Indonesia 2015 March – V dalis [atvykimas į Labuan Bajo]

2015 m. kovo 14-oji, šeštadienis
Hehe – tai buvo pirmas rytas Indonezijoje, kuomet mane žadino ne iš mečečių sklindančios raudos, o žadintuvas. Kitaip ir būti negalėjo, nes 3 nakties net musulmonai miega Pamiegojęs būčiau ir aš, bet kad nebuvo kada – 4 ryto jau turėjo atvažiuoti mano iš vakaro užsakytas taksi, kuris, žinoma, vėlavo. Visas sutinęs ir dar gerai neatsibudęs nusileidau į viešbučio fojė, galvojau, kad jau taksistas lauks minimum nuo 3 nakties (žinant vietinių meilę turistų pinigams), bet buvau nemaloniai nustebintas – taksisto nebuvo. „Ibis Styles Yogyakarta“ viešbučio registratūroje sėdėjo apsimiegojęs berniukas, kuriam teko atlaikyti mano klausimų laviną – „Kur taxi?“, „Kodėl nėra?“, „Kada bus?“ ir pan Užbėgant už akių, galiu pasakyti, kad stresavau be reikalo – taksas vėlavo gal 10-15 minučių, o su juo tuščiomis Džogdžakartos gatvėmis iki oro uosto nuvažiavau per 20 minučių, tad oro uoste buvau beveik tuo pat metu, kaip ir planavau – kelios minutės po 4:30 nakties. O, va, šioje vietoje per plauką neįvyko didžiausia kelionės tragedija.  Esmė tokia, kad aš su lagaminu ir kuprine kol įsirioglinau į taksi, savo nenuilstamą kelionės palydovą – HX1 fotoaparatą buvau tradiciškai pasikabinęs ant kaklo. Kaip jau ankstesnėse dalyse minėjau – Indonezijos saulė buvo super pikta ir tvieskianti statmenai virš galvos, tad mano sprandas buvo nudegęs ir fotoaparato dirželis nemaloniai jį trynė. Aš sau lengva ranka jį nusiėmiau ir pasidėjau šalia savęs sėdėdamas taksi ant galinės sėdynės. Ir štai Jums situacija – atvažiuoju prie oro uosto, visas dar apsimiegojęs, tamsu, taksi sėdynės buvo iš juodos odos, mano fotoaparatas – taipogi juodas… Na, ir Jūs jau suprantate kur link aš jau suku? Taip, Jūs esate visiškai teisūs – išlipau iš takso, pasiėmiau kuprinę, lagaminą iš bagažinės, sumokėjau 70,000 IDR/šiek tiek virš 5 EUR taksui už kelionę iki oro uosto ir išlipęs patraukiau į oro uostą. Taksas nuvažiavo. Einu sau ir jaučiu, kad kažko trūksta… Apsigraibau save – *#!*$@!* – NĖRA FOTOAPARATO!!!  Vajėzus, kas tada buvo. Viską mečiau ant grindų ir sprinterio greičiu išlėkiau iš oro uosto ieškodamas balto taksi.  O jų ten – tuntai. Visus pralėkiau ir pasileidau link oro uosto išvažiavimo (nes atvažiuojant ir įvažiuojant į oro uostą mašinos turi pasiimti tokį leidimą iš būdelės). Atvirai pasakius, seniai taip bėgęs buvau. Bėgau taip, tarsi mane pasiutęs pitbulis vytųsi.  Lekiu keikdamasis triaukščiais keiksmažodžiais ir jau iš tolo matau prie būdelės sustojusį mano (?) taksą.  Bent jau vizualiai panašus buvo į tą, su kuriuo atvažiavau. Bet jis jau atidavęs savo bilietuką pajudėjo iš oro uosto teritorijos į gatvę. Tai bėgdamas smarkiai įkvėpiau oro iš sušvilpiau taip, kad net suspengė ausyse. Net nežinojau, kad aš taip moku Visos mašinos stovi, į mane žiūri, jaučiu vaizdas buvo geras – lekia raudonveidis indėnas mataruodamas rankomis ir švilpdamas įvairiausias melodijas Dieve, dieve… Bet nuoširdžiai pasakius, man buvo visiškai dzin, kaip aš atrodau ir ką apie mane galvoja kiti. Faktas vienas – žiūriu, kad taksas sustojo ir atsidarė priekinės durys!!! Eina nafik, dar pora sekundžių ir būtų buvę pyzdauskas tikra ta žodžio prasme. Prilekiu visas net karkdamas prie taksisto, o tas jau man tiesia mano fotoaparatą! Aš ten jo vos neišbučiavau, bet jėgų rimtesniam meilės protrūkiui nebuvo. Išlemenęs „Thank you“ paėmiau fotoaparatą ir tada lėkiau atgal prie numestos kuprinės ir lagamino. Kai logiškai pagalvoji, tai tokioje kuprinėje buvo ir pasas, ir pinigai, ir kur kas brangesni daiktai, kuriuos palikau tiesiog gulėti ant grindų (nusimečiau, kad būtų lengviau bėgti). Na, bet protas ateina po laiko Parlekiu – žiūriu viskas vietoje, viskas gerai.  Dieve, net kojos linko nuo įtampos. Tai kaip senukas įėjęs į oro uostą prisėdau nusiraminti ir atsipūsti, nes adrenalinas kunkuliavo kraujyje. Kaip ten sakoma: „Per durną galvą rankos, kojos kenčia“. Tikrai teisinga patarlė
Taip, va, smagiai pradėjau šeštadienį. Po tokių naktinių sprintų miegai išlakstė, net minčių apie juos neliko. Griežtai sau pasižadėjau daugiau šioje kelionėje fotoaparato nuo kaklo nenusiimti, kad ir kaip man jį skaudėtų Kadangi po visų pasilakstymų jau buvo beveik 5 h ryto, pradėjau ieškoti „AirAsia“ check-in‘o. Visgi skrydis jau turėtų būti už mažiau nei pusantros valandos. Dieve, tas Džogdžakartos oro uostas Kauno oro uosto dydžio, bet niekaip nerandu kur priduoti lagaminą. Galvoju, gal dar nuo streso smegenai kraujo pakankamai negauna. Giliai pakvėpavau ir dar kartą viską apeinu – rimtai nėra. O likę pusantros valandos iki skrydžio. Čia, va, vėl prasidėjo indonezijietiški bajeriai, apie kuriuos jau ne kartą minėjau ankstesnėse dienoraščio dalyse. Pradėjau ieškoti kokio nors informacinio punkto, bet jo – nėra. Yra viena skrydžių lenta, kurioje rodomas QZ 8441 „AirAsia“ skrydis Džogdžakarta-Balis, bet kur „dega“ registracijos langelis į skrydį – ten nieko nėra. Blin, nueinu prie „Garuda Indonesia“ check-in‘o, kur registruojama visai į kitą skrydį ir klausiu, kur čia bus registracija į „AirAsia“ skrydį? Mostelėjo man į dvi paskutines check-in‘o vietas ir sako, kad ten. Bet, sakau, kad ten jokio žmogaus nėra, o skrydis bus vos už pusantros valandos. „Nieko nežinau“ man atsakė „Garuda Indonesia“ darbuotoja. Na, gal ir logiška, nes ji negali būti atsakinga už kitų avialinijų tvarką. Bet visiškai nelogiška tai, kad likus pusantros valandos net nepradėta registracija į skrydį! Nueinu prie tų dviejų paskutinių registracijos vietų, ten stoviniavo gal 10 žmonių, rankoje laikančių lapus. Aš atsargiai į juos dėbtelėjau – na, taip – pas kelis rankose buvo „AirAsia“ skrydžio į Balį bilietai. Nusiraminęs, kad ne aš vienas toks, įsitaisiau šalia jų ir aš ir pradėjau rakinėti „Ibis Styles Yogyakarta“ viešbučio supakuotus pusryčius į kelionę.  Net Indonezijoje ar Filipinuose sugebėdavo supakuoti ankstyvus pusryčius, jei tu išvyksti anksčiau pusryčių laiko. Bet, va, neseniai buvusioje kelionėje į Braziliją, 4* Mercure viešbutis Rio de Žaneire to padaryti nesugebėjo. Ir pradėjus aiškintis, kas čia per naujiena bei kodėl negali supakuoti pusryčių, už kuriuos esi susimokėjęs, gauni iš kojų verčiantį atsakymą: „We don‘t do this in Brazil!”  Vat taip, va…
Tiesa, tie supakuoti pusryčiai būna labai juokingi ir „lengvi“. Šįkart į lauknešėlį „Ibis Styles Yogyakarta“ viešbutis įdėjo 200 ml labai saldžių sulčių buteliuką (net neišgėręs išmečiau, per saldu buvo), kažkokį pyrago gabalėlį bei bandelę su džemu. Viskas Fygnia visiška, bet vis šis tas. Betyrinėjant lauknešėlio maišelį, staiga pamačiau ateinančią raudona uniforma „AirAsia“ atstovą, kuris įsitaisė prie vieno iš dviejų check-in‘o langelių. Va, čia tai bent punktualumas – paprastai registracija į skrydį prasideda likus 3-4 valandoms, bet tik ne Indonezijoje – čia registracija pradedama likus 75 minutėms iki skrydžio. Nors, tiesa pasakius, taip vėlavo tik „AirAsia“ registracija. Visos kitos avialinijos jau buvo seniausiai pradėjusios šį procesą. Bet net ir atėjus ta mergaitė labai neskubėjo startuoti. Knisosi, krapštėsi atsisėdus prie langelio, po to atėjo ir jos dar viena kolegė ir likus kažkur valandai ir 5 minutėms pagaliau užsidegė langelis, kad registracija pradedama. Likus 65 minutėms iki skrydžio!!! Normaliai? Blin, būčiau žinojęs iš anksto, tai drąsiai dar valandą laiko viešbutyje pamiegojęs būčiau. 
Galima tokio vėlavimo priežastis paaiškėjo vėliau – gyvenime nebuvau skridęs su tokiu tuščiu lėktuvu. Kol kas mažiausiai užpildytas lėktuvas mano gyvenime buvo 2012 metų sausio 1-ąją grįžtant su Jonuku iš Frankfurto į Vilnių atšventus ten Naujus Metus. Tada „Lufthansa“ lėktuvas, na, buvo užpildytas geriausiu atveju 50%. Bet šis „AirAsia“ reisas šį rekordą gerokai pagerino.  Kadangi skridome su AirBus A320 lėktuvu, o jis, kaip žinia, turi 180 vietų, tai geriausiu atveju buvo užpildytas trečdalis lėktuvo, nes juo skrido tikrai ne daugiau 50-60 žmonių. Ir visus dar taip juokingai susodino lėktuve – viduryje ir šachmatų lentos principu: kas antroje eilėje dešinėje pusėje ir kas antroje kairėje pusėje, bet įstrižai Visas lėktuvo priekis ir galas buvo palikti tušti. Gal dėl to ir vėlavo ta registracija į skrydį, nes nelabai buvo čia ką registruoti? Iš esmės, tai čia dar man labai pasisekė, nes kaip rodė karti patirtis Indonezijoje, tai čia skrendančios avialinijos nesibodi išvis atšaukti skrydžius, jei nesurenkamas pakankamas keleivių kiekis. Ypač tai būdinga buvo „Lion Air“ ir „Batik Air“ oro linijų bendrovių lėktuvams. Man tai buvo nesuvokiama, kaip taip galima elgtis – nusiperki bilietus, susiplanuoji kelionę, o tau tik p*st – ateina pranešimas, kad tavo skrydis atšauktas. Žinoma, jie pasiūlys tau skristi kitą dieną ar kitu laiku, bet tai blin – tai gali kardinaliai pakeisti tavo kelionės planus, tu gali turėti neplanuotų išlaidų ir pan. Kas, beje, man ir nutiko šioje kelionėje.  Bet vietinėms avialinijoms tai visiškai nerūpi. Absurdiška sistema ir totalus klientų negerbimas. Aš buvau apie tai skaitęs prieš šią kelionę internete, kad Indonezijoje lėktuvai skraido kaip nori ir kada nori.  Ir jei po šalies vidų keliauji vidiniais skrydžiais, reikia sau pasilikti „vietos“ neplanuotiems skrydžių atšaukimams, bet, na, nežinau… Internete daug nesąmonių rašoma ir jos retai kada pasitvirtina. Deja, bet VISOS skaitytos istorijos apie Indonezijos nesąmones ir absurdus manęs šioje kelionėje neaplenkė. Deja…

