Indonesia 2015 March – XI dalis [Ogoh-Ogoh paradas]

2015 m. kovo 20-oji, penktadienis
Štai ir išaušo didžiosios šventės diena.  Net sunku patikėti, kad šiandien, penktadienį, visas Balis trankiai švęs ir linksminsis, o jau rytoj sala bus kaip iššluota, o visi čia likę negalės 24 valandas net nosies iškišti laukan. Visa laimė, kad rytoj manęs čia jau nebus Rytoj aš jau būsiu Džakartoj ir po pietų lauks ilga kelionė namo…
Eidamas pusryčiauti vėl buvau nustebintas. Ne, ta pati graži ilgakojė juodukė apačioje nesėdėjo ir manęs nelaukė. Deja Šį kartą nustebimas buvo nelabai malonus ir jį sukėlė “Solaris Hotel” registratūroje esantis vaikinukas.  Kadangi šiandien man jau reikėjo išsiregistruoti iš kambario iki 11 h ryto, nutariau paklausti kiek man kainuotų galimybė pabūti viešbutyje iki, tarkim, 19 h vakaro. Nebuvau naivus, kad leis nemokamai pasilikti taip ilgai, bet tikrai nesitikėjau, kad už tai paprašys susimokėti kaip už visą pilną dieną su nakvyne.  Gi aš nenakvosiu, rytojaus pusryčių nevalgysiu ir t.t. Na, bet, pasak registratūros darbuotojo, tokios yra viešbučio taisyklės ir reikia sumokėti visą sumą.  Žinoma, 22 EUR (tiek kainuoja naktis viešbutyje dviems) gal ir nėra labai daug, bet tiek jau to – tuos pinigus galima išleisti ir kam nors kitam. Visa laimė, kad nors lagaminų saugojimas buvo nemokamas

Pozuoju viešbučio bare prie baseino

Po vakar pakelto vėjo valgykloje šiandien pusryčiams viešbučio personalas buvo pasiruošęs geriau – ir indai buvo pilni, ir vaisių netrūko. Teko vėl persivalgyti Pradedu suprasti žmones, kurie iš Turkijos “viskas įskaičiuota” viešbučių grįžta priaugę 5 kg per savaitę
Po pusryčių laukė nemalonioji dienos dalis – daiktų susipakavimas.  Niekaip negaliu pamilti ir priprasti prie šios procedūros kelionių metu.  Registratūroje palikau lagaminą su kuprine ir išlėkiau į miestą tikėdamasis aptikti pirmąsias “Ogoh Ogoh” parado apraiškas.  Deja, bet jų teko ilgokai paieškoti – bent jau prie viešbučio rytinis gyvenimas Kutoje virė savo vaga ir nesijautė jokios šventinės nuotaikos. Tiesa, žmonių gatvėse buvo gerokai mažiau palyginti su kitomis dienomis.
Šį kartą link miesto centro sugalvojau eiti paplūdimiu, kuris netikėtai buvo kaip iššluotas. Nesimatė jame nei vietinių, nei turistų.  Gal čia taip visada būna, nes paplūdimys vertinant švaros ir grožio kriterijais buvo tikrai prastesnis nei vidutinis: smėlis šiukšlinas, pilnas visokiausių šakelių, butelių kamščių ir pan. Basomis vaikščioti po jį būtų tikrai ne pyragai.  Visa laimė buvau su kedais, tai didelių nepatogumų dėl to nejaučiau. Kadangi šalia buvo Balio oro uostas, tai visai smagu buvo stebėti į vieną po kito besileidžiančius lėktuvus. Keletas nuotraukos iš “nuostabiojo” Kutos paplūdimio (juk Balyje viskas nuostabu, tiesa? ):

Hei, štai ir aš!!!

