Philippines 2015 November – II dalis [atvykimas į Dubajų]

Kaip jau žinote, bilietus į šią nerealią kelionę buvau įsigijęs sausio pabaigoje, t.y. likus net 10 mėnesių iki kelionės pradžios. Turbūt nereikia pasakoti, kad tie 10 mėnesių pralėkė taip greitai, kad vos spėjau dairytis ir pamojuoti pro šalį lekiančioms savaitėms ir mėnesiams.  Ir štai, 2015-ųjų lapkričio 14-ąją teko paryčiais pakuotis daiktus ir lėkti į Vilniaus oro uostą.  Kaip parodė ateinantys metai, šis rytinis “Ukrainos avialinijų” skrydis PS 184 iš Vilniaus į Kijevą tapo mano “arkliuku” – nuo 2015-ųjų lapkričio iki 2016-ųjų lapkričio šiuo skrydžiu teko skristi NET 5 kartus – jis jau mano FlightDiary paskyroje žymimas net kita spalva O Kijevo oro uostas tampa palengva mano antraisiais namais – turiu ten net savo atskirą kamputį pasisėdėjimui prie elektros rozetės nuošaliau nuo visų žmonių

“Ukrainos avialinijų” bilietai į Dubajų

Šiaip iš principo reiškiu pagarbą “Ukrainos avialinijoms”, nes jų skrydžių geografija ir kainos yra net LABAI draugiškos kišenei.  Juo labiau, kad į visų skrydžių kainą būna įskaičiuotas ir registruojamas bagažas + skrendama visada į pagrindinius oro uostus, o skrydžių laikai būna tikrai logiškai ir patogiai sudėlioti. Gal dėl to paskutiniu metu ir tapau jų pastovus klientas. Vienintelis avialinijų minusas – mokami valgiai ir gėrimai skrydžio metu Nemokamai galima tik vandens atsigerti (ačiū nors už tiek, nors taip nė karto to vandens ir neteko ragauti ).

Deja, bet valgis ir gėrimai skrydžio metu buvo mokami

Tiesa, prieš šį pirmąjį skrydį viso to dar nežinojau ir buvau nemaloniai nustebintas, kai stiuardesė pasakė, kad visas maistas ir gėrimai yra mokami.  Teko apsiraminti ir pakentėti iki nusileidimo Kijeve, kuriame laukė 2,5 valandos persėdimas prieš skrendant toliau į Dubajų. Per tas pustrečios valandos spėjau apeiti visas “Duty Free” parduotuves, o vienoje jų pamačius patrauklią akciją buvo įsigytas “Danzka Vodka Cranraz” metalinis 1 L talpos kanistras už 9,99 EUR Indonezijos klaidų nutariau nebekartoti ir alkoholiu apsirūpinti iš anksto Juolab kaina buvo tikrai gera, o pamačius gėrimą užplūdo prisiminimai iš savo pirmosios savarankiškos kelionės 2009 metais į Barseloną, kurios metu ir buvo atrasta ši degtinė  Šiaip gaila, kad Lietuvos prekybos centruose “Danzkos” gėrimų, galima sakyti, nėra. Vienintelėje “Prismoje” yra “Danzkos” su skoniais, nes “Maxima” ir “Iki” būna tik bazinis gėrimas, kuris tikrai niekuo neišsiskiria. O, va, “Danzka Currant” arba “Danzka Citrus” yra kažkas tokio. Net degtinės nemėgstantys žmonės mėgo skanaut šį gėraliuką  Na, o aš šį kartą išsirinkau “Danzka Vodka Cranraz”, nes avietinio varianto dar nebuvau ragavęs. Iš anksto galiu pasakyti, kad neprašoviau – rezultatas buvo labai geras
Pats skrydis iš Kijevo į Dubajų truko net 5 valandas. Turiu pripažinti, kad buvo šiek tiek net nuobodu tokį ilgą laiką sėdėti lėktuve nieko realiai neveikiant – nebuvo čia nei asmeninio ekranėlio sėdynėje, nei nemokamo maitinimo.  Vienintelė buvusi pramoga skrydžio metu buvo žiūrėti pro langą į pro šalį plaukiančius vaizdus (ir tik dėl to, kad pasisekė gauti vietas prie lango). Tuo metu aš dar nežinojau, kad tai tik pradžia… Pirkdamas tuos pigius “Cebu Pacific” avialinijų bilietus visiškai nesigilinau į tai, kas manęs lauks skrydžio metu ir ką šios avialinijos siūlo savo keleiviams – svarbiausia juk buvo kaina! Jau rytoj aš viską apie tai sužinosiu Ir tikrai tos naujos žinios manęs nesužavės, o šį “Ukrainos avialinijų” skrydį atsiminsiu kaip didžiausią komfortą
Didžiausia atrakcija šio skrydžio į Dubajų metu buvo tai, kad per lėktuvo langą atsitiktinai pamačiau ir atpažinau didingąjį Ararato kalną, tiksliau – kadangi oras buvo labai geras, matėsi iškart abu Araratai – didysis ir mažasis.  Net nustebau atpažinęs šio kalno fragmentą, kurį tiek kartų teko matyti vaikystėje. Tiesa, ne iš paukščio skrydžio, o nuo žemės, kaip kad jį mato visi mirtingieji O dabar, laimingo atsitiktinumo dėka, pažvelgiau pro langą būtent tuo metu, kai “Ukrainos avialinijų” lėktuvas skrido pro Armėnijos teritoriją ir kaip tyčia – abi snieguotos viršukalnės tiesiog pozavo mano fotoaparatui :

Didysis ir mažasis Araratas Armėnijos-Turkijos pasienyje

Ararato kalnai iš toliau

Toks lyrinis nukrypimas: geografiškai Ararato kalnas yra Turkijoje (nors visai netoli Armėnijos sienos), bet armėnai šį kalną laiko savu. Ir šis klausimas yra labai opus, nes neduok dieve vietiniui armėnui pasakysi, kad Araratas priklauso Turkijai. Gali ir peilį į pašonę gauti Armėnija ir Turkija apskritai sutaria kaip šuo su kate, tad šio kalno priklausomybės klausimas yra tik dar viena iš daugelio konfliktų priežasčių tarp šių dviejų šalių.  Kadangi tekę ne kartą lankytis tiek Turkijoje, tiek Armėnijoje (nors ir labai seniai), bet aš palaikau visgi armėnus. Turkai – šlykštūs ir labai dideli savanaudžiai, žiūri tik kaip tave apgauti. Armėnai bent jau anksčiau buvo draugiškesni ir nuoširdesni. Įdomu kaip yra dabar, gal per tiek metų ir armėnai “sugedo”, visgi pasaulis materialėja ir labai dideliais tempais Žinoma, būtų smagu po tiek metų pertraukos sugrįžti pasidairyti į Armėniją, bet… Lai ir būna tai tolimais kelionės planais Juo labiau, kad už 250-300 EUR kainuojančius lėktuvo bilietus galima nuskristi į kur kas įdomesnes bei egzotiškesnes šalis nei Armėnija
Ir štai, po 5 valandų trukusio skrydžio pagaliau lėktuvas pradėjo leistis į Dubajaus tarptautinį oro uostą.  Iškart pasimatė bekraštė dykuma su visur pridygusiais namukais.  Patys didieji dangoraižiai yra sutelkti prie Persijos įlankos, tai pro juos neskridome. BET! Pasisekė jau besileidžiant užmatyti didįjį Dubajaus pasididžiavimą – aukščiausią pasaulio pastatą Burj Khalifa.  Žinoma, kad viskas buvo nufilmuota:

Nesumaišysi, kad leidžiamasi kažkur dykumoje – ta rusva spalva buvo matoma visur Nors, turiu pripažinti (girdisi tai ir video), kad negali teigti, jog žalumos bent jau Dubajuje visiškai nėra. Titaniškomis laistymo pastangomis Dubajuje tikrai auga įvairiausi krūmokšniai bei medžiai. Bet miškų čia tikrai nė su žiburiu nerastum

Sveiki atvykę į prabangių rekordų šalį – Jungtinius Arabų Emyratus

Nusileidus ir išlipus iš lėktuvo prasidėjo ilgas žygiavimo procesas Dubajaus oro uosto koridoriais ir koridorėliais. Taip ilgai dar eiti, turbūt, niekada nereikėjo – iš lėktuvo iki Dubajaus oro uoste esančios pasų patikros reikėjo eiti gal 15-20 minučių. Tai leidiesi, tai kyli, tai žygiuoji tiesiai su kuprine ant nugaros kaip koks kareivis, o tos pasų patikros kaip nesimato, taip nesimato. Gal “Ukrainos avialinijų” lėktuvas taupumo sumetimais sustojo pačiame tolimiausiame Dubajaus oro uosto kampe?
Galiausiai finišas buvo pasiektas ir buvo prieitas imigracijos skyrius, prie kurio buvo nutįsusios ilgiausios žmonių eilės. Teko į ją atsistoti ir man. Pagarba Jungtiniams Arabų Emyratams, kad supaprastino atvykimą į savo šalį. Kai planavau su “Air Baltic” 2010-aisiais skristi į Dubajų, tuo metu dar galiojo sena atvykimo į JAE tvarka, kurios pagrindas buvo – iškvietimas į šalį. Plius turėjai pateikti viešbučio ar viešbučių rezervacijas viso buvimo JAE metu, kitaip būsi neįleistas. Dar atsimenu kaip rašiau internetu ir klausinėjau, kuris viešbutis gali atsiųsti nemokamą iškvietimą į šalį  Dabar viso to nebereikia – užtenka turėti pasą bei lėktuvo bilietą  Ir durys į prabangių rekordų šalį bus atidarytos. Beje, buvau skaitęs, kad atvykstant į JAE visiems skanuojamos akių rainelės ir pan. Tai skubu iškart paneigti šį internetinį mitą – niekas ten akių rainelių tikrai neskanuoja. Patikrina pasą, įdeda štampą su atvykimo data ir laisvas – gali eiti kur tik nori Beje, turiu pastebėti, kad arabai į atvykstančius turistus žiūri labai iš aukšto – tai pasijautė nuo pat pirmų minučių. Jei atvykėlius į Aziją vietiniai pasiruošę ant rankų nešioti, tai tikram arabui tu visiškai esi neįdomus.  Visi supranta, kad jis per mėnesį uždirba daugiau, nei didžioji dauguma turistų uždirba per metus Ir JAE pagrindinis pajamų šaltinis tikrai nėra turizmas. Tu čia esi tik tarp kitko. Iš serijos: buvai įleistas į šalį pasižiūrėti į prabangų vietinių gyvenimą.  Tad pagarbos nelauk. Tikrai toks tų tikrų arabų, kurie vaikšto susijuosę baltomis paklodėmis su imamomis (dar vienas suvyniotas skuduras) ant galvos, požiūris labai jautėsi

Eilės prie pasų patikros Dubajaus oro uoste

Beje, dar niekur kitur atvykus oro uoste saldainiais nebuvau vaišinamas. O Dubajaus oro uoste visur padėti padėkliukai su firminiais Dubajaus oro uosto saldainiais. Paprasti ten tie saldainiai, mėtiniai ledinukai, bet faktas kaip blynas – to daugiau niekur neteko matyti. Ir tų saldainių gali krautis pilnas kišenes, gali net su visu padėklu išsinešti jei tik yra poreikis Bėda, kad aš tų mėtinių čiulpiamų saldainių nemėgstu Nors saują pasiėmiau. Prisiminimui Dar dabar, praėjus metams laiko, jų yra pas mane namie
Ir štai aš jau JAE! Jei išvykstant iš Lietuvos pylė lietus kaip iš kibiro ir buvo +2 C (“dievinu” Lietuvos orą lapkričio mėnesį), tai 18 h vakaro Dubajuje buvo “tik” +27 C ir lietaus nė kvapo Čia dar labai puiki temperatūra, nes vasaros metu čia neretai būna ir +50 C. Jau kur, kur, bet į Dubajų birželio-rugpjūčio mėnesiais tikrai vykti niekam nerekomenduoju. Nes visą laiką praleisite viešbutyje sėdėdami po kondicionieriumi. Na, o žiemos mėnesiais čia jau būna visai padori temperatūra. Galima gyventi Tiesa, sušalimas arba peršalimas čia negresia niekam. Na, nebent peršalsite sėdėdami po jau minėtuoju kondicionieriumi
Pirmas darbas, kurį padariau Dubajaus oro uoste pasiėmęs lagaminą – išsikeičiau 50 EUR į Jungtinių Arabų Emyrato dirhamus. Tik išėjus į oro uosto atvykimo salę (tiksliau – dar prieš pat išėjimą) buvo begalė valiutos keityklų punktų. Jų buvo kokie 10, jei ne daugiau. Aišku, kiekvienas supranta ir žino, kad bet kokiame pasaulio oro uoste išsikeisi pinigus pačiu blogiausiu įmanomu kursu, bet kažkaip iki viešbučio gi nusigauti reikėjo. O plius nuo 50 EUR kiek ten prarasi? Pusę euro – ne daugiau (aš bent taip galvojau). Todėl pernelyg nesigilindamas nužygiavau prie vienos keityklos ir štai – rankose pirmą kartą laikau arabiškus dirhamus!  Juokas juokais, bet ten dar reikia suprasti, kokią kupiūrą turi – visur tik arabiški simboliai. Ir kaip žinoti – čia rankose turi 10 dirhamų ar 50 dirhamų banknotą?  Kosmosas totalus 🙂 Va, šį banknotą parsivežiau į Lietuvą kaip suvenyrą. Kas pasakys – kiek čia pinigų yra?