Pakeliui link AirAsia lėktuvo

Taigi, grįžtam prie kelionės iš Džogdžakartos į Balį. Pranešus, kad jau vartai atidaryti, aš net nustebau, kiek mažai žmonių prie jų susirinko. Pasisekė apskritai, kad šis skrydis nebuvo atšauktas. Nuotraukoje kairėje matosi, kiek žmonių eina link lėktuvo.  Matosi ir tai, kad Indonezijoje vėl lyja!!! Welcome to Indonesia, my friend! Kadangi vakar mums labai pasisekė ir nelijo apskritai, tai šiandien pradėjo pilti nuo pat ryto. Ir pylė, kaip vėliau rašė Viktorija, visą dieną. Dieve, kaip laiku išsinešdinau iš tos Javos salos ir jos neprognozuojamo oro!  Nes nuoširdžiai sakau – neįsivaizduoju ką būčiau veikęs visą dieną viešbutyje, jei taip, va, liję būtų nuo ryto iki vakaro. Pačiu laiku išskridau. Skrydis į Balį truko nepilną valandą ir pradėjus leistis su dideliu džiugesiu pastebėjau, kad bent čia yra saulėta!  Prisiminiau kaip vakar Viktorija vakarojant pasakojo, kad Javos saloje, kur yra Džakarta ir Džogdžakarta, lyja, turbūt, dvigubai daugiau, nei visai šalia esančiose Balio ar Lomboko salose. Žinoma, tai nereiškia, kad Balyje nėra lietaus apskritai, nes Indonezija ir lietus yra sinonimai
Atvykęs į Balio oro uostą netrukau pastebėti, kad jis yra kokius 10 kartų modernesnis nei Džakartos ar Džogdžakartos oro uostai. Maža to, jis man pasirodė netgi gražus!  Išcackintas ir nugludintas, rodos, kiekvienas čia kampelis ir viskas tiesiog alsavo prabanga ir švara, kas iš principo nėra būdinga Indonezijai. Aš tuo metu kvailai apsigavęs pradėjau net straksėti iš laimės: „Kaip čia gražu!“  Ir tikrai buvo gražu, nes oro uostas ir jo prieigos atrodo tikrai pritrenkiančiai. Prašau, tai patvirtinančios nuotraukos:

Tik atskridus turi praeiti pro tokius improvizuotus šventyklos vartus

Oro uoste esančios mini šventyklėlės

Ngurah Rai tarptautinis Balio oro uostas

Užrašas tieš įvažiavimu/išvažiavimu iš Balio oro uosto teritorijos

Balio oro uosto dekoracijos

Trumpai tariant – oro uostas įspūdingas. Bet tai ir yra viskas, kuo gali pasigirti Balis. Apie Balio spindesį ir skurdą papasakosiu kitose dalyse, kuomet jau pasakosiu apie šią nepelnytai populiarią salą. O šiandien aš Balyje buvau tik „tranzitu“, nes turėjau vos 4 valandas tarp skrydžių iš Džogdžakartos į Labuan Bajo. Tiesa, tos 4 valandos, o gal tiksliau – valanda, kuri buvo praleista maklinėjant aplink oro uostą, nuteikė optimistiškai.  Deja, bet labai skaudžiai visi Balio lūkesčiai vėliau buvo sudaužyti. Jau tada pasimatė pirmieji Balio tikrojo gyvenimo pranašai, kuomet nuėjus prie lauke stovinčių bankomatų išsiimti pinigų (nes buvau skaitęs ir tai buvo tiesa, kad Labuan Bajo grynųjų pinigų niekur nenusiimsi), prie jų pamačiau lakstančius didelius tarakonus Ten viena siauraakė turistė juos pamačius taip suspiegė, kad net visi taksistai sužiuro – galvojo, kad gal juos kviečia privažiuoti Žodžiu, faktas buvo toks, kad norint pasiimti pinigų, reikėjo kojomis praspardyti tarakonus ir tik tada nusiėmiau maksimalią pinigų sumą Indonezijoje – 2,5 milijono (!!!) rupijų. Tai yra maksimumas, daugiau nusiimti vienos operacijos metu tiesiog neįmanoma. Įdomu kiek tai yra eurais arba litais? Su visais kortelių mokesčiais ir išgryninimo mokesčiais, 2.500.000 rupijų buvo lygiai 182,44 EUR. Tiek buvo nuskaičiuota iš mano SEB kortelės. Indonezijoje ypač lengva tapti milijonieriumi!
Grįžtant atgal į oro uostą, buvau vėl kontratakuotas vietinių taksistų. Puolė jie mane kaip skėriai tiek einant į priekį, tiek grįžtant atgal. Vadino ir draugu, ir sūnum, ir kaip tik dar nešaukė, kad tik lipčiau į jų mašinas.  Kaip jau minėjau – Balyje nėra jokio viešojo transporto. Ir atvykęs čia esi priverstas naudotis šių reketininkų paslaugomis. O jie už tai plėšia šimtatūkstantines sumas iš pasimetusių turistų.  Mafija, jie taip ir vadinami. Tarkim, iki tos pačios Kutos, į kurią nueiti nuo oro uosto užtrunki 20-30 minučių pėstute, taksistai nesibodi prašyti 200,000 ar net 400,000 rupijų (priklausomai nuo to, kaip turistas gaudosi vietinėse kainose). Graudu, bet toks jau tas Balis. Žinoma, gali derėtis, bet tos derybos gali trukti ir valandą, ir dvi. Ir jos be galo vargina, kuomet tu stovi vienas ar dviese, o apie tave supuola dešimtys taksistų ir traukia iš rankų lagaminus kviesdami sėstis pas juos. Ne kiekvienas, oi ne kiekvienas sugebėtų tada išlikti šalto ir blaivaus proto
Visa laimė, šiandien dar niekur iš oro uosto važiuoti nereikėjo, tai dar palyginus ramiai praėjau visus taksistus ir grįžau į oro uostą.  Buvo likusios 3 valandos iki skrydžio į Labuan Bajo, tai, galvojau, ramiai sau priduosiu lagaminus, praeisiu patikras ir pamaklinėsiu po Duty Free zoną. Hehe, kaip ir visada šioje kelionėje, tai aš klydau. Ir labai smarkiai. Net nežinau, nuo ko pradėti pasakoti. Gal pradėsiu nuo to, kad bilietus į Floreso salyne esantį Labuan Bajo nusipirkau su patikimiausiomis ir nacionalinėmis Indonezijos avialinijomis – „Garuda Indonesia“. Bilietai buvo brangiausi, komfortas didžiausias ir jos neatšaukinėja taip dažnai savo skrydžių kaip kitos avialinijos. Rašau ir veidą iškreipia kreiva šypsena Dieve, koks naivus buvau Nors kita vertus – ar aš turėjau kitą pasirinkimą? Nes jau stebėdamas išvykimo švieslentę prie skrydžių į Labuan Bajo su „Lion Air“ bendrove raudonai švietė užrašas „Cancelled“. Aš savo skrydžio su „Garuda Indonesia“ nemačiau, bet kadangi jau iš tolo švietė šios bendrovės registracijos staliukai, tai aš pas juos ramiausiai ir nuėjau priduoti lagamino ir sužinoti išvykimo vartus. Lagaminą priėmė, bilietus atspausdino, bet ties vartų informacija buvo tuščia. Aš iškart ir klausiu, tai kokie išvykimo vartai? Man su ranka užrašė: „1 C“. Okay, ramiai sau praeinu patikrą, pamaklinėju po Duty Free zona smalsiai apžiūrinėdamas Balio visokius suvenyrus ir netikėtai sau net pačiam ten sutikdamas 3 lietuvius Pagyvenusį dėdę su žmona ir jos drauge, dėl kurios jis man vėliau labai skundėsi, kad „kokia nenormali boba“ Dabar tiksliai nepamenu kur jie skrido, dar tikrai ne namo, bet jie jau buvo „atsikandę“ Balio ir vietinių reketo. Papasakojo kaip visur yra skalpuojami turistai, kartais net piktai, bet kaip viena iš moteriškių išsireiškė, kad: „Ak, kokios gražios čia šventyklos, ypač ta ant vandens“. Na, na – patikrinsim, bet vėliau. Dabar mano kelionės tikslas buvo komodo drakonai arba taip vadinamieji varanai. Paklausiau, gal jiems teko juos jau pamatyti, tai sakė, kad ne. Moteriškės bijo tų gigantiškų ir nuodingų driežų, tai jie keliauja per šventyklas ir pliažus. Dar vėliau tas draugiškas tautietis pasiskundė, kad niekur Indonezijoje neįmanoma gauti išgert Tik Balyje pagaliau rado alkoholio, bet ir tai – tik keliose parduotuvėse.  Informacija buvo išsaugota pas mane atminties diske, o po to su jais atsisveikinom, nes prasidėjo jų laipinimas į lėktuvą. Toks lyrinis nukrypimas: atrodo, lietuvių yra tik 3 milijonai (ar 2,7 mln. kaip nauja informacija skelbia). Na, bet tai fakto nekeičia – mūsų yra mažai. Tikrai mažai. Bet VISOSE absoliučiai kelionėse aš juos sutinku.  Ar tai būtų Brazilija, ar tai būtų Tailandas, ar tai būtų Indonezija, ar tai būtų Filipinai ir t.t. Nebuvo nė vienos kelionės, kad nesutikčiau lietuvių Nors nusibastai, rodos, į tolimiausius planetos kampelius, bet net ir juose išgirsti šnekant lietuviškai. Įdomu, tiesa?
Na, o nuo šios vietos prasideda tikros indonezijietiškos linksmybės! Tiems lietuviams išskridus sukrutau žiūrėti, kad jau tuoj, tuoj bus ir manasis skrydis į Labuan Bajo! Ant bilieto Boarding Time buvo nurodytas 10:25, o skrydis 10:45 h. Rekomendavo būti prie vartų bent jau prieš pusvalandį, t.y. 10:15 h ryto. Viskas gražu ir logiška? Tikrai taip, tik, vat, ką daryti, kai išvykimo tablo oro uoste tavo skrydžio net nerodo?

Skrydžio GA-7036 į Labuan Bajo… nėra!