Kutos pliaže geriausia vaikščioti su kedais 🙂

Dreifuojančios vietinių valtys prie Kutos pliažo

Besileidžiantys lėktuvai į Denpasaro oro uostą

Beeinant Kutos paplūdimiu staiga aptikau vietinių susibūrimą prie valčių esančiame praėjime. Kadangi turistų aplink visai nesimatė, tai visi kaip skėriai apniko mane.  Ir pradėjo siūlyti įvairiausius daiktus pradedant bambukiniais spjaudukais su strėlytėmis ir baigiant nerealaus dydžio kriauklėmis, kuriomis aš labiausiai ir susidomėjau. Kadangi išvakarėse iš bankomato išsiėmiau pustrečio milijono rupijų, jaučiausi esąs turtuolis galintis sau leisti ir paišlaidauti.  Juolab, kad jau kelionės pabaiga ir reikia iš šios salos kažką parsivežti. Nusižiūrėjau dvi dideles kriaukles (kokių 30 cm skersmens), iš kurių viena išvis buvo nereali – atrodė kaip krabas, tokia dantyta ir plokščia. Dar dabar ji pas mane ant spintos stovi Už ją prašė 300,000 rupijų ir kategoriškai nesutiko nuleisti kainos. Bet kadangi aš jau Balyje buvau penkta diena, tai jau buvau pramokęs derybų su vietines subtilybes. Svarbiausia jiems neparodyti, kad tave jų pasiūlymas domina. Nenori nuleisti kainos – eini prie kito, ten apžiūrinėjau papuasinius spjaudukus su strėlytėmis. Tada tas su kriauklėmis jau kainą muša nuo 300,000 IDR iki 200,000 IDR Bet aš užsispyriau ir viskas – duodu 100,000 IDR ir nė rupijos daugiau. Finale nusipirkau 2 dideles gražias kriaukles už 210,000 rupijų arba 15 EUR už abi. Bei taipogi dar nupirkau odinį “originalų” “Calvin Klein” diržą už 100,000 rupijų (pradinė kaina taipogi buvo 300,000 IDR). Su šiais visais pirkiniais teko grįžti į viešbutį, nes juos tampytis visą dieną po Kutą tikrai nesinorėjo. Grįžtant užėjau dar į tą jau minėtą didžiulį “Lippo Mall Kuta” supermarketą.  Jame už labai gerą kainą (kaip paaiškėjo vėliau, oro uoste esančiuose “Duty Free” tie patys suvenyriniai saldainiai kainavo beveik 3x brangiau) nusipirkau Balio suvenyrinius saldainius su dievo Garudos atvaizdais. Saldainiai buvo žiauriai skanūs – su riešutais viduje ir labai gražūs vizualiai. Jei kam įdomu, pakuotės kaina buvo 41,000 IDR arba nepilnai 3 EUR.  Oro uoste tie patys saldainiai buvo pardavinėjami už 100,000 IDR. Va, tau ir pigios prekės “Duty Free” parduotuvėse… Nors kas keliauja, tai tikrai žino, kad “Duty Free” nieko pigiai nusipirkti beveik neįmanoma.  Ne išimtis ir Lietuvos oro uostų parduotuvės. Jei galite – viską pirkite prekybos centruose – garantuotai sutaupysite.
Neplanuotai rimtai apsiprekinęs grįžau į viešbutį pasidėti įsigytus daiktus.  O po to jau antrą kartą išėjau į miestą ieškodamas “Ogoh-Ogoh” parado apraiškų. Žinoma, pakeliui aplankiau ir kitas parduotuvėles, nes mane jau buvo apėmusi pirkimo karštinė.  Visą kelionę nieko nepirkau, tai bent jau paskutinę dieną reikia pasidairyti ką čia įdomaus tame Balyje įsigyti galima. Ir taip bevaikščiojant po parduotuves buvau įdomaus įvykio liudininkas. Žodžiu, einu sau išdidžiai Legian gatve Kutoje ir žiūriu – iš priekio skubiai atlekia 2 gražios europietės.  Turistės. Bet atvirai pasakius dėmesį patraukė ne tiek jų grožis (o jos tikrai buvo neblogos), kiek tas faktas, jog abi buvo be liemenėlių  Ir kadangi merginos skubėjo, tai jų abiejų grožybės tiesiog teliuškavo į šalis greitai einant.  Dar įdomesnis dalykas buvo mums prasilenkiant. Išgirdau kalbant lietuviškai!!! Oba!  Ir kaip tyčia jos įlėkė į šalia buvusią batų parduotuvę. Paskui jas smalsumo ir ištvirkėliškumo genamas įžygiavau ir aš  Vienos jų palaidinė išvis vos ne permatoma buvo ir krūtinė per ją tiesiog švieste švietė. Labai smagus vaizdas turiu pastebėti.  Tad įėjęs paskui jas į parduotuvę tikrai ne batais domėjausi, o vis sekiau akimis tautietes  Tiesa, labai daug progų pasigrožėti lietuviškais papais nebuvo, nes abi panos žiauriai skubėjo kuo greičiau apsipirkti. “Imam šituos, greičiau” – girdėjosi. Ir be jokių derybų susimokėjusios išlėkė lygiai taip pat greitai iš parduotuvės link šalikelėje stovinčios mašinos, kurioje sėdėjo 2 bachūriukai. Tikėtina, kad taipogi lietuviai. Pas juos įšoko į automobilį ir nuvažiavo. Istorijos pabaiga Na, kad lietuvės gražios – visi tą žino.  Bet kad be liemenėlių po Balį laksto tik lengvas plonas palaidines užsimetusios pro kurias viskas beveik persimato – vaizdas tikrai nekasdieniškas Gaila, nenufotografavau…

