Indonesia 2015 March – IX dalis [Balio šventyklos 2]

2015 m. kovo 18-oji, trečiadienis
Šįryt vėl laukė “malonumas” susipakuoti visus daiktus ir judėti į naują viešbutį Kutoje.  Kažkaip niekam neužkliuvo klausimas, kodėl turėdamas 4 naktis Balyje pasirinkau 2 naktis nakvoti Ubude, o 2 – Kutoje. Tai net nežinau, verta plėstis šiuo klausimu ar ne. Na, trumpai tariant tam buvo dvi priežastys. Pirmoji: iš Ubudo visos pagrindinės Balio šventyklos ir įdomiausi objektai pasiekiamos greičiau. Nors šiuos 2 miestelius teskiria 35 km, bet kaip jau rašiau, kelionė tarp jų tais siaurais Balio keliukais trunka maždaug pusantros valandos. O tai yra daug, ypač žinant, kad Balyje 18 h jau temsta. Antroji priežastis – man jau reikėjo pradėti galvoti po truputį apie grįžimą į Lietuvą.  Kutoje specialiai pasirinkau viešbutį toliau nuo centro, bet, kad būtų sąlyginai netoli ir oro uosto, kurį man trūks pliš reikės pasiekti pėstute. Kodėl pėstute, paklausite? Tikrai ne dėl taupumo ir ne dėl plėšikaujančių vietinių už pavežimą. Paprasčiausiai, artėjantis penktadienis Balio saloje bus ypatingas.  Ale man sekasi kelionėse pataikyti ant vietinių švenčių. Rodos, specialiai gi netaikau, bet amžinai paskutinėse kelionėse pataikau ant didžiausių švenčių metuose tose lankomose šalyse. Primenu: Kambodžoje pataikiau ant vienos didžiausių švenčių metuose – Vandens šventės arba „Water Festival“. Tailande – ant Loy Krathong, o dabar, Balyje, paaiškėjo, kad stebuklingai “pasisekė” pataikyti ant vienareikšmiškai didžiausios šios salos šventės – Nyepi arba “Day of Silence” (Tylos diena) su šurmulinguoju ir labiausiai turistus traukiančiu “Ogoh-ogoh” paradu išvakarėse. Kai sekasi, tai sekasi…  Manantiems, kad man labai pasisekė, skubu nuraminti, nes ta sėkmė labai jau tokia sąlyginė. Esmė tokia, kad vieną dieną per metus Balis apmiršta parai laiko. Tai ir vadinama Nyepi arba “Day of Silence” (Tylos diena).

Išmirusios gatvės Balyje Nyepi arba Day of Silence dienos metu

Tokie, va, pareigūnai patruliuoja tuščiomis Balio gatvėmis ir vargas tiems, ką jie pamatys gatvėje

Šią dieną Balyje nedirba niekas – pradedant oro uostais ir baigiant parduotuvėmis ar net viešbučiais. Maža to, negalima net išeiti į gatvę.  Saloje turi vyrauti absoliuti tyla ir ramybė. Taip minimi saloje hinduistų Naujieji metai. Šią apmąstymams skirtą dieną viskas turi būti uždaryta, o turistai iš esmės lieka įkalinti viešbučiuose, kuriuose atjungiama net elektra (tiesa, ne visuose). Šią dieną žmonės nedirba, nežaidžia, o kai kurie – net nekalba ir nevalgo.  Tai laikas skirtas meditacijai, praeities nuodėmių apmastymui ir geresnės ateities planavimui (kaip išdurti daugiau turistų). Viešą šių taisyklių laikymąsi Balyje, kur daugumą gyventojų sudaro hinduistai, užtikrina tvarkdariai su sarongais, lazdomis ir tradiciniais durklais. Nepaklusus ir išėjus į gatvę bei užmačius šiems tylos saugotojams, gresia areštas, kelios paros belangėje ir didelės baudos.  Šios dienos data kiekvienais metais keičiasi ir, pasisek tu man taip, kad beplanuojant kelionę pamačiau, jog ši Tylos diena išpuola ne bet kada, o… šeštadienį, dieną, kurios metu aš pagal pirminį planą turėjau išskristi iš Balio į Džakartą, o iš jos – į Londoną. Supratęs, kad nešdintis iš Balio reikės penktadienio vakarą, pamačiau, kad ir tai nebus taip paprasta padaryti.  Nyepi dienos išvakarėse vyksta triukšmingas ir siautulingas “Ogoh-ogoh” paradas, kurio metu Balio kaimai demonstruoja milžiniškas visus metus gamintas skulptūras, kurios turi išvilioti blogąsias dvasias iš jų slėptuvių, kad Balio „vaiduoklių gaudytojai“ galėtų įvilioti jas į spąstus ir išvyti iš salos. Bėda, kad jau šių Naujųjų Metų išvakarėse neįmanoma pajudėti Balio keliais, kurie būna blokuoti vietinių ir jų sukonstruotų monstrų. Jei likčiau Ubude, tai tuos 35 km tektų pėdinti pėstute. Galite įsivaizduoti, koks manęs laukė šokas tai sužinojus dėliojant kelionės planą po Balį? Žinoma, dėkojau sau nors už tai, kad apie tai sužinojau dar būdamas Lietuvoje, o ne, tarkim, Balyje. Išvis būtų pravalas. Ir dar labiau dėkojau, kad ta “Tylos diena” buvo šeštadienį, o ne, tarkim, kokį penktadienį taip tuščiai parandant visą parą Balyje. Neįsivaizduoju malonumo sėdėti uždarytam viešbutyje 24 valandas su atjungta elektra. Ką veikti? Miegoti visą dieną? Žinoma, kai rinkausi viešbučius Kutoje, tai mačiau akcijas skelbiamas, kad, tarkim, rezervuojant viešbučiuose 3 dienas, į kurias įeina Nyepi diena, mokama tik už 2 dienas ir pan. Bet čia ne tik pinigų, bet ir prarasto laiko klausimas. Žinoma, jei atvažiuoji į Balį mėnesiui, tai ta prarasta para – dzin, bet jei atvažiuoji kelioms dienoms ar savaitei – tada ši šventė tampa nemaloniu akibrokštu. Visa laimė, kad aš ją “kabinau” tik krašteliu, o ne pilnai ir visu “gražumu” (būčiau prasikeikęs). Todėl apdairiai paskirsčiau savo 4 turimas dienas Balyje taip, kad per didžiąsias šventes būčiau Kutos pakraštyje, iš kurios pėstute paprastai galėčiau pasiekti oro uostą.  Tam tikslui idealiai tiko 3* “Solaris Hotel”, nuo kurio Google Maps rodė, kad oro uostas pasiekiamas per 30 min pėstute. Tiesa, panašiai užima ir nukulniuoti iki Kutos centro, bet pirmenybę atidaviau trumpesniam atstumui su lagaminais nuo viešbučio iki oro uosto, nei valandą laiko “irtis” su lagaminais per žmonių minias Kutos centre šėlstant “Ogoh-ogoh” paradui. Užbėgant už akių galiu pasakyti, kad, va, nors vienu savo sprendimu nesigailėjau – viešbutis buvo idealiai pusiaukelėje ir nuošaliau viso triukšmo. Plius buvo su baseinu ir nemokamais pusryčiais  O dvi sekančios naktys jame kainavo su pritaikytu Agodos nuolaidos kodu tik 43,42 EUR arba vos 10,85 EUR/žmogui už naktį. Primenu – viešbutis su baseinu ir nemokamais pusryčiais, o kambaryje buvo LCD televizorius su kabeline, oro kondicionierius  bei nemokamas wi-fi Vienas iš nedaugelių dalykų, kas mane Indonezijoje žavėjo, tai būtent – viešbučių kainos Jos čia gerokai pigesnės, nei, tarkim, Tailande. O gaunama kokybė už tokius pinigus viršijo visus lūkesčius. Man įdomu, ką Europoje būtų galima rasti už tokią kainą Palapinė kempinge daugiau kainuoja