Ir ką, va, Jūs darytumėte mano atveju?  Gerai, kad paskutinę akimirką darbuotojos, kuri priėmė lagaminą, paprašiau ranka užrašyti vartus ir ji užrašė „1 C“. O jei to nebūtų užrašyta? Kas tuomet? Balio oro uostas, tai ne Džogdžakartos oro uostas, kurį apeiti gali per 2 minutes ir patikrinti kiekvienus vartus. Balio oro uostas jau didelis ir nueiti nuo vieno galo iki kito užtrunki, turbūt, 15-20 minučių. Indonezijietiška tvarka yra tragiška, net nežinau ar yra blogesnių pasaulyje, nebent gal kokioje Afrikoje. Ir žinote kas linksmiausia? Kad nuėjus apie 10 h ryto prie 1C vartų ten randi… 0 žmonių. Vartai uždaryti, žmonių nėra, pasiklausti – nėra ko. O laikas eina… Pradėjau nervintis ir keikti Indoneziją, bet po to, žiūriu, atėjo toks berniukas ir atsisėdo prie vartų. Aš prie jo kaip vilkas prišoku su savo „Garuda Indonesia“ bilietu ir klausiu – ar iš čia bus skrydis. Jo atsakymas mane užmušė: „Nežinau“.  Okay, sakau, tai kaip man tai sužinot? Jis man: „Nežinau, bet nuo 1C vartų tikrai nebus jokio skrydžio“. Hehe 😀 Normaliai… Likę 20 min iki laipinimo pradžios, o iš kur skrisim – neaišku. Tai aš jam ir sakau: „Kas čia per tvarka? Tai iš kur man žinoti, kur prasidės laipinimas???“ Jis man sako: „Tai nueik prie kitų vartų paklausti, prie 2A“. Aš dantimis grieždamas nueinu prie 2A vartų. Ten kaip tik baigėsi laipinimas į kažkokį skrydį. Sėdi ten vėl kažkoks bachūriukas, kurio klausiu, iš kur bus mano skrydis į „Labuan Bajo“? Atsakymas buvo toks, kad vos į snukį netrenkiau: „Tai pasižiūrėk į tablo, ten turi būti parašyta“.  Aš ten sėdinčio berniuko vos už pakarpos neištempiau, kad man jis tame tablo parodytų kur yra nurodytas šis skrydis. Kadangi aš ten sunkiai jau tvardžiausi, tai jis per raciją su kažkuo ten susisiekė, pakalbėjo savo paukščių kalba ir man sako: „Pone, eikite prie 1A vartų, ten jau vyksta laipinimas“.  Keikdamasis nulekiu prie 1A vartų, nes jau ir laikas spaudžia ir matau, kad ten visa eilė žmonių susirinkus, kurie leidžiami pro vartus. Atsistoju laimingas, jau, rodos, vargai baigti, bet nifyga!!! Žiūriu, kad mane čia laipinami žmonės skrydžiui į Luawesi salą!!!  O kur Komodo salos??? Užlaikęs visą eilę prisikabinau prie ten esančių darbuotojų ir rodydamas savo bilietą klausiu – ar čia mane nuskraidins į Labuan Bajo? Atsakymas logiškas: „Ne“. Jaučiu, kad mane tuoj, tuoj nuraus.  Susitvardęs iš paskutiniųjų klausiu – „Tai kur man eiti?“ Atsakymas užmušė: „Prie 2A“ vartų. Tai, sakau, kad aš ten jau BUVAU!!! Tai man sako, kad skrydis pakeistas ir jis bus vykdomas nuo 2A vartų. Kadangi už manęs buvo žmonių eilė, kuri stovėjo ir kantriai laukė, kol aš baigsiu savo klausimus, tai nutariau neverta ten kelti scenos ir pamėginti grįžti prie 2A vartų. Atlekiu prie jų, nes jau buvo 12:30 kažkur ir laipinimas teoriškai turėjo būti prasidėjęs į mano skrydį, ten jau sėdėjo KITAS bachuriukas, ne tas, kuris buvo anksčiau ir nieko nežinojo.  Neturiu iš ko rinktis – prieinu prie jo ir rodau bilietą klausdamas ar iš čia bus skrydis į Labuan Bajo. Jis man rodo, kad eičiau prie 1C vartų, nes jie užrašyti man ant bilieto. Jis rizikavo tuojau pat sulaukti smūgio į veidą, nes mane jau užp*so galutinai Balio oro uosto tvarka. Pakėlęs balsą jį aprėkiau ir pasakiau, kad nustotų mane siuntinėti ir kad mane jau antrą kartą atsiuntė prie 2A vartų.  Jis tada susisiekė su kažkuo ir sako: „Taip, pone, skrydis bus iš čia. Palaukite“. Iš vienos pusės – palengvėjo. Bet iš kitos – kaip galima juo pasitikėti, nes virš vartų nedega jokia informacija, kad iš čia bus skrydis į Labuan Bajo? Taip gali likti ant ledo ir išvis niekur neišskristi. O jau ir laikas, nes skrydis buvo numatytas 10:45 h. Aš prie to berniuko priskretau kaip erkė tada ir sakau: „Tai jei sakai, kad skrydis bus iš čia, tai kur jis? Jau turėjo prasidėti laipinimas, o jo nėra, net lėktuvo privažiavusio nėra???“. Jis, matėsi, sunkiai net suprato, ko aš jo klausiu, vis per raciją su kažkuo bandė susisiekti, kol atbėgo kažkokia moteriškė, kuri man liepė palaukti, tipo, lėktuvas iš Labuan Bajo vėluoja atskristi, bet jis atskris ir tikrai laipinimas bus nuo 2A vartų.  O aš klausiu, tai kur, tada, užrašas bent jau virš vartų, kad čia bus laipinimas į Labuan Bajo? Kas čia per bardakas??? Ji ten galvą palinksėjo ir oba – virš vartų nušvito užrašas „Labuan Bajo“ su nurodytu mano skrydžio numeriu GA7036. Ir tai įvyko kažkur 12:50 h, t.y. jau 5 min vėliau, nei lėktuvas turėjo pakilti!!! Kas įdomiausia, tai oficialiose švieslentėse ir kabančiuose oro uoste televizoriuose jo ir toliau nebuvo. Normaliai? Welcome to Indonesia, my friend!

Prisėdęs Facebook’e parašiau viską, ką tuo metu aš galvojau apie Indoneziją

Šiek tiek apsiraminau tik pradėjus rinktis žmonėms prie vartų. Nežinau kaip jie sužinojo, kad būtent nuo šių 2A vartų bus vykdomas skrydis į Labuan Bajo, gal paprasčiausiai ėjo pro vartus, kol pamatė šviečiantį šį mano iškovotą užrašą, bet faktas vienas – kad jau nebuvau vienas skrendantis šiuo reisu.  Kas įdomiausia, tai niekas nestresavo taip kaip aš. Gal jau pripratę jie buvo prie tokių bajerių? O gal šiaip pacifistai? Nes man neįsivaizduojama kaip galima būti tokiems ramiems, kai skrydis jau teoriškai turėtų būti išvykęs, švieslentėse tokio skrydžio išvis nerodo, o tu sau ramus maklinėji po oro uostą…

Vaizdai pro Balio oro uosto langus – šio oro uosto pagal dekoracijas ir papuošimus nesumaišysi su jokiu kitu oro uostu pasaulyje

Sėdžiu, laikas sau bėga, lėktuvas vėluoja beveik valandą laiko, niekas niekur neskuba, informacijos nulis – nei kada tas lėktuvas bus, nei ar išvis bus – tokia Indonezijos oro uostų realybė.  Kas, va, nori išmokti gyventi neskubėdamas, rekomenduoju apsilankyti Indonezijos oro uostuose. Ten viskas visiems dzin ir esi tik pats savo likimo kalvis. Eisi, ieškosi, kovosi – gal ir išskrisi.  Kitu atveju – net ir esant „Duty Free“ zonoje galite joje taip ir pasilikti
Žodžiu, po geros valandos įvyko stebuklas – atidarė staiga vartus ir paskelbė apie laipinimą į lėktuvą skrendantį į Labuan Bajo! Ta proga dar reikėjo ir šampano iššauti, tik, va, bėda – Indonezijoje alkoholiu neprekiauja.  Nepasisekė… Praėjęs vartus patraukiau su keliais į Labuan Bajo skrendančiais žmonėmis link lėktuvo. Taip, aš nesuklydau rašydamas – keliais žmonėmis. Nes jei į Balį iš Džogdžakartos skrido 50-60 žmonių, tai iš Balio į Labuan Bajo skrido gal 30 žmonių viso.  Skirtumas tame, kad šis lėktuvas buvo žaislinis: ATR 72-600 propelerinis lėktuvėlis turintis 70 vietų. Niekas Boeing‘ų ar AirBus‘ų į dangų nekėlė tokia nepopuliaria kryptimi. Keletas nuotraukų lėktuvo viduje ir prie lėktuvo:

Prie ATR72-600 lėktuvo Balyje

ATR72-600 lėktuvo viduje buvo tik keli žmonės

Reikia pripažinti, kad įlaipinimas į lėktuvą tetruko gal maksimum 10 minučių. Normalu, kiek čia to laiko tereikia susodinti 20-30 žmonių į lėktuvą Na, ir po to lėktuvas pajudėjo pakilimo tako link. Buvo labai keista ir juokinga stebėti visai šalia pakilimo tako dirbančius ir kažką kasančius vietinius. Video net pajuokavau, kad bulves sodina