Kas pasakys: kiek čia yra dirhamų? 🙂

Būtų tikrai nejuokinga, jei ir kitoje banknoto pusėje nebūtų lotyniškų skaitmenų  Tik jie ir gelbėjo bei padėjo suprasti, ką tu čia rankose laikai. Jei abi pusės būtų vienodai arabiškos, tai matau vaizdą kaip reikėtų Dubajuje apsipirkinėt Kažką rankose turi, o ką – neaišku Reiktų, turbūt, iš interneto atsisiųsti pinigų nuotraukas ir stengtis juos atpažinti iš skirtingų spalvų. Cirkas be pinigų. Nors nusišneku – čia kaip tik būtų cirkas su pinigais
Beje, dėl kurso. Tai keisdamas 50 EUR oro uoste gavau 178 AED (dirhamus). Kadangi viešbutis buvo rezervuotas su nuolaidos kodu, tai pinigai už jį jau buvo nuskaityti. O visa kita – jau asmeninės išlaidos, kurioms ir paskyriau šiuos 50 EUR. Turėjo užtekti beveik 30-iai valandų būnant Dubajuje. Realiai tai ir užteko, bet, tarkim, Deiros turguje (čia Dubajaus senasis rajonas) už tuos pačius 50 EUR gavome jau 193 AED (dirhamus). Keisdamas oro uoste pralošiau 15 dirhamų/4 EUR nuo 50 EUR sumos.  Čia informacijai, jei kas nors ateityje keliausite į Dubajų  Bėda ta, kad nekeisti pinigų oro uoste negali, nes kažkaip iš to pačio Dubajaus oro uosto iki viešbučio reikia gi nuvažiuoti. Be pinigų to padaryti nepavyks. Aišku, yra visada variantas pinigus nusiiminėti nuo banko kortelės, bet tai apsimoka daryti tik išsigryninant didesnę sumą. O čia per 30 valandų Dubajuje daug pinigų tikrai neišleisi. Nors… Viskas priklauso nuo norų ir galimybių.  Jau kur, kur, bet Dubajuje pinigų tikrai rasit kur išleisti. Parduotuvių, įvairiausių paslaugų ir pasiūlymų čia – visiems skoniams ir poreikiams. Tik pinigų turėki ir tau visi vartai bus atidaryti – auksinė taisyklė, kuri galioja ir šiame auksiniame mieste.
Viešbutį Dubajuje pasirinkau vieną iš pačių pigiausių. Nepaisant to, jis buvo vos ne pats brangiausias šioje kelionėje (brangiau nakvynė kainavo tik Sidnėjuje), nes naktis dviviečiame kambaryje su jau pritaikytu -10% nuolaidos kodu kainavo net 39,74 EUR (nakvynė Dubajuje žiauriai brangi). Viešbučio pavadinimą net gėda rašyti Ne, tai tikrai nebuvo “Burdž al Arabo” (kitaip – garsusis ir vienintelis pasaulyje 7* viešbutis dar kitaip žinomas “Burės” pavadinimu), kuriame para kainuoja “tik” 1950 EUR Aš rezervavau vieną pigiausių viešbutukų Deira rajone (autentiška senoji miesto dalis), toli nuo visų žymiausių Dubajaus atrakcijų ir dangoraižių, bet… Man buvo svarbiausia, kad viešbutukas būtų šalia metro sustojimo, su kuriuo galima nuvykti realiai bet kur. Viešbutuko pavadinimas – “The Rafee Hotel”. Internete viešbučio įvertinimas buvo žiaurus, vos 5,7 balo Booking.com svetainėje. Bet, dieve, aš jame tik parą laiko turėjau praleisti. Gal kaip nors ištversiu…  Nors tikrai neramino visokie internetiniai komentarai apie jame lakstančius tarakonus ir pan.  Iškart skubu pasisakyti, kad nė vieno tarakono taip ir nemačiau (ačiū Dievui), o ir pats viešbutis, sakykim taip: viršijo mano lūkesčius. Žinoma, nebuvo jis labai ten šikarnas, bet turėjo svarbiausius man privalumus:
• Kaip jau minėjau, buvo visai prie metro sustojimo
• Turėjo kondicionierių
• Turėjo bevielį ir padoriai veikiantį wi-fi
• Maža to, turėjo net baseiną ant stogo, į kurį aš net už pinigus nebūčiau lindęs.  Bet apie tai – vėliau
Iš oro uosto iki viešbučio reikėjo pavažiuoti 5 sustojimus su metro, bet buvo reikalingas persėdimas iš raudonosios metro linijos į žaliąją. Buvo alternatyva, kurią aš klaidingai iš pat pradžių pasirinkau – galima tiesiogiai, be persėdimų, nuvykti ir su autobusu. Vienintelė problema, kad Dubajuje pavažiuoti su autobusu nėra taip paprasta.  Norint tai padaryti, reikia nusipirkti miesto transporto kortelę (Nol Card) ir ją papildyti tam tikra pinigų suma (pati kortelė taipogi kainuoja). Pas vairuotoją taip paprastai bilietuko nenusipirksi kaip pas mus. Aš, žinoma, pabandžiau tai padaryti, bet manęs su lagaminu į autobusą niekas nepriėmė, tad teko pabrukus uodegą grįžti atgal į oro uostą ir nusileisti iki metro sustojimo.  Vienkartinis metro bilietas iš oro uosto iki “Baniyas Square” metro sustojimo Deiros rajone kainavo minimalią 6 AED sumą (kažkur 1,70 EUR). Daugokai kaip už 5 metro sustojimus. Bet tai buvo dar tik pradžia Pamačius vėlesnes metro kainas teko ieškot pigesnių kelionių alternatyvų, kurios, žinoma, buvo surastos (aš nebūčiau aš, jei nesugalvočiau kaip važiuoti metro pigiau ). Šiaip realiai metro bilietuko kaina priklauso pravažiuojamų zonų skaičiaus. Kuo toliau važiuoji, tuo brangiau moki. Kadangi Dubajaus oro uostas ir Deira rajonas yra vienoje (penktojoje) zonoje – pravažiavimas kainavo minimalią, jau minėtą, 6 AED sumą. Vykstant į Dubai Marina rajoną reiktų sumokėti beveik 3x daugiau. Tad renkantis viešbutį Dubajuje reiktų pagalvoti ir apie tai. Taip, yra visokie 10 kartų pravažiavimo paketai, kurie padeda sutaupyti, bet visumoje faktas yra vienas – viešasis transportas Dubajuje pigus nėra.

