Indonesia 2015 March – X dalis [Pažintis su Kuta]

2015 m. kovo 19-oji, ketvirtadienis
Pirmas dalykas, kurį padariau prabudęs – puoliau apžiūrinėti savo pirštą – ar dar turiu tokį. Nenukrito per naktį, pasigailėjo manęs Balio dievai Ir skaudėjo jau mažiau, tik kad labai jau vizualiai ne kaip atrodė. Supratau, kad gyvensiu O tada greitai apsirengiau ir nusileidau į pirmą aukštą išbandyti “Solaris Hotel” pusryčių. Tiesa, prieš pusryčius manęs laukė šokas.  Šį kartą malonus. Išėjus iš lifto pirmame aukšte prieš registratūrą sėdėjo JI…  Vienareikšmiškai – gražiausia šios kelionės metu sutikta moteriškos lyties atstovė.  Azijietė. Kūdutė. Juodaplaukė.  Žodžiu, mano idealas.  Sėdėjo sau ramiai ant foteliuko ir net į šalis nesidairė (skaitė kažkokį reklaminį bukletą). Nesusilaikiau ir nufotografavau.  Štai ji:

Rytinis deivės apsireiškimas Kutoje

Taip ir nesupratau – ji čia šiaip ilsėjosi kaip viešbučio svečias ar laukė ko nors ateinant. Deja, bet neužkalbinau jos. Kažkaip susigėdau – aš toks visas išsitaršęs, su pajuodusiu pirštu, o ji tokia vos ne kaip nuo podiumo nulipus.  Tad giliai atsidusęs nuėjau žiūrėti ką čia duos valgomo Deja, bet dėl pusryčių turėjau viešbučiui pretenzijų – atėjus į valgyklą beveik visi indai buvo tušti. Ta prasme, prieš tai buvę žmonės suvalgė viską kas skaniausia, o indų papildymu niekas nesirūpino. Atidengiu vieną bliūdą – tuščias, atidengiu antrą – tuščias, tik trupiniai telikę. Atsigerti irgi nėra – stovi tušti ąsočiai (ar kaip ten juos pavadinti). Na, pas mane “Palauk” tokiose situacijose nėra. Nuėjau ir pakėliau vėją – kas čia dabar darosi? Kur maistas? Kur gėrimai? Kur vaisiai?  Tai tik man ten juos visus pajudinus pradėjo bobikės iš virtuvės nešti maistą. Indonezietiška tvarka, vadinasi. Pasiėmiau kiaušinių, vištos su ryžiais, šviežiai atnešto supjaustyto arbūzo ir labai sočiai papusryčiavau. Tik nepatiko, kad reikėjo vėją kelti, nes tikrai nesupratau viešbučio politikos – stovi kampuose tos personalo moterėlės, nieko neveikia, kalbasi, o valgyti atnešti net nesiruošia, nors tušti indai telikę.  Minusas viešbučiui.
Pavalgęs grįžau į kambarį ir sėdau galvoti, ką čia toliau šiandien daryti. Užduotis numeris vienas buvo – pėsčiomis nuo viešbučio nueiti iki oro uosto. Patikrinti dienos šviesoje kelią, pasižiūrėti kiek laiko reikia eiti ir išvis – ar įmanoma iki jo nueiti.  Nes rytoj vykstant “Ogoh-Ogoh” paradui tamsoje gali iki oro uosto taip ir nenueiti Su “Google Maps” pagalba buvo nubraižytas kelias nuo viešbučio iki oro uosto, kurį nusprendžiau nieko nelaukdamas ir nušlubuoti.  Žinoma, tik išėjus iš viešbučio buvau pastebėtas vietinių.  Šakės, nepatikėsit, bet net 5 metrų nespėjau nueiti gatve, kai jau prie manęs sustojo mėlynas taksas ir pradėjo siūlyti mane nuvežti iki bet kurio taško Balyje.  Žodžio “No” taksistas nesuprato.  Savo laimei ar nelaimei nusprendžiau paklausti kainos, kiek kainuotų nuvažiuoti ir grįžti iki Uluwatu šventyklos (paskutinės žymesnės šventyklos Balyje, kurios dar nebuvau aplankęs).  Taksistas driokstelėjo kaip reikiant – 400,000 rupijų (30 EUR) už kelionę į abi puses.  Aš jam aiškinu, kad nustotų nesąmones šnekėti, nes visos dienos turas kainuoja 500,000 rupijų, o jis nori 400,000 rupijų už tik nuvežimą iki vienos šventyklos ir atgal. Kur logika?  Taksistas nepasimetė, tipo, sėskis ir važiuojam už 350,000!!! Aš jam ir vėl sakau, kad nenusišnekėtų. Jei nori, sakau, duodu 100,000 rupijų ir važiuojam. Jis kainą nuleido iki 300,000 IDR, o aš jam vėl sakau – 100,000 rupijų ir nė vienos rupijos daugiau. Tai nepatikėsit, ką tada išgirdau iš taksisto!!! “Fucking russians!” Taip pasakęs langą užsidarė ir nuvažiavo. Tai kas ten rašoma apie Balį ir apie besišypsančius bei malonius vietinius žmones? Na, kad rusais palaikė, tai čia nieko tokio – panašiai būna visur, net ir atostogaujant Europoje, o ką jau šnekėti apie Aziją. Bet “fucking russians” epiteto dar neteko niekur išgirst.  Balis – besišypsančių ir ramybe dvelkiančių žmonių sala

