Philippines 2015 November – III dalis [arabiška pasaka]

2015 m. lapkričio 15-oji, sekmadienis
Numigus vos 5 valandas, pusė septynių ryto, žadintuvas jau čirškė kaip išprotėjęs ir teko budintis iš gilaus bei saldaus miego. Nors “The Rafee Hotel” viešbutis buvo labai lankytojų peikiamas dėl lakstančių tarakonų, kietų lovų bei prasto miego, bet nė su viena šių problemų susidurti neteko – tarakaškių taip ir nemačiau, o tas penkias valandas miegojau tiesiog kaip užmuštas Ir lova buvo pusė velnio. Dar gulėdamas įsijungiau televizorių tikėdamasis rasti kokį muzikinį kanalą, bet jau po kelių minučių TV buvo išjungtas visiems laikams – arabiškų aimanų ir dejonių per jį tikrai nesiruošiau klausytis. Panašių stenėjimų į valias buvau prisiklausęs jau Indonezijoje. Beje, pagarba Dubajui – tų rytinių musulmoniškų aimanavimų lauke nebuvo girdėti.

Vaizdas pro “Rafee Hotel” viešbučio langą

Atsikėlęs pripuoliau prie lango pasidairyti kas per jį matosi – gi vakar atvykome jau visiškai sutemus. Tiesa, vaizdas pro langą tikrai nežavėjo, tad teko ruoštis eiti į miestą.  Šiandien, pagal preliminarų planą, turėjome labai daug pamatyti: pradedant garsiuoju Deiros prieskonių turgumi (Deira Spice Souk) ir baigiant tolima kelione į patį prabangiausią Dubajaus rajoną – Dubai Marina, kuriame yra ir supilta garsioji palmės formos sala (garantuoju, kad tos salos nuotrauką iš oro visi esate matę). Nors tiek Deira, tiek Dubai Marina priklauso vis dar tam pačiam Dubajui, bet šiuos du rajonus skiria net 32 km. Kaip jau minėjau prieš tai buvusioje dalyje – Dubajuje pėstute daug neprivaikščiosi Ypač turint ribotą laiko kiekį. Dienos pabaigą turėjo vainikuoti apsilankymas vėlgi – prie tų pačių nuostabiųjų Dubajaus fontanų. Labai gerai, kad jie veikia tik nuo 18 h vakaro, nes kitu atveju, bijau, kad be fontanų taip nieko daugiau ir būčiau nepamatęs Nuo pat ryto vėl ten sėdėčiau, nereali ten vieta…
Žinoma, buvau suplanavęs ir pakilimą į didžiausią pasaulio pastatą – didingąją smailę Burj Khalifa. Tai tikrai nėra pigus malonumas, nes bilietai kainavo 120 AED + 5 AED aptarnavimo mokestis arba beveik 33 EUR kylant į dangoraižį iki 15 h dienos. Pačiu populiariausiu paros laiku – nuo 15 h iki 18:30 h (kol sutemsta) bilietai kainavo jau 200 AED + 5 AED aptarnavimo mokestis (kažkur 54 EUR). Žinoma, kad aš taikiausi į tuos pigesnius bilietus, bet jų iš anksto nepirkau. Kodėl? Nes labai jau kvaila bilietų pardavimo tvarka – pirkdamas turi nurodyti tikslų laiką, kuriuo privalai ateiti prie įėjimo, kad pakiltum į 124 dangoraižio aukštą. Pavėluosi daugiau nei 15 minučių – bilietas negrįžtamai pradingsta ir nieko negalėsi padaryti, nes pirkdamas dar pažymėti turi varnelę, kad perskaitei ir sutinki, jog vėlavimo atveju į dangoraižio apžvalgos aikštelę būsi neįleistas ir pinigai tau grąžinti nebus Taip griežtai valdomi žmonių srautai. Todėl bilieto nepirkau iš anksto, nes labai jau buvo sunku suplanuoti minučių tikslumu, kada pavyks grįžti iš Dubai Marina prie šio aukščiausio pasaulio pastato (bent jau kol kas). Taipogi buvau skaitęs, kad bilietų gana paprastai galima įsigyti ir vietoje. Šią vietą norėčiau užakcentuoti, nes vėliau papasakosiu, ką radau atvykęs pavakarop į Burj Khalifa dangoraižio vestibiulį