Atsisveikinimas su Blacky

Tad atėjus laikui, su visais lagaminais ir kuprinėmis įvirtome jau į kito brolio vairuojamą mašiną. Žinoma, gaila buvo palikti po kojomis besipinantį Blacky, bet ką jau padarysi.  Ateis nauji gyventojai ir jau rytoj šis šunėkas manęs neprisimins
Atėjo laikas pradėti antrąjį dienos privatų turą už 600.000 IDR po centrinį Balį su galutiniu pervežimu ir paskutine stotele Kutos mieste taip sutaupant dar kelis šimtus tūkstančių rupijų už pervažiavimą iš Ubudo į Kutą. Jau rašiau, bet tikrai dar kartą pasikartosiu, kad Balyje transporto klausimas yra tragedija.  Vien dėl to galima šios salos nekęsti. Jei nori nuvažiuoti ką nors čia pamatyti ar aplankyti – turi mokėti kosmines sumas, nes jokio viešojo transporto čia nėra. O bandantiems taupyti ir važinėti su motoroleriu, tenka mokėti dar didesnes kyšių sumas vietinei policijai.  Smagu… Beje, http://www.pigusbilietai.lt svetainėje sulaukiau tokio nepažįstamo žmogaus komentaro apie Balio salą. Cituoju:
„Neseniai grįžome iš Indonezijos (buvome birželio pabaigoje). Pasiskaitęs neigiamų atsiliepimų šiame puslapyje ir pateiktose nuorodose, Balyje suplanavau praleisti tik 2,5 dienos ir dėl to labai gailiuosi. Tikrai nėra taip baisu, kaip rašoma. Galbūt kažkam taip ir pasitaikė, tačiau aš gyvenau Ubud, o salai apžiūrėti užsisakiau vairuotoją visai dienai. 8 valandoms mašina su vairuotoju kainuoja apie 600.000 IDR, todėl jei važiuoja daugiau nei du žmonės, tikrai nebrangiai išeina. Kiek buvome šventyklose (tiesa nebuvome Besakih Temple), nebuvo jokių reketavimų. Taip, gana įkyriai siūlydavo gido paslaugas, bet nebuvo jokio agresyvumo ir atsisakius daugiau nebeklausdavo. Taip pat ir įėjimo kainos buvo tokios, kaip ir nurodyta, ir vėliau jokių papildomų mokėjimų nereikalavo.
Dėl vairavimo motorolerį – nėra ko tikėtis, jog nesusidursi su korupcija, jei pats pažeidinėji taisykles ir neturi reikiamų dokumentų. Kadangi neturėjau tarptautinio vairuotojo pažymėjimo, rinkausi dviračio nuomą, su juo galima apžiūrėti artimas apylinkes.
Apibendrinant, siūlau neišsigąsti neigiamų atsiliepimų, tačiau pasiruošti iš anksto, užsisakyti pervežimus ar turus iš patikimų vairuotojų ir nebus jokių problemų. Aš gyvenau Ubud, kuris yra labiau skirtas ramybės ir gamtos mėgėjams, galbūt gyvenant Kutoje ir būtų kažkos skirtumas. Na o iš oro uosto irgi iš anksto užsisakiau pervežimą ir taip išvengiau derybų su vietiniais taksi.”
Aš jam puslapyje nieko neatrašiau, bet pakomentuosiu čia. Žmogus rašo, kad 600,000 IDR arba 45 EUR dienos turas pavažinėti po Balio salą nėra brangu. Turiu klausimą – ar jis yra susipažinęs su Indonezijos kainomis? Matuojant kainomis Europoje ar ypač kokioje Italijoje, brangu nėra. Bet mes juk šnekam apie Indoneziją!!!  Kur realiai net sočiausi pietūs nekainuoja 100,000 rupijų, o vidutinė alga yra 2-3 mln rupijų? Vietiniai praveža 4-5 turistus per mėnesį ir jiems nereikia daugiau dirbt. Tie 600,000 IDR yra KOSMINĖ kaina Indonezijos mastais. Už tiek savaitę laiko 4-5 žmonių šeima prasimaitintų.  Visi puikiai supranta, kad permokama ir permokama daug už tas paslaugas, bet atvykęs į Indonezijos salą tampi vietinės valdžios ir vietinių gyventojų įkaitu – čia nėra jokio kitokio transporto ir esi priverstas mokėti, jei nors ką nors nori pamatyti daugiau nei viešbutis ir 5 km spindulys apie jį. Dieve, net Tailande pigiau kainuoja turai į tigrų narvus. O pvz., viso dienos dramblių turas su nuvežimu-parvežimu (pagal nuvažiuotą atstumą, tikrai, manau, prasukama daugiau kilometrų, nei Balyje pasivėžinant tarp šventyklų), įskaičiuotais pietumis bei safari po džiungles ant dramblio nugaros kainuoja ~60 EUR/žmogui. O čia moki 45 EUR (kad ir dviems žmonėms) už tik paprastą pavežinimą nuo vienos šventyklos iki kitos. Ir viskas. Ar tai normalu? Mano nuomone – NE!  Kaina – neadekvačiai didelė.

Policijai visai nerūpi vaikai ant motorolerių važinėjantys po du, po tris be šalmų ir liemenių

Kitas klausimas – motoroleris. Žmogus tvirtina, kad aš pažeidinėčiau taisykles vairuodamas motorolerį be tam reikalingų dokumentų. Aš nediskutuosiu tokiu klausimu, kaip, tarkim, visame pasaulyje pripažįstamomis lietuviškomis ar amerikietiškomis teisėmis, kurios suteikia galimybę vairuoti transporto priemonę bet kurioje pasaulio šalyje išskyrus Indoneziją (kaži, kuom ji tokia išskirtinė?  O gal tai dar vienas būdas pasipelnyti iš turistų?). Aš pakomentuosiu šią vietą kitu kampu – jei jau mes esame tokie teisūs, tai kodėl ta korumpuota vietinė policija nestabdo ir nebaudžia Balyje važinėjančius vaikus po 2-3 susėdusių ant motorolerių? Ir kurie neturi nei šalmų, nei liemenių ir važinėja beveik basi?  Kodėl? Prie viso to, aš LABAI abejočiau, kad tiek vietiniai vaikai, tiek suaugusieji visi turi tas „international driving licence“. Labai abejočiau… Taikomi dvigubi standartai? Kas galima vietiniams, tas negalima turistams? O gal tai paprasčiausias noras pasipelnyti? Vietinė policija žino, kad iš vietinių nieko daug neišpeši. Net patarlė mūsų sako, kad iš ubago lazdos neatimsi. O, va, sustabdyk turistą, pagąsdink, kad pasodinsi į kalėjimą dėl transporto priemonės vairavimo neturint leidimo, ir tavo kišenės momentaliai papilnės kokiu pusmilijoniu rupijų?  Internete, va, radau idealiai situaciją atspindinčią nuotrauką – vietiniai važiuoja su motociklais, policijai jie neįdomus. Bet, kaip matote, baltasis buvo sustabdytas iškart jį pamačius:

Eilinis policijos reidas Balyje stabdant tik turistus

Galima tik spėlioti kuom šis konkretus sustabdymas nuotraukoje baigėsi… Nuotrauka, kaip jau rašiau, deja, bet ne mano. Bet savo akimis mačiau analogiškus policijos reidus Balyje ir kaip viena mergina iš nevilties rankomis skėsčiodama net šokinėjo abejingai prie jos stovintiems policininkams kažką jiems aiškindama, kai tuo tarpu basi ir pusnuogiai vietiniai nesustodama lavina važiavo pro šalį. Bet jie vietinių policininkų nedomino. Jie laukė tvarkingai, su šalmais ir liemenėmis važiuojančių turistų. Tik tokį pamato – iškart stabdo ir “ateik pas tėvelį pasikalbėti”. Graudu…
Žmogus rašo, kad užsisakė pervežimo paslaugas iš viešbučio. Gaila, kad neparašė kiek jos kainavo. Nenustebčiau, kad vietiniai tą patį kelią nuvažiuotų 10x pigiau, nes viešbučiai iš tų pervežimų uždarbiauja taipogi ir lupa atsakančius pinigus, kartais net daugiau, nei kokia kainą gautum po ilgų derybų Balio oro uoste. Na, bet tai jau lyrika…  Ir kitas klausimas – kodėl turistai atvykę į Balį yra priversti naudotis tokiais pervežimais? Kiekvienoje normalioje šalyje oro uostą su miestais jungia viešasis transportas. Taksi ir pervežimo paslaugos yra pagal pasirinkimą – norintiems greičiau ir patogiau nuvykti į viešbutį – tada prašom. Bet visada yra mažiau patogus, bet PIGUS būdas nuvykti į viešbutį ar norimą vietą. Balyje to nėra. Kodėl? Čia atvykęs esi priverstas naudotis taksistų paslaugomis, nes kitų variantų važiuoti iš taško A į tašką B paprasčiausiai nėra, nes niekas tuom nėra suinteresuotas (konkrečiai – vietinė valdžia, žmonės ir t.t.).  Įvesi kokį nors pigų autobusą kursuojanti aplink salą, taigi kiek Balyje nevalgiusių šeimų liks!!! Normalu tai ar ne, spręskite kiekvienas pats. Bet pasikartosiu: daug šalių jau esu jau aplankęs, manau. Bet niekur tokių nesąmonių su transportu kaip Balyje nėra. Niekur! Žinoma, tarkim, Filipinuose situacija su viešuoju transportu taipogi nėra stebuklinga, bet palyginkime taksi kainas Filipinuose ir Balyje. Filipinuose už taksi nuo oro uosto iki viešbučio mokėjau kažkur po 4-6 EUR (Cebu ir Maniloje). Balyje – 20 EUR (ir dar gerokai pasiderėjus). Kodėl toks skirtumas?  Kuo tas Balis toks išskirtinis, kad mokėti tokias kainas? Kuro kainos gi visoje Azijoje panašios… Šį klausimą galima nagrinėti iš kurios norite pusės – viskas vis vien susiveda į vieną – norą vietinių pasipelnyti iš atvykusių turistų bejėgiškumo. Kur jie dings, pėsti gi iš oro uosto neis su lagaminais… O vietiniams irgi gerai. Užauga vaikas, jo tikslas – nusipirkti automobilį. Ir viskas. Nereikia nei mokslo, nei jokio išsilavinimo. Visas likęs gyvenimas, tai sėdėjimas prie oro uosto ir turistų laukimas. Juolab žinant faktą, kad jų atskrenda tūkstančiais per dieną ir jie niekur nedings – vis vien turės kreiptis dėl nuvežimo į viešbučius ar dar kur nors. Ne į tave, tai į tavo draugus.  Lengvas ir pelningas gyvenimas. Tereikia nors kartą per dieną “pasigauti” turistų ir gyvensi kaip inkstas taukuose.
Taigi, visus kviečiu į Balį  Pasišvaistysit pinigais į šalis už menkiausią krustelėjimą, o išvažiuojant suprasite, kad:
A. Savaitės kelionė kainavo tiek, kad tokiuose kaip Filipinuose už išleistą sumą galėtumėte prabūti tris kartus ilgiau
B. Būsite pavargę nuo amžinų derybų su vietiniais ir jų siūlomų paslaugų kiekviename žingsnyje
C. Nieko labai tokio įspūdingo Jūs čia taip ir nepamatėte. Paplūdimiai? Balis jais tikrai negarsėja. Šventyklos? Na, jos savotiškai įdomios, bet tikrai nėra ką lyginti, tarkim, Balio šventyklų su garsiuoju Angkor Watu. Čia kaip lyginti Mersedesą su Moskvičiumi.  Balio ceremonijos ir procesijos gatvėse baltai apsirengusių vietinių? Nuvažiuokite sekmadieniais prie Lietuvoje esančių bažnyčių. Garantuoju, kad panašių procesijų pamatysite ir čia. Ypač per atlaidus visokius Nuostabi Balio gamta? O, leiskit paklausti, kuo ji skiriasi nuo gamtos bet kurioje kitoje Azijos šalyje? Tarkim, nuo to pačio Tailando ar Filipinų? Ryžių terasos? Na, jos gražios, bet yra kur kas didesnių ir įspūdingesnių ryžių terasų tiek Vietname, tiek ir Filipinuose. Užtenka susivesti į Google „Banaue Rice Terraces“, va, ten tai vaizdai…
Liksiu prie tos pačios nuomonės, kad Balį „rojaus sala“ gali vadinti tik du tipai žmonių (iš tų, kurie čia lankėsi, žinoma, nes ne paslaptis, kad daugelis žmonių kalba, kad jų svajonė – nuvykti į Balį, nors paprastai čia atvykę baisiausiai nusivilia šia „rojaus“ sala):
1. Religiniai fanatikai (nes jau ko, ko, bet religijos ir tų religinių procesijų čia netrūksta)
2. Žmonės, kurie daugiau niekur nebuvo Azijoje išskyrus Balio salą
O kur dar vienas Balio „malonumas“, jei pataikysite ant jau minėtos „Tylos dienos“, kuomet 24 h būsite uždarytas viešbučio kambaryje ir negalėsite iš jo niekur išeiti?  Rašoma, kad kai kurie viešbučiai Nyepi dienos metu atjungia net ir elektrą, kad visur vyrautų totali tyla. Ir matau vaizdą: sėdi toks žmogelis prisiskaitęs apie „rojaus“ salą Balį, prakaituoja (juk elektros nėra, kondicionierius neveikia), ir skaičiuoja sekundes iki vidurnakčio, kuomet visa ši religinė nesąmonė baigsis. „Nuostabi“ patirtis „nuostabiajame“ Balyje  Visa laimė, kad tokios šventės yra kartą metuose, o ne kiekvieną mėnesį ar kiekvieną savaitę. Va, galėtų vietiniai sugalvoti ir padaryti tokias „Day of Silence“ kiekvieną sekmadienį arba paskutinį mėnesio sekmadienį Būtų labai smagu matyti turistus kiekvieną savaitę susispaudusius viešbutyje ir keikiant Balį bei jo religines šventes
Taigi, šios dienos ture turėjau pamatyti sekančias Balio šventyklas: Taman Ayun, kuri laikoma viena svarbiausių šventyklų Balyje, vieną gražiausių Pura Ulun Danu Bratan šventyklą, esančią Bratan ežere apsuptą kalnų, vėliau pagal planą lankysim Jatiluwih – didžiausias ryžių terasas Balyje ir paskutinis objektas judant jau link Kutos bus aplankyta garsioji ir viena pagrindinių šventyklų Balyje – Tanah Lot, kuri pastatyta tiesiog jūroje.  Šios dienos turas turėjo būti kur kas įdomesnis ir ilgesnis, nei vakarykštis. Visos šiandien aplankytos vietos žemėlapyje išvykstant iš Ubudo ir kelionę baigiant Kutoje:

