Indonesia 2015 March – XII dalis [Džakarta, Šri Lanka, Londonas ir statistika]

2015 m. kovo 21-oji, šeštadienis
Na va, štai ir atėjo paskutinė kelionės diena. Atvirai kalbant, jautėsi net palengvėjimas, kad aš “išgyvenau” šią vieną baisiausių savo gyvenimo kelionių. 59.gif Ir bene pirmą kartą gyvenime norėjau grįžti namo, į civilizaciją, nes nuo Indonezijos bei jos nesąmonių jau darėsi bloga. (deadtired2) Nepaisant to, iš pat ryto, tik prašvitus, išlėkiau pasidairyti ir po antrąjį pagal gyventojų skaičių miestą pasaulyje – Džakarta, kurioje egzistuoja (gyvena – nemanau, kad labai tinkamas žodis) virš 30 mln. žmonių!!! (pleasantry) Kaip žinia, už Džakartą didesnis tėra vienas miestas pasaulyje – Tokijas. Jei kam įdomu, naujausi 2016 metų kovo mėnesio duomenys apie didžiausius pasaulio miestus paskelbti čia.

Traffic in Jakarta roads

Transporto eismas darbo dienomis Džakartoje

Kadangi “SriLankan Airlines” skrydis iš Džakartos buvo numatytas tik 14:30 h dienos, planavau iki 11:00-11:30 pasivaikščioti po Džakartą, o tada grįžęs į viešbutį su taksi važiuoti atgal į oro uostą. Buvau prisiskaitęs apie baisius transporto kamščius Džakartoje, bet teoriškai nuo jų mane turėjo gelbėti savaitgalis, nes net šioje šiukšlių ir naglų vietinių pilnoje šalyje egzistuoja laisvadieniai (ponder) Vykstant rytinio ar vakarinio piku metu į oro uostą galima nenuvažiuoti ir per 3 valandas. Bet mano atveju situacija buvo daug geresnė – visų pirma buvo šeštadienis, o visų antra – vidurdienis. Kamščių būti neturėtų ir turėčiau per valandą laiko su taksi laisviausiai nuvykti į Džakartos Soekarno–Hatta tarptautinį oro uostą. Primenu, kad būtent šis Džakartos tarptautinis oro uostas laikomas vienu blogiausiu oro uostų pasaulyje. (no2) Jis kiekvienais metais dėl blogiausio oro uosto vardo konkuruoja su Manilos oro uostų Filipinuose. Vienais metais karūna “pasipuošia” vienas, kitais – kitas. Kadangi tekę pabuvoti jau abiejuose oro uostuose, tai galiu tvirtai pasakyti, kad šios etiketės abiems oro uostams klijuojamos ne veltui. (taped)Abiejuose vyrauja chaosas, totali netvarka, žiauriai lėtas darbuotojų darbas (o žmonių srautai čia žiauriai dideli), o vienintelis susisiekimas su miestu – taksi, prie kurių nusidriekusios kilometrinės eilės. Tiesa, Manilos oro uoste nuo pernai metų pradėjo kursuoti perkrypęs ir žmonių pergrūstas autobusas vežantis į miesto centrą, bet į jį įlipti dar reikia sugebėti (whistly) Na, bet apie mano nuotykius Filipinuose papasakosiu vėliau. O dabar kalbame apie Indoneziją ir jos didžiausią Soekarno–Hatta oro uostą, kuris pagal užimtumą bei aptarnautų keleivių kiekį užima 9-ąją vietą pasaulyje! Ir, įsivaizduokite, kad su tokio dydžio ir užimtumo oro uostu nėra jokio susisiekimo su miesto centru. angel_not.gif Tėra vienintelis būdas į jį atvykti arba iš jo išvykti – taksi. Teoriškai tarp miesto ir oro uosto kursuoja taip vadinamieji “šatlai” (Shuttle Bus), bet jie važiuoja savo nustatytu maršrutu, nepatikimu grafiku, o ir nelabai jais apsimoka naudotis, nes, tarkim, dviems žmonėms su jais iki Džakartos centro davažiuoti arba grįžti atgal į oro uostą kainuoja 70,000 rupijų (35,000 rupijų – vienam). Na, o taksas kainuoja ~150,000 rupijų ir paima iškart nuo viešbučio durų bei daveža iki oro uosto išvykimo terminalo durų, t.y. kainuoja vos 2 kartus brangiau (važiuojant dviese), bet patogumas ir komfortas skiriasi kaip diena ir naktis. O jei kompanija didesnė, tarkim 4 žmonės, tai kaina gaunasi išvis identiška.(boi-havinbeverage)

Džakarta, Indonezija, kelionė, Jakarta, Indonesia, travel, centras, miesto, center, city

Rytas Džakartoje pro viešbučio langą 1

Taigi, grįžtam prie Džakartos. “iHome Residence” viešbutukas, deja, bet pusryčių nesiūlė. Tad nebuvo ir ko laukti – 7 ryto prašvitus išsirengiau į 4 h truksiantį pasivaikščiojimą po baisiąją Džakartą. (rain1)Kadangi miestas – žiauriai didelis, o vietinis transportas – nenuspėjamas bei neprognozuojamas, planavau pasivaikščioti pėstute – kiek apeisiu, tiek užteks. (superb)Pagrindinis rytinio šeštadienio pasivaikščiojimo tikslas – netoliese buvusi didžiausia Džakartos aikštė Merdeka su jos centre stovinčiu 132 metrų aukščio bokštu, taip vadinamu “National Monument” arba Nacionaliniu paminklu (sutrumpintai Monas). good.gif

Džakarta, Indonezija, kelionė, Jakarta, Indonesia, travel, centras, miesto, center, city

Rytas Džakartoje pro viešbučio langą 2

Jis simbolizuoja Indonezijos kovą už nepriklausomybę nuo olandų okupacijos. Atvirai šnekant, tai yra vos ne vienintelis turistinis ir dėmesio vertas objektas visoje Džakartoje. (thumsup) Sunku patikėti, kad 30 mln. gyventojų turinčiame mieste nėra daugiau jokių įdomesnių vietų ar objektų. Turbūt dėl to vietiniai šį trūkumą stengiasi atsverti kalnais šiukšlių gatvėse biggrin.gif Žinoma, buvusieji Džakartoje gali paminėti didžiausią Indonezijoje Istiqlal mečetę ar Džakartos katedrą, bet ten nieko įdomaus nepamatysi – eilinis čekpointas, kuriuos susirinkti man nebuvo laiko victory.gif Kur kas įdomiau būtų pasivaikščioti po garsiuosius Džakartos lūšnynus, bet visų pirma – tam nebuvo laiko, o visų antra – tai reikia daryti su vietinio palyda, jei nori gyvas ir su visais daiktais iš jo išeiti. O apie Džakartos lūšnynus, manau, tekę girdėti visiems. Net ir nesilankiusiems Indonezijoje… (stunned) Yra net vykdomi specialūs turistiniai turai, taip vadinami “Slum tourism”, Džakartoje po tokius šiukšlynus. Su malonumu būčiau tokiame sudalyvavęs, bet tam neturėjau laiko. Tad šios Džakartos nuotraukos yra iš interneto. Bet jos puikiai parodo Džakartos kasdieninį gyvenimą (slingshot):

Ir, žinote, pamatęs tokias vietas 30 mln. gyventojų turinčiame mieste mane apninka keistos mintys. (unbelievable) Apie ką? Apie tą absurdišką Lietuvos susirūpinimą gamta ir klimato šiltėjimą. Rašomi straipsniai, rengiamos įvairios programos Lietuvos žmonėms apie skatinimą mažinti plastikinių maišelių naudojimą, apie šiukšlių rūšiavimą, apie taros naudojimą keletą kartų mažinant planetos užterštumą ir t.t. ir t.t. dry.gif Haha… Man net rašant apie tai tenka tvardyti šypseną. (prankster2) Žinoma, gyventi tokiose šiukšlėse kaip Indonezijoje yra nedovanotinas siaubas ir apsileidimas. Bet, na, su visa pagarba – Lietuvos gyventojai per 10 metų neprikaups tiek šiukšlių, kiek vien Džakartoje (nešnekant visos Indonezijos mastu) tų šiukšlių paprasčiausiai sumetama į vandenį per dieną ar savaitę. (emb) Ir tos visos šiukšlės išplaukia vėliau į upes, jūras bei vandenynus. Va, kur reikia skatinti plastikinių maišelių ribojimą ir žmonių savišvietą, o ne Lietuvoje, kuri per metus laiko sunaudoja 0,00000001% plastiko palyginus su Indonezija. Bet ten vietiniai valdžios atstovai sau galvos tikrai dėl tokių nesąmonių nekvaršina – yra svarbesnių ir opesnių klausimų nei aplinkos teršimas. (duno) Žinoma, reikia pastebėti ir tai, kad ne vien Indonezija čia yra tokia apsileidus. Visa Azija yra didžiausia piktžaizdė, nes visose aplankytose šalyse tų šiukšlių mėtosi begalės visur ant kiekvieno kampo ir pakelėse. Na, bet visur yra lyderiai hihihi.gif Indonezija užtikrintai pirmauja kaip šiukšlių karalienė (laughing_loudly)Sveikinu (greeting)

Džakarta, Indonezija, kelionė, Jakarta, Indonesia, travel, centras, miesto, center, city