Pirmosios šventės apraiškos ir besiformuojanti spūstis gatvėje

Beje, po 12 h dienos viskas pradėjo masiškai Kutoje užsidarinėti. Tikra tiesa, kad Nyepi dienos išvakarėse geriau nieko Balyje neplanuoti, nes visi ruošiasi šventei ir sustoja bet koks transportas bei veikla.  Realiai po vidurdienio Kutoje dirbo vos keli barai ir 7-11 (Seven Eleven) supermarketai. Net ir batų parduotuvė užsidarė Bet pačio parado vis dar nebuvo matyti.  Tiesa, Legian gatve eismas buvo visiškai uždarytas ir pasirodė pirmosios monstrų figūros. Bet jos buvo išstatytos kaip po parodai, nes daugiau jokių linksmybių kol kas nevyko.  Iš bambuko, popieriaus ir ratano tokie monstrai pradedami konstruoti dar likus 2-3 mėnesiams iki Ogoh-Ogoh parado dienos.  Kadangi tokį monstrą pagaminti užtrunka begalė laiko ir pinigų, juos paprastai konstruoja atskiros Balio bendruomenės, susidedančios ir kelių šimtų žmonių.  Kiekviena bendruomenė stengiasi savąjį monstrą pagaminti kuo baisesnį ir įspūdingesnį. Pasirodo, kad yra net rengiami konkursai ir monstras-nugalėtojas (tiksliau – jį sukūrusi komanda) gauna vertingas paskatas ir pripažinimą. Tad sukurti monstrai tikrai buvo įspūdingi.  Maža to – kai kurie jų net judėjo ir skleidė įvairiausius garsus.  Didelės išsprogusios akys, susivėlę plaukai, išsižiojusi burna ir raumeningas kūnas.  Šie monstrai turi išvilioti blogąsias dvasias iš jų slėptuvių, kad Balio „vaiduoklių gaudytojai“ galėtų įvilioti jas į spąstus.  Kiekvienam monstro gamintojui tai suteikia geresnio gyvenimo viltį. Juk kai bus išvytos visos piktosios dvasios, gyvenimas turėtų pagerėti. Teoriškai O praktiškai, tai aš nelabai suprantu tokių monstrų sudeginimo prasmės parado pabaigoje.  Dirbama 3 mėnesius, investuojama didžiulė suma pinigų (rašoma, kad vieno tokio monstro pagaminimas kainuoja tiek, kiek uždirba vidutinis eilinis Balio gyventojas per dvejus metus), o finale viskas sudega.  Ir kokia to prasmė? Piktųjų dvasių sudeginimas ugnimi? Tebūnie

Visiškai tuščia Legian gatvė (eismas uždarytas)