Antros dienos turas po centrinį Balį

Kaip matote, šiandien laukė kur kas ilgesnė kelionė pagal nuvažiuotą atstumą. Ir ji truko gerokai ilgiau. Na, bet apie viską iš eilės: pirmas sustojimas buvo prie Taman Ayun šventyklos. Ji stovi mažame Balio kaimelyje Mengvi ir primena apie kažkada buvusią šios vietovės didelę svarbą. Norint papulti į vidų, reikėjo susimokėti jau tapusią standartu įėjimo kainą – 15,000 rupijų arba kažkue 1,10 EUR/žmogui. Tokie mokesčiai negąsdino, tad susimokėjęs papuoliau į šventyklos vidines sodų terasas su skirtinguose lygiuose išdėstytais kiemeliais, kurie buvo apjuosti vietoje esančio tvenkinio, kuriame žydėjo daugybė lelijų. Kaip ir vakarykštėje lankytoje Besakih šventykloje, taip ir Taman Ayun šventykloje buvo galybė pagodų, kylančių virš vidinio kiemo. Tos Balio šventyklų pagodos – skiriamasis Balio salos bruožas. Turiu pripažinti, kad visai neblogai jos atrodo Keletas nuotraukų:

Gražus fontanėlis Tama Ayun šventyklos viduje

Labai smagu buvo palakstyti basomis po idealiai nupjautą žolytę

Balio šventyklų skiriamasis bruožas – daug pakopų turinčios pagodos

Sodelyje prie šventyklos

Vartai tiesiai į tvenkinuką

Taman Ayun šventykloje užtrukau apie valandą – tiek laiko užteko apeiti visus kiemelius ir pamaklinėti jos soduose. Smagu, tylu ir labai žalia visur buvo.  Bet ilgai gėrėtis tuo nebuvo kada – reikėjo judėti į sekantį objektą – į garsiąją Pura Ulun Danu Bratan šventyklą, esančią kalnuose ant ežero kranto. Vairuotojas taip spaudė tais kalnų keliukais tai aukštyn, tai žemyn, tai į kairę, tai į dešinę, kad man gale sėdint net negera pasidarė  Dieve, kokie baisūs tie Balio keleliai, be jokių ženklų, siauri ir vingiuojantys. Vienu metu teko net prašyti sustoti, kad nors kiek atsigauti galėčiau Tiesa, trumpo sustojimo metu tinginiauti nebuvo kada. Tuojau pat įlindau į šalikelėje buvusius ryžių laukus ugnikalnių fone Žiūrėkit, su ta vakar įsigyta kepure atrodau kaip tikras ryžių sodintojas

Arūnas Skersis taipogi darbavosi Balio ryžių laukuose

Taip pro šali važiuojantys turistai net nesuprastų – tikras čia vietinis po tuos laukus kapstosi ar turistas išsidirbinėja Nors, žinoma, vietiniai taip neprakaituoja kaip turistai. Kadangi saulė kilo vis aukščiau, karštis prie žemės lenkė vis labiau  Kiek pamaklinėjęs po ryžių laukus grįžau į mašiniuką ir važiavom toliau. Galiausiai tikslą pasiekėme. O čia manęs laukė pirmoji, ir bene vienintelė proga, kuria aš pasinaudojau ir… išdūriau vietinius Įėjimas į Pura Ulun Danu Bratan šventyklą kainuoja 30,000 rupijų arba 2,20 EUR/žmogui. Atvažiavus gavosi tokia situacija, kad aš prie kasos iškart nenuėjau, o drąsiai nužirgliavau tiesiai prie įėjimo, prie kurio stovėjo gal 4-5 žmonių grupelė, kuri kaip tik vietiniam kontrolieriui rodė savo įsigytus bilietus. Na, o aš, būdamas naglas kaip tankas, jiems ten bilietus rodant ėjau ir praėjau pro šalį  Kontrolierius kažką bandė man sakyti, bet aš jau jį buvau praėjęs ir nutariau neatsisukinėti į jo šūksnį. Ir ką Jūs galvojate – įvyko neįsivaizduojamas akibrokštas Indonezijoje – turistas NEMOKAMAI papuolė į mokamą objektą!!! Kontrolierius manęs nesivijo, o aš sau tvirtu ramiu žingsniu įžengiau į dar vienos šventyklos teritoriją sutaupydamas “net” 2,20 EUR Va, nors kartą ir turistai išduria vietinius vertelgas Žinoma, čia nebuvo noras pasipelnyti, čia buvo normalus įėjimo mokestis, bet, žinokit, buvo nerealiai gera ant širdies išdūrus pirmą kartą pačiam indonezietį
Šnekant apie Pura Ulun Danu Bratan šventyklą, tai ji man, turbūt, buvo pati gražiausia iš visų Balio šventyklų. Neveltui ji pavaizduota ir ant 50,000 rupijų banknoto, kuriuos net 2 parsivežiau į Lietuvą  Jei kam reikia – kreipkitės, galėsim pamainyti Šventykla stovi ant Beratan Bedugul ežero kranto apsupta kalnų. Vaizdelis – net labai glostantis akį. Šios šventyklos vaizdai labai dažnai vaizduojami reklaminiuose bukletuose ir yra vienas pagrindinių objektų reprezentuojančių Balio salą. Štai mano pirmieji įspūdžiai atvykus:

Kaip matote, pati šventykla tikrai nėra didelė, bet ne dydyje esmė. Kompaktiška, graži, su įspūdingu sodu netoliese bei pasivaikščiojimo takais ežero pakrantėje. Ir svarbiausia – čia nebuvo jokių reketininkų! Tiesa, norint pasifotografuoti šventyklos fone, reikėjo apsišarvoti kantrybe, nes norinčių tą padaryti netrūko. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą – laukdamas, kol prasiskirstys žmonės susipažinau su portugalų pora Labai fainai pabendravome (kiek teko pažinti portugalų, tai visi buvo labai faini žmonės), aš jiems pasigyriau, kad buvau Portugalijoje ir ją visą pravažiavau Deja, bet Lietuvoje jie nesilankė, bet iškart pasakė, kad mes – krepšinio tauta. Aš tai nuolankiai patvirtinau, o tas portugalas man ir sako, kad jis vaikystėje rimtai sportavo krepšinį ir kad mane dar dabar aploštų. Vajėzus, kaip mano savimeilė buvo įžeista!!! Gaila, kad, turbūt, visame Balyje nė su žiburiu nerastum krepšinio aikštelės. Nes kitu atveju iššūkis būtų priimtas Po to aš juos pafotkinau šventyklos fone, jie – mane ir apskritai labai draugiškai papliurpę išsiskirstėm

Tolumoje matosi aukščiausios šventyklos pagodos

50.000 rupijų kupiūra su atvaizduota šventykla joje

Su 50,000 rupijų kupiūra Arūnas Skersis pozuoja šventyklos fone Balyje

Šventyklos vaizdas iš kitos pusės

Visai gražu čia, tiesa?

O čia – dar vienas video su jau minėta portugalų pora bei šventyklos vaizdu iš kitos pusės:

Kaip matote, pati Pura Ulun Danu Bratan šventykla nėra didelė – pafotografavęs ją iš įvairių pusių nuėjau vėliau ežero pakrante toliau. O ten prasidėjo išvis nerealūs vaizdai – gražiai nušienauta žolytė, medžiai, teliuškuojantis ežero vanduo ir kalnai…  Tokia ramybė ir relaksas, kad wow. Daugelis turistų buvo sukritę ant žolytės ir užkandžiavo ar šiaip grožėjosi vaizdais.  Visur gražu, kai šviečia saulė. Vienintelė problema, kad Indonezijoje ji šviečia paprastai tik iki pietų  Bet kol saulė maloniai šildė, tikrai smagu buvo čia pamaklinėti ežero pakrantėje. Kadangi čia buvo ir trobesių, tai neatsisakyčiau čia ir pagyventi porą dienelių. Laikas tikrai neprailgtų. Beje, esant norui, galima šiame ežere ir pasiirstyti valtymi ar pasivažinėti motorinėmis valtimis . Žinoma, ne už dyką:

Poilsio valandėlė tarp dviejų palmikių

Sėdžiu ant lieptelio, laukiu aš mergelės 😀

Gražiai sutvarkytos Bratan ežero pakrantės

Vietinių gyvenamieji trobesiai Bratan ežero pakrantėje

Na, bet ramiai aš iš šios šventyklos nesugebėjau vis vien išeiti Sugebėjau net čia rasti tos indonezietiškos naglumo ir pinigų reikalavimo dvasios. Kaip? Ogi sodelyje, kurį reikėjo praeiti grįžtant nuo šventyklos. Situaciją stengsiuosi perpasakoti be savo moralų ir išvadų. Nuspręskite Jūs, kas čia teisus, o kas ne. Ir ar tai – normalu ar ne. Žodžiu, einu sau takučiu link išėjimo per sodą ir žiūriu – viename sodo kampe stovi tokie kaip stovai su skėčiais nuo saulės su šalia jų prirakintais įvairiausiais paukščiais, iš kurių įspūdingiausiai atrodė milžiniškas šikšnosparnis, taip vadinamas “flying fox”, kuriuos tik iš tolo mačiau būdamas laive ties Komodo sala prieš kelias dienas. Be jo ten dar buvo įvairių spalvų didelės papūgos, ereliai ir net didelė pelėda. Pasidarė įdomu, priėjau arčiau. Žiūriu netoliese sėdi du vietiniai, kurie mane pamatę prišoko ir sako, kad jei noriu – galiu su tais paukščiais ant rankų nusifotografuoti. Paslaugos kaina – 50,000 rupijų. Tiek mokėti už paprastą nuotrauką su vienu iš paukščių aš nesiruošiau, tad nusprendžiau tik bendru vaizdu nufotografuoti iš toliau patį tą kampą su paukščiais šalia šventyklos esančiame sodelyje. Kaip atsiminimą. Vietiniai tuo metu sėdėjo. Ir aš taip paėmiau ant kaklo buvusį pakabintą fotoaparatą, paspaudžiau “Power On” mygtuką, objektyvas išvažiavo ir vietiniai baisiausiai rėkdami pašoko iš savo vietų, prilėkė prie manęs ir pradėjo šaukti, kad nedrįsčiau fotografuoti jų paukščių!  Aš net nesupratau iš pat pradžių, sakau: “Gi aš ne su paukščiais fotografuojuosi, tik noriu patį parką su jais įamžinti”. Jiems neįdomu – negalima ir viskas. Nesvarbu – ar pats su paukščiais fotografuosiuosi, ar vienus paukščius fotografuosiu, turiu mokėti 50,000 IDR. Pradėjau ginčytis. Vietiniai atsistojo priešais mane ir nieku gyvu neleidžia tų paukščių fotografuoti, kol jiems neduosiu pinigų.  Aš stoviu, “verdu” ir tuo tarpu prieina kiniečių turistų grupelė. Abu vietiniai tuo metu sukaupė dėmesį ties jais ir nuo manęs pasišalinę nuėjo prie jų tikėdamiesi jiems įsiūlyti savo šią pramogą ir uždirbti pinigų. Tuo metu aš vėl staigia įsijungiau foto aparatą ir greitai nufotografavau tą visą paukščių paviljoną (pavadinkim taip). Nuotrauka čia su kampe matomu rankomis mataruojančiu ir prie manęs lekiančiu vienu iš 2 vietinių:

Paukščiai nelabai matosi, bet įžiūrėti galima dešiniajame kampe žemyn galva pakibusius šikšnosparnius, kairiajame – papūgas ir už jų – pasipiktinusį rankom mojuojantį vietinį

Padarius šią nuotrauką, tas vietinis esantis toliau greitai pribėgo prie manęs šaukdamas, kad aš jam dabar turėsiu duoti 50,000 rupijų už šią foto. Į smulkmenas nesileisiu, ką aš jam išsakiau ir kad vos neįvyko susistumdymas, bet aš jam jokių 50,000 rupijų, žinoma, kad nemokėjau. Vienas kitam pasakę daug “gražių” palinkėjimų išsiskirstėm.  Istorijos pabaiga. Ši istorija man priminė Rio de Žaneiro paplūdimiuose pastatytas smėlio pilis ir kitokius objektus, kuriuos jei nori nufotografuoti, turi duoti 5 realus. Žinoma, aš jų nedaviau nei Brazilijoje, nei Indonezijoje, bet, na, ką Jūs galvojate iš principo apie tokią situaciją?  Sakyčiau, tuos paukščius tupdyčiau ant rankos ar ant galvos – susimokėčiau be jokių problemų. Bet susimokėti už tai, kad kažkas atnešė nukankintus ir surakintus paukščius į parką ir juos sutūpdžius ant stovo reikalauti pinigų vien už tai, kad juos nori nufotografuoti? Dar metai, kiti, pradės pinigus lupti už tai, kad į juos vien žiūri.  Na, jau ne… Čia tas pats, kaip Lietuvoje pamatyti vežimą tempiantį arklį su ūkininku, kuris baisiausiai pasipiktintų, kad nufotografavai jo arklį eidamas pro šalį.  Komentarai?
Taigi, net tokioje ramioje ir gražioje vietoje esančioje Pura Ulun Danu Bratan šventykloje sugebėjau sukonfliktuoti Turbūt, esu labai negeras žmogus arba kitas variantas – turiu labai blogą aurą…