Tipinis Džakartos tuk-tuk’as

Neįmanoma papasakoti, tą reikia patirti ir patiems užuosti, kokia kvapų įvairovė mane užgriuvo išėjus pasivaikščioti į Džakartos gatves. Vajėzus – pasakysiu tik tiek. Džakartoje vaikštant gatvėmis rekomenduojama sirgti sloga (ras) Nes per tarpais atsirandančius tokius net salstelėjusius ir šleikštulį keliančius kvapus net kvėpuoti buvo neįmanoma. Stengiesi tik paspartinti žingsnį ir išeiti iš tos kvapų zonos. Wow… (nauseous) Šaligatvių, galima sakyti, čia nėra – ten kur jie teoriškai turėtų būti, pristatyta visokių kartoninių dėžių, visokių rakandų ir, žinoma, motorolerių. Eiti jais – tikra kančia, todėl greitai buvo rastas paprastas sprendimas – eiti gatve. Bent laviruoti nereikia yahoo.gifO vietiniai jau randa kaip tave apvažiuoti, tereikia nugalėti tą psichologinį barjerą, kad gatve eiti nesaugu ir pavojinga. (strong) Beje, daug ir vietinių vaikšto gatvių pakraščiais, nes taip tikrai patogiau ir nepalyginamai greičiau. Klausimas, kiek įvyksta eismo įvykių dėl tokių kelionių gatvėmis kartu su visu eismu lieka neatsakytas thumbup.gif

Tiesa, ankstyvą šeštadienio rytą labai didelio eismo gatvėse nebuvo matyti. Iki Merdekos aikštės dairydamasis nuėjau per gerą pusvalandį (nuo viešbučio gal 2,5 km). Faktiškai viskas buvo dar uždaryta, žmonių gatvėse matėsi vos vienas kitas. Artėjant prie aikštės gatvės vis platėjo ir platėjo, o šviesoforais kažkas pasirūpinti tai pamiršo! Prieini sankryžą ir eini lygiagrečiai srautui (tap-fingers) Panašiai ir tie keli sutikti vietiniai žingsniuodavo. Žinoma, buvo sustoję keli tuk-tuk’ai siūlydami pavežėti, bet šiandien jų paslaugomis nesinaudojau – buvau nusiteikęs pasivaikščiojimui. Prisisėdėsiu dar iki soties lėktuve.

Atėjus į Merdekos aikštę čia sutikome jau gerokai daugiau žmonių. Panašu, kad aplinkinių rajonų vietiniai gyventojai čia ateina atsipalaiduoti ir praleisti laisvalaikį – vaikštinėjo daug žmonių su vaikais, kai kas važinėjosi dviračiais, kai kas – kamuolį spardė, bet visi net persisukę žiūrėdavo į mus, pasirodžiusius 8 ryto baltuosius žmones prie Nacionalinio paminklo. (swaying) Daugiau baltųjų nelabai ir matėsi. Žinoma, netrukus sulaukėm ir prašymų nusifotografuoti. O labiausiai erzino paskui slenkantys vaikai šūkčiodami: “Mister, photo, please!”. Skirtingai nuo Borobuduro čia aš jau nebesileidau į fotosesijas – neoriginalu ir atsibodę photo.gif Keli paaugliai išvis nagli pasitaikė. Einu sau, dairausi, prieina grupelė, mane susistabdo ir prašo nuotraukos. Pirmoji tokia grupelė dar “pagavo” mane ir nusifotografavau su jais. Bet po to prilėkė antra, trečia – supratau, kad taip nieko nebus. (cold) Čia taip visą dieną gali kvailai pozuoti nuotraukomis. O nauda kokia? (snoring) Tik laikas gaištamas, kurio buvo ir taip ne pyragai. Todėl daugiau su niekuo griežtais nesutikau fotografuotis. Todėl turėjo būti geras vaizdas iš šono – eina sau išdidus didelis baltasis (visi indoneziečiai gi maži), o paskui slenka kelios grupelės vaikų ir paauglių su fotoaparatais fotografuodami mane iš nugaros ar iš šono. Tai tikrai erzino, bet stengiausi nekreipti dėmesio. Svarbiausia tokiais atvejais giliai kvėpuoti (mrsun)

Nustebau tokioje vietoje užmatęs ir krepšinio aikštelę, kuri, panašu, kad buvo populiari, nes prie abiejų krepšių kamuolį mėtė ganėtinai daug vaikų. Visgi Indonezijoje irgi žino kas yra krepšinis, kad ir kaip sunku būtų tuo patikėti (basketball2)

Džakarta, Indonezija, kelionė, Jakarta, Indonesia, travel, centras, miesto, center, city, Merdeka, aikštė, square, National, Monument, basketball

Basketball in Indonesia is alive 🙂

Ganėtinai didelė žmonių eilė stoviniavo ir ties įėjimu į Nacionalinį paminklą, kurio viršuje yra apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria visa Džakartos panorama. (desposearcher) Deja, bet į viršų nekilau – nebuvo tam laiko. Pasitenkinau viso didžiulo rato Merdekos aikštėje apsukimu, o tada jau patraukiau link išėjimo. Čia laukė į eilę sustatytos visaip išpuoštos karietos, kurių vairuotojai viltingai mane sekė akimis – gal užsimanysiu pasinaudoti jų paslaugomis (fortuneteller) Deja…

Išėjęs patraukiau visai kitu keliu nei atėjau, kulniavau link Bundaran HI transporto žiedo, kuris apstatytas pačiais prabangiausiais prekybos centrais. Visgi yra turtingų žmonių ir Džakartoje, nes nesitiki, kad tokio dydžio prekybos centrus lanko tik turistai, kurių Džakartoje daug nėra, o tie, kurie atvyksta, ilgai čia tikrai neužsibūna. Prie kiekvieno įėjimo į tuos modernius prekybos centrus stovėjo apsauga, metalo detektoriai ir pan. Įėjimas saugomas tarsi norėtum papulti į didžiausius turtus saugojantį muziejų (crazywinker) Deja, bet pro duris į prekybos centrą praleisdavo tik darbuotojus. Man buvo paaiškinta, kad dar nėra 10 ryto, todėl įleisti negali bei pasiūlė ateiti vėliau. Taip ir neteko pamatyti tų baisiai mandrų prekybos centrų vidaus (coolness) Teko pasitenkinti fotosesija prie Bundaran žiedo centre esančio fontano su neaiškios kilmės monumentu centre:

Tiesa, “7 Eleven” supermarketai dirbo jau seniausiai. Tik į juos patekti būdavo ganėtinai sudėtinga. Va, kaip atrodė įėjimas į šį visoje Azijoje paplitusį prekybos centrą:

Džakarta, Jakarta, motoroleriai, traffic, kamštis, eismas

“7 Eleven” supermarketo prieigos Džakartoje arba motorolerių jūra

Normaliai? (appy)Galima kaip filmuose šokinėti nuo vieno motorolerio sėdynės ant kito. Ir taip iki pat įėjimo (sarcastic) Tiesa, į šį supermarketą šiaip ne taip pavyko prasibrauti. Pastangos buvo apvainikuotos pigiausiu visos kelionės po Indoneziją metu “Coca-Cola” buteliuko įsigijimu (candy) Jis kainavo vos 2000 IDR arba 0,15 EUR. Taip pigiai “Coca-Colos” niekur nemačiau kaip čia. Tokių kainų įkvėptas užsukau ir į pakeliui užmatytą “McDonalds”. Nieko nepirkau, tik kainas pasitikrinau. (search3) Deja, bet jos nenudžiugino: cheesburger’is kainavo net 19,000 rupijų arba 1,35 EUR, t.y. brangiau nei Lietuvoje. Bet įdomus dalykas buvo tas, kad bulvytės kainavo pigiau nei patys pigiausi burgeriai (tiek Lietuvoje, tiek Europoje bulvytės yra brangesnės, nei hamburgeris ar cheesburger’is) – tarkim didelis bulvyčių Džakartoje kainavo 16,000 rupijų arba 1,15 EUR. Tai jau kainuoja pigiau nei Lietuvoje (water_melon) Tokia, va, kainų politika Džakartos “McDonald’s”…

Džakarta, Indonezija, kelionė, Jakarta, Indonesia, travel, centras, miesto, center, city

Pakeliui link viešbučio neturistiniais takais

Po to tokiomis neturistinėmis siauromis gatvėmis kulniavau atgal į “iHome Residence” viešbutuką. Baisu… (drunkard) Jei tose plačiose Džakartos gatvėse tas skurdas ir šiukšlės taip nekrito į akis, tai tik nusukus į siauresnę gatvelę susiduri su visa Džakartos realybe: patys šlykščiausi kvapai, bėgančios srutos gatvių pakraščiuose, tiesiog tuose tuk-tuk’uose miegantys (spėju ir gyvenantys) žmonės, kalnai šiukšlių ir t.t. (wacko1) Betrūko tik žiurkių lakstančių, bet kadangi buvo rytas, šviesu, tai jų nesimatė. Nakties metu, spėju, dar ne tokių siurprizų čia klaidžiodamas pamatytum. (winkinalien)

Džakarta, Indonezija, kelionė, Jakarta, Indonesia, travel, centras, miesto, center, city, taksi, taxi, Blue, Bird