Štai ir pirmasis monstras iš arti

Išradingumo vietiniams kuriant monstrus tikrai netrūksta

Piktieji monstrai Kutoje

Štai koks erelis kapojantis trigalvę gyvatę

Šis bulius net riaumojo ir rūko dūmai iš šnervių

Pagrindinėje Legian gatvėje buvo išstatyta įvertinimui ir balsavimui 13 monstrų figūrų.  Apie kuriuos buvo sausakimšai susibūrę tiek turistai, tiek vietiniai. Ten buvo galima ir balsuoti už patikusį monstrą bei specialiose prie monstrų padėtose knygutėse susipažinti su jų kūrimo eiga – nuo ko buvo pradėta, kaip tas konkretus monstras buvo gaminamas ir pan.  Na, ko ko, bet išmonės vietiniams tikrai netrūko. Video geriau atskleidžia visą ten vyravusią kakofoniją:

Gražu, įdomu, bet kada prasidės procesija arba taip vadinamas paradas? Kada tie Balio “vaiduoklių gaudytojai” pradės gaudyti piktas dvasias? Nes į stovinčius 13 monstrų greitai pabodo žiūrėti (kiek galima?), plius pabodo ten pastoviai stumdytis, nes žmonių susigrūdimas prie jų buvo tikrai didelis – kiekvienas norėjo apžiūrėti, pasifotografuoti monstrų fone.  O man norėjosi veiksmo, kurio vis dar nebuvo. Gretimos Balio gatvės išvis buvo tuščios ir apmirę. Neretai ten buvo, va, tokie vaizdai.  Iš serijos: “Pasimelskime” :

Laikas maldai. Tiesiog viduryje gatvės

Vienintelė artėjančios šventės apraiška buvo jau minėtoje Legian gatvėje su išstatytais 13 monstrų. Bet tai buvo viskas.  Vis sukau ir sukau ratus apmirusiomis Kutos gatvėmis laukdamas ir tikėdamasis prasidedančio veiksmo, bet visur buvo tylu, tuščia ir ramu. Buvau prisiskaitęs, kad Ogoh-Ogoh parado metu piktosios dvasios suviliojamos ne tik monstrų lėlėmis, bet ir gausiais fejerverkais, ir garsia būgnų ritmika.  Minia, einanti kartu su procesija, yra ekstazėje nuo minties išvyti dvasias iš kiekvienų namų, mašinos ar parduotuvės.  Tai kur visa tai? Gal dar per anksti?  Pradėjau klausinėti gatvėje vietinių, kada prasidės visas veiksmas, tai pasakė, kad viskas prasidės tarp 16-17 valandos.  Pasidarė šiek tiek aiškiau, bet tai ką veikti iki tos 16-17 h? Į viešbutį grįžti negaliu, nes kambario neturiu jau…  Tad pasirinkau užėjimą į barą!

Sky Garden – viena didžiausių naktinio pasilinksminimo vietų Kutoje

Radau vieną dar veikiantį, pavadinimu “Aquarius”, bet beveik tuščią – viduje be personalo buvo ne daugiau 5 žmonių. Tai prisėdau ir aš prie jų.  Kadangi laiko buvo į valias ir neturėjau kur skubėti, tai nutariau paišlaidauti – pasiėmiau bare kažkokį Chicken Gordon Blue kepsnį už 53,000 IDR ir Coca-Colos skardinę už 15,000 IDR. Kepsnys buvo kaip kepsnys, nei labai skanus, nei neskanus Susipažinau su greta sėdinčiais australais, kurie buvo gerokai įkaušę.  Iš jų sužinojau, kad galima bare nusipirkti tikro naminio Arak – Balietiško samagono.  Tai kuo skubiausiai ir aš jo užsisakiau. 40 g shot’as kainavo 22,000 IDR arba 1,50 EUR. Ne taip ir baisu. Bet skonis – dieve tu mano Tikras samagonas, nėr ko norėti. Finale per visą pasisėdėjimą paėmiau 4 shot’us ir gavau sąskaitą, kuri man sukėlė įtarimų – kainos buvo kur kas didesnės, nei meniu.  Pasikviečiau pardavėją pasiaiškinti, tai sužinojau naujieną. Dar vieną. Pasirodo, visos kainos meniu yra be įskaičiuoto PVM. Jis Indonezijoje yra 15%, kuris ir buvo pridėtas prie galutinės sumos.  Kas čia dabar per kvailas išmislas? Bet nebuvo jau kur dingti, sumokėjau. Gyveni ir mokaisi… Ir net 5500 rupijų arbatos palikau Čia, turbūt, dėl to išgerto Arak – suminkštėjo mano širdis
Išėjus iš baro nulingavau vėl iki monstrų apie kuriuos žmonių jau buvo apmažėję.  Bet jei čia atėjus pirmą kartą tie monstrai visaip judino galvas ir skleidė garsus, tai dabar čia vyravo visiška tyla. Tyla prieš audrą?