Ulun Danu šventyklos teritorijoje buvo tokie kaip po sodai su tokiais gyvūnų maketais

Grįžus į mašinoje laukiantį vairuotoją leidomės toliau į kelionę po Balio salą. Tik sugrįžus vairuotojas uždavė dar tokį įdomų klausimą: “O Jūs bilietą įsigijote į šventyklą?” Atsakiau, kad ne, nes manęs niekas jo neprašė  Tai ir jis juokėsi, nes, sakė, mane stebėjo ir jam buvo keista kaip tas kontrolierius mane praleido be bilieto. Na, praleido tai praleido Negi dabar grįši ir susimokėsi
Sekantis sustojimas buvo prie didžiausių Balyje Jatiluwih ryžių terasų, kurios užima didesnį nei 33 km2 plotą ir kurios globojamos UNESCO kaip pasaulio paveldas. Dar važiuojant keliu atsiverdavo vienas už kitą įspūdingesni panoraminiai šių ryžių laukų vaizdai, tad baisiausiai nekantravau išlipti. Atvažiavus prie įėjimo, iškart prisistatė rinkliavų rinkėjai, tad teko susimokėti 20,000 rupijų įėjimo ir 5,000 rupijų parkingo mokestį (viso kiek mažiau nei 2 EUR). Susimokėjus ir gavęs bilietus galėjau oficialiai užeiti į šiuos nepamirštamus Jatiluwih ryžių terasų laukus. Kvapą gniaužiantis vaizdas, suteikiantis naują reikšmę žodžiui „žalia“. Išsidėstę terasomis aukštyn, šie laukai sudaro į dangų vedančių neapsakomai žalių laiptų vaizdą, kurie tęsiasi nuo horizonto iki horizonto. Ta žaluma tiesiog draskė akis Čia buvo žaliau net nei Brazilijoje! Deja, bet jau iš toli matėsi per tuos ryškiai žalius laukus užslenkantis didžiulis šešėlis – nuo kalno sparčiai leidosi didelis debesis – visgi jau buvo vidurdienis, o Jūs gi visi žinote, kad Indonezijoje saulė šviečia tik iki pietų Užslinkus debesiui, vaizdelis pastebimai suprastėjo…

Ryškiai salotinė žalia laukų spalva pavirto tamsiai purvinai žalia, kuri jau taip akies nebedžiugino. Nepaisant to, laukai buvo įspūdingi.  Tai vienur, tai kitur matėsi laukus dirbantys žmonės, bet man asmeniškai jų buvo gerokai per mažai norint prižiūrėti tokius sunkiai suvokiamus ir išmatuojamus ryžių plotus. Beje, ties įėjimu perskaičiau informaciją, kad Balyje ryžių derlius nuimamas 3 kartus per metus!!! Galite įsivaizduoti?

Jatiluwih ryžių terasos driekiasi lig pat horizonto

Stendas ties įėjimu į Jatiluwih ryžių terasas

Štai ir mano abrozdėlis Jatiluwih ryžių laukuose

Dirbantis vietinis laukuose

Tokios pašiūrės visur išmėtytos Jatiluwih ryžių terasose

Po šiuos laukus galima klaidžioti valandų valandas, bet aš apėjau su nedideliais nukrypimais pagrindiniu turistiniu taku. Nueiti į šoną galima ir rekomenduotina, bet labai… purvina Nes ta ryžių laukų žemė be galo trapi ir norint, tarkim, nušokti ar užšokti nuo vienos terasos laiptelio ant kitos – kojos iki kulkšnių sminga į žemę. Labai patogu vaikščioti tomis terasomis tikrai nėra. Bet dėl tokių vaizdų verta:

Toli toli toliai tolimi

Štai ir aš su savo indonezietišku kepuruku ryžių terasose

Šie ryžiai jau gerokai paūgėję

Augantys bananai Jatiluwih ryžių terasose

Grįžus link išėjimo, lauki smagi pramoga – kiniečiai turistai buvo nusipirkę durianą pas vietinį vaisių pardavėją, kurio kvapas rietė nosį iš tolo. Nežinantiems kas yra durianas arba durijus, paaiškinsiu: tai vaisius augantis Pietryčių Azijoje. Iš išvaizdos jis primena kokosą su dygliais, o po luobele slypi kreminės spalvos minkštimas. Bet žymiausias jis dėl savo kvapo… Apie duriano aromatą tiesiog sklando legendos. Kokių tik epitetų jis nesulaukia! Dvėselienos, pūvančio svogūno, nešvarių puskojinių, tualeto, supuvusių kiaušinių kvapas… Duriano kvapelis toks siaubingas, kad su juo neleidžiama įeiti į daugelį viešų vietų – prašoma suvalgyti ir išmesti prieš įeinant į patalpą.  O internete apie šį vaisių rašoma štai kas: “O valgo šį vaisių daug kas, mat, priešingai nei pasibaisėtinas kvapas, duriano skonis – dieviškas. Valgiusieji tvirtina, kad jis primena rinktinio grietininio vanilinio kremo skonį. Vietos gyventojai labai mėgsta nesunokusių virtų vaisių dėti į įvairius patiekalus. Malaizijoje duriano vaisiai naudojami saldainių, ledų ir pyragaičių gamyboje. Durianas – puikus pagrindas pieno kokteiliams, o su alkoholiu jis nedera. Turistai paprastai ragauja duriano taip, kaip žmonės pirmą kartą ragauja degtinės: staigiai iškvėpę ir užspaudę nosį. Kalbama, kad kartą paragavus „dvokiančio vaisiaus“ minkštimo, jo norisi dar ir dar“. Deja, bet taip tik kalbama. Prisiversti paimti nors kąsnį duriano į burną gali tik sloga sergantis žmogus Duriano dvokas ir smarvė tokia, kad didžiąją daugumą net pykina jį užuodus. Ką jau kalbėti apie jo valgymą. Bet, va, siauraakiai turistai nusprendė jo nusipirkti ir paskanauti ties išėjimu iš ryžių terasų. Jie juk dideliu protu nepasižymi…