Tolumoje pasimatė Balio oro uosto stogai

Kelias iki oro uosto neprailgo, nuėjau net greičiau nei rodė Google Maps – per kažkur 25 minutes. Tuo pačiu apsilankiau bankomatų kampelyje prie oro uosto, nuo kurių klykdama išbėgo viena siauraakė, nes ant grindų lakstė didžiulis tarakonas Tai pinigus nuiminėjau neramiai, nes ir pats dairiausi į visus kampus – ar neišlys koks gražuolis vėl.  Iš bankomato nusiėmiau maksimaliai leistiną 2,5 mln rupijų sumą. Skirtingai nei pirmą kartą nuimant identišką sumą, šį kartą SEB bankas nuskaičiavo mažesnę sumą už pinigų išsigryninimą – tik 182,44 EUR (net 2 eurais mažiau palyginus su pirmuoju išsigryninimu). Net nežinau, kodėl toks skirtumas gavosi. Na, bet svarbu susitaupė dar keli eurai Taigi, jau trečiąjį kartą šioje kelionėje tapau milijonieriumi Tiesa, tie milijonai labai lengvai ir išsitaško. Apskritai, jau tada matėsi, kad ši kelionė viršina mano susiplanuotą biudžetą. Ir gana smarkiai. Prieš kelionę buvau išsikėlęs tikslą per tas 12 kelionės po Indoneziją dienų tilpti į 1000-1200 EUR sumą su viskuo (bilietai, viešbučiai, išlaidos pačioje kelionėje ir pan.). Ta suma jau dabar buvo viršyta, o dar buvo likusios dvi dienos…  Jau ir taip visur derėjausi iki negalėjimo, bet tai mažai ką keitė – išlaidos augo akyse sulig kiekviena diena. Bet skaudžiausią ir neplanuotai didelį smūgį išlaidų prasme buvau gavęs Labuan Bajo ir turo pas komodo varanus metu.  Kai prisimenu tuos 3 mln rupijų už privatų turą, tai net kraujas užverda… Bet, kaip visi žinote, tuo metu nelabai kokį pasirinkimą aš turėjau