Dubajaus metro – švaru ir tvarkinga

Pats Dubajaus metro – švarus ir tvarkingas. Vienintelė problema, kad juo naudojasi vien tik čia dirbantys pakistaniečiai ir induisai. Na, ir turistai, žinoma. Taip per dvi dienas ir nemačiau nė vieno tikro arabo važiuojančiu metro. Jiems tai, turbūt, didelis nusižeminimas ir negarbė  Akivaizdu, kad metro skirtas tik turistams ir darbininkų klasei Maža to, yra atskiri vagonai skirti išskirtinai tik moterims. O jei vagonai sujungti, tai vagone nubrėžta ryški geltona linija, kurią peržengti vyrui negalima Jei pagauna kontrolierius moterų zonoje esantį vyra, jis nubaudžiamas 100 dirhamų bauda Nėra tiek jau daug kaip už tokį akiplėšiškumą Čia juk vos 26 EUR Aš tą liniją, žinoma, kad peržengiau. Kodėl? Dėl moralinio pasitenkinimo Gi įdomu pabūti uždraustoje zonoje, ten kur negalima Bet taip niekas manęs ir nenubaudė už šį baisų nusižengimą
Kol dar planavau kelionę Lietuvoje, labai baiminausi to seniausio ir vargingiausio Deira rajono Dubajuje. Be reikalo. Išlipęs “Baniyas Square” metro sustojime net stabtelėjau ir pradėjau filmuoti vaizdus tik išėjus iš metro. Su visa pagarba – toks “vargingas” rajonas Lietuvoje būtų pats prestižiškiausias Gal pastatai ir nebuvo super blizgantys, bet viskas atrodė tvarkingai ir padoriai: pilna įvairiausių parduotuvių, daug žmonių, o barų ir restoranų neįmanoma suskaičiuoti.  Pirmieji įspūdžiai išėjus iš metro:

Kaip matote, 19 h vakaro Dubajuje jau buvo visiškai tamsu. Visai kaip ir Azijoje. Šiek tiek pafilmavęs aplinką įsijungiau savo nepamainomą kelionių palydovą – Google Maps programėlę ir jos vedamas nulingavau iki “The Rafee Hotel” viešbučio, kuris buvo kažkur už 10 min pėstute nuo metro sustojimo.  Pakeliui sulaukiau 101 pasiūlymo pirkti kailinius (siūlė, žinoma, rusiškai: “Šūbu ninada?” ) arba naujausių iPhone ir Samsung telefonų vos po 100 EUR Spėju, kad tokį “naujausią” iPhone telefoną Azijoje galima nusipirkti ir už 50 EUR  Šiaip visumoje Deira rajonas buvo visiškai kitoks, nei aš įsivaizdavau prieš kelionę. Ko jau ko, bet veiksmo bei gyvybės jame tikrai netrūko. Pilna žmonių buvo ir “The Rafee Hotel” viešbučio registratūroje. O pats viešbutis buvo 6 aukštų (!) ir turėjo net 215 kambarių: toks, va, “mažas” buvo mano išsinuomotas viešbutukas (aš bent jį taip įsivaizdavau).

Rafee Hotel viešbučio kambarys viršijo lūkesčius

Deja, bet liaupsės viešbučiui baigėsi jau visai netrukus. Tiesa, aš joms buvau pasiruošęs. Jau prieš atvykstant buvau skaitęs internete daugelį komentarų ir pasipiktinimų apie viešbučio darbuotojų taikomą praktiką – pasisavinti atvykusių žmonių pasus tol, kol neišvyksti iš jo. Tai – visiškai nelegalu ir maža to – taip net negalima daryti JAE.  Nepaisant to, “The Rafee Hotel” personalas tai praktikuoja dėl niekam nesuprantamų priežasčių. Lygiai tas pats nutiko ir man: padavus registraciją (kuri jau buvo apmokėta), gavau raktus nuo kambario ir buvo maloniai paprašytas duoti pasą. Tipo, jie privalo pasą atsišviesti. Padaviau ir laukiu kol atiduos, bet niekas neskubėjo jo grąžinti. Maža to, buvo pasiūlyta eiti jau į kambarį pailsėti.   Nes, pasak darbuotojo, tai šiek tiek užtruks, nes daug žmonių yra registratūroje (kas, iš principo, buvo tiesa). Na, aš paklausiau jo patarimo ir nuėjau, pakilau su liftu į 5-ąjį aukštą, numečiau kambaryje lagaminus ir pasiruošiau lėkti kuo skubiau prie didžiausios, bent jau man, Dubajaus akcijos atrakcijos – garsiųjų Dubajaus fontanų. Tad jau po 15 minučių nusileidęs žemyn grįžau atgal prie registratūros ir pareikalavau grąžinti pasą. Man buvo pasakyta, kad jie (dirbo du darbuotojai) nespėjo jo dar atsišviesti. Ir vėl sulaukiau patarimo išeiti į miestą, o kai grįšiu – jau tikrai bus atsišvietę ir man jį atiduos.  Na, man jau kilo įtarimų, kad čia man pudrinamos smegenys, bet kadangi labai skubėjau prie fontanų, tai nusprendžiau dar kartą nusileisti. Deja, bet ir grįžus po beveik 5 valandų pasas ir toliau buvo neatšviestas (kaip paaiškėjo, tai buvo melas) ir jo man niekas nesiruošė atiduoti. Va, tada jau teko kelti skandalą. Bet apie viską iš eilės
Taigi, apie 20 h vakaro išėjau iš viešbučio ir skubos tvarka patraukiau link metro sustojimo, kad galėčiau nuvažiuoti prie garsiųjų Dubajaus fontanų, kurie yra aukščiausio dangoraižio pasaulyje – Burj Khalifa – papėdėje. Metro bilietas kainavo jau 8 AED į vieną pusę arba 14 AED jei perki iškart 2 bilietus su grįžimu atgal. Šį variantą aš ir pasirinkau taip sutaupydamas 2 dirhamus. Pirkdamas bilietus dar paklausiau ten sėdinčios indės (tikras arabas metro tikrai nedirbs): “Iki kada važinėja šeštadieniais metro?” Pasakė, kad iki vidurnakčio. Bet tai buvo melas, kuris visai netrukus man kainavo apvalią sumą pinigų.  Ką padarysi. Tuo metu to dar nežinojau ir nusipirkęs bilietus į abi puses įsėdau į pilnutėlį metro (visi induisai, matomai, grįžinėjo iš darbų), su kuriuo turėjau nuvažiuoti iki vieno didžiausių prekybos centrų visame Pasaulyje – Dubai Mall. Paklausite: prie ko čia Dubajaus fontanai ir prekybos centras? Atsakymas: visa tai yra be proto didelis objektas apimantis jau minėtą prekybos centrą, fontanus ir didžiausią pasaulio pastatą (bent jau kol kas). Kas man tikrai nepatiko – nueiti prie fontanų nepraeinant pro Dubai Mall – neįmanoma. Lygiai taip pat neįmanoma nueiti prie Burdž Chalifa dangoraižio nepraeinant pro tą pati prekybcentrį. Nereikia būti genijumi, jog suprastum, kad tai padaryta specialiai – taip dirbtinai didinamas lankytojų ir potencialių pirkėjų srautas. O tie, kas galvoja, jog per Dubai Mall galima praeiti vos per 5-10 minučių, panašiai kaip per mūsų Akropolį – turiu blogų naujienų. Kirsti Dubai Mall reiškia PUSVALANDĮ spartaus žygiavimo jame iš vieno galo į kitą. Ir tai – tik einant skubiu žingsniu (vos ne bėgant). Prekybos centras užima daugiau nei 1 mln. kv.m. plotą, jame įsikūrę – 1200 parduotuvių, 120 kavinių ir restoranų. Lankytojų skaičius siekia 750 000 tūkstančių žmonių per savaitę (įdomu, kiek jų būtų, jei žmonės Burj Khalifa ir fontanus galėtų pasiekti tiesiogiai, o ne per prekybos centrą).  Pastato viduje yra įrengtas 32 metrų pločio ir 8,3 metrų aukščio akvariumas. Jame yra apie 33 tūkstančius jūros gyvūnų. Šis akvariumas įtrauktas į Gineso rekordų knygą. Prekybos centre veikia olimpinio dydžio ledo arena ir alėja, besidriekianti po stogu. Prekybos centre Dubai Mall pastatytas pirmas regione dengtas teminis parkas Sega, vaikų pramogų centras KidZania ir 22 salių kino teatras. Taip pat čia yra didžiausia prekybos auksu vieta – prekybos centre isikūrę 220 juvelyrinės parduotuvės. Trumpai tariant – tai yra kažkas NENORMALAUS ir gigantiško. Bet ar viso to reikia vienoje vietoje – tai jau kitas klausimas. Mano nuomone, su tokio dydžio prekybos centro statyba yra persistengta. Fiziškai neįmanoma viso jo apeiti – tam reiktų savaitės, jei dar nuspręstum užeiti į kiekvieną parduotuvę jame. Niekas ir niekada tam neskirs tiek laiko. Tad kam to reikia???

