Indonesia 2015 March – VI dalis [komodo drakonai arba varanai]

2015 m. kovo 15-oji, sekmadienis
Tęsiam pasakojimą apie kančių kupiną kelionę po Indoneziją.  Kaip jau žinote, vakar buvo viena baisiausių kelionių dienų mano gyvenime. Išaušus rytui tikėjausi, kad viskas jau praeityje ir dabar manęs lauks malonus pusantros dienos turas pas varanus arba komodo drakonus. Nieko nereikės galvot, nieko nereikės daryt, viskas bus už mane sugalvota. Juk čia – turas!  Buvo belikus viena mažytė problemytė, kurios net problema nelaikiau – ką daryti su viešbučiu, nes jį buvau užsakęs 2 paroms, o nakvojau tik vieną. Susitaikiau su pinigų praradimu, nes sekančią naktį turėjau praleisti valtyje. Mane neraminęs klausimas buvo tik vienas: check-out’as arba išsiregistravimas iš „Green Hill Boutique Hotel“ buvo numatytas rytojaus vidurdienį, t.y. 12 h. Aš, kaip žinia, iš turo turėjau grįžti 13 h. Tai nežinojau – ar man čia jau pradėti pakuotis daiktus ir lagaminus palikti saugoti registratūroje, kas iš principo būtų nelogiška, juk aš dar turėjau vienos nakties registraciją, ar jie palauks tą papildomą valandą, kol aš grįšiu 13 h iš turo pasiimti savo daiktų iš kambario (gal dar net spėčiau nusiprausti po dušu)? Kadangi buvo dar pusryčių laikas, tai prieš nusileisdamas į registratūrą terasoje sustojau pasivaišinti pusryčiais, kurie buvo absurdiški.  Pasirinkimas buvo nulinis, atnešė lentelę klausdami, ko aš norėčiau – blynelių su bananais, blynelių su džemu ar dar kažko, kur net nesupratau ką siūlo. Pasirinkau blynelius su bananais, tai netrukus atnešė 2 blynelius, tokius mažyčius ir susisukusius, kad nuo jų ne tik, kad nepavalgiau, bet tik dar labiau valgyt užsimaniau. O daugiau – nieko. Net atsigert sulčių nebuvo, tik buvo padėtas termosas užsiplikyti kavos arba arbatos. Niekada nesuprasiu ir peiksiu tokius viešbučius, kurie išdidžiai skelbia registracijos metu, kad į kainą įskaičiuoti pusryčiai, bet realiai tie pusryčiai tėra parodija. „Green Hill Boutique Hotel“, deja, bet priskiriamas prie būtent tokių viešbučių. Žinoma, jame gavau bent jau blynelių, kai tuo tarpu „125 Hotel“ viešbutyje Argentinoje paskutinės kelionės po Argentiną ir Braziliją metu pusryčiams visi gavome po… vieną kruasaną ir indelį jogurto Ką Jūs galvojate apie tokius pusryčius? Aš tai manau, kad čia net nesiskaito pusryčiai ir geriau jau nieko neduotu ir nerašytų apie “free breakfast”, nei gauti tokį niekalą iš ryto.

Labuan Bajo kaimelis auštant

Pasistiprinęs “sočiais” pusryčiais patraukiau link registratūros paklausti ką daryti man čia su savo daiktais. O ten sėdi buka kaip taburetė jauna indonezietė, mokanti 5 žodžius angliškai.  Aš jos ir klausiu – ar nebus problema, jei iš turo rytoj grįšiu pirmą valandą? Atsakymas: “Yes!” tampa tradicinis Azijoje ir jis nebestebina. Aš dar kartą jai aiškinu, kad aš vėluosiu išsiregistruoti iš kambario valandą laiko, ar tai nebus problema? “Yes!!!” – atsakymas verčiantis iš kojų su šypsena iki ausų.  Na, gerai. Yes, tai yes, aš jau sukuosi eiti link prieplaukos, o ta indonezietė šūkteli “Keys”. Tipo, kad palikčiau raktus registratūroje. Aaaaaaa, mane tada apniko negera nuojauta (nemeluoju), bet, kažkaip, pasidaviau silpnumo akimirkai ir palikau jai raktus. Tai buvo KRITINĖ klaida, vėliau iššaukusi didelį skandalą. Keikiu save dėl to net dabar. Nežinau kas per užtemimas tuo metu mane buvo aplankęs, bet galvojau, kad viskas čia bus gerai – informavau, kad grįšiu valanda vėliau rytoj ir susirinkęs daiktus ramiai išsiregistruosiu. Juo labiau, kad iš kur čia atvyks turistų, jei tas pats “Garuda Indonesia” lėktuvas leisis tik apie 14 h. Todėl palikau kambaryje viską – pinigus ant stalo, pasą, visus asmeninius daiktus ir t.t.  Juk aš dar grįšiu viską susirinkti! Na, ir ką… Palikęs raktą registratūroje patraukiau link prieplaukos. Link jos eidamas padariau dar vieną klaidą – užėjęs į supermarketą nusipirkau į kelionę tik vieną 500 ml “Big Lime” limonado buteliuką. Pusantros dienos turui!!!  Mano protas buvo išėjęs atostogauti – kito paaiškinimo aš tokiems savo veiksmams neturiu.  Gal aš naiviai tikėjausi, kad pakankamai gėrimų bus laive, nes vakar tas agentūros savininkas perkant turą aiškino, kad į jo kainą įskaičiuotas maitinimas ir gėrimai. Bet čia juk Indonezija, žmogau!!! Tailando ture tikrai buvo įskaičiuoti ir visokiausi gėrimai, ir valgiai, bet čia juk ne Tailandas, o šiukšlina Indonezija! Čia – šalis, kur tave stengsis apiplėšti MAKSIMALIAI, paslaugų ir komforto už tai suteikdami MINIMALIAI. Svarbu, kad būtum už viską susimokėjęs. Kuo daugiau – tuo geriau. Akivaizdu, kad šios taisyklės tądien dar pilnai įsisavinęs nebuvau.  Žodžiu, elgiausi taip kvailai, kad kvailiau jau, turbūt, neįmanoma.

Labuan Bajo prieplaukoje ryte

Na, ir ką… 8:30, kaip ir sutarta, esu prieplaukoje. Ten stovi jau pažįstamas savininkas ir klausia, ar duosiu jam 400,000 rupijų. Dar kartą pakartojau, kad pinigus gaus, kai sugrįšim rytoj iš turo. Nervingai nusijuokia, bet, tipo, gerai. Įlipu į laivą ir… beveik valandą laiko jame sėdim laukdami, kol jis bus paruoštas kelionei.  To pasekoje išplaukėm tik 9:20 ryto. Tos valandos vėliau labai pritrūko dienos gale. Aš nesuprantu, jei susitarta 8:30 išplaukt, tai kodėl 8:30 tik pradėjo rinktis žmonės ir buvo pradėtas ruošti laivas išplaukimui?  Nebuvo galima to pradėti daryti anksčiau? Plius buvo tikrai kvaila sėdėti tame laive matant, kai kiti turai panašiu metu išplaukdavo jau iš prieplaukos.  Bet tik ne mes! Pamažu mane viskam apėmė apatija, nes jau buvo aišku, kad su kelionės krypties pasirinkimu (Indonezija) aš visiškai prašoviau.  Galiausiai, kažkur 9:20, pajudėjom iš vietos ir mes. Mes dviese su 3 vietiniais, iš kurių 2 visiškai nekalbėjo angliškai, o vienas kalbėjo panašiu lygiu, kaip ir ta indonezietė šįryt viešbučio registratūroje – mokėdamas pasakyti 5 žodžius anglų kalba. Jokios informacijos apie tai, pro kur plauki, ką matai ir pan. gauti neįmanoma (vėlgi – koks skirtumas palyginus su Phang Nga Bay turu iš Puketo salos apie kurį jau buvau rašęs dienoraštyje apie Tailandą). O čia plauki kaip su 3 nebyliais viename laive, kurie pamatę, kad į juos žiūri – iškart pradeda rodyti baltus dantis. Kam reikalingi mažam laivui turo metu net 3 indoneziečiai, paklausite? Tai vienas iš jų buvo virėjas, kuris ant variklio dangčio (!!!) šildė valgį, kitas – vairininkas, kuris vairavo laivą (jis ir mokėjo tuos 5 žodžiu angliškai), trečias – pagalbinis, kuris mėtė inkarą, traukė jį atgal ir darė kitus panašius darbus. Realiai 2 žmonių būtų pilnai pakakę visus tuos darbus atlikt.  Na, bet yra kaip yra… Išplaukėm. Turas už 3 milijonus rupijų prasidėjo! Laive iškart ant staliuko buvo paserviruoti žali bananai ir arbata su kava atsigėrimui. Po stalu buvo pakištas plastikinis uždengiamas krepšys pilnas ledukų, į kurį buvo sumesti vandens buteliukai. Tuo visa “geriamoji” dalis buvo ir užbaigta. Į dienos pabaigą tie ledukai atšilo, tai teko gerti vandenį ~30 C šiltumo, nes kitokio nebuvo Komfortas – pasakiškas Primenu, kad šis turas kainavo 220 EUR mūsų pinigais!!!