Blue Bird taksi kompanijos rekvizitai ir kainos

11 h grįžau į viešbutį ir paprašiau registratūros iškviesti “Blue Bird” taksi, kuris turėjo būti pigiausias ir geriausias būdas nuvykti į oro uostą. Kaip jau rašiau, realybė buvo kitokia ir kelionė su visur reklamuojamu “Blue Bird” taksi kainavo netgi 20,000 IDR brangiau, nei naktinis atvykimas su “Gamya” firmos taksu. Žlugo dar vienas internetinis mitas (optimistic)
Kelionė į oro uostą truko apie valandą laiko. Jokių kamščių gatvėse nebuvo, ko buvo galima ir tikėtis. (clap2) Atvykus taksistas iškėlė lagaminus, gavo 160,000 rupijų ir be didelių emocijų išsiskyrėm. Oro uoste buvau lygiai 2 valandos prieš skrydį. Galėjau dar kokį pusvalanduką ilgiau pasivaikščioti Džakartos gatvėmis Kadangi “SriLankan Airlines” registracija į Kolombo miestą buvo jau prasidėjusi, neskubėdamas atsistojau į eilę ir aš. Deja, bet mano tokia apsnūdusi ir rami nuotaika buvo greitai išblaškyta: priduodant lagaminus manęs paklausė ar aš susimokėjau 150,000 rupijų už išvykimą iš Indonezijos? Aš taip tik: “Kąąąąą?!” O ta bobikė prie “SriLankan Airlines” langelio sau ramiai ir sako, kad kol nesusimokėsiu šio mokesčio, tol ji bilietų į lėktuvą neduos. (ate-bug)

Indonesia, departure, tax, march, 2015, tickets, mokestis, išvykimo, Indonezija, kelionė, travel

Indonesia departure tax on March 2015

Šiaip daugelis avialinijų tokį išvykimo iš šalies mokestį paprastai būna įtraukusios į bilietų kainą, anokia čia naujiena. Bet, pasirodo, “SriLankan Airlines” į šią kategoriją nepapuola, nors net “Air Asia”, kuri yra tikrai mažiausiomis sąnaudomis veiklą vykdanti oro linijų bendrovė Azijoje, šį mokestį yra įtraukus į bilietų kainą. 2.gif Žodžiu, aš tikrai nebuvau sužavėtas šiuo mokesčiu, juo labiau, kad tikrai ne visiems keleiviams jį nurodydavo mokėti. Pasirodo, kad visiems lėktuvo bilietams pirktiems po 2015 metų vasario 9-os dienos šis mokestis automatiškai yra įtrauktas. O aš pirkau savo bilietus dar 2014-aisiais, todėl buvau priverstas susimokėti. Tai, žinoma, didesnės meilės Indonezijai nepridėjo… Kaip sakant, ši šalis mane “smaugė” savo būtais ir nebūtais mokesčiais iki pat paskutinės minutės. Smagu… (threaten)
Sukrapštęs paskutines rupijas (gerai, kad jų dar buvo likę) susimokėjau tuos 150,000 IDR arba beveik 11 EUR ir tik tada man buvo duoti bilietai per Kolombą, Šri Lanką į Londoną. Ačiū dievui, aš išvykstu iš šios šlykščios šalies į kurią netikiu nė 1%, kad kada nors sugrįšiu! Man įdomus toks atvejis: o jei aš pinigų būčiau neturėjęs? Na, vat, išsitaškiau iki nulio. Neturiu. Taškas. Kas tuomet? Neišskrisčiau iš šalies? Likčiau Indonezijoje amžiams? (bum)Kažkaip nenorėčiau tuo tikėti… Kažkodėl manau, kad išimties tvarka būtų įleidę vis vien į lėktuvą.
Įlipus į lėktuvą man triumfuoti ir toliau nesisekė – paskirtoje vietoje, prie lango, sėdėjo dzekis su bobule. Aš nesuprantu – čia vietiniai nesupranta skaičių ir raidžių, kad pastoviai atsisėda ne į savo vietas – svarbu, kad prie lango? (cheesedoff)Nes stiuardesės ne tik šiuos, bet ir kitus tokius nesusivokiančius realybėje perkėlinėjo į jiems priklausančias vietas. Kaip jie išvis bilietus sugeba nusipirkti nepažinodami skaičių ir raidžių? (slaphead)

Indonesia, departure, tax, march, 2015, tickets, mokestis, išvykimo, Indonezija, kelionė, travel, airport, oro uostas

Skarotų laukinių gauja lėktuve

Atgavęs priklausančias vietas klestelėjau prie lango ir stebėjau chaosą lėktuve, panašų į tą patį, vykusį kelionės į priekį metu Kolombo oro uoste. Parašysiu negražiai, bet tai – geriausias apibūdinimas. Atrodo, kad laukinių gauja įlipo į lėktuvą ir blaškosi jame nežinodami kur dėtis. (tdown) Ir visi tie besiblaškantys buvo su skaromis bei tiurbanais ant galvų. Tie keli baltieji (įskaitant ir mane) seniausiai sėdėjo lėktuve sau priklausančiose vietose ir buvo priversti stebėti kaip stiuardesės vargsta su ta laukinių gauja. Kažkodėl manau, kad tai nebuvo indoneziečiai, o greičiau šrilankiečiai, nes toks chaosas buvo tik skrydžiuose iš ir į Kolombą. Tuomet šių laukinių koncentracija būdavo didžiausia. (thundering)

Indonesia, departure, tax, march, 2015, tickets, mokestis, išvykimo, Indonezija, kelionė, travel, airport, oro uostas

Paskutinė tolstančios Indonezijos nuotrauka

Galiausiai visi buvo susodinti į sau priklausančias vietas ir mes pakilome. (wishuluck) Nors kartą nebuvo liūdna stebėti paliekamos šalies vaizdus. Jautėsi net palengvėjimas, kad VISKAS JAU BAIGĖSI. Deja, bet aš klydau. (scared1)Esmė ta, kad grįžtant laukė 9 h persėdimas Šri Lankos sostinėje, kurį aš sugalvojau išnaudoti nuvykstant į Kolombą keletui valandų (oro uostas tik 35 km nuo miesto centro). Vis įdomiau nei sėdėti tą laiką oro uoste. Juo labiau, kad vizos į Šri Lanką kaina – net 35 USD, o tuo tarpu tranzitinė viza, leidžianti prabūti šalyje iki 48 h, nekainavo nieko. Negalėjau praleisti šanso užsidėti pliuso ir ant šios Azijos šalies, kurioje prabūsiu tik keletą valandų ir dar nemokamai (money) Deja, bet Šri Lanka, o gal tiksliau – jos sostinė, pasirodė ne ką geriau už Indoneziją. Na, bet apie viską iš eilės.

SriLankan, Airlines, Sri Lanka, airlines, meals, onboard, flight, skrydis, maistas, lektuve, Setonas, travel, kelionė

Maistas “SriLankan Airlines” skrydžio metu į Kolombą

Skrydis buvo nuobodus, nes kaip jau matėte iš laukinių nuotraukos aukščiau, lėktuve nebuvo jokių pramogų. “SriLankan Airlines” nelepina savo keleivių galimybe žiūrėti filmus ar klausytis muzikos tokiuose, sąlyginai trumpuose, skrydžiuose. (happy) Vienintelė 4:30 h trukusio skrydžio atrakcija buvo nemokamas maistas, kuris tikrai nebuvo stebuklingas (nuotrauka pateikiama). Nusileidus į jau matytą Kolombo oro uostą skubėjau kuo skubiau praeiti pasų patikrinimą, kad dar su šviesa spėčiau nulėkti iki miesto centro. Nepavyko. Pasų patikrinimas praėjo sklandžiai, užteko pateikti pareigūnui pasą su sekančio skrydžio bilietu ir buvome nemokamai įleisti į šalį.  Skubos tvarka iš bankomato oro uoste nusiėmiau 6000 LKR, Šri Lankos rupijų, ko turėjo per akis užtekti šioms kelioms valandoms. Deja, bet pinigai pradėjo sekte sekti jau tik išėjus iš oro uosto. Prisikabino taksi vairuotojas, su kuriuo po ilgų derybų susitarėm už 2000 LKR arba 16 EUR (pagal kursą ir išgryninimo mokestį) nuvykti į Kolombo centrą. (boatride) Deja, bet kelionės metu kaina pradėjo akyse augti už mokamus kelius (o apie juos nebuvo pasakyta nė žodžio). Finale teko sumokėti 2300 LKR arba 18 EUR už 35 km kelią nuo oro uosto iki miesto centro. Trečdalio pinigų neliko, o dar reikėjo grįžti atgal. Vairuotojas saldžiu balsu paaiškino, kad jis gali ir atgal parvežti. Susitarėm susitikti 23 h toje pačioje vietoje, kur išlipom. ax.gif Deja, bet teko vairuotoją išdurti ir su juo negrįžti, nes kai pamačiau paprasto mikriuko kainą iš Kolombo centro į oro uostą, tai net žabtai atvipo – 100 LKR/žmogui arba 0,76 EUR. Kaip Jums skirtumas? O tiek dar laiko buvo sugaišta su juo tuščiai derantis, kad numušti kainą nuo 2500 LKR iki 2000… unsure.gif Pikta…
Išlipus iš mašinos Šri Lankos sostinėje jau buvo tamsu. Tad gėrėtis apylinkių vaizdais nelabai išėjo. Paprašiau išleisti Galle Face paplūdimyje, kuris teoriškai turėtų būti pats miesto centras, gyviausia vieta, nuo kurios turėtų būti galima aplankyti ir kitus įdomesnius Kolombe esančius objektus, kad ir Gangaramaya šventyklą – didžiausią ir svarbiausią Šri Lankoje. (prostration) Deja, bet šeštadienį 19 h vakaro šventykla nebedirbo. Daug tikėjausi iš centrinio Galle Face paplūdimio, kuriame žmonių lyg ir buvo (praktiškai), bet tamsos metu nebuvo visiškai ten ką veikti ar apžiūrėti. Radau ten pristatyta dešimtis įvairių prekystalių ant kurių virė, kepė ir kitaip čirškino jūros gėrybes, bet tai manęs nedomino. (appycooking) O daugiau – visiškai nieko. Pasiblaškiau pirmyn-atgal, nuėjau ant tilto į jūrą, pafotkinau ir… kas toliau? Visiškas liūdesys ir nuobodybė. Vietinių kaip po nemažai, bet nieko jie neveikia. Sėdi sau tamsoje, kramto tas jūros gėrybes ir viskas. (spice)