Viename didžiausių prekybos centrų pasaulyje – Dubai Mall

Atvirai pasakius, tik atvykus į šį Dubai Mall ir pradėjus eiti nesibaigiančiais koridoriais man sukosi tik viena mintis galvoje: “Bl^$@t, KADA JIS BAIGSIS???” Eini, eini, eini, eini, o jo nei pradžios, nei pabaigos nematyti.  Tik seki paskui rodykles ir leidiesi iš vieno aukšto į kitą tikėdamasis, jog jau tuoj, tuoj – už kampo – bus išėjimas prie fontanų, kurio vis nebuvo ir nebuvo. Žiauru. O finale išėjus į tą didžiulį vidinį kiemą su fontanais jautiesi kaip kokį maratoną įveikęs – norisi pradėti ploti ir šokinėti iš laimės, jog tu PADAREI TAI! Vienintelė problema – tais pačiais nesibaigiančiais koridoriais dar reikės žygiuoti ir atgal grįžtant į metro Taip, kad visi, kurie lankys Dubajaus fontanus galite nusiteikti valandos laiko pasivaikščiojimams (pusvalandis pirmyn, pusvalandis atgal) po Dubajaus prekybos centrą – norite Jūs to ar ne. Kitaip prie fontanų prieiti atvykus su metro paprasčiausiai neįmanoma Žinoma, yra alternatyva atvažiuoti su taksi ir taip išvengti viso šio žygiavimo proceso, bet tada kyla kitas – pinigų klausimas Galbūt iš kitos pusės galima atvažiuoti ir su autobusu (teoriškai tokia galimybė privalo būti), bet aš to nespėjau išsiaiškinti. Man rodės, kad paprasčiausiai, pigiausiai ir greičiausiai Dubajuje yra naudotis metro. Bet atvykus su juo būkite pasiruošę mano jau aprašytiems žygiams. Na, o čia mano pirmieji įspūdžiai ištrūkus iš Dubai Mall gniaužtų ir išėjus prie garsiųjų fontanų:

Na, bet kaip ten sakoma? Visi vargai ir kančios būna apdovanoti neįkainojamais potyriais.  Galiu drąsiai pripažinti, kad nors kartą sentencija pasitvirtino 100%. Jei reiktų, eičiau ir dvi valandas, kad galėčiau pamatyti tai, ką radau Dubai Mall vidiniame kieme. Pamenu, kai 2010-aisiais planavau kelionę į Dubajų, kalbėjau su tokia pana, kuri buvo tik ką buvo grįžusi iš JAE. Ir jos žodžius atsimenu kaip šiandien: “Mes su mama verkėme žiūrėdami į Dubajaus fontanus – tokie jie buvo gražūs ir nerealūs”. Dar pagalvojau: “Kokia nenormali, ko ten verkti?” Bet su visa pagarba… Nežinau kaip tai apibūdinti, ką netrukus pamačiau, tad parašysiu banaliai: tai buvo kažkas tokio… Aš šiaip nelinkęs labai garsiai emocijų rodyti, plius jau tikrai daug ką esu matęs gyvenime, tad mane nustebinti sunku. Bet Dubajaus fontanai mane sukrėtė. Nerealiai gražu ir įspūdinga. NEREALIAI!!!   Net šiurpas ėjo bežiūrint į jų pasirodymą. Iki apsilankymo Dubajuje man gražiausi matyti fontanai buvo Barselonoje. Pamenu, kai ten ėjome kelis vakarus ir eilės ir ten jau svaigau matydamas tuos muzikos ir šviesų vandens šokius. Bet kai pamačiau Dubajaus fontanus, dabar man Barselonos fontanai atrodo kaip Vitebsko fontanai Kaune Jie, aišku, dabar nebeveikia, bet aš dar atsimenu laikus, kuomet jie veikdavo Ne esmė, faktas vienas, kad tai buvo kažkas nerealaus.  Iš esmės atvykus į Dubajų ir atėjus prie šių fontanų daugiau niekur eiti nebereikia – kelionės gražiausia vieta, kelionės TOP’as jau pasiektas ir galima nuleisti žaliuzes Kaip ten amerikonai sako per krepšinį, kai įvyksta lemiamas persilaužimas rungtynėse arba koks nors nerealus pasirodymas jose: “Let’s go home, ladies and gentlemen, let’s go home!”. Tai, va, ši frazė ištisai kirbėjo mano galvoje atsidūrus prie Dubajaus fontanų. Tai buvo daugiau nei POLNYJ PZDC (atsiprašau už keiksmažodį). Bet šie fontanai verti dar riebesnių žodžių :