Taip, va, atrodė laivo stalas turo pradžioje išplaukiant iš Labuan Bajo prieplaukos

Kaip matote, ant stalo “šviečia” mano “BIG Lime” limonado buteliukas, kurio man turėjo užtekti pusantros paros! Kosmosas kažkoks… Na, bet ką, kelionė prasidėjo. Variklis užsikūrė ir pasileidom plaukti link pirmojo turo sustojimo – Rinca salos. Čia turėjau pirmą kartą gyvenime pamatyti garsiuosius dinozaurų ir megafaunos palikuonis, vienintelius, beje, išlikusius iki šių dienu – komodo varanus arba drakonus! Plaukimas iki Rinca salos iš Labuan Bajo prieplaukos, atvirai sakant, prailgo. Kaip jau minėjau, laive nebuvo jokių pramogų, nebuvo jokio gido, kuris ką nors papasakotų apie lėtai slenkančius vaizdus pro šalį, nieko. Paprasčiausiai sėdi ir dairaisi. Viskas. Mane net pradėjo miegas imti, tai vos nenulūžau ten sėdėdamas – taip nuobodu buvo. Kažkiek padėtį gelbėjo apylinkių fotografavimas, nes pro šalį praplaukiamos salos atrodė tikrai nekasdieniškai ir nematytai – tarsi žaliu aksominiu kilimu padengtos būtų. Šiaip tikrai gražiai atrodė, bet, deja, mes prie jų nestojom. Beplaukiant sukirtau iš Lietuvos atsivežtus Jončedaro sūrio gabaliukus – a taip, a taip nebuvo kas veikt Indoneziečių žadėtu matinimu 3x dienoje nepasitikėjau. Ir kaip parodė laikas – ne be reikalo. O čia keletas nuotraukų padarytų tik išplaukus iš Labuan Bajo prieplaukos:

Išplaukiam iš Labuan Bajo prieplaukos

Pati pradžia buvo tikrai nuobodi – beliko tik pozuoti nuotraukoms

Nerealiai atrodo tie žaliu aksomu aptraukti kalnai

Štai koks fainas žaliu aksomu aptrauktas kalnas

Dar viena praplaukta sala

Lietuviškas maistas Indonezijos glūdumoje

Iki Rinca salos plaukėm lygiai 2:10 h! Labai tiksliai galima pasakyt pasižiūrėjus į nuotraukų padarymo laikus. Prie Rinca salos prieplaukos buvome 11:40 h vietos laiku. Žiauriai vėlai ir per patį vidurdienį, kuomet saulė tiesiog plieskė virš galvos.  Na, bet gi laive nesėdėsi, reikia eit. Tik išlipus iš prišvartuoto laivo pasitiko reindžeris, kuris buvo atsakingas už mūsų saugumą ir gynybą nuo varanų atakų (jei jie puls, žinoma) ir kuris buvo ginkluotas Y formos iš medžio drožta lazda. To pakanka pristabdyti puolantį varaną.  Reindžeris prisakė griežtai sekti paskui jį, nenuklysti niekur į šoną nuo kelio ir patraukėm su juo link tokio namelio-kasos, kur dar reikėjo nusipirkti bilietus į šį nacionalinį Indonezijos parką (į turo kaina bilietai, žinoma, įtraukti nebuvo). O bilietų kaina į Komodo nacionalinį parką “kandžiojosi”: 320,000 IDR už įėjimą + 80,000 IDR reindžerio palyda. Viso – 400,000 IDR arba 29 EUR/žmogui. Kaip Indonezijai, tai čia tikrai didelė kaina. Vienintelė paguoda – šis bilietas kartu apėmė ne tik įėjimą į Rinca salą, bet tiko vizitui ir į Komodo salą, nes ten nuvykus jau bilieto pirkti nereikėjo, užteko parodyti pirktą Rinca saloje.

Atplaukiame į Rinca salą (matosi jau prieplauka)

Labai juokingas užrašas prieplaukoje, kad papuolame į krokodilų zoną 😀

Nuobodžiaujantys ir turistų laukiantys reindžeriai

Nuo čia pasirdeda pažintis su komodo varanais 🙂

Beje, nusipirkus bilietus, reikėjo pasirašyti ir svečių knygoje, kurioje vėl aptikau 4 prieš kelias savaites keliavusių lietuvių pavardes. Minėjau prieš tai buvusioje dalyje, kad nėra, turbūt, pasaulyje šalies, kurioje nebūtų galima sutikt arba aptikt lietuvių pėdsakų
Knygoje, žinoma, savo įrašą palikau ir aš, o tada buvo galima jau judintis į salos gilumą. Tiesa, prieš tai reikėjo rinktis, kokio ilgio trasą norėsim įveikti. Buvo galima pasirinkti tarp trumpos, vidutinės ir ilgosios trasos. Pasirinkau vidutinę trasą, kurios apėjimas trunka valandą laiko pradedant nuo bilietų pardavimo vietos Loh Buaya kaimelyje ir besitęsianti pro atogrąžų miškus bei savanas Rinca saloje ieškant varanų. Šiaip kaip buvo galima spręsti iš reklaminių bukletų namelyje-kasoje, tai Rinca saloje pilna ir kitokių pramogų nei tik varanų ieškojimas. Esant norui, galima ir snorkelinti, ir nardyti, ir maitinti varanus, tik už viską, žinoma, reikia papildomai susimokėti. Indonezijos šūkis galėtų būti: “Mokėk, mokėk, mokėk, mokėk!!! Visur ir visada – tu tik mokėk!” Žinoma, tai – juokas pro ašaras…

Pramogos Rinca saloje – ką čia galima sutikti ir pamatyti

Va, koks didelis kainoraštis lankant Rinca salą – pritaikytas visiems gyvenimo atvejams

Pirmųjų komodo drakonų arba varanų ilgai ieškoti nereikėjo – paėjus gal minutę laiko nuo kasos namelio pavėsyje tingiai gulėjo 3 varanai. Aš jų net nemačiau iš pat pradžių ir ant vieno jų vos neužlipau! Nes tik išėjus iš tamsios patalpos į saulės nutviekstą lauką dar reikėjo akims apsiprasti su šviesa, o dar tie dideli šešėlių kontrastai visur… Einam, aš ten markstausi ir girdžiu rėkia man: “STOK!!!”. Aš taip ir sustingau su iškelta koja, nes už kokių 2-3 metrų gulėjo maži, nekalti driežiukai. Kažkur 3 metrų ilgio ir mintantys mėsa Dar pora žingsnių ir būtų buvę įdomu kuo čia viskas būtų baigęsi Šiaip aš mačiau, kad ten kažkas guli, bet atrodė tikrai kaip kokia medžio šaknis ar šiaip koks pagalys numestas. O pasirodo – čia ir buvo pirmieji mano pamatyti garsieji varanai!!!  Žiūrėjau aš į juos akis išplėtęs ir… kažkaip nusivyliau. Tikėjausi kažko tikrai įspūdingesnio, nei gulinčius 3 negyvus “pagalius” pavėsyje ir net nejudančius. Kaip vėliau paaiškėjo, tai Rinca saloje, į kurią vežiuoja didžiausias turistų srautas iš Labuan Bajo (nes ji arčiau gerokai nei Komodo sala), tie komodo drakonai arba varanai yra visiškai nenatūralūs ir nenatūralioje aplinkoje gyvenantys. Dėl to jie ir gulėjo šalia namelių, nes juos tie reindžeriai ar vietiniai gyventojai čia maitina, tai jie pasliki ir guli šalia ant polių iškeltų namelių (turbūt, kad koks varanas netyčia neįšliaužtų į vidų), nes žino, kad gaus čia tikrai ėsti. Nulis natūralumo, kaip koks lenciūginis šuo pas bobutę kaime – vos ne kaip dirbtinė dekoracija turistams.