Nutariau nueiti iki turizmo centro, gal jie padės susigaudyti kur čia galima nueiti ir dar ką nors įdomaus pamatyti. (salute2) Nuėjau, gavau žemėlapį, bet mane iškart “nuramino”, kad niekas jau neveikia – per vėlu. Okay… Tai jų ir klausiu: o tai ką man dabar daryti? Gal koks supermarketas yra netoli? Sako, kad yra, bet jis irgi tuoj užsidarys ir jei noriu suspėti – turiu lėkti dabar pat. (byee) Tai skubiu žingsniu iki jo nulingavau, nes buvo netoliese. Supermarketas vadinosi “Keels” ir kas mane jame nustebino, tai begalė arbatų viduje. Kokių tik nori rūšių, skonių ir pakuočių. Čia, va, ir pasijautė, kad atvykau ne bet kur, o į arbatos tėvynę. Žinoma, kad nusipirkau kelių rūšių arbatos ir didelį ananasą už 150 LKR arba 1,10 EUR. Tą ananasą parsivežiau iki pat Kauno ir po kelių dienų prapjoviau – wow, koks skanus buvo. Ir kaip namai nuo jo pakvipo, ananaso kvapas liko net keletui dienų. Buvau susižavėjęs tokiu, va, spontanišku ir nebrangiu pirkiniu. Nieko panašaus nebūna su parsineštais ananasais iš “Iki” ar “Maximos” (boast)

Colombo, Sri Lanka, Galle, Face, Beach, evening, travel, tourist, Kolombas, Šri Lanka, centras, city, Setonas, tuk-tuk

Šri Lankos tuk-tuk’ai gerokai skiriasi nuo Indonezijos ar Tailando tuk-tuk’ų

Taigi, iš to “Keels” supermarketo išėjau ir, galvoju, kur čia dar nueiti apsipirkti ar pasižiūrėti į ką nors įdomaus. Pradėjau regzti mintį apie Pettah turgų pačiame Kolombo centre. Pradėjus link jo žygiuoti, pradėjo masiškai vienas po kito stoti tuk-tuk’ai siūlantys mane pavėžėti. Ir visaip kaip Džogdžakartoje paskui mane nusidriekė kokia 5-6 tuk-tuk’ų eilė, siūlančių man į juos įlipti. Einu, o jie paskui burzgia žmogaus žingsniu ir šūkčioja visokias nesąmones. Sakau, pasijaučiau kaip vis dar esantis Indonezijoje (sillyme) Galiausiai sustojau, pradėjau su keliais vairuotojais šnekėtis ir visai pasiutau. Angliškai nė vienas nešneka, čia nieko naujo, bet esmė tokia, kad aš jiems aiškinu, kur aš noriu nuvažiuoti. Sakau, kad: “I need to get to the MARKET, where I can buy SOUVENIRS”. Tuos 2 didžiosiomis raidėmis parašytus žodžius pabrėžiau. Tai reikėjo matyti jų veidus: “Suvenyrs?” Iš veido išraiškos supratau, kad šį žodį jie visi girdi pirmą kartą. Be žodžiu… “Yes”, sakau, – “Souvenirs”. Jie man atgal: “Hotel?” Koks dar hotel, man nereikia į viešbutį!!! swoon.gif Ir taip per 10 minučių nesugebėjau nei vienam išaiškinti ko aš noriu. Pakraupau. Tikra ta žodžio prasme. (cerebrate) Maža to, jie neatsikabina ir toliau burzgia paskui rėkaudami “hotel”! Aaaaaa, pajaučiau, kad tuoj mane nuraus. (wild) Bet tada priėjau dar vieną tuk-tuk’ą iš kurio mane užkalbino angliškai. Kaip pas gelbėtoją nulėkiau ir sakau, kad nuvežtų mane į turgų, kad ieškau suvenyrų ar kažko įdomaus nusipirkti. Žodžiu, įlipau pas jį į tuk-tuk’ą, pradėjom važiuoti, o vairuotojas ir aiškina, kad suvenyrų nenusipirksim, niekas jų tokiu metu, apie 20 h, nepardavinėja. Aš jau neturėjau jėgų tuo stebėtis, tai sakiau, kad dzin tie suvenyrai, bet gal iki turgaus kokio gali nuvežti. Tai nuvežė iki kažkokio turgaus, net nežinau kokio, bet kuriame NIEKO absoliučiai nebuvo įdomaus. Visos turgaus prekės buvo kiniški žaislai ir niekučiai bei drabužiai. Viskas. verysad.gif Tiesa, vairuotojas užrodė šalią buvusią autobusų stotį, iš kurios, pasak jo, važiuoja mikriukai atgal į oro uostą. Maža to, išlipęs iš tuk-tuk’o net nubėjo ir išsiaiškino ar tikrai važiuoja ir kokia pervežimo kaina, kuri vėliau man labai padėjo, nes mikriuko vairuotojas bandė išsireikalauti iš manęs daugiau. Bet apie tą įspūdingą ir įsiminusią kelionę atgal į oro uostą papasakosiu vėliau. book.gif Dabar atsisveikinęs su vairuotoju rezgiau mintį ką toliau veikti. O kažką sugalvoti ištisai trukdė vietiniai: šakės, neįmanoma sustoti Šri Lankos gatvėje – kalbino mane kiekvieną sekundę ir minutę kiekvienas praeinantis ar pravažiuojantis: “Hello, mister” arba “Do you need help?” arba “Where is your hotel?”. Šakės… Nei susikaupsi, nei ką pamąstysi. O čia dar vienas bachuriukas prisikabino siūlydamas savo nemokamą pagalbą. Kur pasisuki – ten tau siūlo pagalbą, siūlosi palydėti iki viešbučio arba nuvesti/nuvežti kur tik reikia… Pypiec, pasakysiu taip. Nuprotėjimas totalus. Baisiau nei Indonezijoje. Košmaras tęsėsi tol, kol nenusukau į kažkokią nuošalesnę gatvelę. Ten įkyruolių apmažėjo, bet prisikabino naujas. Tipo, jis turi mašiną, gali nuvežt kur tik aš noriu. Sakau: “Dėkui, nereikia”. Atsakymas: “O koks tavo viešbutis?” Sakau, kad neturiu viešbučio. O jis man: “Tai gal tave pavežioti po miestą?” Ir taip iki nuprotėjimo tą patį per tą patį gali šnekėtis valandomis. Supratau, kad nieko čia nebus ir reikia kuo skubiau eiti link tos užrodytos stoties, kad grįžti į oro uostą, nes Kolombo mieste nors laiko ir turėjau, bet čia nenorėjau būti nė minutės ilgiau. Nes kitaip mane nuraus ir kiekvienam vėl užkalbinusiam vošiu į dantis – tokia nuotaika pas mane buvo. Žymiai anksčiau nei man reikia atėjau į tą stotį ir įlipau į mikriuką, kurio vairuotojas visa gerkle rėkė vieną ir tą patį žodį, kurio nepamiršiu visą savo gyvenimą: “EPOT, EPOT, EPOT, EPOT, EEEEEPOOOOT!!!” (heya4)Čia nuo žodžio “Airport”, kaip suprantate. Paskutinis žodis toks su specialiais ištęsimais, o kiti trumpesni (tehe) Ir taip kas sekundę jis karksėjo gerą pusvalandį. Sakau – miršiu, bet nepamiršiu to skardaus klykavimo stovint šalia mikriuko ir ieškant keleivių. Beje, pavyko jį ir įrašyti:

O į mikriuką žmonės vis rinkosi ir rinkosi, kol galiausiai mikriukas buvo užpildytas maksimaliai ir nebuvo nė vienos laisvos vietos sėdėjimui. (worried2) Aš jau galvojau, kad jau tuoj važiuosim, bet žmonės lipo ir toliau į vidų. Man net mintis tokia iškilo: “O kur jie sėdės, negi važiuos stovėdami?” (testwall) Šri Lankoje apie tai pagalvota. Net išsižiojau, kai vairuotojas pradėjo statyti į tą siaurą praėjimą tarp keleivių sėdynių papildomas kėdutes!!! Buvau APAKĘS!!! (shame) Ir dar ant tų kėdučių po 2 žmones susodindavo, kol galiausiai mikriukas užsipildė taip sausakimšai, kad norint kam nors iš galo išlipt reiktų tiesiogine ta žodžio prasme lipti per galvas. Tik tada pajudėjom link oro uosto. (pocketwatch)Tai buvo pats įsimintiniausias dalykas iš tų kelių valandų Šri Lankoje. Jei tame mikriuke buvo 30 sėdimų vietų, tai žmonių buvo susodinta dvigubai daugiau. karsta.gif Karšta, oro nėra, bet dzin – važiuojam!!! Fantasmagoriška kelionė!!! (partier)Beje, mikriuke puikavosi užrašas, kad jame yra “free wi-fi”. Pasižiūriu telefoną, akurat yra kažkoks tinklas, bet su slaptažodžiu. Kur jį gaut? Logiškas paaiškinimas būtų, kad pas vairuotoją. Nuėjęs buvau pas jį, kol dar mikriukas nebuvo užkištas ir paprašiau bevielio slaptaptažodžio. Vairuotojas ni bum bum nešneka angliškai ir net nesupranta, ko aš noriu. (lost3) Aš jam rodau į užrašą, kad keleiviai gali naudotis “free wi-fi”, o jis tik purto galvą ir akis sprogdina toliau spiegdamas tą savo “Iepot, iepot, iepot” net dėmesio į mane nekreipdamas. Pzdc, atsiprašant… (cookie)
Kadangi bevielio slaptažodžio taip ir negavau, tai važiavome aklai – nežinojau nei kur esu, nei ar jau atvažiavome. O man buvo labai baisu pravažiuoti oro uostą. Visa laimė, kad toje grūdalynėje sėdėjo ir keli baltieji turistai, kurie, kaip ir aš, kiekvieno sustojimo metu išsprogdindavo akis – gal čia jau oro uostas? Cirkas kažkoks… blush-anim-cl.gif Vietiniai, įlipa, išlipa, o mes, baltieji, sėdim ir dairomės vieni į kitus didelėmis akimis. Smagu… Galiausiai kažkur sustojom ir vairuotojas kaip užsuktas suklykė visiems iki skausmo žinoma “EEEEEPOOOT!!!” Maža to, išlipo iš mikriuko ir atsistojęs prie durų pradėjo rinkti pinigus iš kiekvieno išlipančio. Kaip pamenate, man tuk-tuk’o vairuotojas sakė, kad kaina iki oro uosto yra 100 Šri Lankos rupijų. Plius stebėjau ir prieš mane buvusius vietinius, kurie taipogi davė 100 LKR. Atėjus mano eilei, duodu vairuotojui 500 LKR kupiūrą, nes kitos neturėjau, o jis man atgal duoda 200 LKR. tongue.gif Tipo, atseit, kelionė 300 kainuoja, o ne 100!!! Baisiausiai antakius suraukiau ir pareikalavau dar 200!!! Kažką šnekėt su juo buvo beprasmiška, nes angliškai jis vis vien nei kalbėjo, nei suprato. Parodžiau pirštais, kad duotų dar. Netikėtai lengvai ištraukė dar kelias “šimtines” ir įdavė man, bet buvo labai nepatenkintas.  Ot, parazitas… O kiti turistai mokėjo ir po 300 LKR prie mano akių. Bet aš jau tingėjau bei nenorėjau ką nors jiems aiškinti bei vėl užsiimti švietėjiška misija. Dar ir Šri Lankoje man pradės mirties po to linkėti (evilnod) Pakankamai tų palinkėjimų prisirinkau jau Balyje.
O šiaip tai ši trumpa išvyka į Kolombą buvo visiškas ir totalus nesusipratimas. Todėl man labai keista girdėti žmonių komplimentus Šri Lankai, nes man ji asocijuojasi su košmaru jos sostinėje. Tiesa, kaip vėliau sako, tai atvykstantys atostogauti į Šri Lanką stengiasi Kolombe neužsibūti nė dienos, nes tai – blogiausia vieta visoje saloje. Tipo, už Kolombo atsiveria visai kita Šri Lankos pusės. To negaliu nei patvirtinti, nei paneigti, bet ką galiu užtikrintai pasakyti, kad Kolombas – košmariškas miestas! (veliangry)
Atvirai pasakius, Šri Lankos sostinė mane pribaigė galutinai. Buvau piktas kaip širšė sugrįžęs į oro uostą. Nei kažką įdomaus pamačiau, nei kažką įdomaus nusipirkau, tik išmečiau krūvą pinigų ir dar vietiniai per tas porą valandų daėdė taip, kad net pasižiūrėt negalėjau nė į vieną vietinį. O čia dar kaip tyčia oro uoste prie manęs prisikabino, kad eidamas pro metalo detektorių dar nusiimčiau savo batus!!! (bigboss) Stovi tie pasieniečiai, saugos tarnybos žmogėnai, rodo man į batus ir sako: “Take off your shoes”, o aš stoviu ir sakau: “NO!!!”. (confused-and-angry)Dar niekada iki šio momento nebuvau šioje kelionėje toks ant visko piktas, kaip kad pačioje jos pabaigoje, sugrįžus iš pasivaikščiojimo po Šri Lankos sostinę Kolombą. Nei aš pypsiu eidamas, nei aš turiu kažkokio metalo, o čia, staiga, neturėdami ką veikti prisikabino prie manęs tie patys laukiniai ir dar man liepia kedus nusimauti! Na, jau ne! yu.gif Praeinu metalo detektorių, niekas nepypsi, o tas pasienietis prieina vėl prie manęs ir liepia grįžti atgal ir praeiti pakartotinai be batų. Aš jam vėl: “NO!!!”. Net nesiteikiu aiškinti kodėl. Sakau įsikandęs: “Ne” ir viskas. Užkniso tos nesąmonės. Ir ką Jūs galvojat? Žiūrim vienas į kitą, aš visas tik kunkuliuoju, tai ir… pasienietis atsikabino! Vienintelis praėjau patikrą nenusimovęs batų, nes visus kitus priversdavo nusiimti. (spiteful) Tiesa, tuo visos Šri Lankos keistenybės nesibaigė. Kadangi lėktuvas į Londoną kilo 2:20 nakties, o daugiau skrydžių nelabai buvo, tai ties mūsų išvykimo vartais vyko tiesiog parodija: susirinko visos įmanomos oro uosto apsaugos komandos. Dar kartą skanavo rankinį bagažą, vėl reikėjo praeiti pro metalo detektorių (visa laimė, batų šį kartą nusiimti neprašė), o įdomiausia dalis buvo, kad buvo ten kažkoks diedulis su didžiausia lupa (padidinimo stiklu), su kuria ne mažiau minutės tyrinėjo kiekvieno pasą. (pinnochio) Atėjo mano eilė, padaviau pasą, tai reikėjo matyti, ką jis ten išdarinėjo. Ištikrino vos ne kiekvieną paso lapą, net su žibintuvėliu švietė ir hologramas tikrino. Gerai, kad dar nenusprendė kokio kampo pasvilinti su žiebtuvėliu ir pauostyti ar dūmų kvapas toks, koks turi būti. Cirkas be pinigų.
Jei iš Džakartos kildamas aš džiaugiausi, kad viskas jau baigėsi, tai palikdamas Šri Lanką aš išvis triumfavau… (music00)Baisiausia gyvenimo kelionė jau tikrai baiginėjosi. Sakyčiau tai būtų buvus pirma mano kelionė į Aziją, tai būtų galima nurašyti tokią baisią patirtį kultūriniams skirtumams ar dar kam nors. Bet su visa pagarba – tokių nesąmonių, kokios vyko ant kiekvieno kampo ir kiekvieną dieną tiek Indonezijoje, tiek ir Šri Lankos sostinėje – nebuvo nei Tailande, nei Kambodžoje, nei sekančioje kelionėje į Filipinus. Palyginti jau galiu tarp, va, 4-5 Azijos šalių ir tikrai drąsiai galiu pareikšti, kad Indonezija yra mažiausiai civilizuota ir tamsi šalis. O dėl Šri Lankos, tai nežinau… Mažai aš jos mačiau, labai mažai, bet tai, ką mačiau – man LABAI nepatiko ir, sakyčiau, mažai ji atsilieka nuo Indonezijos šiuo klausimu.
Nusileidus Londone aš norėjau net ant kelių pritūpti ir pabučiuoti Europos žemę (peekaboo) Dieve, kaip malonu buvo atsidurti tarp normalių žmonių, normaliai veikiančios transporto sistemos ir nesikabinėjančių žmonių gatvėje. Pasaka… Tuo pačiu pirmą kartą pabuvojau garsiajame ir daugiausiai keleivių Europoje aptarnaujančiame Londono Heathrow oro uoste. Įspūdingas pastatas, kuriame net ir atsidūrus pirmąjį kartą nekilo nė menkiausio klausimo ar nerimo: kur dabar eiti ir kaip pasiekti Londono centrą. good.gif Visur rodyklės, nuorodos, viskas aišku. Iškart nusileidus jau laukė metro traukinys ir sau ramiai, be jokio streso ir bereikalingo nervinimosi buvo pasiektas Londono centras, iš kurio su “EasyBus” nuvykau į Lutoną, iš kurio turėjau grįžti ramiai į Vilnių ir užbaigti šią košmarišką kelionę. (readin) Iš esmės čia jau net nebūtų ką pasakoti, bet, va, net ir “Wizz Air” skrydis sugebėjo tapti įsimintinas. Gal čia tų įvykusių nesąmonių lavina atsivijo mane ir į “Wizz Air” skrydį? Nežinau (oldman) Bet faktas buvo vienas, kad net skrydyje į Vilnių tapau įdomaus reiškinio liudytoju: jau viskas, sėdžiu lėktuve, skrendu sau į Vilnių, bandau snausti ir staiga – BUMPT!!! Kažkoks keistas duslus garsas lėktuve, visai šalia manęs, net pajaučiau kažkokį suvirpėjimą. Kadangi sėdėjau prie pat praėjimo, atsimerkiu, nejučiomis nulenkiu galvą žemyn ir savo akimis netikiu – ties mano kojomis guli moteriškė su ružavu megztuku. Atsimerkus. Akys stulpe, net nemirksi. (think00)Ir visu ūgiu guli sau praėjime ant nugaros bei nekruta. Ir žiūri kažkur į lubas, o galva kaip tik ties mano batu. Man tik viena mintis, pamenu, šovė į galvą: “Kas čia VĖL, bl*%$t, darosi?” (warn) Kodėl ji negalėjo nukrist lėkuvo priekyje ar gale? Vat būtinai ji nukrist privalėjo šalia mano kojų, blin. Aišku, prie jos ten prilėkė stiuardesės, per veiduką pliaukši, gaivina, o moteriškė, sakau, net nemirksi: akys atmerktos, akių obuoliai užkritę už akies vokų, į aplinką nereaguoja. Sakau – siaubo filmas po mano kojomis. Įdomiausias momentas buvo, kai dvi “Wizz Air” stiuardesės pagriebė galiausiai tą moterį už kojų ir pradėjo tempti į lėktuvo galą kaip rąstą kokį. Betempiant tas ružavas megztukas pasiraitojo, apsinuogino pilvas, betrūko tik, kad betempiant jis galutinai nusimautų, tada dar papai išvirstų, o galva tempiant daužytųsi į keleivių kojas (taunt) Dieve, dieve… Žinoma, visa lėktuve esanti publika stebėjo šią procedūrą be galo susidomėjusi, o netrukus pasigirdo per garsiakalbius ir klausimas, ar yra gydytojų bei su medicina susijusių žmonių tarp keleivių. Bet visa gaivinimo procedūra greitai baigėsi. Nutempė bobikę nuo blogio šaltinio – t.y. manęs ir ji tame lėktuvo gale stebėtinai greitai atsigavo bei, žiūriu, antra kartą vėl atlinguoja link manęs – tipo antras bandymas nueiti į savo vietą. Kai ji ėjo pro mane, man galvoje sukosi tik viena mintis: “Tik ne tai, tik ne dar kartą!!!”. lotuliukas.gif Būtų vėl ji nukritus šalia manęs, tikrai būčiau pamanęs, kad esu prakeiktas ir į Lietuvą grįžtu apsėstas tuzino Balio piktųjų dievų, kuriuos ant manęs užsiundė pikti vietiniai. Visa laimė, bobikė buvo stipri ir pailsėjusi (visgi prigulus buvo kelioms minutėms), tai kliūtį, t.y. mane, įveikė bei laimingai grįžo į savo sėdimą vietą. Taip, va, ir grįžome į tą šaltą bei pilką Vilnių vėlų sekmadienio vakarą. Dar vienos kelionės pabaiga (extrawink) Tik šį kartą to didelio liūdesio dėl kelionės pabaigos nebuvo. Maža to, jautėsi net palengvėjimas, kad aš įveikiau Indonezijos bei Šri Lankos išbandymą (shamrock)