Nors skrydžio atstumas nuo Balio iki Labuan Bajo salos panašus į nuskrendamą atstumą nuo Džogdžakartos iki Balio, bet šįkart kelionė truko pusantro karto ilgiau. ATR72-600 lėktuvas teišvystė 500 km/h greitį skrydžio metu (tikrinau net kelis kartus su mobilia programėle). Kelionė labai neprailgo, nes kėdės šiame lėktuvėlyje buvo gerokai patogesnės, nei tradiciniuose AirBus lėktuvuose. Kadangi kėliausi anksti, diena buvo labai intensyvi ir daug nervų kainavusi, tai beveik visą valandą ir miegojau, kol nepradėjo lėktuvas leistis. O nusileidom į tikrą Indonezijos kaimą Čia tas pats, kaip skristi lėktuvu iš Kauno ir leistis Puskelnių kaime Marijampolės rajone Tik, žinoma, Puskelnių kaimas neturi tokio gamtovaizdžio bei tokių pakrančių, kurias turi Labuan Bajo. Bet užmerkus akis į tai, daugiau viskas panašu – lygiai tokie patys vienkiemiai, vienišos trobelės ir oro uostas su mūsų vieninteliu nusileidusiu lėktuvu. Tiesa, video pabaigoje akylesni stebėtojai gali užmatyti stovintį vienišą dvivietį propelerinį lėktuviuką, turbūt, priklausantį vietiniam kaimo seniūnui

Išlipus iš lėktuvo, turbūt pirmą kartą šioje kelionėje, pajutau džiaugsmą širdyje. Kas jį tiksliai iššaukė – nežinau, bet pasidarė smagu – visai kaip atvykus pas močiutę į kaimą Aplink džiunglės, visur žalia, esi toli nuo civilizacijos, tas pats oro uostas – visiškai be langų ir tuo metu akivaizdžiai restauruojamas. Ir tu čia stovi atskridęs. Nežinai nei ko laukti, nei kas toliau bus.

Džiaugsmingai nusiteikęs atskridau į Indonezijos kaimą

Viskas be langų, viskas dar tik statoma

Vienetiniai turistai išlipę iš lėktuvo

Tiesa, atskridus dangus neramino – labai jau tamsūs ir žemi debesys „kabėjo“ virš kalnų. Laimė, kad lyti tuo metu taip ir nepradėjo.  Oro uosto viduje buvo nežmoniškai karšta ir nebuvo kuo kvėpuoti.  Oro kondicionierių čia niekada nebuvo ir, turbūt, nebus. Todėl tik sulaukęs lagamino puoliau į lauką – ten bent jau vėjelis šioks toks pūtė. Tiesa, dar reikėjo išspręsti vieną dilemą – kaip nuo Labuan Bajo arba kitaip Komodo oro uosto nusigauti iki miestelio centro. Dar Lietuvoje buvau atsispausdinęs žemėlapį kur eiti ir kaip eiti, bet žingsniuoti tuos 3-4 km esant tokiam karštam ir drėgnam orui kažkaip nesinorėjo. Oro uosto viduje buvo vos vienas kioskelis (jei taip jį galima pavadinti), kuriame buvo pardavinėjami gėrimai ir buvo užrašas „TAXI“.  Paklausus kainos, ji šokiravo – 60,000 rupijų už 3 km pavažiavimą? Jūs gal juokaujat? Tiesa, tuo metu stebėjau tokių europiečių porelę skaisčiai nudegusiais sprandais (visai kaip mano). Jie blaškėsi taipogi po oro uostą ir kalbėjo su kažkokia moterėlė taipogi iš mūsų lėktuvo. Galvojau jei taip visiems 4 susimesti, tai ta 60,000 rupijų kaina nėra tokia didelė. Pasistengiau prisijungti prie pokalbio, paklausti ką jie galvoja, bet akivaizdžiai jiems aš nerūpėjau. Tad spjovęs nusprendžiau eiti pėstute. Nenumirsiu tuos 3 km paeidamas Bet 60,000 IDR tikrai nemokėsiu vietiniams plėšikams už 5 min pavažiavimą.  Žinoma, pradėjus eiti su lagaminu nuo oro uosto, prišoko net 3 berniokai ir pradėjo man siūlyti savo paslaugas. Visų kaina vienoda – 50,000 rupijų (šiek tiek pigiau, nei oro uoste). Aš užsispyriau ir sakiau, kad daugiau 20,000 rupijų nemokėsiu. Ir taškas. 2 atšoko, o vienas, atkakliausias, liko. Jis man pradėjo sakyti, kad už 20,000 rupijų niekas manęs neveš ir pan. Tai aš jam ir sakau, kad ne problema, aš tuos kelis kilometrus nueisiu pėstute. Jis juokdamasis sako, kad nebus komfortiška, kad reikės lipti į kalną ir vėliau leistis nuo jo (nemelavo), kad suprakaituosiu ir pan. Aš sutikau su juo, bet pasakiau, kad 50,000 rupijų kaina yra nelogiška už tuos kelis kilometrus, kad aš Džogdžakartoje šį rytą už nuvažiuotų 12 km kelią sumokėjau 70,000 rupijų.  Tai jis tada, savo ir mano nelaimei, paklausė, ar aš rytoj imsiu turą po salas. Žinoma, kad imsiu, kas per klausimas!? Tai jis tada ir sako, kad gerai, nuveš iki viešbučio už 20,000 rupijų, bet tada turėsiu imti turą per jį. Tipo brangiau nekainuos, jis visus pažįsta tame kaime ir parinks patį geriausią variantą. Nereikėjo man sutikti, oi nereikėjo… Nes čia pats savanoriškai užsinėriau kilpą ant kaklo. Bet aš, kaip jau supratot, sutikau. Aš kažkaip pagalvojau, kad dzin, ką jis čia šneka, atveš iki viešbučio, atiduosiu jam 20,000 rupijų ir atsisveikinsim. Deja, bet taip tik aš galvojau.  Žodžiu, sėdau pas jį į mašinuką ir pradėjom važiuoti iki viešbučio. Turiu pastebėti, kad tie 3-4 km nuo oro uosto būtų man tikrai prailgę – nes tikrai tai į kalną reikėjo gana statų važiuoti, o po to leistis statmenai žemyn ir pan. Na, bet kadangi buvau ratuotas, tai greitai atvažiavom į miestelio centrą. O jis, kaip tyčia, veža ne prie viešbučio, o į prieplauką. Su visais lagaminais. Klausiu: „Ką tu čia darai?“ Tai jis man sako, kad iškart parodys laisvas rytojaus turams valtis ir pan. Galėsiu išsirinkti kas patinka ir pan. Hmn, na, bandom.  Atvažiavom, išlipom, vaikštom tarp prišvartuotų laivų, o jis ir aiškina privalumus. Man jie ir taip aiškūs, mane domina tik kaina. Tai kaip šovė, aš vos aparpuolio negavau – 5 MILIJONAI rupijų už 2 dienų turą!!! Su kitu, didesniu ir gražesniu laivu – 7 milijonai!!! Hehe, aš tiek net pinigų su savimi net neturiu! Sakau, kad gerai, užtenka, prisižiūrėjau tų laivų, varom į viešbutį. Tai jis: „O tai kurį rezervuojat?“ Sakau, kad jokio. Reikia pailsėti ir pagalvoti Okay, grįžom į mašiną, atvežė iki rezervuoto „Green Hill Boutique Hotel“ viešbučio, iššokęs užnešė lagaminą aukštais laipteliais iki registratūros – paslaugumas neišpasakytas. O mane tokie dalykai iškart gąsdinti pradeda, nes jau Aziją aš šiek tiek pažįstu – kuo vietinis paslaugesnis ir daugiau šypsosi, vadinasi tuo daugiau jam permoki. Auksinė taisyklė, kuri dar NĖ KARTO nepavedė. Aš jam noriu sumokėti jo uždirbtus 20,000 rupijų ir atsikratyti amžiams, tai neima parazitas. Tipo, aš dar turo per jį nerezervavau. Nu, blin, atsiprašant… Sumaliau, kad aš dar nežinau ko noriu, einu į kambarį pailsėti, nusiprausti ir pan. Tai jis šypsosi ir sako: „Be problemų, aš palauksiu“.  Nu pypiec, atsiprašant… Nei aš noriu, kad tu manęs lauktum, nei ką. Nueinu į kambarį savo rezervuotame „Green Hill Boutique Hotel“ viešbutyje, kambarys bilekoks, su medinėmis kietomis lovomis, į kurias dar koją nusimušiau baisiausiai, bet skausmą greitai pamiršau – pasijungęs į paštą sužinau tokią naujiena, kad net žagtelėjau…  Pasirodo, gavau VAKAR laišką iš kažkokio Fany Radianto, kuriame rašoma (cituoju):