Denpasar oro uosto prieigose bankomatų kampelis

Žodžiu, pasiėmęs pinigų išėjau iš oro uosto, o ten vėl buvau užpultas tunto taksistų siūlančių savo paslaugas. Bet keista – mato, kad einu su tapkėmis, be lagaminų, tai turėtų suprasti, kad ne iš lėktuvo žmogus išeina, bet vietiniams – dzin.  Šį kartą leidausi į ilgesnes diskusijas su jais, nes man reikėjo vistik kažkaip iki tos Uluwatu šventyklos nuvažiuoti. Kaina pas visus buvo 300,000-350,000 IDR ir ne mažiau. Aš užsispyriau ir visiems siūliau 150,000 IDR. Jie tik juokdavosi tokią kainą išgirdę. Su vienu išvis cirkas buvo – tipo prasibrovė pro kitus ir man sako: “Važiuojam!” Oba, neblogai! Nueinam su juo prie mašinos, jis jau duris atidarė, sodina į vidų ir sako, kad kelionė iki Uluwatu šventyklos kainuos 300,000 rupijų!!! Aš net žagtelėjau. Sakau, kad mes lyg ir sutarėm nuvažiuoti už 150,000 rupijų!!! Tai jis sako: “Tai jo, jo, nuo kiekvieno po 150,000!” (nes buvome tai dviese). Nu nafik, atsiprašant.  Teko išlipti iš mašinos ir grįžti atgal. Aš jau galvojau išvis niekur nuvažiuoti, nes tikrai atsibodo tos nesibaigiančios derybos kiekviename žingsnyje, sakiau, kad grįšiu tuoj į viešbutį ir parelaksuosiu ramiai sau prie baseinuko arba pasivaikščiosiu po Kutą, bet tokių pinigų nemokėsiu. Šakės – pilnas dienos turas kainuoja 500,000 rupijų, o čia pavažiuoti keliolika kilometrų – 300,000!!! Grįžus pas taksistus, savo siūlomą kainą pakėliau iki 200,000 rupijų. Tada atsirado vienas taksistas, kuris paklausė: “O kiek laiko Jūs prie tos šventyklos būsite?” Ką aš žinau, sakau: “Valandą”. Tai jis pasižiūrėjo į laikrodį, kažką pagalvojo ir sako: “Jei tik valandą, tai važiuojam greičiau, nes aš turiu 15 h būti oro uoste, klientai atskris”. Va, blin…  Pusę valandos teko ginčytis su tais taksistais, kol, va, nusiderėjau 100,000 rupijų (7 EUR). Žinoma, gal kam nors tie 7 EUR yra smulkmė, bet jei būčiau mokėjęs kiekvieną kartą Indonezijoje tiek, kiek manęs vietiniai prašė, tai, turbūt, kelionės sąmata būtų ir 2000 EUR pasiekus…
Atstumas nuo Balio oro uosto iki Uluwatu šventyklos tėra vos 20 km, bet net ir tokį atstumą važiuojant sutikome policijos reidą.  Turistinis kelias – teoriškai juo turėtų važiuoti daug turistų link Uluwatu šventyklos, tai Balio policininkai galimybės pasipinigauti tikrai nepraleis.  Tiesa, mūsų jie nestabdė šį kartą ir sėkmingai juos “prašokome”.  Apskritai šnekant, turėjau minčių važiuojant į šį salos kampą ir daugiau sustojimų pasidaryti – aplankyti legendinius Balio paplūdimius: Padang Padang arba nuostabųjį Blue Point Beach, kuris įsikūręs tarp uolų, bet… Spėju, kad jei būčiau prašęs pakeliui sustoti dar šiuose paplūdimiuose, tai 500,000 rupijų kaip niekur būčiau sumokėjęs. Absurdas… Na, bet čia juk Balis! Čia tik spėk į šalis pinigais mėtytis
Taksistas pasitaikė labai kalbus. Šnekėjo beveik visą kelią nepamiršdamas pridurti, kad kokią paslaugą jis mums daro veždamas vos už 200,000 rupijų.  Na, aš jam bandžiau aiškinti, kad tai nėra maža suma, nes pilnos dienos turas kainuoja 500,000 rupijų, bet jis savo įsikalęs į galvą ir aiškina, kad dienos turai į šį Balio kampą nevažiuoja.  Čia jau tik su taksi gali, tipo, nuvažiuoti. Prabilus apie motorolerius, jis pats pasakė, kad labai rizikuoja turistai jais važinėdami, nes policija jų tik ir telaukia. Gerai, jei pasiseks ant jų neužšokti, bet kaip netrukus patys pamatėm – policijos reidas buvo ir šiame kelyje.
Atvažiavus į prie šventyklos esančią aikštelę vairuotojas dar kartą priminė, kad mes turim valandą laiko. Ir ne ilgiau.  Retorinis klausimas: kadangi pinigų dar buvom nesumokėję, tai kas būtų, jei grįžtumėm po 2 valandų? Išvažiuotų nesulaukęs? Man nuo to būtų tik geriau Žinoma, tradiciškai pavėlavau grįžti, bet nedaug – pasivaikščiojimas truko gal 1 valandą ir 10 minučių.
Šį kartą nemokamai prasmukti nepavyko ir teko susimokėti 20,000 rupijų mokestį už įėjimą į šventyklos teritoriją.  Tradiciškai visi įeinantys buvo apjuosiami sarong’u, kad gink dieve Balio dievai nepamatytų kieno nors nuogų kojų  Tiek taksistas, tiek prie kasų sėdėjęs vietinis įspėjo saugoti savo daiktus nuo beždžionių. Kaip parodė vėliau sekę įvykiai – įspėjimai nebuvo ištraukti iš niekur. Šventyklos teritorijoje – tuntai beždžionių!!! Ir jos išnaglėjusios iki tokio lygio, kokio dar niekur neteko matyti. Žinoma, dėl to kalti patys turistai, kurie jų bijo ir joms pataikauja.  Kaip tai vyksta? Apie tai papasakosiu vėliau. O, va, šiame nufilmuotame video pamatysite kaip man braunantis pro beždžiones, viena jų puolė prie manęs ir bandė nuplėšti tapkę nuo kojos! Naglumas – neišpasakytas. Reikėjo praspirti tą beždžionę nuo vaizdo, kad kitą kartą bijotų taip naglai šokinėti ant praeinančių žmonių.  Deja, bet reikėjo… Nepraspyriau nei aš jos, nei jas praspiria ir kiti turistai, nes labai viskas netikėtai ir greitai įvyksta. Net sureaguoti nespėji. Video su incidentu:

Tai visa laimė, kad nesugebėjo įveikti ta nagla beždžionė mano tapkės. Kitiems taip gerai nenusisekė. Prie mano akių nuotraukai pozavo siauraakių porelė. Staiga panai, tiesiog iš niekur, ant galvos užšoko pro šalį tingiai bidzenusi beždžionė, nutraukė jos akinius ir užšoko ant užkaborio tokio, kur jos pasiekti buvo neįmanoma.  Viskas įvyko gal per 1-2 sekundes – keli akimirksniai ir viskas, esi apvogtas beždžionės Ta pana tik suspiegė už galvos susigriebus, o beždžionė su jos akiniais jau aukščiausiai sėdi ir tuos akinius graužia. Va, įrodymas:

Beždžionė ramiai sau graužia iš turistės pavogtus akinius

Ir ką daryt? Žinoma, į tos panos spiegimą sureagavo visi – ir turistai, ir vietiniai.  Visi apspito nelaimėlius ir diskutavo kaip atimti iš beždžionės akinius Galiausiai vienas vietinis paėmė bananą ir nuėjęs prie tupinčios makakos pradėjo siūlyti mainus – bananą į akinius.  Iš pradžių beždžionei tas bananas visai nerūpėjo – ji graužė tuos akinius visaip dar jų kojeles lankstydama. Ta kinietė tik šūkčiojo persigandus, kad tuoj akiniai bus sulaužyti, nes kaip supratau, tai jie ne vieną šimtą eurų kainavo. Galiausiai beždžionei pabodo žaisti su akiniais ir pradėjo sekti jai siūlomą bananą  Nusileido kiek žemiau ir staiga prišokus pačiupo bananą iš to vietinio rankos ir vėl užsikabarojo aukščiau akinių taip ir nepaleidus. Cirkas be pinigų  Vietinis nepasidavė – atsinešė antrą bananą. Ir tik tada beždžionei beimant bananą iš rankų išslydo akiniai, kuriuos kinietė su palengvėjimo šūksniu pačiupo ir pradėjo apžiūrinėti su bachūrėliu kas ten iš jų liko. Lyg ir sulaužyti nebuvo, bet visokių apibrozdinimų nuo beždžionės dantų tikrai turėjo būti Taip, va, mane pasitiko Uluwatu šventykla
Pati Uluwatu (Pura Luhur Uluwatu) – šventykla didelio įspūdžio nepaliko.  Pirmiausiai, tai ji labai mažytė ir vos matoma, pastatyta ant stačios uolos, smengančios į Indijos vandenyną.  Tai viena seniausių šventovių Balio saloje, į kurią kiekvieną dieną plūsta šimtai maldininkų bei smalsių turistų. Manau, kad tiek turistams, tiek maldininkams čia ne pati šventykla labiau rūpėjo , o atsiveriantys vaizdai nuo palei skardį einančio takučio.  Va, čia tai tikrai buvo gražu :

