnės, nei Džogdžakartoje. Tad norintiems apsipirkti, Džogdžakartoje tai daryti tikrai apsimoka.  Ką galima nusipirkti dovanų Indonezijos supermarkete? Pirmiausiai, tai, žinoma, tos pačios, praeitoje dalyje minėtos, Luwak kavos. Tiesa, ji čia buvo negryna, o maišyta su kitomis kavos rūšimis. Nes net buvo parašyta ant pakuočių, kad pakuotėje tik 10% tos tikrosios Luwak kavos, o likę 90% paprastos Indonezietiškos kavos. Ėmiau glėbiais dovanoms ir lauktuvėms Tie, kas vėliau ją gėrė, sakė, kad labai skani Fakto negaliu nei patvirtinti, nei paneigti, nes aš, kaip žinia, kavos negeriu. Kaina, palyginus su ta, kurią man siūlė vietiniai kavos gamintojai prie Borobuduro šventyklos skyrėsi beveik 10 kartų. Žinoma, čia buvo tik 10% tos tikrosios Luwak kavos, bet kas gali garantuoti, kad pas tuos žmones buvo kitaip? Gi nesu didis kavos ekspertas, kad galėčiau atskirti Šiaip pats supermarketas visai modernus, niekuo nenusileidžiantis lietuviškiems:

Coca Cola ar Sprite buteliukas 3x pigesnis nei Lietuvoje

Supermarkete buvo gyvenime nematytų ir neragautų vaisių

Kavos stendas supermarkete buvo išskirtinai didelis

Vienintelis skirtumas nuo lietuviškų parduotuvių, kad Indonezijos supermarkete taip ir neradau alkoholio skyriaus BET meluočiau, jei sakyčiau, kad nebuvo jokio gėrimo su laipsniais. Man net kojas pakirto, kai pamačiau šaldytuve pastatytus Smirnoff kokteilių buteliukus, kurie buvo 4,5% stiprumo.  Tai buvo pats stipriausias alkoholinis gėrimas matytas Indonezijoje (net ne Balyje, nes ten – atskira respublika). Mano triumfą greitai pakeitė susirūpinimas, nes to kokteiliuko kaina Indonezijos kainomis lyginant buvo monstriška – net 21,000 rupijų arba 1,50 EUR/vnt. Na, bet leidau sau paišlaidaut nusipirkdamas porą kokteiliukų. Dar kuo labai džiaugiausi ten apsipirkęs, tai iš lempos prigriebiau kelis buteliukus vietinių aštrių padažų, kurių po šiai dienai nesu išbaigęs. Aštrumas – neišpasakytas (aišku, aš rinkausi specialiai su užrašu SPICY). Pirmą kartą parsivežęs kai šliūkštelėjau ant sasyskų, tarsi tai būtų mūsų tradicinis kečupas, tai valgant sasyskas ir verkiau, ir snarglys bėgt pradėjo, ir išgėriau beveik 2 litrus Colos kol suvalgiau, o po kelių duonų tualete kaukiau tuštindamasis, nes tas kečupas labai jau vieną vietą degino Bet po to išmokau juo naudotis ir po šiai dienai užsimanius egzotikos ir norėdamas prisiminti Azijos kvapus bei skonius, užtenka iš to vieno parsivežtų buteliukų tik šiek tiek kečupo šliūkštelti ant sasyskų ir užtenka – valgai, ašaroji ir prisimeni iškart Aziją Beje, tų padažų net kvapas toks azijietiškas. Užuosti išmokau juos iš tolo Beje, to aštraus ir skanaus kečupo kaina (pirkau keletą skirtingų rūšių, nes kaina beveik identiška) buvo vos 10,000 IDR už 350 g stiklinį buteliuką. Tai yra tik 0,7 EUR. Super!