Supjaustytas durianas. Smarvė neišpasakyta

Vietinis indonezietis jį prapjovė, išskobė minkštimą ir davė jiems ragauti. Deja, bet ta pati kiniečių porelė nelabai jo galėjo valgyti per jo kvapą, nors bandė ir nosį užsikimšę dėtis į burną, ir ko tik nedarė, tad galiausiai siūlė visiems išeinantiems iš Jatiluwih ryžių laukų paragauti šio Azijos skanėsto.  Buvo tų, kas ragavo, bet tikrai ne aš  Kaip tik buvo smagu stebėti žmones, kurie užsikimšę nosis bandė kramtyti šį “vaisių karalių”, o nuriję skubiai ieškojo kuo užgerti ir žiaugčiojo, nes, sakė, skonis ne ką geresnis, nei kvapas. Faktas nepatikrintas  Apie kokį patikrinimą čia gali būti šneka. Man užteko per metrą užuosti šviežiai perpjauto duriano kvapą, kad pajusčiau, jog mažai trūksta iki garsiųjų Jonuko purškimų. Pasiimčiau duriano gabalėlį, Jonukui duotumėm išgerti ir vienas šalia kito atsistoję galėtumėm lenktyniauti kas toliau purkštels 
Beje, daug kur rašoma, kad vietiniai gyventojai mėgsta ir perka durianus, nes jie pigūs ir labai maistingi. Tai, žinokit, paklausiau grįžęs vairuotojo, vėliau paklausiau dar kelių vietinių – nei vienas man jų neprisipažino, kad jie valgo šį siaubingai dvokiantį vaisių. Čia, turbūt, panašiai kaip su tarakonais ir lervomis Tailande. Sakoma, kad juos vietiniai valgo kasdien, bet realiai juos perka tik turistai Tame tarpe, beje, buvau ir aš. Ech… Bet kad buvo labai smagu tokių lauktuvių parvežt į Lietuvą.  O duriano net prie geriausių norų neparveši. Su jais neįleidžia niekur – nei į lėktuvus, nei į traukinius, nei į viešbučius. Pilna Azija tokių ar panašių ženklų:

Ką draudžiama daryti transporto priemonėse Azijoje

Aplankius Jatiluwih ryžių terasas, teliko paskutinis objektas šios dienos ture – Tanah Lot šventykla. Baisu buvo, kad tik lyti nepradėtų, kol iki jos nuvažiuosim  Bet kadangi iki jos laukė beveik pusantros valandos kelionė Balio nuostabiausiais keliais ir keleliais, oras ne tik, kad nesubjuro dar labiau, bet netgi pasitaisė! Privažiavus salos kraštą ir vandenyną net saulė pasirodė!!! Ir kuo labiau artėjom prie šios dar vienos labai žymios Balio šventyklos, tuo baltai apsirengusių žmonių procesijų gatvėse vis daugėjo ir daugėjo.  Iškart eismas sulėtėjo iki minimumo, nes Jūs jau žinote, kad Balyje keliai yra ypatingai siauri. O kai ištisą kelio juostą užima šie procesininkai, eismas apskritai sustoja.  Visa laimė, kad mes judėjom priešinga procesijų kryptimi (kadangi jau buvo vakaras, tai procesijos jau judėjo tolyn nuo Tanah Lot šventyklos). Nepavydėjau žmonėms, judantiems nuo šventyklos ta pačia kryptimi, nes automobilių ir motorolerių eilė judėjo žmogaus žingsnio greičiu.  Košmaras…

Nesibaigiančios procesijos Balio keliuose

Atvykus prie Tanah Lot šventyklos laukė tradiciniai mokesčiai – 30.000 IDR įėjimo mokestis ir 5000 IDR parkingas.  Susimokėjus ir praėjus pro vartus papuoliau tarsi į pirmykštės bendruomenės apeigas – aplink buvo pilna visaip linguojančių baltai apsirengusių žmonių procesijų, kurios nenutrūkstama vaga judėjo nuo jūros kranto.  Teko tiesiog braute brautis prieš srovę, kad prieiti prie tos šventyklos. Video čia:

Tanah Lot šventyklos funkcija – garbinti dievą Dewa Baruna arba Bhatara Segara. Pašaliniai į šventovės vidų nėra įleidžiami, tačiau gali stebėti, kaip vietiniai neša aukas savo dievams.  Šiuo metu už Tanah Lot šventyklos priežiūrą yra atsakingi trys gretimi kaimai: Braban, Kelating ir Tibu Biyu. Aukojimo ceremonija yra atliekama kas 6 mėnesius, remiantis Hindu-Javos kalendoriumi. Galiu garantuoti, kad žinant mano “sėkmę”, aš tikrai papuoliau ant tų aukojimų ceremonijų pačio piko, nes tikrai nemanau, kad kiekvieną dieną tiek tų aukojančių vietinių čia būna. Priėjus prie vandens dėmesį patraukė tikrai ne šventykla, pastatyta ant uolos, bet kalnai šiukšlių palikti tų dievobaimingų aukotojų. Vaizdelis – kaip pas mus po masinių renginių. Per šiukšles teko vos ne bristi. Ir niekas nesivargino jų surinkinėti – viską vis vien jūra nuplaus.  Toks, va, vietinių požiūris į tvarką ir jos laikymąsi.

Apgulta procesijomis ir turistais Tanah Lot šventykla

Štai koks krantas buvo prie Tanah Lot šventyklos

Šiukšlės tęsiasi iki horizonto 🙂

Pati Tanah Lot šventykla iš arti didelio įspūdžio nepadarė. Tiksliau – absoliučiai jokio įspūdžio nepaliko. Kažkokia uola apaugusi medžiais ir pro juos kyšantys stogai. Viskas. Nei gražu, nei įdomu. Tiesa, turiu pripažinti, kad užlipus ant šlaito ir iš didesnio atstumo vaizdelis gerokai pasitaisė. Bet apie tai – vėliau. Būtent šiuo metu maklinėjant pakrantėje prie Tanah Lot manęs laukė bėda ir visų Balyje surinktų prakeiksmų atpildas prie tų induistinių šventyklų. Pagrindinis induistų dievas Šiva man atkeršijo už panieką ir nesiskaitymą su vietiniais (nors čia dar labai didelis klausimas, kas su kuom labiau nesiskaitė). Vaikščiodamas pakrante ir šokinėdamas nuo vieno akmens ant kito aš slystelėjau (akmenys gi šlapi) ir norėdamas su visu foto aparatu neįdribt į vandenį iš visų jėgų stengiausi greitai perstatyti atraminę koją su Jordan tapke ir kaip kaliau su pirštu į kitą akmenį, kad net žalia akyse pasidarė.  Į vandenį neparvirtau, bet naudos iš to buvo mažai – jausmas buvo toks, tarsi pirštas būtų lūžęs. Keikdamas Balį ir visus jo dievus rypavau pirštą apsikabinęs ir stebėdamas kaip piršto nagas tiesiog akyse juoduoja ir tinsta.