Rašoma, kad šioje vietoje skardis siekia net 70 metrų aukštį.  Gal dėl to padaryta kažkur pusantro metro tvorelė, kad žiopli turistai nenudardėtų žemyn. Bet man tokia užtvara – ne užtvara. Net su savo skaudančiu pirštu sugebėjau perlipti tą tvorą ir papozuoti nuotraukomis ant pačio skardžio krašto.  Tiesa, malonu labai tikrai nebuvo:

Štai ten ant pačio krašto – Uluwatu šventykla

Perlipau per tvorą ir štai

Dar arčiau skardžio eiti jau nesiryžau

Gražūs skardžiai Balio saloje

Dar vienas žingsnis ir…

Kadangi turėjome tik valandą laiko, tai ilgai klaidžioti ir gėrėtis vaizdais nelabai buvo kada. Pasivaikščiojom, pasifotografavom ir jau, žiūriu, reikia grįžti atgal. O begrįžtant įvyko dar vienas juokingas incidentas, nes vėl reikėjo prabristi pro beždžiones.  Bet šįkart aš nusprendžiau joms parodyti, kad žmogus yra Žemės valdovas, o ne kokia nusususi makaka Gaila, nepavyko nufilmuoti šio epizodo, tai pabandysiu nupasakoti kaip viskas buvo: ant skardžio krašto, žiūriu, guli trys beždžionės – dvi mažesnės ir viena didelė. Nu ir ten kasinėja viena kitą. Jos manęs nematė, tai aš tyliai prisėlinau iš nugaros ir… garsiai suplojau rankomis! Tipo, išgąsdinau. Makakų reakcija buvo sekanti: visos pašoko į orą ir puolė bėgti tolyn nuo manęs.  Nulėkė gal porą metrų, kai viena jų (ta didžiausia) bėgdama atsisuko ir pamatė, kad to garso ir jų baimės šaltinis buvau aš – nususęs žmogysta!  Tai ką Jūs galvojat? Ta didžiausia beždžionė mane pamačius iškart nustojo bėgti, apsisuko ir… baisiausiai šnypšdama puolė mane!!! Ir dar baisinius dantis iššiepė. Aš jų tikrai neišsigandau (kažkur buvau skaitęs, kad beždžionių dantys yra buki ir jos kanda neskaudžiai) ir taip fotoaparatą tik nusiėmiau nuo kaklo ir pasiruošiau smūgiui koja į parlekiančią beždžionę. Ji pribėgo prie manęs per metrą ir net pasimetė – žmogus jos neišsigando!  Bet dantis šiepė toliau ir taikėsi man ant sprando užšokti. Tai riktelėjau ant jos, sutrepsėjau kojomis, kol galiausiai šnypšdama ir baisiausiai nepatenkinta apsisuko bei nusliūkino į šalį. Maža pergalė, bet adrenalino gavau, pripažįstu