Šiame video matomas tik fragmentas, mažesnioji dalis viso fontanų komplekso (netinkamas kampas buvo parinktas stebėjimui). Bet nepaisant to, tai buvo, turbūt, įspūdingiausia kelionės akimirka, nustelbusi net Australiją.  Aš net dabar su susižavėjimu stebiu tuos fontanų pasirodymus, kurie kiekvieną kartą būna vis kitokie, nes groja vis skirtinga muzika ir automatiškai būna visai skirtingi fontanų šokiai. O mane labiausiai žavintis dalykas yra TAS GARSAS, kuris girdimas, kai iššaunama į orą šimtai kubų vandens. Tututututututu – toks kaip duslus tratėjimas. Video jis girdimas nuo kažkur 15 sekundės. Wow… Nors net tas “wow” neapibūdina tos Dubajaus fontanų didybės. Visgi žmogus yra unikalus sutvėrimas, jei moka sukurti tokius stebuklingus dalykus. Pagarba…
Kaip jau rašiau, tas pirmasis fontanų nufilmuotas šokis buvo filmuojamas žmonių minioje kvaksint fone milijonui turistų.  O ir filmavimo kampas nebuvo geras. Vėliau buvo surasta kur kas nuošalesnė vieta, kur buvo galima mėgautis nepakartojamais fontanais nesistumdant tarp kitų žmonių.  Ir, va, video gavosi kur kas mielesnis:

Kaip matote, kiekvienas Dubajaus fontanų pasirodymas yra kažkur 4-5 minučių trukmės. Ir po to seka ~25 minučių pertrauka iki sekančio pasirodymo. Realiai kiekvienas šou būna maždaug kas pusvalandį pradedant nuo 18 h ir tęsiasi iki 23 h. Būnant Dubajuje šias penkias valandas galima drąsiai praleisti prie šių fontanų – laikas neprailgs.  Turint pinigų, galima įsitaisyti į šalia fontanų esančius barus, bet jų kainos, manau, patys suprantate, kad yra tikrai ne paprastų varguolių kišenei Buožė Audrius Tamošaitis tikrai gali sau leisti tokiame bare praleisti visą vakarą, bet tokiems kaip aš – tai yra nereali svajonė Nors kitavertus, didelis klausimas ar restorane sėdėdamas turėsi geresnę galimybę gėrėtis šiais fontanais. Visų pirma – barai yra toliau nuo jų, o visų antra – ten vėlgi reikės sėdėti susispaudus tarp kitų žmonių bei klausytis jų balbatavimo. O ir staliuką gali gauti toliau nuo krašto – tada išvis nieko nematysi. Tuo tarpu būnant lauke galima susirasti ramių vietų, kur fontanai bus ranka pasiekiami + niekas netrukdys jais gėrėtis.  Beje, už tam tikrą mokestį po šiuos Dubajaus fontanus galima pasiirstyti ir valtele su vairininku.  Kainos nežinau, nes tikrai neklausiau. Bet, spėju, kad ji nemaža, nes norinčių buvo vienetai.

Pertraukoje tarp fontanų pasirodymų šalia aukščiausio pastato pasaulyje, kurio viršūnės net nesimato

Sausa statistika: Dubajaus fontanai – tai choreografinė (šokančių) fontanų sistema 30-ies akrų dirbtiniame Burj Khalifa ežere, Jungtinių Arabų Emyratų miesto Dubajaus centre. Dubajaus fontanai yra 275 metrų (902,275 pėdų) ilgio, o tai yra daugiau nei dviejų futbolo aikščių ilgis. Be to, šie fontanai yra 25% didesni nei Bellagio fontanai Las Vegase, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir laikomi vienais aukščiausių fontanų pasaulyje.  Dubajaus fontanai gali būti matomi iš daugiau nei 200 mylių atstumo! Maksimalus jų vandens srovės aukštis siekia 150 metrų, o tai prilygsta 50-ies aukštų pastato aukščiui. Fontanus sukūrė Kalifornijoje įsikūrusi WET bendrovė, atsakinga už fontanus Bellagio viešbučio ežere Las Vegase. 6,600 šviesų ir 25 spalvų projektorių apšviesti Dubajaus fontanai yra ir grojantys fontanai, vykstant jų pasirodymams, skamba šiuolaikinė arabų ir pasaulio muzika. Tai vienas įspūdingiausių reginių, kuriuos gali pamatyti turistai, juk ne veltui, šie fontanai Jungtiniams Arabų Emyratams atsiėjo 218 milijonų JAV dolerių!

Mano fotoaparato objektyvas per siauras, kad apimti nors dalį fontanų ir didingajį Burj Khalifą dangoraižį

Štai, prie kokio įspūdingo objekto buvo praleistas šeštadienio vakaras.  Nuoširdžiai atbuvau prie Dubajaus fontanų iki pat pabaigos, t.y. iki pat paskutinio pasirodymo 23 h. O tada – lygiai taip pat nuoširdžiai 30 minučių kulniavau iki metro, kur manęs laukė didelis netikėtumas – METRO TAI UŽDARYTAS!!!  Nesupratau bajerio, bet faktas buvo kaip blynas – metro 23:30 h vakaro jau nebevažiavo, nors teoriškai turėjo važiuoti iki vidurnakčio (bent taip man sakė ta indė, kuri pardavinėjo bilietus). Tokių pasimetusių kaip aš buvo dar dešimtys žmonių, kurie ten kažką kalbėjo su prie metro stovėjusiais darbuotojais, bet jau ir arkliui buvo aišku, kad grįžti į Deiros rajoną reikės kažkokiu kitu būdu – ir tai tikrai nebus su metro.  Paskui visus tada tvarkingai nusileidome į gatvės lygį, kuriame stovėjo tuntai taksi automobilių, su kuriais aš neturėjau jokio noro kažkur važiuoti.  Pasvarsčiau galimybę iki Deiros eiti pėstute, bet visa laimė, kad šio kelionės būdo nepasirinkau – paryčiais gal būčiau ir grįžęs JEI būčiau grįžęs, nes šaligatvių vėliau važiuojant tai taip ir nemačiau. Nebent būčiau ėjęs ne pagrindiniais keliais… Bet, žodžiu, Dubajuje pėsti neprivaikščiosi Nors vaizdai ten tikrai verti dėmesio:

Įėjimas į Burj Plaza – centrinę Dubajaus aikštę su fontanais

Gražiai dekoruotos naktinės Dubajaus gatvės

Vaizdas kaip iš rytų pasakos apie sultoną ir elgetą 🙂

Paklausus taksi kainos iki Deira rajono nuo Dubai Mall gavau labai konkretų atsakymą – 50 AED arba 13 EUR. Daugokai…  Pradėjau kombinuoti, kaip čia pigiau grįžti, gal pavyktų susikooperuoti su kuom nors kitu, kas vyktų ta pačia kryptimi. Ir ką Jūs galvojate? Paklausinėjus kelių žmonių staiga atsirado tokia pana su vyrioku, kurie vyko lygiai taip pat į Deiros rajoną. Pasiūliau važiuoti kartu ir dalinti tuos 50 dirhamų į 4 dalis. Jie sutiko, tad susėdome į taksi ir pradėjome važiuoti.  Tuo metu aš buvau labai patenkintas, kad dar taip pigiai, palyginus, prasisuksim. Atstumas nuo Dubai Mall iki Deiros rajono nebuvo labai didelis, kažkur 14 km, tad per kokį pusvalandį ir davažiavome. Bet po to viskas gavosi taip, kad šioje kelionėje aš žiauriai išsidūriau. Kaip? Ogi taip, kad ta porelė, su kuria važiavome, vyko į arčiau esantį viešbutį, kuris buvo Deiros rajono pradžioje (na, o mūsų – šiek tiek toliau). Atvykus prie jo, jie išlipo ir man padavė vos 20 AED (5 AED mažiau, nei priklausė) ir… sau ramiausiai nuėjo.  Jei smulkiau viską pasakojant, tai ten tai panai su bernu buvo gal kokie 25 metai (gerokai jaunesni nei aš), man rodos, kad jie nebuvo pora, nes pinigus krapštė kiekvienas atskirai. Pana sėdėjo priekyje, tai atvažiavus prie jų viešbučio, ji iškart padavė man 10 AED nuo savęs ir pasakė, kad smulkių daugiau neturi bei paklausė to bachūriuko, gal tas turės damest  Tas pasikuitė, pasikuitė, rado kišenėje taipogi 10 AED, padavė juos man, o po to išlipo iš mašinos, nes normalu, kad stovint kišenes kraustytis patogiau, nei sėdint.  Stovėdamas vėl pasikrapštė, pasikrapštė ir papurtė galvą, kad smulkiau neturi. Aš pasmulkinti pinigų taipogi neturėjau ir kadangi taksi stovėjo visai prieš jų viešbutį, tai sau ramiai dviese su ta pana apsisuko ir nuėjo man padavę viso 20 AED vietoj 25 AED kaip kad turėtų. Na, tie 5 dirhamai nėra tokia astronominė suma, dėl kurios čia vertėtų pradėti stresuoti ir juos vytis reikalaujant atiduoti, tik iš principo tai atrodė negarbinga – visi susėdom, sutarėm pasidalinti sumą per pusę, bet jie nusprendė būti gudresni ir “nusuko” nuo manęs cielus 5 AED, kas yra kažkur pusantro euro. Tipo, nei vienas smulkių neturi.  Bet tai gal reikėjo tuo pasidomėti prieš lipant į taksą? 
Na, gavosi kaip gavosi. Dzin, sakau taksistui, kad važiuotumėme toliau, iki man reikalingo viešbučio, o jis ir šauna man atgal: “Jei nori, galime važiuoti, bet tai kainuos tau papildomus dar 10 AED!” Pzdc, atsiprašant…  Taigi sakei, kad 50 AED kainuos atvykimas iki Deiros! Deja, bet net ir taksistas nusprendė mane išdurti – tipo, Dubajuje politika tokia, kad sutarta fiksuota taksi kaina yra iki pirmo sustojimo, kuris buvo tos porelės viešbutis.  O kadangi man reikėjo važiuoti toliau, tai ir mokėt reikia 10 AED daugiau, iš kurių dar papildomai 5 AED buvo pridėti iškart už įsėdimą! Kokį dar, bl, įsėdimą???  Gi mes jau buvome įsėdę prie Dubai Mall! Bet, tipo, čia jau skirtingas užsakymas, skirtinga kelionė, kuri prasideda nuo 5 AED už įsėdimą į taksą… Žinoma, ten buvo galima pradėti ginčus ir aiškinti, kad neknistų proto, bet kažkaip nežinau… Gal aš vis dar buvau užburtas Dubajaus fontanų, bet pagalvojau, kad dzin – susimokėsiu dantis sukandęs už viską. Bile privežtų prie pat viešbučio durų, nes jau buvo beveik 1 h nakties, o Lietuvos laiku – jau beveik 3 h nakties. Ir tik grįžęs aš supratau, kad NIEKO aš čia nesutaupiau, tik laiko praradau: ta porelė nusuko 5 AED + dar reikėjo primokėti 10 AED + 5 AED už antrą įsėdimą (kas yra visiška nesąmonė), tai viso gavosi, kad taksistui turėjau atiduoti 45 AED, kai atskiras taksas iki viešbučio nuo Dubai Mall kainavo 50 AED. Tai kur aš čia ką sutaupiau?  Bet kaip ten sakoma – gyvenimo pamokos neįkainojamos. Dabar jei kada važiuosiu taksi su nepažįstamais, tai pasistengsiu išlipti visada pirmas, o tada paduoti tik dalį pinigų. Nes tai, kaip rodo mano nekokia gyvenimiška patirtis, yra visame pasaulyje taikoma praktika.  Lygiai tas pats buvo Tel Avive, kuomet iš Ben Gurion oro uosto su tokia močiute bei jos anūke vykom į Tel Avivo centrą ir jos, ak, kaip netikėta, turėjo išlipti pirmos, bei taipogi nedadavė man 10 šekelių (nepilnai 2 EUR), nes, tipo, neturėjo smulkiau, o grąžos aš joms taipogi neturėjau, nes pas mane patį buvo tik stambios neseniai iškeistų šekelių kupiūros. O dabar, va, analogiška situacija pasikartojo Dubajuje (ir vėl niekas neturi smulkių). Nuostolis, žinoma, abu kartus buvo menkas, vėl nesiekia poros eurų, na, bet su visa pagarba – nuo kada aš tapau labdaros organizacija, kad visiems norintiems savanoriškai padengiu dalį kelionės sumos ir moku už ją daugiau? Ir kas įdomiausia, tai visi ramiausiais nervais paduoda kiek turi, apsisuka ir nueina. O tu sėdi ir galvoji: verta čia vytis ir kelti scenas dėl 2 EUR ar neverta? Suma nėra didelė, bet visgi… Todėl patarimas nuo manęs: jei reikės kada nors kur nors važiuoti bendru taksi, pasistenkite (jei įmanoma) išlipti pirmi – prieš lipdami pasiklauskite, kur tiksliai važiuos bendrakeleiviai ir jei matysite, kad jiems reikės išlipti pirmiems – nevažiuokite kartu arba pasiimkite iš jų pinigus iš anksto.  