Kandidatas numeris 12

Kokie dideli papai – visai kaip pas tas lietuves 😀

Monstras ant vargšo buliaus

Kandidatas Nr.7

Čia gal Edvardas Žirkliarankis? 😀

Tik čirkšt per kaklą ir viso gero

Deja, bet ta audra kažkur užtruko… Jau buvo po 17 h vakaro, pradėjo palengva temti, o paradas kaip neprasidėjo, taip neprasidėjo. Pradėjau net nervintis, nes kiek galima laukti?  Tiesa, gatvėse žmonių vis daugėjo ir daugėjo. Beveik visi vietiniai su savimi nešėsi ryškiaspalves aukų dėžutes, kurias vietiniai vadina „cenang“.  Jos ten būna išpuoštos įvairiomis spalvotomis gėlėmis, ryžiais (kaip gi be jų Indonezijoje!), žolėmis ir saldumynais. Tomis dėžutėmis buvo nukrautos visos gatvės, namų ir parduotuvių prieigos, automobiliai ir net motoroleriai.  Kas įdomiausia, kad tos visos aukos skirtos ne tik geriesiems, bet ir piktiesiems Balio dievams.  Taip daroma specialiai, siekiant juos pamaloninti. Žinoma, pradėjus gilintis daug logikos baliečių veiksmuose nerandi. Tai, va, aukomis piktieji dievai yra maloninami, o tai kam tuomet sukurti tie gigantiški 3-4 metrų dydžio monstrai? Toms piktoms dvasioms ir dievams sudeginti ir išvyti? O tai jei jie bus išvyti, kam juos tada maloninti?

Aukų dėžutės Balio gatvėse

Beje, toks įdomus pastebėjimas, kad ne vienoje vietoje mačiau prie gatvės išneštus plastmasinius stalus su kėdėmis ir prie jų sėdinčius bei geriančius Arak (?) vietinius.  Ir tokių pradėjusių švęsti buvo tikrai ne vienas pulkelis.  Bet pačio parado vis dar nebuvo, nors jau buvo beveik 18 h. Mane jau pradėjo nervuoti visas šis reikalas, nes primenu, kad 20:30 arba 21:55 h (taip ir neišsiaiškinau iki galo) laukė “AirAsia” skrydis į Džakartą.  Žinoma, aš buvau nutaręs nueiti į oro uostą ant 19:30 h orientuodamasis į originalų skrydžio laiką, nes tikrai geriau ateiti anksčiau, nei rizikuoti patikint ta keista žinute ir atėjus vėliau sužinoti, kad tavo lėktuvas jau išskrido bei likti Balyje iki pat sekmadienio taip praleidžiant rytdienos skrydį į Londoną.
Atsibodus trintis Kutos gatvėmis nusipirkau 7-11 supermarkete “Sprite” buteliuką bei ledų nuėjau į Kutos pliažą palydėti saulės antrą dieną iš eilės.  Čia žmonių buvo taipogi gerokai mažiau nei vakar. Visi buvo susigrūdę centre laukdami parado pradžios, kuris niekaip neprasidėjo.  Na, o aš čia linksmai pamaklinėjau pajūriu ir netikėtai supratau, kad tai yra viskas – paskutinis vakaras Indonezijoje.  Žinoma, rytoj dar turėsiu pusdienį Džakartoje, bet vakare tokiu metu jau būsiu 11 km aukštyje.  Todėl teko atsisveikinti su Indonezija bei Balio sala Kutos paplūdimyje.  Širdies gilumoje jaučiau (ir dar dabar tebejaučiu), kad tik stebuklo dėka aš kada nors gyvenime antrą kartą grįšiu į Indoneziją. Nepadėtų net ir pigesni nei 297 EUR bilietai (primenu, kad tiek kainavo bilietai Roma-Džakarta-Londonas) Atsisveikinimo akimirkos:

Kiek mažai žmonių čia buvo šįvakar

Kas ten toks stovi?