Vaizdai prie Uluwatu šventyklos

Su tokiais, va, nuotykiais pasivaikščiojau prie Uluwatu šventyklos.  Išėjęs tradiciškai papuoliau į suvenyrų ir visokių dirbinių mini-turgelį, tai po jį dar pasisukau, nors jau kapsėjo viršvalandžiai. Vėliau taksistas net priminė, kad pavėlavau 10 minučių sugrįžti Gal tikėjosi, kad taip uždirbs kokius 50,000 rupijų papildomai, bet sumokėjau tiek, kiek ir buvom susitarę – 200,000 IDR.  Tiesa, parvežė netikėtai tiesiai į viešbutį, nes spėliojau važiuojant – grįšim atgal į oro uostą ar atveš tiesiai iki viešbučio. Pasisekė
Sugrįžęs nusprendžiau išmėginti viešbučio baseiną. Nebuvo jis ten labai didelis, bet smagu visada būna pūkštelti ir pasiturkšti jame grįžus iš to karšto ir drėgno oro Balyje.  Tiesa, prieš šokdamas į baseiną apžiūrėjau registratūros teritoriją – tos ryte matytos gražuolės jau nebebuvo. Daugiau jos taip ir nemačiau.  Ech…

Vaizdas į baseiną pro kambario langą

Tuoj pūkštelsiu

Koks kaaaaaifas 🙂

Atsigaivinus baseine jau buvo galima eiti susipažinti su Kuta.  Tiesa, pirmas išėjimas nebuvo sėkmingas, nes gal už 5 minučių kelio nuo viešbučio aptikau didžiulį prekybcentrį – “Lippo Mall Kuta”. Aš nebūčiau aš, kad į jį neužeičiau. Ir kaip tik einant pro šio tikrai didelio prekybos centro duris, staiga, girdžiu, kad supypsėjo telefonas – gavau SMS žinutę.  Net nustebau: “Kas čia man gali rašyti esant dievo pamirštame krašte – Indonezijoje?” Išsitraukiu iš šortų kišenės telefoną ir pamačius žinutės pradžią net paširdžius nudiegė.  Žinutė atėjo iš telefono +49156074036 ir jos pradžia skambėjo taip: “URGENT!!! AirAsia flight QZ7519 from DPS to CGK on 20MAR2015 is now rescheduled…”. Pzdc, žinokit, net per kojas pakirto. Kadangi buvau pasirinkęs paskutinį “AirAsia” skrydį rytojui iš Balio į Džakartą jau, galvojau, skrydis bus atšauktas ar perkeltas į kitą (dėl ko buvau teisus) laiką. Vienintelis klausimas buvo toks: į kurį skrydį įvyks perkėlimas? Į ankstesnį ir teks iš Balio išvykti ne vėlai vakare, o, tarkim, per pietus. Ar išvis perkels išvykimą jau po “Day of Silence” arba Nyepi dienos. Tokiu atveju būtų skandalas – aš pavėluoju į šeštadieninį skrydį iš Džakartos į Londoną. Tai užėjęs į prekybos centrą atsirėmiau net į sieną prieš spausdamas “Skaityti toliau”. Nu nafik…  Iš visų 4 vidinių skrydžių Indonezijoje, nė vienas nepraėjo normaliai ir be incidentų. NĖ VIENAS!!!  O skridau ir su “Air Asia”, ir su nacionalinėmis “Garuda Indonesia” avialinijomis. Teisingai internete rašė, kad vidiniai skrydžiai šioje prakeiktoje šalyje vyksta bilekaip.  Nori – skrenda, nenori – neskrenda ir perkelia ramiais nervais keleivius į kitus skrydžius. Jau rašiau, į kokią tragišką situaciją buvau papuolęs Labuan Bajo miestelyje, kuomet “Garuda Indonesia” atkėlė skrydį iš vakarinio į popietinį ir kiek nuostolio dėl to turėjau. Na, o kokie siurprizai manęs lauks dabar?  