Išvados ir statistika
Taip, va, “smagiai” buvo užbaigta vieną blogiausių kelionių mano ilgame ir sunkiame gyvenime. Žinoma, jei Jūs pasirinksite savo kelionės tikslu Indoneziją, tai tikrai nereiškia, kad visos nelaimės bei nesąmonės ir Jus lydės visos kelionės metu, kaip kad nutiko man. Kai kurių nelaimių ir nesąmonių buvo galima tikrai išvengt, kai kurių – ne. Kiekvieno patirtis yra unikali. Bet… Nenoriu jau kartotis, bet tikrai nematau realių priežasčių, dėl ko tūlas turistas turėtų/privalėtų skristi atostogauti į Indoneziją. Nematau ir nežinau. (meeting) Indonezija neturi nieko TOKIO, dėl ko būtų galima sakyti, kad, va, čia verta atvažiuoti, nes tai, ką Indonezijoje rasi, pamatysi tik čia ir niekur kitur. Taip nėra. Na, nebent, norite paklaidžioti po tuos gigantiškus Džakartos šiukšlynus. Tikiu, kad tokių šiukšlynų daugiau niekur daugiau nerasite. Bet dėl visa kito… Balio sala – didžiausias piaras ir išpūstas burbulas. Tikrai nerekomenduoju. Bet, va, Komodo varanus arba drakonus vertėtų pamatyti, tai yra jau šis tas unikalaus, ko nerasi niekur kitur pasaulyje. (yoohoo) Bet visa kita dar gražiau ar pigiau tikrai galima rasti kaimyninėse Indonezijos šalyse – Filipinuose, Tailande, Malaizijoje ar Vietname. Mano trumpas palyginimas: Filipinuose tikrai pigiau nei Indonezijoje (kam tai aktualu). Tailande – geriausiai išvystytas turizmas ir infrastruktūra iš visų Azijos šalių. Pliažai, salos, vandens pramogos, karstinės uolos, turai – viską tai kur kas geresnės ir aukštesnės kokybės galima rasti Tailande ar Vietname. Žinoma, Tailande pigu nebus (nors dėl to taipogi galima pasiginčyti, nes tai labai priklauso nuo vietos), bet ten tikrai neteks susidurti su tokiu masiniu skrydžių atšaukinėjimu ar elementariausio autobusų tvarkaraščių nebuvimu kaip Indonezijoje. Ten bent jau kursuoja viešasis transportas skirtingai nuo Balio salos, kur traukia didžioji dauguma Indoneziją lankančių turistų. (raining)
Kas dėl žmonių nuoširdumo ir draugiškumo, tai vienareikšmiškai čia pirmauja filipiniečiai, o indoneziečiai šioje kategorijoje užima tikrai paskutinę vietą. Maža to, tarkim, Filipinuose, visi daugiau mažiau kalba angliškai, tuom lenkdami net ir Tailandą. Na, o jei kas nors vis tiek nuspręs keliauti į Indoneziją, visada galite kreiptis į mane. Padėsiu, patarsiu, rekomenduosiu jei žinosiu arba pasidalinsiu savo liūdna patirtimi 😀 O jei kažko nežinosiu, visada informacijos galima paieškoti ir internete. (yawnin)
Kaip jau minėjau prieš tai buvusioje dalyje, išlaidos Indonezijoje viršijo nustatytus limitus net kelis kartus. Didžiausias “ačiū” dėl to tenka nacionalinėms Indonezijos “Garuda” avialinijoms ir jų skrydžio atšaukimui. Bet net ir be to, manau, būčiau viršijęs savo pradinį nustatytą kelionės limitą, kuris buvo 4000 LTL. Vietiniai lupa pinigus iš turistų čia net nemirksėdami (tuo YPAČ išsiskiria Balio sala). O jei tu skubi, sumokėsi trigubai, nes vietinis pajautęs, kad tau reikia jo paslaugų, kainos tikrai nenuleis. (okyes) Indonezijoje vietiniai (ypač tai liečia Balio salos gyventojus) puikiai žino, kad be jų pagalbos tu nepajudėsi niekur. Absoliučiai. Ir tai užknisa. Smarkiai užknisa. (sadu) Žinoma, yra alternatyva – motoroleriai, bet tada teks “draugauti” su Balio policininkais, kurie yra ne ką mažiau ištroškę turistų pinigų. Nebent Jūs turite tas paslaptingas “international driving license”, kuom aš labai abejoju, nes niekur Europoje jos neišduodamos ir niekam jų nereikia (nebent gaminsitės specialiai)… (drinker)
Taigi, grįžtam prie esminio klausimo – KIEK? (investigate) Taigi, 13 dienų kelionė (iš kurių tik 11 dienų buvo praleistos Indonezijoje) kainavo 1448.36 EUR arba 5001 LTL. (sadybye) Tai yra be galo daug, daug daugiau nei aš tikėjausi išleisti prieš prasidedant kelionei. Pradinis kelionės planas buvo sutilpti į 4000 LTL, po to limitas buvo pakeltas iki 4500 LTL, bet teko viršyti ir pirmąją, ir antrąją sumą. Tai nuvylė taipogi (letsplay)
Ir šį kartą didžiausią išlaidų dalį sudarė skrydžiai, net 47% visų išlaidų. Šis skaičius kiek stebina, nes, rodos, tikrai pigius bilietus pirkau: skrydžiai į Džakartą kainavo 296 EUR – tai yra super gera bilietų kaina į Indoneziją. Vos ne tiek pat kainavo ir vidiniai 5 skrydžiai pačioje Indonezijoje – 259 EUR (beveik po 52 EUR už skrydį, kas nėra brangu). Pridedam dar skrydžius Europoje su bagažu (iki Romos ir grįžimą iš Londono) – prisideda dar 129 EUR. Ir viską sudėjus turime 684 EUR arba 47% visų išlaidų. Taip po truputį, po truputį ir susikaupė tikrai rimta suma… (wait2) Žinoma, turint laiko galima keliauti po Indoneziją traukiniu bei išleisti 10 kartų mažiau. Bet laiko aš šioje kelionėje neturėjau. Niekam… Pati geriausia šios kelionės pamoka – nekeliauti į tokias tolimas šalis pusantros savaitės laikotarpiui. O jei jau keliauji, tai apsiriboti 1-2 vietų aplankymu. Bet ne lakstyti kas antrą dieną iš vienos salos galo į kitą… (bike2)