Kažkoks keistai išsiskėtęs siluetas

Išsidirbinėju Kutos pliaže saulei jau nusileidus

Braidant po vandenį su nuostaba stebėjausi kas minutę besileidžiančius lėktuvus Denpasaro oro uoste.  Ir nors tikrai ne visi čia buvo tarptautiniai skrydžiai, bet, manau, tikrai ne mažiau pusė buvo su atskrendančiais atostogauti į Balį turistais. Visai Nyepi dienos išvakarėse. Įsivaizduojate situaciją? Skrendi parą laiko, nusileidi Balyje, praeini muitinę ir vizų patikrą, pasiimi bagažą ir… Balio gatvės nepravažiuojamos, visur žmonių masės ir t.t.  Tai gerai, jei tokiam įvykiui būni pasiruošęs ir pasidomėjęs apie laukiančius siurprizus iš anksto. O jeigu ne? Ir tau kokią 21 h vakaro reikia nusigauti į Ubudą (kaip pvz.)? Kas tada? Pėsti nenueisi… O kad ir Kutoje lieki, tai kas iš to? Atskrendi ir parą laiko negali išeiti iš viešbučio Gerai, jei viešbutis didelis, su baseinu, tai bent jau pasideginti ar paplaukioti gali. O jei ne? Ir sėdi kaip grybas kambaryje laukdamas kito ryto. Keistoka būtų, sutinkate? Vienas po kito besileidžiantys lėktuvai į Balio oro uostą vakare:

Pasiturškęs vandenyje išlipau ir jau reikėjo kažkaip pradėti judėti link viešbučio. Išėjęs į gatvę supratau, kad sprendimas apsigyventi Kutos pakraštyje prie oro uosto buvo saliamoniškas sprendimas. Gatvės ~18:30 h vakaro atrodė taip (P.S. paradas dar taip ir nebuvo prasidėjęs):

Žmonių vis rinkosi ir rinkosi, bet paradas kaip neprasidėjo, taip neprasidėjo

Su lagaminais ir krepšiais irtis pro tokią žmonių masę būtų buvęs iššūkis

Vargšas motorolerio vairuotojas

Nežinau… Kiek internete tekę matyti “Ogoh-Ogoh” paradų vaizdelių, tai jie visi vykdavo dienos metu. Kutoje jau buvo visiškai tamsu, o paradas dar net nebuvo prasidėjęs.  Mistika kažkokia.  Nors akivaizdu, kad tokios žmonių minios gatvėse šiaip sau susirinkusios tikrai nebuvo. Bėda, kad jie turėjo laiko laukti parado pradžios, o aš – ne.  Va, kokių vaizdų aš tikėjausi (dienos metu) :