Ant šių slidžių akmenų aš ir paslydau

Kurmi, ką daryt? Grįžt į mašiną? Na, jau ne! Pastovėjau ant vienos kojos, giliai pakvėpavau kurdamas keršto planus Šivai ir Baliui, kol skausmas šiek tiek prislopo.  Tiesa, atsispirti su kairės pėdos pirštais aš jau nebegalėjau, tai tęsiau turą apie Tanah Lot šventyklą toliau šlubuodamas, nes kairę koją su tapke primindavau tik kulnu ir ko pasekoje judėjimo greitis nukrito iki 0,5 km/per valandą – atsispiriant visa pėda sužeistame piršte skausmas buvo nepakeliamai aštrus, tarsi skilę kažkas būtų.  Todėl vaikščiojau kaip koks klipata pasiremdamas tik kairės kojos kulnu. Žinoma, nuotraukose to nesimato:

Kiek skausmo ir pastangų teko įdėti, kad užlipti ant šio akmens

Kairėje pusėje matosi aukojančių eilė

Jūros vanduo visai nebuvo vėsus ir piršto nevėsino

Kiek sunkiau buvo lipti ant skardžio, bet palengva, palengva užsikabarojau. Kaip jau ir minėjau, vaizdelis nuo ten buvo kur kas geresnis, nei iš apačios . Kelioms akimirkoms net primiršau skausmu pulsuojantį savo pirštą:

Tanah Lot šventykla ir Arūnas Skersis Balyje

Tanah Lot šventykla iš viršaus

Ten viršuje, kaip tyčia, buvo ir toks pažintinis takas visai šalia skardžio, nuo kurio atsivėrė man Portugalijos Algarvės regiono pakrantes primenantys vaizdai.  Teko prašlubuoti kaip pensininkui visą tą kelią ir dar laiptukais palypėti į viršų ir žemyn.  Net karštis išmušė – ir nuo skausmo, ir nuo pastangų jį sumažinti bei nieku gyvu sužeistu kojos pirštu neatsispiriant nuo žemės, nes jausmas buvo toks, tarsi kas nors su peiliu jį bandytų nupjauti – labai aštrus skausmas buvo.  Bet nepaisant visko vertėjo pajudėti ir pasivaikščioti tuo taku šalia uolų, nes vaizdai buvo tikrai neblogi.  O čia net vestuvininkus užtikau bepozuojančius nuošaliau nuo žmonių:

Aptikau ten ir restoraną tiesiog ant skardžio krašto, buvo mintis ten prisėsti ir kokių sulčių stiklinę išgerti bei pailsėti, bet pamačius kainas – noras greitai praėjo 60,000 IDR arba 4,50 EUR už sulčių stiklinę mokėti nesinorėjo. Juolab, grįžus į pagrindinį taką, vedantį link Tanah Lot šventykos radau “7 Eleven” supermarketą, kuriame 425 ml šalto “Sprite” buteliukas kainavo vos 6000 IDR arba 10 kartų mažiau Beje, tame take pilna įvairiausių suvenyrinių parduotuvėlių, barų ir savadarbių prekyviečių, kurios buvo jau tuščios. Panašu, kad visi vietiniai buvo susirinkę į tas aukojimo ceremonijas arba paprasčiausiai jau buvo per vėlu

Tanah Lot šventyklos pakrantė

Panašu į Durdle Door uolą Anglijoje, tiesa? 🙂

Restoranas pasakiškoje vietoje su pasakiškomis kainomis

Kol parklibėjau iki vairuotojo, jau ir sutemti spėjo. Parodžiau jam pirštą ir sakau, kad gal lūžo? Jis apžiūrėjo ir “nuramino” mane, kad pirštas nelūžęs, bet greičiausiai lūžo nagas ties pačia šaknim ir jis po kelių dienų man paprasčiausiai nukris. Ir liksiu be nago Dieve, kaip “smagu”… Nesugebėjo Balio dievai manęs nudaigoti, tai nors nagą pasiims kaip auką  Bet aš nepasiduosiu ir juo labiau – nebankrutuosiu čia, kaip man linkėjo visa eilė vietinių  Čia visai kaip toje rusiškoje Strelki grupės dainoje: “Я буду жить тебе назло!!!” (visai graži daina, beje – norintys paklausyti, galite spausti čia)

Saulė pradėjo sparčiai leistis į Indijos vandenyną

Nepaisant besileidžiančios saulės, prie Tanah Lot šventyklos būriavosi ir toliau masės žmonių

Prekyvietė netoli Tanah Lot šventyklos

Šioje vietoje turas buvo faktiškai baigtas. Beliko nuo Tanah Lot šventyklos nuvažiuoti į netoliese esančią Kutą ir į mano sekantį rezervuotą “Solaris Hotel” viešbutį netoliese Balio oro uosto. Atstumas nebuvo didelis, gal 25 km, bet juos važiavom, nemeluoju, beveik pusantros valandos!!! Ir pats vairuotojas nervinosi, bet nieko nepadarysi – papuolėme į kamščius (jau, turbūt, nebereikia priminti, kad Balio gatvės yra ne daugiau 3 metrų pločio, kur eismas vyksta abejomis kryptimis) ir stūmėmės į priekį metras po metro. Viešbutį pasiekėme tik 19:30 h vakaro. Atsiskaičiau su vairuotoju lengva širdim jam atidavęs tuos sutartus 600,000 rupijų, nes žinant, kad jam dabar reikėjo grįžti atgal į Ubudą esant tokiam eismui, spėju, jis grįžo gerokai po 21 h vakaro. Tikrai atidirbo žmogus pilnu etatu. Neturiu priekaištų.  Na, o pats su lagaminu šlubuodamas nuėjau iki “Solaris Hotel” registratūros. Čia manęs laukė paskutinės dvi naktys Balyje. Kaip ir priklauso 3* viešbučiui, kambaryje buvo A/C (kaip gi be jo!), LCD televizorius, lagaminų nereikėjo tempti į 3 aukštą – buvo liftas ir net baseinėlis viešbučio vidiniame kieme. Kainos/kokybės santykis – daugiau nei superinis (primenu, kad viešbučio kaina buvo juokingai maža: 2 nakvynės dviviečiame kambaryje su pusryčiais kainavo vos 43,32 EUR dviems arba 21,66 EUR/žmogui už dvi naktis). Žinoma, viešbutis nebuvo labai blizgantis, matėsi “nusidėvėjimo” žymių faktiškai kiekviename kampe, bet, dieve, kam tai rūpi? Vos už nepilnus 11 EUR/para gauni padorų viešbutį su visais patogumais, baseinu ir pusryčiais. Ir visai geroje vietoje. Ko daugiau norėti?

Mano pirštas tą vakarą

Taipogi reiškiu pagarbą viešbučio personalui.  Registratūroje dirbusi mergikė pastebėjo, kad aš ten vos paeinu, paklausė kas nutiko. Parodžiai jai savo pirštą jau geltonai pajuodusį, tai ji net nusigando. Sako: “Gal Jums reikalingas daktaras?” Sakau, kad nereikalingas, neturiu aš pinigų daktarams dar mokėti į kelionės pabaigą  Tai davė kažkokį decinfekcinį skystį tipo pirštui apvalyti (nors jo visai nereikėjo, gi jokios žaizdos nebuvo). Paėmiau Tada pakilau į kambarį ir audringąjį pasirodymą šiai dienai baigiau. Planų buvo eiti susipažinti su Kutos naktiniu gyvenimu, kuris garsiausias visame Balyje, ypač dėl ant kiekvieno kampo pardavinėjamų haliuciogeninių grybukų arba kitaip vadinamų „magic mushrooms“, bet su tokiu pirštu tikrai nesinorėjo niekur eiti bei žmonių juokinti.  Planavau pajudėti rytoj, paskutinį vakarą Balyje Bet apie tai – jau kitoje dalyje.