Čia didesnis yra patinas, o smulkesnė – patelė

Va, koks gražuolis

Kadangi labai dideli kontrastai tarp saulėtų ir šešėlyje esančių vietų, tuos varanus net sunku pamatyt

Aš vienu metu net pagalvojau, kad čia tikrai iškamšos kažkokios, nes tie varanai gulėdami visiškai nejudėjo. Tiesa, po kažkiek laiko vienas jų tingiai pasijudino Atvirai pasakius, jokio pavojaus ar nerimo prie tokių pavojingų gyvių stovėdamas per porą metrų aš tikrai nejaučiau. O juk priešais mane gulėjo didžiausi Komodo nacionalinio parko plėšrūnai, užaugantys iki 3,2 metro ilgio ir sveriantys 130 kg!  Prie viso to, jie ganėtinai greiti – puldami savo grobį, išvysto net iki 30 km/h greitį bei turi itin aštrius, bet nedidelius dantis, kurie įkandus aukai sukelia šoką ir išskiria kraujo krešėjimą stabdančius, sukeliančius skrandžio spazmus ir hipotermiją (kūno atšalimą) nuodus. Būtent taip jie ir žudo, auka tiesiog nukraujuoja.  Ir stovėjau prie trijų tokių gyvių per porą metrų be jokios baimės širdyje, nes akivaizdu buvo, kad bent jau šie varanai persiriję maisto ir jie nieko apart ramybės nenori. Žiūrėkit, kokie tingūs tai buvo padarai:

Žinoma, laukinis plėšrūnas yra laukinis plėšrūnas, jie nenuspėjami, bet nemačiau jokių galimybių kaip jie galėtų man ką nors blogo padaryti. Nors, va, šis gidas apie kurį net Delfi rašė, turbūt, irgi nieko blogo nesitikėjo, bet…:
http://www.delfi.lt/grynas/gyvenimas/indonezijoje-komodo-varanas-uzpuole-gida.d?id=60712561
Pastoviniavę prie pirmųjų trijų varanų patraukėm toliau gilyn į salos miškus. Gidas visą kelią užsivedęs pasakojo ir pasakojo apie komodo drakonus bei jų gyvenimo būdą. Pasirodo, kad jie ir kanibalai, nes tėvai dažnai suėda savo vaikus, kad jie puikiai plaukioja ir karstosi medžiais, kas man atrodė neįtikėtina. Jūs įsivaizduojate 3 metro ilgio driežą medyje? Aš neįsivaizdavau, bet vėliau pamačiau tai savo akimis Sakė, kad Rinca saloje varanų yra virš 1200 vienetų! Deja, bet per valandą trukusio trasos įveikimo nematėme daugiau nė vieno varano, nors vaikščiojome šalia jų urvų išraustų žemėje, prie upelio kur jie ateina atsigerti, bet kadangi buvo pats vidurdienis – nematėme nė vieno varano ir apskritai – nė vieno gyvūno. Tik baisiausiai triukšmavo aplink laukinės beždžionės. Gidas pasakojo, kad miške beždžionės yra geriausia signalizacija. Jos, pasirodo, labai nemėgsta varanų, nes jie kartas nuo karto suėda vieną kitą beždžionę, tai jos tupėdamos medžiuose ir užmačiusios varaną pakelia baisiausią triukšmą įspėdamos kitas beždžiones, kad jos saugotųsi. Tuo pačiu įspėja ir žmones Tai vaikštant po Rinca salą tas triukšmas staiga tikrai vienoje ar kitoje pusėje žiauriai sustiprėdavo. Tikėtina, kad ten praslinkdavo varanas. Deja, bet triukšmas būdavo toli nuo mūsų, nes, kaip jau minėjau, gyvai gamtoje beklaidžiojančio varano taip ir nemačiau. Bet salos gamta mane žavėjo. Žiauriai smagu buvo tomis savanomis ir kalniukais pasivaikščiot, nors buvo tikrai karšta:

Komodo surytų gyvūnų kaukolės miške

Rinca salos kraštovaizdis

Reindžeris su specialia lazda gintis nuo komodo varanų

Komodo varanų beieškant Rinca saloje

Šiaip labai įdomios formos palmės auga tiek Rinca, tiek Komodo salose. Tokių palmių nelabai kur teko matyti (puikiai matosi tos palmės nuotraukose viršuje). Tai – vėduoklinės palmyros, augančios tik Pietryčių Azijos šalyse. Tailande kažkaip akis už jų neužkliuvo, bet, va, Indonezijoje tos pavienės liaunos palmės labai gražiai atrodė
Taip beeinant net gerai nesupratau kaip vėl atsidūrėm Loh Buaya centriniame kaimelyje, iš kur prasideda visi pažintiniai keliai po Rinca salą. Tiesa, tada dėmesį patraukė nemažas būrys turistų apstojusį vieną didžiulį medį. Nuėjom link ten ir mes. O ten ant medžio šakos buvo pakabintas didelis žalios mėsos gabalas aplipęs musėmis, o po tuo mėsos gabalu ant žemės gulėjo net 4 varanai (bent tiek iš pradžių aš pamačiau)!!! Vėliau paaiškėjo, kad jų čia buvo cieli 8!!!  Tiesa, šie varanai buvo jau akylesni ir budresni, nei tie, gulėję prie pat namelių. Šie varanai įdėmiai sekė kiekvieną atėjusį turistą. O ir reindžeriai, kaip puikiai matosi video, į kiekvieną varaną laikė atstatę paruoštus Y formos pagalius. Dėl visa pikto, taip sakant, jei tie sugalvotų pajudėti link turistų:

Maža to, vienas varanas buvo įsitaisęs net medyje ant šakos!!! Va, kaip priviliojami varanai, kad turistai prisigaudytų įspūdžių ir rekomenduotų čia vykti kitus keliaunčius Čia net buvo galima papozuoti ir nusifotografuoti su keliais varanais fone, aš net paklausiau mūsų reindžerio ar galima varaną, tarkim, paimti ir timptelti už uodegos. Gal nieko nebūtų? Tai jo reakcija buvo įdomi: “Bandyk, jei nori”. Bet tokiu tonu pasakė, kad nutariau geriau nebandyti ir šiaip papozuoti su varanais išlaikant atstumą ir vaizduojant įgudusį komodo drakonų gaudytoją:

Įdienojus šešėlyje gulinčius varanus tikrai sunku įžiūrėt

Kiek varanų matote po medžiu?

O čia jau buvo šiek tiek baisiau artintis prie varano

Va, kokie meitėliai guli po medžiu

Vienas varanas sulaukęs didelio turistų dėmesio pasitraukė į ramesnę teritoriją

Ar matote medyje ant šakos tupintį beveik 2 metrų ilgio driežą?

Turo metu, beje, buvau klausęs gido, ar komodo varanai išleidžia kokį nors garsą? Kažkaip įdomu pasidarė. Tai jis sakė, kad tai atsitinka LABAI retai, bet komodo varanai šnypšia kaip gyvatė tokiu gomuriniu garsu. Ir nepatikėsit, bet man tą šnypštimą pavyko netikėtai išgirsti! Sušnypštė didelis medyje ant šakos gulintis varanas ant mažesnio varano, kuris taipogi bandė lipti į medį. Tai tas didysis tokiu garsu syšnypštė, tokiu grėsmingu ir giluminiu, kad ne tik aš, bet ir tas mažesnis varanas išsigando.  Pastarasis taip greitai iškrito iš medžio atlaisvindamas šaką, kad vos sureaguoti spėjau. Va, čia tai tikrai buvo įdomu. Bet po to pasidarė dar įdomiau, kai varanai, tarsi susitarę, pradėjo taip nekaltai mus supti (buvom likę vieninteliai prie to medžio, nes kitos turistų grupės jau nuėjo).  Ir tokia įdomi schema vyko – du mažesnieji varanai tarsi tarp kitko bandė užeiti mums iš nugaros, iš flangų, o didysis pradėjo artintis tiesiai į mus. Tada jau net reindžeris pasakė, kad reikia trauktis, nes geruoju čia tikrai nesibaigs. Ir visa tai aš nufilmavau!!! Nerealiai nerealu buvo stebėti, kaip, va, varanai stengiasi organizuotai užmigdyti savo auką palengva iš nugaros užeidami norėdami mūsų paragauti. Wow! Aš buvau susižavėjęs:

Žinoma, šis įvykis neprilygsta kaip tik šią savaitę rastam video klipui iš vienų amerikiečių nuotykių Indijoje, Ranthambore nacionaliniame parke, kur jiems važiuojant atviru džipu užpuolė bengališkasis tigras. Va, čia tai bent vaizdelis buvo, amerikonai vos į kelnes nepridėjo ir maldavo induisų kuo greičiau važiuoti iš šio prakeikto parko Rekomenduoju visiems pasižiūrėti:

Pažiūrėjęs šį video staiga užsimaniau nukeliauti į Indiją Ir čia be jokio bajerio, o labai rimtai Būtų smagu pajusti tą jausmą, kai į tave parlekia toks rainas gražuolis nasrus iššiepęs Dieve, kaip smagu būtų! Beje, ta proga perskaičiau internete, kad tigrai nužudo per metus kur kas daugiau žmonių, nei sudėjus likusius visų kačių porūšius (liūtus, leopardus, gepardus ir pan.). Šiek tiek netikėta, nes galvojau, kad liūtai baisesni padarai nei tigrai. Bet, kaip pasirodo, liūtai žmonių nepuola, galima sakyti, visiškai, o štai tigrai… Dabar net keista prisiminti, kai Tailande tiems patiems tigrams už uodegos tampiau
Na, bet paliekam Indiją su tigrais ramybėj ir tęsiam pasakojimą apie Indoneziją Palikę varanus po medžiu grįžom į jau minėtą Loh Buaya kaimelį. Ten reindžeris iškart pasiūlė viename namelyje atsigaivinti ar net užkrimsti. Žinoma, ne už dyką Teko atsisakyti. Tada sulaukiau pasiūlymo nusipirkti rankų darbo komodo drakonų išdrožtų iš medžio (kai kurie buvo tikrai dideli). Taipogi teko atsisakyti. Bet su malonumu nusifotografavau prie, va, tokio iš lentų sukalto stendo, ant kurio buvo sudėtos įvairios gyvūnų kaukolės. Sakė, kad juos visus surijo komodo varanai Kiek tame tiesos – nežinia:

Monumentas komodo suėstiems gyvūnams Rinca saloje

Na, ir viskas. Pasirodymas pirmojoje Komodo nacionalinio parko saloje iš esmės buvo baigtas. Grįžau į prieplauką, atsisveikinau su gidu ir grįžau į laivą. Visumoje vizitas Rinca saloje man patiko.  Nebuvo jis labai įspūdingas, bet ta gamta, tie varanai (kad ir kokie jie buvo nenatūralūs), ypač tas varanų bandymas mus apsupti man tikrai paliko įspūdį. Blogiausia, žinoma, buvo pagalvojus apie šio vizito kainą. Tiesa, tuo metu mintis apie išleistus pinigus stengiausi vyti į šalį.

Spėkit, į kurį iš čia prisišvartavusių laivų aš įsėsiu? 🙂

Grįžęs klestelėjau laive ant sėdynės ir pajudėjom toliau.  Tik išplaukus į atvirą jūrą staiga pakvipo įdomūs kvapai. Pasirodo, buvo gaminami pietūs, kurie, kaip žinia, buvo įskaičiuoti į turo kainą. Galiausiai mūsų laivo virėjas maistą paruošė ir paserviravo ant stalo. Bet… Na, taip, maisto buvo tikrai daug, bet kas iš to, jei jis – nevalgomas? Na, dėl maisto aš niekada nerasdavau bendros kalbos su dienoraščio skaitytojais, tai nežinau ar verta plėstis labai. Maistas iš esmės buvo nevalgomas, net nesuprasi ką padavė – kažkokį įvairių rūšių birzgalą. Bandžiau klausti kas tai yra, bet nelabai tie vietiniai galėjo man paaiškinti. Tiesa, vieną žodį ištarė, kurio man pakako, kad prie maisto net neprisiliesčiau: “Fish”. Aš, kaip žinia, žuvies nevalgau.  Niekada ir jokiais gyvenimo atvejais. Tai maistas ir stovėjo nepaliestas beplaukiant ant stalo. Matėsi, kad indoneziečiai sunerimo matydami, kad nieko nevalgau, bandė man rodyti nykščius, kad, tipo, čia labai skanu ir panašiai, bet galiausiai visą atneštą maistą nusinešė atgal. Nė gabaliuko neįsidėjau į burną O ar Jūs būtumėte valgę, palieku spręsti individualiai kiekvienam. Deja, bet tik vieną nuotrauką to vaišių stalo buvau padaręs. Kažkas matosi:

Tokie, va, buvo laive patiekti pietūs išplaukus iš Rinca salos

Didžiausias plastmasinis dubuo sulipusių kietų ryžių, kažkokie apkeptos žuvies gabalėliai, na, ir žuvis su kažkokiomis daržovėmis.  Kaip matote – pagrindinis maistas yra žuvis. Žinote kodėl? Taip, todėl, kad žuvis čia kainuoja PIGIAUSIAI. Paprasta kaip 2×2… Nenustebčiau sužinojęs, kad ta žuvis buvo pagauta tuo metu, kol aš maklinėjau po Rinca salą. Vietoje sugavo, išdarinėjo, iškepė ant variklio dangčio ir prašau – pietūs!
Nuo Rinca iki Komodo salos teko plaukti vėl virš 2 valandų. Jei tiksliau – beveik 2:30 h. Vėl buvo nuobodu nors kauk ir ėmė baisiausiai snaudulys  Saulė jau pradėjo palengva krypti vakarop, aš pradėjau kimarinti laive nuo nieko neveikimo, jau net ir praplaukiamų salų vaizdai nebedžiugino, nors juos dar pafotografavau:

Gražus tas žalias aksominis kilimas dengia praplaukiamas salas

Tarp Rinca ir Komodo salų reikia plaukti pustrečios valandos

Tolumoje matosi jau kalnuota Komodo sala

Tiesa, vietiniai pasirūpino mane apėmusį snaudulį greitai išblaškyti. Tas laivo vairuotojas, kuris mokėjo 5 angliškus žodžius, netikėtai priėjęs pradėjo labai jau laužyta anglų kalba aiškinti, kad mes dabar plauksim ne į Komodo salą, o į Pink Beach (arba “Rožinį pliažą”). Klausiu: “Kodėl? Juk pagal programą dabar priklauso aplankyti Komodo salą”. Jis ten aiškina, mykia kažką, bando šnekėti indonezietiškai, ko aš visiškai nesuprantu.  Galiausiai pats su savim pasitaręs griežtai pareiškė: “Pink Beach!”. Man teko atsistoti ir pareikšti, kad “Next stop – Komodo island”. Jis vėl bando mane ginčyti, bet aš pradėjau kaisti. Mane tos indonezietiškos nesąmonės ir planų keitimai paskutinę minutę pradėjo kelti siutą. Paėmiau ir aprėkiau vargšą Kiti du indoneziečiai iš laivo galo baikščiai stebėjo kas čia vyksta. Aš, žinoma, rėkdamas ant jo supratau, kad jis 95% to, ką sakau vis vien nesupranta, bet labai konkrečiai ir aiškiai pasakiau apibendrindamas viską: “NEXT STOP – KOMODO ISLAND! If not – you’ll have a problems”.  Leidau sau net pagrasinti. Žinoma, kai kam gali pasirodyti tai absurdiška, kai kam galiu aš pasirodyti nestabilių nervų, bet, žinokit, jau buvo nebejuokinga. Specialiai ėmiau 2 dienų ir nakvynės laive turą tam, kad galėčiau nuvykti į Komodo salą, o man dabar jie aiškina, kad Komodo sala nedirba, nes vis cartojo “Closed, closed”!!! Tipo kaip išstenėjo vietinis, lankytojai į šią salą įleidžiami tik iki 16 ar 17 h ir mes jau, tipo, pavėlavom. O tai kada mes į ją nuvarysim tada? Juk rytoj nebus kada, nes 13 h privalau grįžti į prieplauką, iki kurios plaukti ne mažiau 4 valandos nuo Komodo salos! O kur dar snorkelinimas? Kur rajų stebėjimas? Žodžiu, čia gaunasi viskas vos ne taip, kad susimokėjęs būsiu 3 milijonus rupijų ir už tai būsiu pabuvęs tik Rinca saloje??? Na, jau NE!!! Aš tam vairininkui iškart priminiau, kad Labuan Bajo valandą laiko stovėjom ir laukėm, kol laivas bus paruoštas išplaukimui. Kodėl jis nebuvo pradėtas ruošti anksčiau? Ir išvis – kas čia per servisas? Jau kaip aš užsivedžiau, tai sustoti nebegalėjau.  Prasiveržė viskas. Kas blogiausia, kad visi trys indoneziečiai manęs išsigando ir pasislėpė kajutėj. Dingo net šypsenos. O aš net kunkuliavau. Nu nafik, galvojau, susimokėjau tokią sumą ir dar nenuvarysim į Komodo salą. Viršūnė!!! Beplaukiant svarsčiau maišto galimybę ir ką čia reikės daryti, jei į Komodo salą mes taip ir nenuplauksim. Iš to agentūros savininko buvo akivaizdu, kad neatsiimsiu nei rupijos už neįvykdytą turo programą, o kad neatiduosiu jam tų 400,000 nesumokėtų rupijų, tai čia juokas. O ir aiškintis parplaukus laiko nebus, nes bus brangi kiekviena minutė – gi reikia spėti į 14:15 h esantį skrydį! Žodžiu, situacija nepavydėtina ir aš jaučiau savo bejėgiškumą.  Aš gi nieko negaliu pakeisti realiai, kaip tie vietiniai norės, taip ir darys. Bėgo įtemptos minutės, kol galiausiai priplaukėm įlanką ir joje esančią ilgą, ilgą prieplauką, prie kurios nebuvo NĖ VIENO laivo. O mes pradėjome kaip tik švartuotis prie jos. Ir dar pačiame prieplaukos gale. Okay, prisišvartavom, o man tas vairininkas ir sako: “Komodo island”! Tipo, atplaukėme, galiu lipti. Iš pat pradžių pagalvojau, kad jis tikrai nemelavo ir čia viskas uždaryta, nes nesimatė nė vieno žmogaus nei saloje, nei prieplaukoje, bet jau nebuvo kur dingt. Galvojau, kad nors iki pačios salos nueisiu pasidairyti. Ir jei tikrai viskas uždaryta, grįšiu atgal. Dar tokia kvaila mintis pradėjo suktis įkyriai galvoje, kad: “O kas bus, jei šitie kvailiai po mūsų konflikto nelauks ir išplauks išlipus iš laivo? Kas tada?” Bet rimtai? Ką tuomet daryti? Esant vienam Komodo saloje su joje lakstančiais varanais? Ir jau vakarėjant? Žiaurus apnikęs tada mane buvo neužtikrintumo jausmas. Ėjau prieplauka link salos ir vis dairiausi atgal žiūrėdamas ar mūsų laivas neišplaukia Iš vienos pusės – totali paranoja, bet iš kitos pusės – o kas jiems? Paims, išplauks, o tu, turiste, sukis kaip išmanai. O ir žmonių aplink nesimatė nė vieno. Ryto laukimas per naktį saloje tarp varanų kažkaip nežavėjo, nes jo gali ir nesulaukti