Bet jų taip ir nesulaukęs buvau priverstas eiti jau link viešbučio.  Kažkokia tuščių vilčių diena.  Beprasmiškai buvo praleista, neskaitant kriauklių nusipirkimo ir lietuviškų papų apžiūrėjimo parduotuvėje Eiti per sausakimšai gatves užplūdusius žmones buvo tikrai nelabai patogu, bet aš visą kelią save gyriau, kad nepasiėmiau viešbučio pačiame Kutos centre.  Su lagaminais ir kuprinėmis čia eiti būtų buvus visiška tragedija.  Graudžiai atrodė vieniši motorolerių vairuotojai stengiantys pajudėti per žmonių jūrą.  Na, bet finale “Solaris Hotel” viešbučio registratūrą pasiekiau sėkmingai.  Greitai pasiėmiau lagaminą su kuprine ir išlėkiau link oro uosto. Visai protingai buvau vakar padaręs nueidamas šį kelią dienos metu.  Buvo jau kur kas paprasčiau orientuotis ir eiti aklinoje tamsoje.  Balio oro uoste buvau kaip ir planavau 19:30 h vakaro, t.y. valandą prieš skrydį. Tiksliau – skrydį, kuris turėtų būti. O jo nebuvo…  Ta žinutė, visgi, buvo teisinga ir skrydis buvo tikrai nukeltas į 21:55 h. Aišku, buvo pikta – buvo galima dar pabūti Kutos centre ir galbūt sulaukti to niekaip neprasidedančio parado, bet jau buvo per vėlu ką nors keisti.  Iškyla retorinis klausimas: jei jau “AirAsia” sugeba atsiųsti SMS dėl skrydžio pasikeitimo, tai kodėl tos informacijos nesugeba atnaujinti savo oficialiame puslapyje?
Pridavus lagaminus ir praėjus patikrą, kurioje man liepė ištraukti visas kriaukles apžiūrai (vežiausi jas rankiniame bagaže, kad nesudužtų, tai iškart prisikabino, bet apžiūrėję praleido nieko nesakę), laukė visiškai tuščia “Duty Free” zona.  Šakės, nedirbo beveik nei viena parduotuvė, vos radau kur nusipirkti atsigerti.  Nepasakyčiau, kad labai vėlu buvo, greičiausiai visos parduotuvės buvo uždarytos dėl tos Nyepi dienos – vis vien oro uostas po kelių valandų bus aklinai uždarytas 24 valandoms, tai darbuotojai išskubėjo švęsti.
Pats skrydis praėjo be incidentų, o Džakartoje nusileidome kelios minutės po vidurnakčio.  Viešbutį buvau pasiėmęs pačiame miesto centre – “iHome Residence”, nes norėjau dar kelias valandas ryte pasivaikščioti ir apžiūrėti Džakartą – šiukšliniausią pasaulio miestą  Apie tai, ką aš pamačiau Džakartoje, papasakosiu jau kitoje dalyje.  Bet vaizdai čia buvo, švelniai tariant, šokiruojantys Na, o dabar man reikėjo pasigauti taksi, kad nuvykti į Džakartos centrą, į viešbutį. Atstumas nebuvo toks jau labai mažas – beveik 30 km nuo oro uosto iki viešbučio. Prisiskaičiau internete, kad turistams saugiausia ir pigiausia važiuoti tik “Blue Bird” bendrovės taksi automobiliais, nes jie ten patys teisingiausi, oficialūs ir reguliariai kontroliuojami, tad juose būti apgautam be šansų. Deja, bet būtent šių taksi pasigauti buvo neįmanoma. Ten kur jie stoja – laukė dešimtys (jei ne šimtai) žmonių eilėje.  Ką daryti? Negi stovėti ir laukti?  O miego tai norisi… Žinoma, sulaukiau ir taip vadinamų “dušmanų” pasiūlymu važiuoti iškart su jais be jokių eilių.  Bet jų siūloma pervežimo kaina, 500.000 IDR, buvo absurdiška.  Galiausiai netekęs vilties įsėdau į “Gamya” firmos taksi automobilį, prie kurių nebuvo jokios eilės.  Likimo ironija: nors visur rašoma, giriama ir rekomenduojama tik “Blue Bird” taksi bendrovė kaip pigiausia ir patikimiausia, bet kelionė iki viešbučio su “Gamya” taksi kainavo pigiau, nei rytojaus grįžimas į oro uostą su “Blue Bird” (va, ir tikėk internete publikuojamais komentarais).  Atitinkamai 140,000 rupijų prieš 160,000 rupijų.  Taip, kad Džakartoje paaukojau 300,000 rupijų vien taksams (apie 21 EUR). Va, kaip buvo panaudoti tie 22 EUR, kurių norėjo viešbutis už galimybę pabūti pas juos kambaryje iki 18 h vakaro.

Džakartos dangoraižiai viduryje nakties pro viešbučio langą

Pati kelionė su taksu truko ilgai, važiavom kažkur 50 minučių, kol įvažiavome į totalų lūšnyną.  Vaizdas buvo grynai kaip per filmus – gatvėje miegantys žmonės, kalnai šiukšlių ir baisūs apgriuvę kartoniniai namai.  Ir čia buvo įsikūręs mano jau minėtas “iHome Residence” viešbutukas, kuriame nakvynė kainavo vos 20 EUR dviems. Pats viešbutis viduje buvo tvarkingas ir gražus, bet kadangi jį pasiekėme jau beveik 1:30 h nakties, teko eiti iškart miegoti, kad rytoj ryte tik prašvitus galėčiau išlėkti susipažinti su baisiąja Indonezijos sostine – Džakarta