Visa detali išlaidų lentelė čia:

Išlaidų lentelė

Kelionės į Indoneziją išlaidų lentelė

Detali day-by-day statistika yra pas mane Excel faile kompiuteryje. Jei kam jos reikės – klauskite, komentuokite, rašykite. Už simbolinį 2 EUR mokestį aš tikrai ja su jumis pasidalinsiu (crazydance) Matote – vietinių indoneziečių verslumas ir norėjimas iš bet ko uždirbti pinigų persidavė ir man smartass.gif O iš kitos pusės, ten yra vienoje vietoje kruopščiai suvestos visos kelionės po Indoneziją kainos – transporto, vizų, skrydžių, viešbučių, maisto, gėrimų, atrakcijų, turų ir t.t. Žodžiu – viskas! Ganėtinai vertingas daiktas keliaujantiems į Indoneziją. Tikrai padės susigaudyti kainose ir nepermokėti už vietinių paslaugas. Žinoma, viskas sulig kiekvienais metais brangsta pasaulyje. Ne išimtis ir Indonezija.
11 dienų kelionės žemėlapis po Indoneziją atrodė taip:

Indonesia, travel, plan, itinerary, kelionės, planas, Indonezija

Kelionės po Indoneziją žemėlapis

Kaip matote, labai mažai aš tos Indonezijos pamačiau, bet kiek mačiau – užteko. O į klausimą, ar vykčiau dar kartą į Indoneziją, atsakysiu taip: nebent nemokamai arba su labai gera kompanija (partydance) Pasilinksminti, pakvailioti, paerzinti vietinius – kodėl gi ne? devil.gif Bet pažinimo, keliavimo po šalį ar atostogų (poilsio) tikslais nemanau, kad čia dar kartą atvykčiau. Tikrai yra vertesnių vietų pasaulyje minėtoms veikloms net ir toje pačioje Azijoje (nors iš principo man Pietų Amerika vis vien labiau patinka, nei Azija). O Indonezijoje niekas pernelyg taip ir nesužavėjo. (prankster) Net ir tie patys komodo varanai atrodė labai jau netikri (ypač tai liečia Rinca salą), panašiai kaip tigrai Tailando fermose, kur juos gali tampyti už uodegų ir kitaip išsidirbinėti. Spėju, kad tikro laukinio tigro sutikimas kur nors Indijos nacionaliniame parke paliktų 100x didesnį įspūdį, nei tos išgirtosios Tailando “tigrų karalystės”. Tik, vat, bėda – jei dar yra keletas vietų pasaulyje, kur gali laukinius tigrus sutikti, tai, va, komodo varanų nesutiksi niekur – arba zoologijos sodas, arba tos nuturistintos Rinca bei Komodo salos Indonezijoje. Pasirinkimas labai jau nekoks (pardon)
Labiausiai įsitrigęs MALONUS kelionės momentas – vienareikšmiškai: RAJOS. Pirmą kartą jas čia pamačiau ir tikrai patiko. (astonished) Gaila tik, kad nelipau į vandenį, gal būtų kokia praplaukus po manim (ohboy) Taipogi visai patiko Javos salos peizažai su dunksančiais ugnikalniais horizonte. Iš šventyklų, tai verčiausia dėmesio buvo, turbūt, didžiausia budistų šventykla Pietryčių Azijoje – Borobuduras. bigsmile.gif Balyje gražiausia šventykla, žinoma, Pura Ulun Danu Bratan šventykla. Pamiršusiems kaip ji atrodo, primenu, kad čia ta pati šventykla, kuri stovėjo ežero pakrantėje ir kuri vaizduojama ant 50,000 rupijų banknoto ir kuriuos net 2 parsivežiau į Lietuvą. Vieną galiu iškeist, jei kam reikia (giveheart)
Labiausiai įsitrigęs NEMALONUS kelionės momentas – net nežinau ką išskirti: siurprizą grįžus į Labuan Bajo viešbutį? (down) Košmarą Kolombo mieste? Laukinių siautėjimą Kolombo oro uoste ir lėktuve? (cry) Ar mano sprintą Džogdžakartoje link išvažiuojančio taksi automobilio, kuriame buvo paliktas mano fotoaparatas? Vietinių išsidirbinėjimą? Skrydžių laikų pakeitimus? Žodžiu, jų buvo DAUG. mellow.gif
Kelionės vertinimas: 5 balai iš 10 galimų. Pagal universitetų programą tai reikštų: SILPNAI, Žinios ir gebėjimai (įgūdžiai) tenkina minimalius reikalavimus. Perfrazuokime į: Patirti įspūdžiai ir pamatyti vaizdai tenkino minimalius reikalavimus (teasing) Sklandumu kelionė taipogi nepasižymėjo jau nuo pat pradžių, kuomet “Dagmita” ar tiksliau – jos direktorius nenorėjo manęs išleisti į šią kelionę ir per kokius sunkumus aš į ją išvykau (kaip laikas parodys, tai buvo dar tik “pumpurėliai” mano jau buvusiame darbe).  O vakarinė išvyka į Šri Lankos sostinę buvo apskritai – vienas didelis nesusipratimas. irnesakyk.gif
Tai tiek. Sekantis pasakojimų ciklas: Filipinai ir Australija wub.gif Tik juos jau pradėsiu judinti sugrįžęs iš kelionės po Peru ir Boliviją. (heartysmile)

Advertisements

29 responses to “Indonesia 2015 March – XII dalis [Džakarta, Šri Lanka, Londonas ir statistika]

  1. Dzakarta turi 8-9 milijonus, 30 milijonu yra itraukiant ir kitus miestus esancius salyginai netoli. Pvz https://en.wikipedia.org/wiki/Tangerang yra 25km uz dzakartos, tai nezinau ar to visai kito miesto populiacija galima prideti ir sakyti, kad tai Dzakartos populiacija 😀
    Tai yra tiesiog kitas miestas, kuris tiesiog yra arti dzakartos.

    Like

  2. Dar per silpna pavyzdi pateikiau, https://en.wikipedia.org/wiki/Bogor miestas uz 60 km irgi priskaiciuotinas i tuos 30mln, bet jei tu jame butum apsilankes tikrai nesakytum, kad esi dzakartoje :DD
    Tad ir neteisinga ivardinti, kad dzakartoje guyvena 30mln. Is tiesu 8+ milijonai, o 30 mln sakykim “dzakartos apskrityje” 😀

    Like

  3. Aš tai suprantu, bet taip yra skaičiuojama 🙂 Visur. Tai yra miestai – metropoliai, į kurių sudėtį įskaičiuojami ir aplinkiniai rajonai. Ir faktas tas, kad Džakarta yra 2-oje vietoje. Beje, rašoma, kad už keliolikos metų (spėjama, kad tai įvyks iki 2030-ųjų) Džakarta taps didžiausiu pasaulio miestu-metropoliu 🙂

    Like

  4. Viskas kada nors baigiasi 🙂 Ir kiekviena kelionė su sava patirtimi, nuotykiais ir prisiminimais 😉
    Jau laukiu Filipinų ir Australijos 🙂

    Like

  5. Labai nuotaikinga ir bent man linksma dalis :). Sėdėjau visa “susikaupusi” darbe, užlindusi už kompiuterio ir skaičiau šią dalį. Ties “epot” taip jau nuoširdžiai ir nevaldomai prunkštelėjau :D. Veikiausiai suprato kolegos, kad ne darbiniai reikalai :D. Dar patiko tavo “sėkmės” istorija kelionėje į Lietuvą, na tikrai blogą karmą tau tie indoneziečiai uždėjo 🙂

    Like

  6. Gaila, kad šios kelionės metu neigiamų įspūdžių buvo daugiau nei teigiamų, bet skaityti buvo tikrai įdomu! 🙂 Ar Šri Lankai ateityje dar bus duotas kitas šansas? Ir kada galima tikėtis 1 dalies apie Filipinus? 🙂

    Like

  7. Na, man kaip skaitytojui, tai su visais tais kelioniniais pipirais skaityt buvo net įdomiau. O ir kelias vietas norėčiau gyvai pamatyt :), bet turbūt ne šiame gyvenime 🙂 Jungiuosi prie laukančių kitos kelionės aprašymo.

    Like

  8. Visus besidominčius apie naujos kelionės aprašymą noriu informuoti, kad pradžia arba įžanga į ją jau pradėta rašyti. Tikėkimės ji netrukus išvys ir dienos šviesą 🙂 Visgi laisvo laiko dabar turiu tikrai DAUG 🙂

    Like

  9. Nu įspūdžių matau netruko šioje kelionėje (gerąja ar blogąja prasme). Ir, matau, supratai, ką reiškia būti žvaigžde (kai visi nori fotkintis) 😀 Apibendrinant, tos šventyklos nuotraukose man atrodė tikrai gana įspūdingai. Klausimas ar važiuočiau į tuos ugnikalnius ir komodo salą (bent sprendžiant iš nuotraukų). Bei tų lušnynų labai nemėgstu. Vieną kartą pamatyti gal reikia (kažkur), bet manau asmeniškai vengčiau 🙂

    Like

  10. Kas ten per auksiniai Baci saldainiai už 226Lt?
    Dabar pagalvojau, kad visgi kokį kartą galėtum nuvykti į Japoniją. Vien tam, kad nors kiek pagerintum Azijos reitingą. Ten nepamatytum nei vienos šiukšlės gatvėje (šiukšliadėžių taip pat :D), greitojo traukinio sulauktum sekundžių tikslumu, nesutiktum nei vieno įkyraus vietinio besistengiančio tave išdurti, greičiau pagelbėti.