Atvykus į Komodo salą mane pasitiko tokie apgriuvę ir apleisti vartai

Pirmieji pamatyti gyvūnai Komodo saloje buvo… elniai

Vienišas mūsų laivas pirie ilgos prieplaukos

Matote tą vienišą laivą prieplaukos gale? Taip, tai mūsų laivas

Teko rizikuoti ir vis besidairant atgal bei tikrinant ar laivas dar stovi vietoje, galiausiai pasiekiau salos krantą su aptrupėjusiais vartais, ant kurių puikavosi užrašas: “Welcome to Komodo National Park”. Tiesa, pirmi gyvūnai pamatyti saloje buvo ne komodo drakonai Tai buvo – stirnos ir elniai, elegantiškai sau vaikštinėjantys pakrante:

Pirmieji mano pamatyti Komodo salos gyventojai, beje, esantys pagrindinis komodo varanų maistas

Kaip vėliau paaiškėjo, tai jie yra vos ne pagrindinis varanų maistas šioje saloje. Vėliau gidas parodė kas likę iš panašios stirnos jai pakliuvus į varanų nasrus. Tik šonkauliukai ir krūvos musių. Taip… gamta yra žiauri ir negailestinga.  Kas įdomiausia, tai tos stirnos ir elniai nebuvo tokie baikštūs. Nesakau, kad galėjai juos glostyti, bet, tarkim, palyginus su užmatytomis stirnomis Kleboniškio miške Kaune, kurios deda į kojas tik pamačiusios žmogų, šios indonezietiškos stirnos sau ramiai aplinkui vaikščiojo, tiesa, prisilaikydamos ~5 metrų atstumo. Besigrožint stirnomis išgirdau šūksnius. Pasirodo, einant pakrante, gali sau taip prasmukti ir giliau į salą nesusimokėjęs vietiniams reindžeriams Pastarieji užmatę mane vaikštinėjantį pakrante labai sujudo – neįmanomas dalykas, kad turistas Indonezijoje vaikštinėtų sau laisvai ir nesusimokėjęs vietiniui už jo priežiūrą! Nueinu iki jų, o jie man vėl rodo į namuką, kad eičiau susimokėčiau už bilietus. O namukas – uždarytas! Ką daryti? Laiko ir taip nėra, bet teko laukti kokias 10-15 minučių, kol parlėkė basas vietinis ir jį atrakino. Aš jau visas persikreipęs galvojau, kad vėl reikės mokėti už bilietą, bet čia manęs laukė siurprizas. Nors kartą – malonus.  Pasirodo, kad bilietas yra bendras visam nacionaliniam “Komodo” parkui ir visa laimė, kad jį buvau pasiėmęs iš laivo (nes pirkimo Rinca saloje metu niekas nesakė, kad tas pats bilietas galios ir Komodo salai). Tiesa, taip liko ir neaišku, kiek laiko jis galioja – dieną ar daugiau. Na, bet tai jau nerūpėjo, svarbu nereikėjo dar kartą mokėti 300,000 rupijų! Žinoma, už reindžerio paslaugas vėl teko pirkti. Ir net brangiau, nei Rinca saloje – jis kainavo net 90000 IDR arba jei tiksliau, tai 80,000 rupijų už reindžerį, o 10,000 rupijų buvo priskaičiuotas ekologinis parko mokestis arba kitaip – visiška lempa. Tada vėl buvo suteikta galimybė rinktis iš 3 ilgumo trasų prasidedančių čia pat, Loh Liang kaimelyje, ir vėl pasirinkau MEDIUM arba vidutinę trasą, kurios apėjimas trunka beveik pusantros valandos. Tada prisistatė šveplas reindžeris, kurį buvo ypatingai sunku suprasti ką jis kalba, na, ir pradėjom pažintį su Komodo sala. Va, kaip Komodo sala yra “closed” ir kaip niekas čia nedirba bei nieko čia nerasim (taip, gi, aiškino mūsų laivo vairininkas). Žinoma, jokių kitų turistų per tą pusantros valandos trekingą saloje taip ir nemačiau, bet, kitavertus, nebuvo tai taip blogai – visur buvo ramybė ir buvo apėmęs toks robinzoniškumo jausmas
Turo pradžioje šiek tiek paėjėjome pakrante, kurioje žolėse gulėjo afygieno dydžio varanas. Aš jo vėl nepamačiau, nes tuo metu kaip tik buvau užsiėmęs pakrante risnojančių stirnų filmavimu. Bet šakės kaip jie gerai užsimaskavę. Kai pagalvoji ir jį pamatai, tai, rodos, kaip gali nepamatyti tokio 3 metrų ilgio driežo??? Bet kai specialiai jo neieškai, tai atrodo, kad ten guli elementariausia šaka ir eini link jos net negalvodamas, kad tai gali būti varanas. Video iš Komodo salos ir pirmojo varano čia sutikimas:

Vėliau jau patraukėm į salos gilumą. Nors gidą buvo labai sunku suprasti, bet pasakojo jis tikrai įdomių dalykų.  Sakė, kad Komodo saloje gyvena beveik 1000 laukinių varanų, sukritikavo Rinca salą, kur, pasak jo (ir aš su juo linkęs sutikti) viskas dirbtina ir padaryta turistams. Po to, staiga, paklausė, ar norėčiau pamatyti, kas liko iš vakar varanų pagautos ir surytos stirnos? Aš, žinoma, entuziastingai pareiškiau, kad labai norėčiau tai pamatyti, tai nuėjom po tokiu medžiu ir ten radome stirnos gražiai apgraužtus griaučius. Sakė, kad ją čia ėdė 4 ar 5 varanai ir, va, per parą laiko kas iš jos, vargšės, liko:

Štai kas liko iš stirnos po varanų puotos

Nuotraukoje to nesimato, bet čia buvo šimtai tūkstančių musių tarp šios stirnos griaučių. Ilgai prie jų nestovėjom ir patraukėm toliau. Tada laukė ganėtinai status lipimas į kalną, taip vadinamą “Fregata Hill”, nuo kurio atsiveria gražus Komodo salos įlankos ir prieplaukos vaizdas. Iškart čia užlipęs puoliau žiūrėti ar mūsų laivas vis dar stovi prieplaukoje. Stovi, laukia

Fregata Hill kalno viršūnėje Komodo saloje

Štai tolumoje matosi vienišas mūsų laivas prieplaukoje

Ir nors tie kalneliai Komodo saloje nebuvo labai aukšti, bet karščio, drėgmės ir fizinio aktyvumo rezultatas buvo vėl upeliais bėgantis prakaitas. Iškart prisiminiau Tailandą ir Ao Nangą, kur lipdamas į kalną tiesiog palikau prakaito šleifą paskui save. Čia rezultatas gal ir nebuvo toks “bėgantis”, bet trūko nedaug Tiesa, viską užgožė salos vaizdai. Man asmeniškai trekingas Komodo saloje patiko, turbūt, dvigubai labiau, nei Rinca saloje. Komodo sala man pasirodė labiau “laukinė” ir natūralesnė, nors pačių varanų čia mažiau, nei Rinca saloje. Pastarojoje mačiau viso 10 varanų, o Komodo saloje – tik 2. Bet, atvirai pasakius, tie 2 komodo drakonai Komodo saloje man buvo kur kas įspūdingesni ir natūralesni, nei Rinca saloje.  Pirmas varanas, primenu, buvo netikėtai sutiktas paplūdimyje, o antras – ant “Sulphurea Hill” arba antrojo kalno viršūnės į kurį vėliau užlipom. Galiu prisiekti, kad būčiau ėjęs ir praėjęs vėl pro šalį net nepamatęs ir šio varano, bet reindžeris iškart bakstelėjo pirštu parodydamas dar vieną driežą gulintį po medžiu. Štai video:

Daugiau komodo drakonų aptikti nepavyko, nors vaikščiojom po salą beveik pusantros valandos. Bet labai skųstis dėl to negalėčiau. Gamta Komodo saloje buvo nereali – taip sodriai žalia visur, medžiai taip sužaliavę, kvapų tiek visur pilna, o kur dar virš galvų skraidančios papūgos, iš kurių nerealiausiai ir garsiausiai apie save davė žinoti geltonkuodės kakadu. Bet kad taip tos kakadu “rėkauja”, net nežinojau  Nustelbia visus kitus paukščius Įdomiai atrodė ir daugybė medžius apnikusios orchidėjos, įvairiausių spalvų ir formų. Bet net ir gidas sakė, kad tos orchidėjos yra parazitinis augalas, naikinantis medžius. O Lietuvoje moterys dėl jų alpsta ir perka už didžiausius pinigus Tokioms orchidėjų mylėtojoms rekomenduoju nuvykti į Komodo salą, ten galėsit maišais tų orchidėjų prisikraut Keletas nuotraukų iš Komodo salos:

Tokiais, va, takeliais teko žingsniuoti Komodo saloje

Orchidėjos pamažu okupuoja medį

Komodo salos panoraminiai vaizdai

Visur saloje pilna tokių raudonų ženklų įspėjančių apie varanus

Ar matote, kas guli po medžiu?

Arūnas Skersis Komodo saloje, Indonezijoje

Beje, būnant ant “Sulphurea Hill” ir stebint antrą varaną tingiai gulintį medžio pavėsyje man buvo kilus mintis trūktelti komodo varanui už uodegos. Labai buvo įdomu pačiupinėti jį ir pajusti kokia jo oda Tai reindžeris išgirdęs mano norus net į viršų pašoko sakydamas, kad mesčiau tokias mintis iš galvos. Ir kaip alternatyvą man pasiūlė mesti į varaną iš akmenuko, jei taip labai noriu
Beje, šis gidas papasakojo labai įdomią istoriją iš savo gyvenimo, tik kažkodėl aš ja nelabai linkęs tikėti. Spėju, kad tokios istorijos yra sukurtos ir pasakojamos specialiai turistams siekiant sudaryti įspūdį ir sukelti dramatišką atmosferą. Aš ja nelabai patikėjau, o ar patikėsit Jūs – spręsti Jums Esmė tokia: kaip reindžeris pasakojo, tai vieną kartą, prieš keletą metų, jis vedžiojo po salą 3 pagyvenusius turistus iš Šveicarijos (vyrą ir dvi moteris). Ir laipiojant po kalnus pagyvenusiam vyrui pasidarė negera su širdimi.  Jis nukrito ir pradėjo mėlynuoti. Reindžeris negalėjo vietoje suteikti pagalbos, todėl tą senuką atrėmė į medį ir su šveicarėm moteriškėm nuskubėjo į kaimą ieškoti pagalbos, kas galėtų tą senuką parnešti į Loh Liang kaimelį, kur būtų galima jam bandyti padėti. Pasak reindžerio, jis užtruko gal valandą, kol nusileido į kaimelį ir grįžo su kitais vyrais pasiimti senuko. Bet jo prie medžio neberado. Ant žolės mėtėsi tik jo kamera ir akiniai. Ir jo daugiau niekas nebematė… Niekada. Istorijos pabaiga. Komentarai?
Apniktas tokių liūdnų minčių grįžau jau atgal į Loh Liang kaimelį, kuriame turas ir buvo pradėtas, kai netikėtai pasibaidžiau pamatęs net du varanus išlindusius iš po medžio:

Mediniai tikroviškai išskaptuoti varanai Komodo saloje

Deja, bet šį kartą tai jau tikrai buvo meistriškai išdrožtas varanų maketas iš medžio. Kaip ir Rinca saloje, taip ir čia turui pasibaigus buvau nukreiptas į kaimelio suvenyrų parduotuvę, kur buvo galima įsigyti tokius ir mažesnius medinius varanus. Apskritai, visi suvenyrai tiek Rinca, tiek Komodo saloje (magnetukai, pakabukai, ženkliukai ir kt.) buvo padaryti iš medžio. Aš nieko absoliučiai čia nepirkau, nes man medžio gaminiai niekada nekėlė didelio susižavėjimo. Tiesa, po to užmačiau šaldytuvą, o jame – Coca-Cola skardines!!!  Tai paėmiau visas kiek tik buvo jame – keturias Bet sumokėjau kosminę pinigų sumą už jas – net 40,000 rupijų, nes viena skardinė kainavo 10,000 rupijų arba 0,75 EUR Tiesa, 2 skardinės buvo ištuštintos dar net nespėjus grįžti į laivą – toks buvau ištroškęs
Na, o po to saulei vis greičiau besileidžiant teko grįžti į laivą. Tiesa, čia atėjus vėl atsitiko akibrokštas – vienas iš trijų vietinių staiga iššoko iš laivo ir nubėgo prieplauka į krantą. Paklausiau, kas čia vyksta, tai paaiškino, kad jis nubėgo nusipirkti cigarečių. Retorinis klausimas: aš pusantros valandos baladojausi po Komodo salą – nebuvo galima per tą laiką nusipirkti cigarečių? 
Kadangi jis ten tų cigarečių nelabai skubėjo pirkti, tai aš dar kartą išlipau iš laivo ir nuėjau prie kranto grožėdamasis vaizdais.  Turiu pripažinti, kad Komodo sala man patiko:

Prieplaukoje – nė gyvos dvasios. Taip buvo sutinkamas vakaras Komodo saloje

Kartu su pareinančiu mūsų įgulos nariu grįžome į laivą ir paklausiau kur dabar plauksim.  Pasakė, kad į “Pink Beach” arba “Rožinį pliažą”, kaip ir priklauso pagal planą. Iki jo plaukti tereikėjo pusvalandį, jis yra visai šalia Komodo salos įlankos, bet esmė, kad jau saulė leidosi ir jokio rožinio smėlio čia nesimatė (jis matosi tik per patį vidurdienį) – visur kyšojo vis ilgėjantys šešėliai. Tiesa, vietiniai vis vien pasiūlė pasnorkelinti (juk pagal programą priklauso ir dzin, kad jau naudos iš to snorkelinimo visai nebus). Tik įspėjo, kad čia labai didelė srovė ir reikės pastoviai irtis prieš srovę, kad nenuneštų. Besiruošiant šokti į vadenį iš to pačio kaimelio, kuriame aš pirkau 4 “Coca-Colos” skardines, atplaukė motorinė valtis su dviem vaikinukais, kurie vėl pradėjo siūlyti iš jų nupirkti ką nors iš suvenyrų.  Maža to – dar įlipo į mūsų laivą ir rodo man tuos iš medžio išdrožtus varanus bei visokius pakabukus, kuriuos apžiūrėjau dar saloje. Tokia nesmagi situacija gavosi, nes aš jiems aiškinu, kad man nieko nereikia ir nieko aš nepirksiu, bet jie tarsi negirdi – stovi ir rodo man viską toliau, o mūsų laivo tie trys vietiniai šalia atsistoję ir stebi kas čia vyksta. Galiausiai dėl šventos ramybės nupirkau 2 medinius komodo varanus-magnetukus.  Kainavo po 30,000 IDR vienas (kažkur 2,20 EUR už kiekvieną). Ir čia po ilgų derybų, nes iš pradžių prašė net 100,000 IDR už vieną, vis įrodinėdami, kaip sunku jį buvo išdrožti, kad čia – rankų darbas ir pan. Galbūt, bet jei man jo NEREIKIA? Kas tada? Man visiškai neįdomu – sunku ar nesunku jį buvo gaminti, bet man jo NEREIKIA ir taškas. Tokie argumentai padėjo kainą numušti daugiau nei 3 kartus iki jau minėtų 30,000 rupijų, bet po to į Lietuvą grįžęs tik pamačiau, kokia baisi jų kokybė buvo – net prie šaldytuvo nelipo dėl kreivų išdrožtų formų, o vietinių priklijuoti magnetai iškart atšoko, teko su “Super Glue” pačiam klijuoti. Tragedija kažkokia

2 mediniai komodo drakonai-magnetai ir pavakariai valtyje turo metu

Kaip matote, grįžus iš po turo po Komodo salą, vietiniai jau buvo pagaminę pavakarius – net neaišku kas ten buvo. Kažkokie tešliniai rageliai su žuvimi (kuo gi daugiau!) viduje. Aš vėl jų net nepaliečiau Pastovėjo, pastovėjo ant stalo, po to vienas vietinių priėjęs juos nusinešė. Matėsi, kad laivo įgulai buvo keista, kodėl aš visos dienos metu nieko nevalgau. Bet, su visa pagarba, čia – ne maistas.
Na, ir ką… Galiausiai užsidėjau išsinuomotą snorkelinimo įrangą Labuan Bajo miestelyje ir pliumptelėjau pirmą kartą Indonezijoje į vandenį! Tai įvyko tik penktąją kelionės dieną Vietiniai nemelavo – vandens srovė šalia Komodo salos buvo tikrai smarki ir iškart pradėjo ji nešti mane nuo laivo. Teko visą laiką gana intensyviai irtis, kad nors kiek paplaukti į priekį. Jokio relakso ir atsipalaidavimo palyginus su analogiška pramoga išbandyta Tailande.  Prie viso to, snorkelinant Tailande ten buvo matyti daug įvairiausių spalvų žuvų ir žuvelių, o čia… Vanduo buvo tamsus (dėl beveik nusileidusios saulės), po vadeniu matėsi tik žuvų kontūrai ir išvis pradėjau nebesuprast, ką aš čia darau tame vandenyje Iš serijos “Buvo įtraukta pagal programą – reikia daryt”, nors naudos ir malonumo iš viso šio proceso nebuvo. Diskomfortą dar labiau didino tikrai DIDELIS kiekis srovės nešamų medūzų pro šalį, kurios atsitrenkdavusios į ranką ar koją nemaloniai nudegindavo. O vietiniai, parazitai, tuo tarpu buvo susėdę ant laivo krašto ir dar nervindavo su savo šūksniais: “Jellyfish, Jellyfish!!!” ir rodydavo ranka į srovės nešamą medūzą.  Žinoma, stengiesi jos išvengti, kapanojies iš paskutiniųjų dar ir su srove galinėdamasis, o tie sėdi laive ir garsiausiai žvengia iš manęs. Tpfu, tokią pramogą, o saulei jau visai prie horizonto priartėjus nusprendžiau baigti šią tragikomediją ir lipti atgal į laivą. A la pasnorkelinau ir išsimaudžiau pirmą kartą Floreso jūroje, bet nei čia buvo smagu, nei malonu.