Drebančiomis rankomis paspaudžiau “skaityti toliau”, o ten buvo rašoma: “…rescheduled later at 22:55 hours. Sorry for the inconvenience caused. Thank you”. Ir viskas.  Pagal pirminį planą mano skrydis iš Balio į Džakartą buvo numatytas 21:30 h vakaro. Tas pusantros valandos nukėlimas gal ir nėra tragiškas, bet įdomiausia buvo tai, kad vėliau grįžus į viešbutį šios informacijos niekur nebuvo galima patikrinti.  Nes į tą tariamai atkeltą skrydį “Air Asia” puslapyje ir toliau buvo galima įsigyti bilietus, o pasijungus į “Air Asia” savitarnos skyrių – jokio komentaro apie atidėtą skrydį nebuvo. Ten puikavosi užrašas, kad mano rezervuotas skrydis bus vykdomas 21:30 h ir vartai užsidaro 21:00 h. Tai ką reiškia ši žinutė iš to keisto numerio? Kuo tikėti?  Pradėjau galvoti, kad gal čia kažkoks lievas bajeris? Juolab, kad žinutėje nebuvo jokių vardų ar rezervacijos numerių. Tik nurodytas skrydis ir kad jis atidėtas. Blin, ot būtų bajeris, jei taip nueitum į oro uostą ant to skrydžio 23 h ir sužinai, kad tavo lėktuvas jau išskridęs. Čia juk Indonezija, čia gali laukti visko!
Žodžiu, faktas vienas – rytoj manęs laukė skrydis, kurio išvykimo laikas nežinomas Graudu, bet tai tiesa. Nusprendžiau eiti į oro uostą ant 21:30 h. Blogiausiu atveju – dar pusantos valandos palauksiu jau pačiame oro uoste. O kas daryt? Manau, taip pat būtų elgęsis kiekvienas. Indonezijoje “tvarka” yra siurrealistinė sąvoka, niekas jos nesilaiko ir niekam ji neįdomi.  Prieš tai iš brangiausių ir nacionalinių “Garuda Indonesia” avialinijų gavau išvis – tik email’ą apie pakeistą skrydžio laiką. Email’ą!!!  “Air Asia”, nors būdama pigių skrydžių bendrove, sugebėjo bent jau kažkokį SMS atsiųsti. Tiesa, oficialiame puslapyje apie atidėtą skrydį nebuvo jokios informacijos.  Kvaršindamas galvą, ką čia reikės rytoj daryti nuėjau į tą didįjį Kutos supermarketą, kuriame iškart užsipirkau visokių gaiviųjų gėrimų, bet svarbiausia buvo tai, kad jame radau specializuotą ALKOHOLIO parduotuvę!!! Pirmąją visoje Indonezijoje. Žinoma, joje taipogi apsipirkau Ir tada su visais krepšiais grįžau į viešbutį pasidėti pirkinius.  Ir ne tik pasidėti, bet ir paragauti Kažkaip nervas ėmė dėl tų skrydžių ir kad niekas šioje kelionėje nevyksta taip, kaip esi suplanavęs. Tad labai maloniai viešbučio kambaryje po kondicionieriumi įsitaisiau ir pradėjau ragauti tik ką įsigytos “Iceland vodka” degtinės.  Iš pavadinimo galima pagalvoti, kad tai – importinė degtinė, bet taip nėra – tai yra vietinis iš grūdų gaminamas Balio produktas. Skonis – tipinės degtinės. Ir į galvą tipiškai duoda  Na, bet užtat atsipalaidavau nors. Turbūt, pirmą kartą šios kelionės metu. Atsipalaidavau, aptingau, kambaryje buvo vėsu, gera…  Vos ne vos vėliau prisiverčiau išeiti dar pasidairyti po Kutą, kurioje jau artėjo vakaras.  Štai vienos pagrindinių Kutos gatvių – Kartika street – vaizdai vakarėjančios saulės spinduliuose:

Kartika gatvė – nesibaigiančių parduotuvių ir prekybos centrų gatvė

Nesibaigiančios taksi virtinės Kutos gatvėse

Įėjimas į vieną iš resort tipo viešbučių Balyje

Kaip ir matosi nuotraukose, tiek Kartika, tiek Legian bei Pantai Kuta (trys centrinės Kutos gatvės) – vienas didelis bardakas 3 metrų pločio gatvėmis nesustodami zuja motoroleriai ir taksi automobiliai, o abejose gatvės pusėse įsikūrę įvairiausių dydžių parduotuvėlės, supermarketai, valiutų keityklos ir viešbučiai.  Eini tokia gatve kaip taikinys, nes tave kas metrą kalbina vietiniai prašydami užeiti pas juos pasižiūrėti ir nusipirkti ką nors. Gerai, kad buvau lengvai apsvaigęs, tai nors tie tampymai už rankų ir kvietimai užeiti į kiekvieną praeinamą parduotuvę ne taip jau baisiai erzino šį kartą.
Už gerą pusvalandžio priėjau centrinį Kutos paplūdimį, į kurį galima užeiti tik pro tam tikras vietas (vartus). Visa likusi teritorija aptverta stora betonine tvora Kažkaip keista – niekada netekę matyti tokių apribojimų norint pakliūti į pliažą. Jei neklystu, buvo tik 3 įėjimai į Kutos pliažo teritoriją pro tuos vartus (bent jau kiek matėsi). Kaip kalėjime kokiam Gerai, kad dar einant į pliaža metalo detektoriaus patikros praeiti nereikėjo
Pats Kutos pliažas – neišvaizdus ir niekuo neišsiskiriantis.  Pilna žmonių, šiukšlių ir visokias skaras (taip vadinamus sarong’us) bei kitus niekus pardavinėjančių žmonių. Kiek keistai atrodė palei tvorą tiesiai smėlyje augančios palmės. Čia ir palydėjau saulę, kuri panašiai kaip Palangoje leidosi tiesiai į jūrą (o gal tiksliau sakyti – Indijos vandenyną).

Vakaras Kutos pliaže

Visai šalia pliažo įsikūręs Mercure tinklo viešbutis

Visai šalia pliažo yra įsikūręs „Mercure Kuta Beach Bali“ viešbutis, kuriame pagal pirminį planą galvojau apsistoti.  Deja, bet išgąsdino rytoj vyksiantis “Ogoh-ogoh” paradas, tad pasirinkau arčiau oro uosto esantį viešbutį. O šis Mercure viešbutis buvo fainas, apžiūrėjau iš išorės, patiko. Prie įėjimo pastatytas gigantiškas dievas, kurio paskirtis baidyti piktas dvasias nuo viešbučio svečių  Geriau baidytų jis ne dvasias, o įkyrius vietinius – naudos tikrai daugiau būtų
Sutemus grįžau į viešbutį pailsėti ir suvalgyti paskutinį užsilikusių sasyskų iš Lietuvos pakelį  Pagal planą vakare turėjau eiti į miestą ir pasižiūrėti į tas garsiąsias naktines Kutos linksmybes.  Gal dar ir į kokį naktinį klubą galvojau užeiti, pasižiūrėti kaip žmonės linksminasi  Deja, bet to taip ir neteko pamatyti  Sasyskos mane įveikė  Nes pavalgęs priguliau ant lovos pailsėti ir pasižiūrėti per TV rodomus „Courage the Cowardly Dog“ multikus. Turbūt žinote tuos nesveikus animacinius filmukus apie visko bijantį paklaikusį šunį, gyvenantį pas pochuistinių pažiūrų bobutę ir dieduką. Kiekvienoje serijoje vis įvyksta kokie nors absurdai – tai ateiviai ten suryja ką nors, tai zombiai užpuola, tai dar kas nors nutinka  Toks apokaliptinis multikas Tai jį bežiūrint sugebėjau užmigti.  Prabudau tik 23 h vakaro, bet tokiu metu jau tingėjau kur nors eiti. Taip ir likau nepamatęs tų naktinių Kutos linksmybių. Abydna, bet tai ką dabar… Na, bet užtat rytoj galėsiu sudalyvauti dar įdomesniame renginyje – “Ogoh-ogoh” parade. Turėtų būti linksma Visgi tai – didžiausia šventė Balyje ir vietiniai jai tikrai ruošėsi Na, bet apie tai – kitoje dalyje