Dear Customers
We are from Garuda Indonesia Branch Office Labuan Bajo, would like to inform that Your flight on 16 Mar 2015 from LBJ to DPS by GA 7029 has been changed. Originally departure at 16.50 change to Flight Number GA7027 departure at 14.15, please check in at 13.00, thank you.
your book reffence: ZECBN2
thank you for the understanding and we apologize for this uncomfortable.
Regards,
Garuda Indonesia

Iš pat pradžių pagalvojau, kad čia kažkoks bajeris, bet, pasirodo, kad ne – nurodytas ir mano rezervacijos numeris, viską. Kas svarbiausia, tai laiškas buvo atsiųstas dar vakar, bet šiandien registruojantis skrydžiui į priekį, bobelė sėdinti Balio oro uoste NĖ ŽODŽIO nepasakė apie tai, kad poryt būsiantis mano skrydis atgal yra atšauktas.  Ir išvis – buvau informuotas apie tokius kardinalius pasikeitimus tik elektroniniu laišku! Žinant, kad tai – Indonezija ir tik per laimingą atsitiktinumą aš jį perskaičiau, tai man belieka spėlioti, kas būtų buvę, jei aš jo, va, taip būčiau ėmęs ir neperskaitęs. Nes atostogų metu aš tikrai ne kasdien tikrinu savo paštą. O tokius neaiškius laiškus kaip iš “Fany Radianto” išvis trinu paprastai net neatidaręs. Jau matau tą vaizdą akyse – nuvarau į oro uostą kovo 16-os vakare, o mano skrydžio… nėra!  Ir ačiū už dėmesį, buvo malonu. Ne, aš be žodžių buvau, esu ir būsiu apie Indonezijos servisą ir jų teikiamas paslaugas šalies viduje. Košmarų košmaras. Žinoma, skaitytojams gali pasirodyti mizeris tas skrydžio atkėlimas nuo 16:50 iki 14:15. Bet pasakysiu tiek, kad šios 2,5 valandos man grubiai kainavo beveik milijoną rupijų.  Jei tiksliai – 800,000 rupijų, kas yra kažkur 60 EUR. Kodėl? Viskas paprasta – dienos turai po aplinkines salas grįžta į uostą apie 16-17 h. Kai lėktuvas išskrenda 16:50, galima rizikuoti grįžti 16 h ir po 10 min atsidurti oro uoste. Bet kai lėktuvas išskrenda 14:15 h, tai… Tada iškart sugriūna visas kelionės planas, nes iš turo po salas turi grįžti 13 h, t.y. per patį vidurdienį. O tai iškart reiškia ką? Kad NEGALI imti kombinuotų turų su kitais žmonėmis, t.y. “shared” tipo, kuomet laivą nuomojies su dar keliais žmonėmis. Ir kiti žmonės normalu, kad nenori grįžti 13 h, kai paprastai grįžtama 16-17 h. Ir ką dabar daryti?  Mane ši naujiena išvis išmušė iš vėžių, o čia kur buvęs, kur nebuvęs atlėkė tas bachūriukas, kuris atvežė nuo oro uosto klausdamas, ką aš nusprendžiau. O pas mane galvoje – tuščia kaip pas blondinę. Tikrai nežinojau tuo metu nei ką daryti, nei ko imtis. Visas Labuan Bajo planas žlugo per vieną suknistą laišką iš „Garuda Indonesia“!  Tam vietiniui viską papasakojau, tai jo patarimas, žinoma, buvo „geriausias“: tipo imti privatų 2 dienų turą ir valtis tikrai į uostą sugrįš iki 13 h. Taip, taip, ir sumokėti už tokį turą 5 milijonus rupijų. O plius aš ir šitą viešbutį neapdairiai buvau rezervavęs su nuskaitytais pinigais 2 paroms. Aš susierzinęs jam iškart pasakiau, kad jis gali baigti svaigti apie 5 ar 7 milijonus už tuos laivus, nes niekas jam tiek nemokės. Jis man vėl: „O kiek tu nori mokėti?“ Nu blin, sakau, kad kokius 1,5-2 mln. (kaip lengvai aš „mėčiausi“ milijonais tenai) už 2 žmones Tai jis pradėjo aiškinti, kad už tiek išeina labai geras VIENOS dienos turas. Dviejų – niekaip. Aš pradėjau galvot, kad gal man užteks to vienos dienos turo, dzin.  Bet paaiškėjo, kad per jį aplankyti Rinca ir Komodo salas per vieną dieną neišeis, nes jos yra labai toli viena nuo kitos. Gal ir pavyktų suderinti ankstesnį išvykimą ir vėlesnį grįžimą, bet tada ir kaina bus didesnė. Esmė tokia, kad su juo kalbėdamas išvis susimaklinau ir nieko pradėjau nebesuprasti: nei ką mes šnekam, nei apie ką šnekam. Tik milijoninės sumos keičiasi ir tiek. Plius dar ir galvą pradėjo skaudėti nuo tokios debiliškos dienos Indonezijoje.

Labuan Bajo panorama nuo viešbučio terasos

Prie viso to pamačiau šalia prisėdusius (mes kalbėjome viešbučio terasoje) tą pačią raudonodžių porelę iš oro uosto!  Pasirodo, jie apsistojo tame pačiame viešbutyje kaip ir mes!  Kurmi, tikrai galėjom gi kartu atvažiuoti iki viešbučio sutaupydami pinigų, bet oro uoste buvo labai arogantiški abu. Vėliau supratau kodėl. Tam vietiniui sakau, kad aš nieko nebesuprantu apie ką mes šnekam (nelabai ir melavau iš tikro) ir pasiūliau susitikti už valandos. Sakiau, per tą laiką pasivaikščiosiu po miestelį per turų agentūras ir pasiaiškinsiu, ką čia galima pamatyti ir bus lengviau vėliau šnekėti. Viskas čiki, sutarėm už valandos susitikti, o tada antrą kartą priėjau prie tos porelės. Jie kaip tik viešbučio terasoje susėdę diskutavo, ką čia pamatyti ir kurį turą rinktis.  Prisėdau prie jų, susipažinau, paaiškėjo jų arogantiškumo paslaptis – buvo iš Australijos (atsimenate, tikiuosi, apie tas 3 mergužėles speed-boat‘e pasakojime apie Tailandą?). Sakau, kaip tik australas – taip pasikėlęs.  Na, ne esmė, dabar man šių australų reikėjo kaip niekada. Aš jiems ir sakau, kad: „Davai susiorganizuojam bendrą turą?“ Imam už tuos 3-4 milijonus dviejų dienų turą ir viskas. Kainuos kiekvienam po mažiau nei “limoną”. Pasidalinsim, gausis visai padori suma.  Susidomėjo. Bet aš juos iškart nuliūdinau pasakydamas, kad mes privalome grįžti atgal poryt 13 h dienos, nes atkeltas lėktuvo reisas į 14:15 h. Ši naujiena jiems, žinoma, nepatiko, tai sutarėm, kad išeinam kol kas į miestą pasižiūrėti kitų pasiūlymų, o po to susitikę pasikalbėsim ir nutarsim ką ir kaip darysim.
Žinoma, tas „išėjimas į miestą“ yra labai sąlyginė sąvoka, nes realiai Labuan Bajo yra viena gatvė besitęsianti palei krantą, kurioje verda gyvenimas. Visoje gatvėje – vien turų agentūros su savo pasiūlymais aplankyti varanus arba komodo drakonus kaip vietiniai vadina didžiausius driežus Žemėje. Tai australai nusuko į kairę, aš nusukau į dešinę ir pradėjau fotografuoti aplinką Nes toje pagrindinėje gatvėje vaizdas atrodė kaip iš filmų: gatvėje laksto palaidi šunys, kapstosi vištos, šalia stovi ant plytų paremtas mašiniukas Egzotika…