Vakaras prie Komodo salos Indonezijoje

Kaip matote jau ir niauktis pradėjo, matėsi, kad kažkur lyja, žodžiu artėjo baisiausia šio turo dalis – NAKTIS JŪROJE!!! Aš labiausiai nenorėjau imti to 2 dienų/1 nakties turo būtent dėl nakties laive. Kodėl? Ogi todėl, kad jūra banguoja, linguoja ir užmigt tokioje būsenoje aš negaliu. Plius ir pykinti pradeda laikui bėgant. Žinoma, pasidalinus savo nuogąstavimais turo pirkimo metu, buvau patikintas, kad laivas bus prišvartuotas įlankoje, kur LABAI ramus vanduo ir net nejausiu supimo. Na, jūra tikrai nebuvo audringa ir atplaukus į tą įlanką vanduo buvo tikrai ramus. Bet vis vien jautėsi, kad laivas minimaliai siūbuoja, tai normalu, juk čia – vanduo. Tiesa, savęs apkrauti mintimis apie nakvynę dar neskubėjau ir laukiau paskutinės dienos atrakcijos pagal planą – milžiniškų šikšnosparnių, kitaip vadinamų “Flying foxes” arba “Skraidančios lapės”, stebėjimo, kurie grįžta temstant į savo lizdus. Deja, bet mes pavėlavome į šį tikrai įdomų reginį.  Atplaukus į prie Komodo salos esančią įlanką, išgirdome didelį triukšmą šalia buvusiame miškelyje – ten, pasirodo, tie šikšnosparniai nakvoja ir jau visi, deja, bet buvo grįžę į savo lizdus. Praskrisdavo ore tik vienas kitas. Šikšnosparniai buvo tikrai afygienai dideli, wikipedia rašo, kad jų dydis yra apie 40 cm, tai galite įsivaizduoti. Ir koks vaizdas turėjo būti, kai tokių šikšnosparnių tūkstančiais pakyla į orą!!! Deja, bet man tokiu vaizdu pasigrožėti neteko, nes į jį paprasčiausiai pavėlavom (vėl verta prisiminti apie valandos laiko vėlavimą išplaukti iš Labuan Bajo prieplaukos ryte – tas valandos trūkumas “sekė” visos dienos metu).
Taip, va, apmaudžiai buvo praleista paskutinė dienos turo atrakcija.  Beliko surasti nakvynės vietą ir pavakarieniauti. O, vat, kas vyko po to, tai man absoliučiai nepatiko. Esmė: mums atplaukus į tą ramią įlanką, joje jau ant bangų suposi vienas laivas, pilnas turistų. Mes prie jo priplaukėm, apsisukom ir išmetėm inkarą. Na, galvojau, dzin, gal net įdomiau, kad sustojom per 5-10 metrų nuo kito laivo. Bet abiejų laivų vietiniai indoneziečiai susišūkavo ir kabliais laivus sukabino vienas prie kito, kad buvo galima lengviausiai pereiti iš vieno laivo į kitą. O dabar – “gražiausia” dalis: tame laive buvo net 12 turistų, kurie taipogi ėmė 2 dienų/1 nakties turą (“shared” tipo, tą pigesnį, kur plauki su kitais žmonėmis ir kurį pagal pradinius kelionės planus aš taipogi norėjau ir planavau imti, jei ne “Garuda Indonesia” avialinijų “siurprizas”). Kas įdomiausia, tame laive ir buvo ta australų bachūriukų kompanija, su kuriais vakar vakare kalbėjom apie individualaus turo ėmimą, bet jie, kaip ir visi, nesutiko vien dėl to plaukti kartu, kad grįžti man reikėjo į Labuan Bajo 13 h dienos. Žodžiu, laive buvo matytų veidų.  O įdomiausia buvo tai, kad mūsų laivai iš esmės buvo beveik vienodo dydžio ir, manau, nereikia pasakoti apie skirtumą būti laive esant 12 turistų + 3 vietiniams (jų įgula buvo lygiai tokia pati, kaip ir mūsų laive), o čia priplaukia panašaus dydžio laivas tik su 5 žmonėmis jame? Ir dar pas mus laive buvo galima užlipti ant stogo (nes aš gi ėmiau laivą su kajutėmis baimindamasis lietaus). Tai didžioji dalis chebros, tarp kurių buvo visi australai, iš to “shared” tipo laivo net neatsiklausę leidimo persikraustė į mūsų laivą, užlipo ant stogo ir sėdėjo sau kojas nuleidę nuo stogo baisiausiai laimingi.  Aš net šokiruotas buvau tokio nachališkumo (na, australai, kaip žinia, yra nagli kaip tankai, bent jau tie, kuriuos man tekę sutikti). O čia kaip tik dar vakarienę mūsų laivo virėjas čiškinti pradėjo, neša ant stalo, deda indus, o visi iš kito laivo stebi ir komentuoja neturėdami ką daugiau veikti, sako, kad ir jie panašų maistą valgė. Staiga per minutę mūsų privatus laivas virto “shared” tipo laivu!!! Vat labai įdomu būtų sužinoti skaitytojų nuomones – ką Jūs būtumėte darę? Keltumėte “bangas”, reikštumėte pretenzijas ar nuleistumėt viską tylomis ir vadovautumėtės nuostata: “Argi gaila?”. M?
Šiaip ar taip, nieko aš nesakiau ir stebėjau kuom čia viskas baigsis. Per tą laiką jau sutemo ir prasidėjo baisiausia kelionės dalis. Kaip žinia, Azijoje 19 h jau būna tamsu nors į akį durk. Esant mieste, ant žemės, viešbutyje – sugalvoti ką veikti – ne problema. O ką veikti viduryje (na, gal ir ne visai viduryje, bet tai esmės nekeičia) jūros? Neisi gi miegoti 19 h. Visa laimė abu laivai įjungė generatorius ir įsižiebė šviesos. Iš to kito laivo atsirado trys padoresni žmonės su kuriais buvo galima pasikalbėti, nes australai bendravo tik tarpusavyje (visai kaip tos panos australės Tailande). Susipažinau tada su britais iš Londono, 2 merginomis ir 1 bachūriuku, kurie papasakojo apie tuos šikšnosparnius, sakė vaizdas buvo gerulis kuomet tūkstančiais jų pakilo į orą ir net saulę uždengė. Beje, pridūrė, kad pavėlavom į reginį atplaukti kokiomis 15 min.  Retorinis klausimas – tai ką, tie 3 dalbajobai indoneziečiai mūsų laive negalėjo manęs paskubinti, kad spėtumėm ir mes pasigėrėti tuo vaizdu? Vėlgi grįžtam prie jau ne kartą minėto klausimo apie indoneziečių atliekamų paslaugų kokybę, kuria jie visiškai nesirūpina.
Taipogi buvo labai komiška situacija, kuomet pažindinantis su tuo britu vaikinuku laive aš niekaip nesupratau kuo jis užsiima. Paklausė ką aš veikiu Lietuvoje, aš papasakojau ir po to paklausiau apie jo darbą. Atsakymas buvo: “Magician”. Aš perklausiau, o jis vėl tą patį pakartojo. Galvojau, ar aš čia nesuprantu kažko, ar jis čia juokiasi iš manęs. Kas per profesija “magician”?  O, kaip vėliau paaiškėjo, jis tikrai buvo profesionalus magas ir vėliau pradėjo šou programą laive. Tai, vat, ir padėjo visai smagiai ir įdomiai praleisti kažkur valandą vakaro laive. Esmė tokia, kad tas magas savo triukus rodė tik vietiniams. Nei australams, nei man, nei kitiems laive buvusiems turistams jos nerodė, nors stebėti iš šalies galėjom. Jo taikinys buvo vietiniai ir vėliau paaiškino kodėl. Tipo, mes, europiečiai ar australai, esame jau daug ko matę ir tais triukais labai nenustebinsi.  Bet, va, tokie vietiniai Indonezijos kaimų gyventojai niekada, galbūt, nieko panašaus nėra matę. Ir jiems tuos triukus jam rodyti yra kur kas maloniau, nes jų emocijos tikresnės ir natūralesnės. Reikia pripažinti, kad jis ne tik protingai pakalbėjo, bet ir buvo teisus – mūsų laivo 3 vietiniai ir jų laivo 3 vietiniai susėdę ratu krykštavo ir plojo kaip maži vaikai matydami jo krečiamus triukus su kortomis ir ne tik. Vienas “numeris” išvis juos paliko be žado, kuomet britas magas liepė vienam jų suspausti rankas į kumščius ir palaikyti taip kokią minutę. Per tą laiką britas ten, tipo, “pabūrė” kažką ir paklausė, ar jis turi ant delno užsirašę jų agentūros telefono numerį. Tas, kuris buvo sugniaužęs kumščius, įnirtingai purtė galvą sakydamas, kad neturi jis jokio numerio ant delno. Tai britas liepė atgniaužti kumščius ir… NUMERIS BUVO UŽRAŠYTAS ANT DELNO!!! Indoneziečiai tokių triukų nematę net išsigando – žiūrėjo į tą britą kaip į kokį angelą Aš labai įdėmiai jo triukus stebėjau iš šalies, tai turėjau savo versiją, kaip tas numeris atsirado pas vietinį ant delno jam to nežinant ir nejaučiant Bet tai yra tik mano spėjimas Nes gi magai savo triukų paslapčių neišduoda
Žodžiu, parodė tas britas kokius 5-6 triukus taip padėdamas prastumti kokią valandą, po to linksmoji programa baigėsi, o prie viso to vietiniai išjungė laivų generatorius ir viskas paskendo tamsoje. Nebuvo net 21 h vakaro. Ką veikti? Kuo užsiimti? Turite kas nors pasiūlymų? Ką aš sugalvojau, tai, turbūt, pirmą kartą po 20 metų pertraukos gulėti ir… stebėti besisukančias žvaigždes Bei žaibavimą ir griaudėjimą tolumoje. Šiaip labai įdomus jausmas buvo – guli sau, žiūri į dangų bei žvaigždes, kurios buvo labai ir labai ryškios (nebuvo gi jokių šviesų aplink, tai tokio ryškaus dangaus, turbūt, gyvenime matęs nebuvau) ir stebi dangaus skliautą besisukantį aplink, nes juk laivas vietoje nestovi. Tarkim, Didieji Grįžulo Ratai vieną akimirką būdavo kairėje pusėje, kitą – jau dešinėje, tai vėl atsidurdavo kairėje ar kur nors už galvos. Kol galiausiai dingo išvis viena jų pusė. Ir apskritai žvaigždžių sumažėjo. Tapo akivaizdu, kad užslenka debesys. Griaudėjimas liovėsi, bet žaibavimas padažnėjo ir priartėjo. Man buvo įdomu, kas, vat, bus kai pradės pilti lietus? Aš galiu pasislėpti kajutėje, nes ir ėmiau brangesnį laivą su stogu virš galvos, o ką darys tie 12 nelaimėlių gretimame laive? Kaip tik pradėjo kilti vėjas, o vietiniai sukruto ant to gretimo laivo užtraukinėti brezentą – visgi nepaliks gulėti turistų po atviru dangum lyjant ant galvų.  Mūsų laivo vietiniai taipogi nurinko visas pagalvėles nuo suolų, kad nesušlaptų. Baigę darbus visi sugulė ir laukė audros. Reikia pastebėti, kad mūsų laive įsibrovėlių taipogi nebeliko, visi grįžo į savo laivą ir sugulė laivo dugne vienas šalia kito, kaip paršiukai kokie trimis eilėmis  Komfortas ir patogumas, turbūt, tragiškas. Deja, bet labai kažkuo girtis negalėjau ir aš, nes toje mano kajutėje oro temperatūra siekė kokius +40 C!!! Plius oro ten visiškai nebuvo.  Aš tik atsiguliau ten į lovą kaip iškart išlėkiau į orą – net dusinti ten mane pradėjo nuo tvankaus oro kajutėje. Supratau, kad naktis bus ilga bei troški, nes tuo metu kaip tik pabaigiau ir paskutinę “Coca-Colos” skardinę iš salos  Beje, prieš audrą oras ir taip buvo gerokai tvankus net esant atviroje erdvėje, o ką jau šnekėti apie uždarą ir per dieną prikaitintą kajutę…  Daviaus iš vieno laivo galo į kitą vietos nerasdamas, bet, na, atvirai pasakius, aš kažko panašaus ir tikėjausi. Todėl taip ir nenorėjau dar būdamas Labuan Bajo rezervuoti turą su nakvyne jūroje, nes nujaučiau, kad ta naktis man kainuos daug kančių. Bandžiau kurį laiką žaisti atsisėdęs su mobiliu telefonu, kol jis visiškai neišsikrovė. Spėjau pažiūrėti tik valandas ir su siaubu pamatydamas, kad dar nebuvo net vidurnakčio. Manęs laukė labai ilga, bemiegė, sunki ir tvanki naktis