Aš bent sau po šios patirties prisiekiau tai daryti ateityje. Na, o jei Jums pasiseks išlipti iš taksi pirmiems, visada paduokite mažesnę dalį pinigų prisidengdami, kad smulkiau neturite. Nusišypsokite ir paprasčiausiai nueikite. Garantuotai sutaupysite Tai, žiūriu, globaliai taikoma praktika. Tik, deja, kažkodėl aš vis lieku tas, kuris permoka arba išlipa iš taksi paskutinis. Na, tikėkimės, kad išauš kažkada ir mano valanda.
Taigi, suirzęs išlipau iš takso ir apie 1 h nakties pasiekiau mums jau pažįstamą “Rafee Hotel” Deiros rajone, Dubajuje. Su manim registratūroje sėdintys du viešbučio darbuotojai maloniai pasisveikino, bet man jau ne geros manieros rūpėjo. Tad nutariau daugiau nebemarinuoti to laiko, atėjau prie jų ir klausiu: “Kur mano pasas?” Jie ten pasitikslino iš kurio aš kambario ir po to sako, kad pasą atiduos rytoj ir kad eičiau ramiai į kambarį miegoti.  Kurmi, vos nepratrūkau ir sakau jiems: “Kokį šūdą Jūs čia man šnekate? Praėjo daugiau nei 5 valandos, per tiek laiko galima atsišviesti tūkstantį pasų – atiduokit man mano pasą!!!”.  O jie man atgal: “Mes jį atiduosime rytoj, Jūs eikite į savo kambarį”. Nu nafik… Teko pakėlus balsą dar kartą griežtai pareikalauti: “STAIGIAI MAN GRĄŽINAT PASĄ!!! Ir dabar pat, jokie “rytoj” man netinka!!!”  Bet jiems mano pakeltas tonas padarė lygiai tokį patį įspūdį, kaip kad tūlam skaitytojui daro įspūdį praskrendantis pro šalį žvirblis. Sėdi jie sau dviese ramiai atsisėdę ir švelniai šypsosi į mane žiūrėdami. Iš serijos: “Tu jau pavargai, tai eik į kambarį prigulti”. Kažkurią akimirkos dalį net pasimečiau – na, jie neatiduoda paso ir net neaišku kur jis dabar yra. Ir ką daryti? Susinervavau belekaip, todėl išsitraukiau telefoną ir sakau: “Arba atiduodate pasą, arba aš skambinu į policiją!”. Šie žodžiai šokį tokį atgarsį sukėlė: vienas tų vyrukų atsistojo ir sako, kad mano pasas yra pas juos ir jie jį man TIKRAI atiduos. Iš serijos – nereikia nervintis Tai aš dar kartą pareikalavau atiduoti man tą pasą. Dabar pat! Jis vėl tą patį: “Mums jį reikia atsišviesti”. Tai, bl&%#t, švieskitės dabar pat!!!  Kas čia vyksta? Ir kur mano pasas?! Tas vyrukas tik galvą linksi, nieko nesako, bet paso ir toliau neatiduoda. Tada išvis nusiroviau ir grėsmingai pasakiau: “TU tuoj turėsi didelių problemų”.  Jis tokiu paslaptingu balsu manęs perklausė: “Problemų?” Aš patvirtinau: “Jo, DIDELIŲ problemų. Arba pasą atiduodi DABAR PAT, arba turėsi DIDELIŲ PROBLEMŲ”. Ir apsimečiau, kad pradėjau rinkti policijos telefono numerį, nors net neįsivaizduoju, kokiu numeriu pvz. tokiame Dubajuje reiktų jai skambinti Bet juk įvaizdis – svarbiausia Tik tada (!!!) vargais negalais man buvo grąžintas pasas. Turbūt nereikia sakyti, kad jis buvo seniausiai atšviestas ir tai buvo tik priežastis vilkinti jo atidavimą.  Žinoma, galima buvo nekreipti dėmesio ir pasą atsiimti išsiregistruojant iš viešbučio, bet čia jau buvo principo reikalas. Paso užlaikymas yra NELEGALUS veiksmas tiek JAE, tiek visur kitur pasaulyje, bet šis “The Rafee Hotel” viešbutis kažkodėl tai praktikuoja – tikra tiesa internete apie tai buvo rašoma ir nė kiek neperdėta. Begalė žmonių skundų buvo įvairiose svetainėse dėl tokių savavališkų personalo veiksmų, bet savo vidaus politikos, akivaizdu, kad jie nepakeitė ir net nesiruošia keisti.  Ir sunku suprasti – kam jie tą pasą pas save laiko iki kol žmogus neišsiregistruoja iš viešbučio. Kaip paaiškinti tokius veiksmus? Gi tai – visiškai nelegalu. Kokią jie turi teisę pasisavinti svarbiausią žmogaus dokumentą? Klausimai be atsakymų…
Žodžiu, tik kažkur 3:30 h Lietuvos laiku (1:30 h Dubajaus laiku) pagaliau galėjau atsigulti į lovą, kurios daugiau nematysiu per ateinančias 60 valandų, nes dvi ateinančios naktys bus praleistos “Cebu Pacific” lėktuvuose. Žinodami, kas laukia per ateinančias pustrečios paros kitas žmogus stengtųsi išmiegoti ir pailsėti šiame Dubajaus viešbutyje kaip įmanoma ilgiau, bet tik ne aš  Aš dar prieš užmigdamas užstačiau žadintuvą, kad keltis lygiai po 5 valandų – lygiai 6:30 ryto. Norėjosi kuo anksčiau pradėti sekmadienį, kad spėčiau kuo daugiau pamatyti Dubajuje Pailsėti planavau ilgajame “Cebu Pacific” skrydyje sekančią naktį iš Dubajaus į Manilą. Bet aš dar nežinojau, kad tai bus vienas košmariškiausių, nepatogiausių ir tikrai – pats blogiausias iš tų ilgųjų, taip vadinamų – transatlantinių, skrydžių.  Bet apie laukiančius nuotykius ir išgyvenimus papasakosiu sekančiose dalyse Ačiū, kad skaitėte