Remontuojamas automobilis

Visumoje miestelio atmosfera man patiko

Aptrešusios turų agentūros

Centrinė miestelio gatvė

Užėjus į aptręšusias turų agentūras (vienoje teko net žadinti ant stalo užmigusią merginą ) apsispręsti nepasidarė lengviau. Pagrindinė problema buvo ta, kad mano norų net ir jie nesugebėjo patenkinti. Aš būtinai norėjau apsilankyti (ir ne be reikalo) Komodo saloje. Jos lankymas yra įtrauktas tik į 2 ar 3 dienų turus. Aš jų iš pat pradžių kračiausi, nes turėjau rezervavęs viešbutyje 2 naktis, o ir nakvynė laive, supantis ant vandenyno bangų, manęs visai nežavėjo.  Galima, žinoma, nuvykti ir per vieną dieną į Komodo salą, bet tada daugiau nieko nepamatai, nes, tipo, ten reikia ilgai plaukti. Ir kadangi tai būtų netradicinis turas, tektų vėl imti individualų (brangesnį) išplaukimą. O aš, žinoma, norėjau pamatyti ne tik šią salą, bet ir Rinca bei būtinai – pasnorkelinti su rajomis! Visa tai vienos dienos ture man niekas negalėjo pasiūlyti ir kartojo tą patį, ką ir tas iš oro uosto atvežęs bachūriukas – tai neįmanoma.  Okay, neįmanoma, tai neįmanoma, bet ar galima tai pamatyti imant 2 atskirus dienos turus? Vėlgi – neįmanoma. Norint pamatyti Komodo salą, reikia imti 2 dienų turą su nakvyne laive (taip sutaupoma laiko). Bet tai kaip mano viešbutis? Taip išeina, kad aš jį rezervavau be reikalo? Bet ne tik tai buvo problema – imti 2 dienų/1 nakties turo su kitais žmonėmis, kad būtų pigiau, aš negalėjau, nes antrą dieną 13 h privalėjau grįžti į Labuan Bajo (sušiktos Indonezijos avialinijos!!!). Klausimas: ką daryti? Kaip matote, buvo totalus chaosas ir niekas man netiko, aš buvau situacijos įkaitas. Kažko reikėjo atsisakyti, bet aš nebežinojau jau ko. Buvo likęs vienintelis variantas, su kuriuo VISKĄ, ko aš norėjau, buvo galima pamatyti, bet tai būtų pats brangiausias variantas – tai individualus turas, kuriame su išnuomotu laivu plaukčiau tik aš vienas ar kas nors dar, kas prisijungtų (tipo, galiu pasiieškoti, jei noriu sutaupyti). Aš visas viltis dėjau į australus, kurie, žinoma, nesutiko su tokiu kelionės planu. Jų vietoje gal ir aš nesutikčiau, nes tikrai nesąmonė prarasti 4 valandas vien dėl to, kad kažkas vėluoja į lėktuvą.  Žodžiu, ta valanda duodantis per agentūras pralėkė akimirksniu ir jau reikėjo grįžti į viešbutį. Tik grįžęs terasoje čia aptikau katiną su į bumbulą suriestu uodegos galu. Beje, VISI Indonezijoje katinai yra su tokiomis uodegomis. Aš nesuprantu – ar ten juos žaloja kas, ar čia fiziologiškai tos kačių uodegos taip susisuka, bet nieko panašaus daugiau niekur nemačiau.  Video čia:

Netrukus pasirodė ir australai su savo blogomis naujienomis, kad jie ims atskirai sau individualų turą už 3 mln rupijų. Turtingi parazitai, bet jų sprendimas buvo gana logiškas. Na, o manęs ir toliau laukė ilgas, nemalonus ir varginantis pokalbis su vairuotoju, kuris ant galo supyko ir susierzino dėl mūsų nesutarimo ir bendros kalbos neradimo. Atvirai pasakius, vyko absurdas. Esmė tokia, kad milijonų už individualų turą mokėti aš nenorėjau, o jo pasiūlymai man netiko. Jis jau kainą nuleido net iki 3 milijonų (nuo 5 milijonų) su nuvežimu ten, kur aš noriu, imant 2 naktų/1 dienos turą, bet man net ir tai netiko (juk buvau rezervavęs 2 naktis viešbutyje, tai kodėl aš turiu nakvoti laive po atviru dangum?). Aš buvau skaitęs apie kainas ir buvau nusiteikęs mokėti ne daugiau 400-600 tūkstančių už „shared“ tipo turą ir manęs jo siūlomi gerokai brangesni individualūs turai paprasčiausiai netiko ir buvo per brangūs.  Galiausiai jis susinervino ir pasakęs: „Today is not my lucky day“ paprašė jam duoti 20,000 rupijų už atvežimą. Aš visas susigėdęs nusprendžiau duoti jam 50,000, kiek jis ir prašė iš pat pradžių prie oro uosto, nes jaučiausi tikrai kvailai – sugaištos beveik 3 (!!!) valandos diskusijoms, nuo kurių niekas nepasikeitė ir nepaaiškėjo. Bet mano nuostabai, jis atsisakė tų 50,000 IDR ir atidavė man 30,000 rupijų grąžos. Iš serijos: “Aš išdidus”.  Aš dar jam norėjau paspausti ranką sakydamas „sorry“, bet įsivaizduokit – jis mano duotos rankos net nepaėmė ir numojęs pagaliau paliko ramybėje. Žinoma, dėl to rankos nepaėmimo aš kiek įsižeidžiau, bet tikrai pripažįstu, kad mūsų derybos buvo pasiekusios absurdo lygį.  Ir ne dėl jo kaltės. Na, jis norėjo, žinoma, kuo daugiau pinigų nuplėšti, kaip ir visi vietiniai, bet visa problema buvo tame, kad aš jau pats nebežinojau ką man daryti ir kaip suktis iš susidariusios padėties „Garuda Indonesia“ avialinijų dėka. Tai buvo gryniausia pato partija – aš nenorėjau mokėti milijonų, o jis negalėjo nieko kito pasiūlyti, kas man tiktų.  Su dienos turu aš nesutikau dėl rezervuoto viešbučio, plius aš užsispyriau dėl pasiplaukiojimo su rajomis bei Komodo salomis, o jis aiškino, kad per vieną dieną to nepavyks pamatyti niekaip. Ir viskas. Visi vartai užsidarė ir gavosi didelis, didelis ŠŪDAS su prarastu brangiu laiku.
Prie viso to pradėjo jau palengva ir temti. Reikėjo skubėti, nes grėsė, kad tuojau išvis liksiu be jokio turo ir būsiu atvykęs į Labuan Bajo tik katinus stogais pavaikyt. Smagi atrakcija! Tad išlėkiau skubos tvarka į tą centrinę gatvę ir galutinai nusprendęs imti 2 dienų/1 nakties turą (pravalas automatiškai su rezervuotu viešbučiu, bet kaip jau minėjau – reikėjo kažką aukoti) ir pradėjau ieškoti geriausio varianto. Susitikau vėl su kitų mandrų 4 australų bachūriuku grupe (į Indoneziją skrenda daug australų atostogauti, nes jiems čia rojus su vietinėmis kainomis, plius ir netoli yra), kurie kaip po vėl sutiko su manim imti bendrai individualų turą, bet vėl juos atšaldė naujiena, kad reikės grįžti 13 h sekančia dieną. Viskas susivedė į tai, kad reikės imti individualų turą dviese… Pigiausiai, ką pavyko rasti individualiam turui, tai valtį be kajučių, be nieko už 2.6 mln rupijų!  Na, bet manęs mintis gulėti valties dugne po atviru dangum visą naktį visiškai nežavėjo. O jei lis? Menkiausias laivelis su kajute ir stogu virš galvos – 3 mln rupijų! Lygiai tiek, kiek galutinę kainą buvo pasiūlęs tas vairuotojas iš oro uosto ir kur norėjau aš dar pigiau, bet jis jau sakė, kad nėra kur leistis žemiau. Ir tikrai nebuvo. Todėl įspeistas į kampą paėmiau BRANGIAUSIĄ visų laikų savo kelionių atrakciją – individualų 2 dienų/1 nakties turą su grįžimu 13 h dienos už 3,000,000 rupijų arba 220 EUR dviems, kai aš buvau suplanavęs išleisti beveik 3x mažiau už šią pramogą. Visiškas kosmosas ir debilizmas, bet jau nuo tų visų derybų ir galvojimų net pykint buvo pradėję. Realiai nesėkmingesnė dieną nei šiandien per visas mano keliones buvo tik kartą – kai pavėlavau į skrydį Brazilijoje. Totalus chaosas ir nesąmonės mane lydėjo visos dienos metu. O čia dar, kaip tyčia, užgiedojo Labuan Bajo mečetė su savo raudomis ir aimanomis. Klausydamas tų raudų raudojau ir aš:

Dieve, kokia debiliška buvo diena. Kelionė buvo dar net neįpusėjusi, o man jau buvo bloga nuo Indonezijos.  Bet aš dar nežinojau, kad tai yra tik pradžia. Ir dar manęs laukė daug, daug didesni bei baisesni indonezijietiški debilizmai bei siurprizai. Iš kurių vienas didžiausių buvo su jau minėtuoju viešbučiu – „Green Hill Boutique Hotel“ sugrįžus iš turo.  Žodžiu, rezervavus turą pas vietinį biznierių, jis prie manęs pasiskambino laivo savininkui ir suderino išvykimą rytoj 8:30 h ryto. Aš dar suabejojau – ar ne per vėlai? Tipo, viskas normaliai.  Viską pamatysim pagal planą: pirmas sustojimas bus Rinca saloje, vėliau plauksim prie Pink Beach arba taip vadinamo “rožinio” pliažo, vėliau lankysimės Komodo saloje ir sutemus stebėsim tūkstančius lakstančių didelių šikšnosparnių. Sekančią dieną lauks snorkelinimas su rajomis ir sustojimas prie Kanawa salos, kuri laikoma viena geriausių snorkelinimo vietų Vakarų Flores salyne. Na, ir kaip buvo griežtai nurodyta kelis kartus – 13 h privalome grįžti į prieplauką. Tą pakartojau kokius 10 kartų!  Viskas čiki, tereikėjo iš anksto sumokėti 3 milijonus rupijų. Sutapimas ar ne, bet aš turėjau su savim tik 2,6 milijono. Tiek ir padaviau pasakęs, kad likusius atiduosiu grįžęs iš turo, jei viskas vyks sklandžiai ir nevėluosim. Logiška ar ne?  Vietinis biznierius labai tokia mano idėja buvo nepatenkintas, padėjo skųstis, kad jam neužteks pinigų maistui pirkti ir pan. (nes į turo kainą įskaičiuotas ir 3 kartus maitinimas laive per dieną), bet buvo greitai nutildytas – apie kokį maistą jis čia šneka, jei turi net 2,6 mln. rankose? Tai vėl prasidėjo „pasakos“, kad iš šios sumos jis turi dalį atiduoti laivo savininkui, o iš to, kas liks, jam neužteks ir dyzelinui, ir maistui, ir žmonėms pasamdyti. Šnekėjo viską, kad tik aš sumokėčiau visą sumą iš anksto. Bet aš atsisakiau. Kategoriškai. Tai baisiai nepatenkintas galiausiai nusileido.  O po to laukė dar viena „naujiena“ – kadangi mūsų laukė snorkelinimas, tai snorkelinimo įrangą reikėjo IŠSINUOMOTI!!! Už kosminę kainą! Snorkelingo įrangos nuoma 2 dienoms pas jį kainavo 75,000 IDR arba kažkur 5,5 EUR! Už tiek tą kaukę akims su vamzdeliu per AliExpress gali atsisiųsti tiesiai iš Kinijos! Bet nebuvo jau kur dingt… Papildomai pareikalavau, kad iškart grįžus NEMOKAMAI nuvežtų iš prieplaukos tiesiai į oro uostą. Tai pavyko šiaip ne taip išsiderėti nemokamai nors tokį niekutį – pavežimą 4 kilometrus iki oro uosto, nes pradžioje tas agentūros savininkas reikalavo 50,000 rupijų už tai. Ir tik pagrasinus, kad tada eisim kitur turi nuomoti, sutiko atlikti tokią nereikšmingą paslaugą nemokamai. Bet bl*t, bl*t nesikeikus, susimoki 220 EUR, o tavęs net už 4 kilometrų pavežimą reikalauja susimokėti. Ar ne absurdas?  Jei kas važiuosite į Indoneziją (ko aš tikrai niekam nelinkiu), pamatysite patys, ką reiškia atsidurti tarp maitėdų vietinių – kurie pajutę pinigus gatavi nuo tavęs nuplėšti viską, kas tik įmanoma. Taip šlykštu ir nesmagu, kad ne tas žodis… Kad ir dėl tos paviršinio nardymo įrangos – Tailande visur ji buvo duodama nemokamai jei rezervuoji turą. O Indonezijoje už tai turi mokėti ir dar tiek, už kiek galima ją nusipirkti faktiškai naują. Tikrai nemaloni patirtis…  Beje, prisiminiau. Prie viso to, dar prieš duodant pinigus, vietinis agentūros savininkas žadėjo Arak (vietinės samanės) butelį, jei imsiu turą. Spėkit, ar aš jį gavau? Kai grįžus iš turo paklausiau, kur žadėtasis ARAK, tai tik nusijuokė ir pasakė: “Kitą kartą”.  Rašau ir toks pyktis ima, kad negaliu… Niekur ir niekada nebuvau taip išdūrinėjamas kaip Indonezijoje. Nors, rodos, nesi ir naivus, ir keliavęs, ir matęs, bet niekur kitur vietiniai taip nesielgia, kaip Indonezijoje. Pajuto, kad jau viskas – temsta, tos turų agentūros užsidarinėt pradeda nuo 19 h, tai iškart tave laužia pro visus galus, kad tik kuo daugiau pinigų paliktum. Tpfu ant Indonezijos. Ir toks nuoširdus – TPFU!!!
Pagaliau misija „Labuan Bajo“ buvo baigta – turas rezervuotas rytojui. Deja, bet didelio palengvėjimo kažkaip nejaučiau. Toks keistai nemalonus kartėlis liko po šios dienos širdyje.  Dar prasiėjau pagrindine gatve klegant vietiniams iš nugaros: „Džordaaaan, Džordaaaan“ (čia dėl tų Jordan marškinėlių). Užlipęs ant namo stogo dar, va, nusifotkinau bei apžvelgiau apylinkes. Kitas jomis ir pasigrožėtų, bet man kažkaip nelabai išėjo…

Vakarėjant prie Labuan Bajo miestelio centrinės gatvės

Tuo metu aš galvojau, kad viskas jau praeityje ir ateinančios 2 dienos bus relax‘as – viskas sumokėta, viskas padaryta, pervežimas į oro uostą suderintas. Bus galima atsipalaiduoti to turo metu. Tai, spėkit, pavyko ar ne… Viskas baigėsi vos ne muštynėmis viešbutyje, siuntinėjimu ant trijų raidžių ir policijos kvietimu. Be žodžių…
Na, o pasirodymas šiandien jau buvo baigtas. Sutemus aš jau nieko nebenorėjau, plius pradėjo lyti (gi čia – Indonezija! ), tai ėjau miegoti į savo viešbučio kambarį neramiai laukdamas rytojaus. Jaučiau, kad nieko gero tas rytojus čia neatneš. Ir buvau teisus…