    Like

  11. Audriau, ten parašyta, kad “Baci” saldainiai sudarė trečdalį išlaidų 😀 Šiaip man jie yra skaniausi saldainiai, kuriuos esu kada nors valgęs. Tikras itališkas gardėsis ir jie labai brangūs. Parduotuvėse pardavinėja po 0,50 EUR už vienetą. Žiauriai skanūs:

    Ir kiekviename saldainyje būna angliškas bei itališkas meilės palinkėjimas. Kiekvieną kartą vis skirtingas 😀
    O dėl Japonijos, tai viskas, proga jau praleista. Kai skridai pats – manęs kartu neėmei, o dabar aš jau ilgai nebekeliausiu. Didelis klaustukas kabo po Havajais, panašu, kad į juos nebeskrisiu (70% prieš 30%). Būtų, žinoma, labai apmaudu praleisti tokią unikalią galimybę, bet kai nėra pinigų, tai kito varianto nebėr

    Like

    • O tai uz bilietus i Havajus bent dali pinigu atgausi? Gal perparduot eis?
      Nes jei neatgautum tai blogiausiu atveju vis tiek skrisk ir ten papigiai laika leisk ala kokiam hostelyje (aisku JAV hosteliai beveik neegzistuoja, bet minti pagauni). Tiesiog niekur neislaidauk, tik maistui ir grozekis papludimiu, vaiksciok po miesta ir tt. Zodziu labai pigiai susisuk (tuo atveju jei neatgausi pinigu uz bilietus).

      Like

  12. Nuo kada galima atgauti pinigus už avialinijų bilietus? To niekada nebuvo galima, ypač perkant akcijinius ekonominės klasės pigiausius bilietus, kurie 100% būna “non refundable”. Kažkada seniai stengiausi atgauti pinigus už Lufthansa bilietus, tai nuo sumokėtos 150 EUR sumos atgavau 20 EUR 🙂 Ir ten nebuvo akcijiniai bilietai!!!
    O apie tą variantą skristi ir laiką leisti vien tik Honolulu, Waikiki paplūdimyje galvojau. Bet net ir taip daryti neišeis. Aš gi pirkdamas bilietus šūstrai sudėliojau kelionę – kad atskristi į Oahu salą, o išskristi iš visai kitos Havajų salyno salos – Maui. Tad kažkaip reikės tikrai persigauti iš vienos salos į kitą. Lėktuvas kainuoja apie 70 EUR, laivas – apie 30 EUR. Aišku, čia mizeris, bet gi nebus taip, kad daugiau niekam pinigų neišleisi. Va, dar reikės pervažiuoti Londone vėl iš Heathrow į Gatwicką. Tai jau iškart kokie 20-25 EUR. Plius Havajuose reikės persikelti iš salos į salą. Jau 100 EUR 🙂 Kažkur gyvent vis vien reikės… PIGIAUSIAS Honolulu hostelis kainuoja kosmosą… Para laiko “Waikiki Beachside Hostel” kainuoja 33 EUR/žmogui. Pigiau jau tik paplūdimyje ant smėlio… O galų gale ir ne aš vienas skrisčiau. Kitiems, tikėtina, visai netiks tokia bomžavimo ir nieko neveikimo patirtis… Nes planavome nuomotis mašiną ir varinėti po salas. Bet dabar aš to jau nebepavežu… Ypač po tragiškos kelionės į Peru pabaigos.

    Like

    • Tai kiti irgi ismes bilietus vien todel, kad tu nekeliausi? Keista.
      Dar yra visokie couchsurfing, gal pavyktu rasti ten nakvyne nemokamai.

      Like

      • Kiti neišmes, kodėl jiems mesti? Aš tik sakau, kad skrisdamas ir niekur nejudėdamas kitiems trukdyčiau mėgautis atostogomis. Gi planų buvo ir su rykliais nardyt, ir plaukti banginių žiūrėti (vasarį jie kaip tik atplaukia prie Havajų krantų daugintis) ir pan. O dabar nieko nebus…
        Couchsurfing 5 žmonėms aš sunkiai įsivaizduoju. O išsiskirstyt, kad vieni gyvena vienam Honolulu gale, kiti – kitam irgi nesąmonė.

        Like

      • Tai koks skirtumas, kad tu gyvensi atskirai nuo ju kitam honolulu gale? Ta prasme jei pasirinkimai yra arba jie 4 kazkur, o tu Kaune, arba jie 4 kazkur, o tu kitam honolulu gale tai kuo antras variantas jiems butu blogesnis? 😀
        Todel ir paklausiau ar ismes biletus, nes nuskambejo, kad jei tu vaziuotum papigiaisku stiliumi tai jie priverstinai turetu su tavim irgi papigiaiskai tunot. Nieko panasaus. Jie 4 atskirai pilna programa, o tu atskirai pigia programa.

        Like

    • O parduoti bilietu neina? Pvz. pigios avialinijos net leidzia parduoti (aisku sumokant nemenka pavardes keitimo mokesti). Tai turetu ir iprastos avialinijos turet tokia galimybe.

      Like

      • Pigios avialinijos keisti vardą ir pavardę leidžia, tas tiesa. Bet brangios – ne. To net mano buvusi mylima “Lufthansa” neduoda daryti. Negali būti jokių pavardės ir vardo keitimų. Tas pats ir su “British Airways”, su kuriomis skrendame į Havajus. Vardą galima pakeisti tik ne ilgiau 24 valandas nuo bilietų nupirkimo datos. Jei sugalvoji vardą pakeisti praėjus 24 valandoms, turi atšaukti seną rezervaciją ir padaryti naują:
        http://www.britishairways.com/travel/askbainter/public/en_gb?p_faqid=3329

        Kaip ir sakiau – tik ekonominės klasės avialinijos leidžia vardo keitimus. Čia – “RyanAir” ir “Wizz Air” pranašumai. O normalios avialinijos tokiais mizeriais neužsiima

        Like

    • siūlau visiems šėtono gerbėjams susimesti ir paaukoti kiek kas nori ir gali jo kelionei į Havajus.jau vien už tai,kad jis daro titanišką darbą leisdamas šį tinklapį,pats praktiškai neturėdamas naudos,o mes juo naudojamės.Jokiu būdu neatsisakykit Havajų.

      Like

  13. Pati linksmiausia dalis. Tiek prisijuokiau… Ypač skaitydama apie moteriškę su ružavu megztuku. 😀
    Kas čia per darbdaviai Lietuvoj, kad atostogų neišleidžia? Ta prasme vistiek atostogų prašymą iš anksto rašai ir ką po to atėjus atostogoms pareiškia, kad apsigalvojo ir jokių atostogų tau nebebus? :O

    Like

    • Džiugu, kad patiko 🙂
      Dėl darbdavių, tai jie įvardinti. Čia buvo ilga ir daug nervų kainavusi istorija. Esmė trumpai ta, kad atostogų prašymas buvo paduotas spalio 18 dieną, kad išeinu atostogauti nuo lapkričio 7-os. Tą pačią dieną nepasirašė, liepė palikti ant stalo. Ir taip tempė, tempė, tempė, kol galiausiai išvis pasakė, kad jokio atostogų prašymo iš manęs negavo. Tiesiai šviesiai į akis. Ir ką sakyti? Ką daryti, kai tau į akis meluojama?

      Like

      • Reiskia negerbia darbuotoju jei taip i akis meluojama. Man nesuvokiama situacija, niekada tokiu blogu darbdaviu nebuvo, visi kaip zmones,draugiski budavo 🙂
        Surasi ir tu normalu.

        Like

      • Čia yra ilga istorija. Aš nupasakojau tik dalį ir labai trumpai. Faktas vienas, kad man jau atėjus dirbti per pirmą mėnesį išgirdau bendradarbių skundus ir atsiliepimus apie “Dagmita” ėjimą atostogauti ir kaip direktorius reaguoja į atostogų prašymus. Todėl pas didžiąją dalį žmonių atostogų prikaupta po 80-100 dienų. Ir visiems gerai. O aš nekaupiau… Aš savo atostogas išnaudodavau 100%. Ir su kiekvienomis atostogomis vis sunkiau ir sunkiau mane išleisdavo. Kol galiausiai rado ant ko užsikabinti ir finale turėjau išeiti iš darbo savo noru. Vien dėl to, kad galėčiau skristi į Peru

        Like

      • Omg, dar ir taip būna. Ne darbuotojai, o vergai… Bet ir išdirbai tiek ilgai, tikiuosi bent atlyginimas to vertas buvo.

        Like

  14. oj ir vel smagiai susiskaite – prisijuokiau 😀
    o del darbo sudinai aisku, kad taip gavosi, o gal is pavydo cia taip sefas elgesi

    Like

    • Nemanau, kad is pavydo, juk setonui atejus kolegos iskart jam apie tai pranese. Tiesiog is vergvaldzio sindromo. Nuo tokiu darbdaviu reikia sprukti, nebent siulo daug didesni atlyginima uz tas kancias.

      Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s