Kelias link viešbučio temstant

Išėjus iš supermarketo jau pamačiau, kad lauke temsta. Buvo jau po 18 h vakaro. Mane, nešiną krepšiais, iškart užpuolė vietiniai, rikšų vairuotojai, siūlydami mane parvežti iki viešbučio. Aš vienu metu net pagalvojau, kad gal ir nieko būtų, nereiktų tų maišų tempti.  Bet paklausus kainos, noras važiuoti praėjo – paprašė 50,000 IDR (vos ne tiek pat, kiek kainuoja taksu iki oro uosto davažiuoti). Aš numojau ranka ir pradėjau eiti pėstute. Tai kiek girdėjau, kainą buvo nuleidę iki 20,000 IDR, gal pasiderėjus ten parvažiuotum ir už 10,000 IDR, bet neturėjau noro ten gaišti laiką ginčydamasis. Nenumiriau – parėjau pėstute ir grįžęs į kambarį buvau apdovanotas – atsidariau Smirnoff kokteiliuką. Dieve, kaip skaniai jį išgėriau, net liežuviu caksėdamas Po antro net ir galva apsisuko – tiek nedaug reikėjo. Na, o po to reikėjo jau leistis žemyn, nes atėjo laikas pasimatyti su Viktorija. O ji, žinoma, vėl buvo atvažiavusi su savo kakaliu Hendra.  Supratau, kad viena ji pas mane atvažiuoti vengia Na ką, susitikom, pasilabinom ir išėjom į miestą. Tik išėjom į centrinę ir pagrindinę Malioboro gatvę, tik šast – ir dingo elektra!!! Visoje gatvėje!!! Panašu, kad vieniniams tai problemų nesudarė, nes visi turėjo prožektorius ir lempas, bet tai esmės nekeitė – vaikščioti teko apgraibomis. Visa laimė, netoli buvo baras, bet kas iš to – jame elektros taipogi nebuvo. Įsivaizduokit situaciją, užeini į tikrai nemažą barą, o ten – tamsu. Tik žvakės šviečia ant stalų. Kaip per šermenis. Net muzikos nėra, nes nėra elektros.  Bet baras pilnas žmonių, kažkas juokiasi, kažkas dainuoja. Apgraibomis buvome nulydėti prie staliuko ir pasodinti prie žvakės. Man net užėjo noras pasimelsti Viktorija paklausė padavėjo, kada atsiras elektra. Pasakė, kad už kokio pusvalandžio. Rezultatas – prasėdėjom beveik 3 valandas, o kai atsistojom išeiti, tada ji ir atsirado bei užgrojo muzika Welcome to Indonesia, my friend!
Bare atnešė meniu, kurio įžiūrėt prie plazdančios žvakės buvo neįmanoma. Tai pasiėmiau kažkokį viskio koktelį su česnakinėmis bulvytėmis. Mano kokteilis tai dar kaip kokteilis buvo, jautėsi viskio skonis, bet, va, kolegei atnešė kokteilį su AGURKU!!! Dar neteko matyti kokteilio su agurku. Niekada Mano kokteilis bare kainavo ne taip jau ir mažai – 65,000 IDR arba 4,50 EUR.  Česnakinės bulvytės – 38,000 rupijų arba 2,70 EUR. Kainos kaip ir Lietuvos kabakuose iš esmės.
Tai ką, pasėdėjom mes tame bare beveik 3 valandas, papliurpėm ir apie 23 h pakilom skirstytis.  Šiaip ar taip, 4 ryto man reikėjo keltis ir važiuot į oro uostą bei skristi į Balį. Prie viešbučio atsisveikinom su Viktorija, pasižadėjom susimatyti jai grįžus į Lietuvą, bet kaip jau pasakojau praėjusioje dalyje, ji tam per 2 mėnesius laiko taip ir nerado Aš dar nuėjęs į registratūrą paprašiau taksi lygiai 4 h ryto bei pirmą kartą gyvenime paprašiau man suruošti pusryčius į kelionę, nes buvau skaitęs, kad taip viešbučiai daro (anksčiau niekada ir niekur to nebuvau prašęs). Tai tas berniukas registratūroje tik palinksėjo galvą ir sakė, kad viskas bus padaryta.  Patenkintas grįžau į kambarį ir ruošiausi jau eiti miegot, visgi reikėjo keltis 3:30 h ryto ir susipakuoti daiktus. Rodos, tik vakar atvažiavau, o jau vėl reikia varyt į oro uostą. Kaip jau minėjau, tempas šioje kelionėje buvo beprotiškas. Čia jau būtų galima dienoraštį ir užbaigti, jei ne… tie patys siauraakiai kiniečiai, okupavę visą viešbutį. Apie juos jau kurį laiką nepasakojau, nes daugiau mūsų keliai buvo nesusidūrę.  Iki pat 24 h, t.y. vidurnakčio. Jau einant į kambarį jie ten davėsi, lakstė, visaip kleketavo, nors buvo beveik 23:30 h vietos laiku. Aš kentėjau. Jau atsigulus ir stengiantis migdytis – klausiausi kaip jie trankė kambario durimis ir lakstė koridoriumi. Aš kentėjau. Bet jau kai pradėjus man snausti gretimam kambaryje jie pradėjo kaukti “Happy birthday”, mano kantrybė baigėsi.  Na, okay, ten kažkoks kitajobas švenčia gimtadienį. Galvojau, pašūkaus, pašūkaus ir nustos. Bet nifiga!!! Tiesiai už sienos prasidėjo PARTY!!! Linksmybės, klegesys, dainos ir pan.  O man už 3 valandų keltis!!! Tada Arūniukas supyko. Nepatingėjau atsikelti, apsirengti ir basom kojom nueiti iki jų kambario (sekančios durys). Pabaladojau. Niekas neatidarė, balsai klega viduje toliau, gal net negirdėjo? Smarkiai pabaladojau – balsai kiek prislopo, bet niekas neatidarė ir toliau. Galvoju: “Nu, čia dabar kas?” ir pradėjau su kumščiu daužyt duris taip, kad net dulkės nuo staktos pabiro. Sekanti fazė pagal planą buvo išspirti duris koja, bet jos, ačiū Dievui, neprireikė, nes durys atsidarė ir tarpduryje, žiūriu, stovi toks gal 1,60 cm ūgio kinietis. Su akinukais. O kambario gilumoje į mane didelėmis akimis žiūrėjo gal dar 10-12 kiniečių. O aš toks kaip meškinas krauju pasruvusiomis akimis ir basomis kojomis stoviu ir sakau: “Jūs žinote kiek dabar valandų?”  Kinietis tokią dirbtinę šypsenėlę nutaisęs man sako, kad čia jo gimtadienis ir pan. Aš tik pasruvusias krauju akis išverčiau ir pasakiau: “Jau – po vidurnakčio. Kad man daugiau nė garso!” ir apsisukęs grįžau į kambarį. Turiu pripažinti – daugiau tikrai nebuvo nė garso ir pagaliau galėjau užmigti, kad ir toms 3 valandoms.  Taip baigėsi dar viena košmariška kelionės po Indoneziją diena. Aš galvojau, kad blogiau jau nebus, kad, va, dabar persikelsiu į Balį, į labiau civilizuotesnį kraštą, į taip vadinamą “Dievų salą”, ir visos laukinės nesąmonės baigsis. Bet aš labai klydau Kuo tolyn, tuo Indonezietiški cirkai ir nesąmonės vis dažnėjo ir stiprėjo. Bet apie tai – jau kitose dalyse.