Ankstyvas rytas Deiroje

7:30 aš jau išėjau pro viešbučio duris visus daiktus dar palikęs kambaryje. Planavau pasivaikščioti po senąją Deirą, galbūt ką nors nusipirkti, kokį suvenyrą, o tik tada grįžęs jau susidėti lagaminą ir bandyti jį palikti viešbučio registratūroje iki vakaro.  Kiek nerimavau dėl vakarykščio naktinio konflikto, nes galvojau, kad dabar jie gali specialiai nesutikti priimti pasaugoti mano daiktų. Bet baiminausi be reikalo, nes registratūroje jau dirbo visai kiti žmonės. Pasikeitė pamaina Ir jie nieko apie naktinį konfliktą nežinojo  Tad ir problemos neliko.
Seniausias Dubajaus rajonas prieš 8 ryto dar buvo visas miegantis – žmonių gatvėse beveik nebuvo, visos parduotuvės uždarytos, o tai buvo didžiulis kontrastas tam šurmuliui, kurį teko matyti išvakarėse – vėlų šeštadienio vakarą. Bet negaliu sakyti, kad tai man nepatiko – kaip tik buvo smagu pasivaikščioti tuščiomis gatvėmis, kuomet dar nebuvo taip karšta. Lauke 8 h ryto buvo “tik” +24 C Na, o per patį vidurdienį maksimali temperatūra siekė +34 C karščio! Tokia temperatūra Dubajus pasitiko lapkričio viduryje! Baisu pagalvoti, kas čia darosi vasaros metu… Kad ir koks tas Dubajus gražus, kad ir koks įspūdingas, niekada nesutikčiau čia gyventi vien dėl tokios nenormalios temperatūros Žinoma, kažkiek su laiku apsiprastum, bet… Neįmanoma priprasti tiek, kad prie +45-50 C karščio jaustumėtės gerai ir komfortabiliai
Išėjęs iš viešbučio ant Google Maps nusistačiau garsųjį Deiros prieskonių turgų, bet link jo artėdamas pirmiausiai nusileidau prie taip vadinamo Dubajaus kanalo, kuris dalina miestą į dvi dalis – naująjį Dubajų pietuose, dar vadinamą Burj Dubai (su visais dangoraižiais ir prekybos centrais), ir senąjį Dubajų šiaurėje (Deiros rajonas). Tik priėjus prie kanalo ir pradėjus eiti jo pakrante, iškart pristojo baržų vairuotojai siūlydami vos už 2 dirhamus perkelti į kitą kanalo krantą. Ir buvo be galo atkaklūs bei įkyrūs siūlydami savo paslaugas. Spėju todėl, kad daugiau horizonte nebuvo jokių žmonių – visgi ankstyvas rytas Deja, bet teko atsisakyti jų paslaugų. Nors jos buvo ir nebrangios, bet į kitą pusę kai jau vyksiu, tai vyksiu su metro ir ganėtinai toli nuo pietinio kanalo kranto Persikėlimui vien dėl atrakcijos neturėjau tiek laiko. Kur kas įdomiau buvo fotografuoti dar nematytus vaizdus ir statinius aplinkui:

JAE vėliava plevėsuoja prie kanalo

Apsimiegojęs Arūnas vienoje iš prieplaukų

Rytinės kelionės tikslas – prieskonių turgus

Musulmoniškos mečetės minaretas

Besileidžiantis lėktuvas virš Dubajaus namų

Per mažiau nei pusvalandį priėjau ir garsųjį Deiros prieskonių turgų (Deira Spice Souk). Deja, bet jis vos prieš kelias minutes buvo atsidaręs – vos kelios prekybos vietos jau buvo veikiančios, viskas kita buvo dar uždaryta. Bet kol vienoje parduotuvėlėje viską išuostinėji ir apžiūrinėji – išėjęs pamatai, kad jau kita parduotuvė atsidarius. O iš jos išėjus – kad jau kita Taip netrukus jau beveik visas turgus tapo šurmuliuojantis ir gyvas. O jau kvapai ten kokie… Gyvenime tokių buvau neuostęs, nuo kai kurių net galva svaigo Visur išdėlioti didžiausi maišai įvairiausių ir gyvenime nematytų prieskonių. Žinoma, kiekvienas pardavėjas kvietė užeiti būtent pas jį, žadėjo geriausias kainas ir vaišino kokiais nors skanėstais (riešutais, datulėmis ir kt.). Net nepatogu buvo po to išeiti nieko nepirkus, kai tiek visko priragavai Bet iš tikro, tai čia nėra ko jų, pardavėjų, gailėti. Nes vėliau iš perkančiųjų uždirba dešimteriopai daugiau, nei būna išvaišinę nieko neperkantiems turistams. Jau atrodo taip atsakingai rinkausi ką pirkti, susipažinau su kainomis, išsiklausinėjau jų įvairiose turgaus vietose ir, rodos, išsirenki TIKRAI pigiausią variantą, kurį nusiperki. Ir tada pamatai, kad už kampo buvo gerokai pigiau Be jokių derybų  Toks gyvenimas:

Štai kokie prieskonių kiekiai

Dar pilnai neatsidariusios prekyvietės

Ir vėl negirdėti bei nematyti prieskoniai

Viską geriausiai iliustruoja, va, ši istorija: vaikščiojant po Prieskonių turgų ant vieno kampo pamačiau tokius du jaunuolius, kurie ant prekystalio turėjo įvairiausių spalvų smėlio. Užteko vos stabtelėti, kai iškart buvau užkalbintas, atvestas prie stalo ir jie pradėjo ten man rodyti, kaip tas smėlis pilamas sluoksniais į specialius butelius ir ten tų butelių viduje padaromas koks tik nori ornamentas – net kupranugarį su palme man išpiešė geltono smėlio fone. Pamatęs, kad manęs šis vaizdas labai smarkiai nesužavėjo, vienas iš pardavėjų davė tušinuką ir lapą popieriaus – liepė parašyti savo vardą. Na, aš užrašiau ir tiesiog prie mano akių, po kupranugariu ir palme, buvo smėlyje išpieštas mano vardas. Tiesiog puikus suvenyras iš Dubajaus Paklausus kainos, buvo pradėtas didelis akių muilinimas, kad toks personaliai man sukurtas piešinys kainuoja 50 AED, bet man, kaip pirmam pirkėjui, daroma nuolaida iki 30 AED/~ 8 EUR. Kažkurią akimirką net sudvejojau: “Gal nusipirkti?” Bet po to pagalvojau: “Kur aš jį dėsiu? Juk čia paprasčiausias nudažytas smėlis” Ir nepirkau. Nueinant nuo prekystalio bachuriukai dar bandė numušti kainą iki 25 AED, bet aš jau buvau apsisprendęs, kad nepirksiu – kur aš jį dėsiu? Na, o moralas istorijos toks, kad lygiai tokias pačias kolbas su smėliu ir galimybe užsirašyti savo vardą po kurio laiko radau už 15 dirhamų be jokių derybų  O neįsivaizduojantiems kaip tai atrodo, va, keletas nuotraukų:

Įvairiausių spalvų smėliukas

Nagingieji smėlio virtuozai 🙂

Žinoma, tokiose Artimųjų Rytų šalyse geriausiai išvis NIEKO nepirkti, jei nenori likti apgautas (tas ypač pasijautė vėliau Turkijoje). Bet kažkokį suvenyrą parsivežti tai norisi… Galiausiai po ilgų derybų įvairiose turgaus vietose nusipirkau kelis suvenyrus, rodos, pačiomis mažiausiomis rastomis kainomis. Džiaugiausi tol, kol grįždamas į viešbutį jų pasidėti neužėjau į pakeliui pamatytą didelę suvenyrų parduotuvę skambiu pavadinimu: “GIFT LAND CENTRE”. Kai pamačiau ten kainas, norėjosi grįžti į turgų ir viską grąžinti tiems, iš kurių aš visą tą turtą buvau susipirkęs (ir dar po ilgų derybų!). Kainos skyrėsi beveik dvigubai…

Pigiausi suvenyrai Dubajuje

Parduotuvės viduje valomos dulkės

Tikrai buvo pikta matyti tokias mažas kainas be jokių papildomų derybų, modernioje ir kondicionuojamoje parduotuvėje. Ypač prisiminus kiek pastangų įdėjau derantis dėl vieno ar kito magnetuko bei Burj Khalifa maketo, kai čia visa tai galėjau nusipirkti beveik du kartus pigiau Būčiau sutaupęs ir laiko, ir pinigų, ir nervų Čia yra geras posakis: gyveni, žmogus, ir mokaisi, mokaisi, mokaisi… Bet vis vien durnas numiršti
Išleidę beveik paskutinius pinigus šioje naujai atrastoje pigiausių kainų oazėje patraukėm atgal link Prieskonių turgaus, nes reikėjo kažkur išsikeisti dar eurų į dirhamus. Taip nuklydome į garsųjį Deiros Aukso turgų, kuris realiai yra visai šalia Prieskonių turgaus. Čia buvo pilna valiutos keityklų, tad ilgai netempę šiame Aukso turguje ir išsikeitėme dar 50 EUR būsimoms dienos išlaidoms. Kaip jau rašiau prieš tai buvusioje dalyje, sulyginus gautus dirhamus iš 50 EUR sumos Deiros Aukso turguje su Dubajaus oro uosto keityklos kursu, skirtumas gavosi net 15 AED/~4 EUR.  Taisyklė, kad jokiame pasaulio oro uoste neapsimoka keistis pinigų vėl pasitvirtino.
“Praturtėjęs” vietiniais pinigais klajojau iš vienos aukso dirbinių parduotuvės į kitą. Nors viešai skelbiama, kad Dubajuje aukso kainos yra pačios mažiausios pasaulyje, bet atvirai sakant, nieko tokio SUPER PIGAUS aš ten nemačiau. Žinoma, iškart pabrėžiu, kad aš nesu aukso dirbinių ekspertas ir kainose tikrai nesigaudau, bet mano subtilia nuomone, tame turguje kainos tikrai labai smarkiai nesiskyrė nuo kainų, tarkim, Kauno “Akropolyje”. Kas įdomiausia, tai neretai visokios auksinės grandinėlės būdavo pardavinėjamos “metrais” Ta prasme, iš didelio rulono tau atvynioja reikalingą ilgį, kaip kokį kabelį “Senukuose”, tu susimoki ir laisvas – gali eiti visomis keturiomis kryptimis:

Tipinė aukso dirbinių parduotuvė Aukso Turguje, Dubajuje

Galiausiai klaidžiodamas tai vieno, tai kito turgaus gatvelėmis apturėjau labai įdomų nuotykį  Apie viską detaliai: užėjau į vieną paprastą suvenyrų parduotuvėlę paklausti magnetukų kainos. Vietinis, žinoma, tik magnetukų siūlymais neapsiribojo. Pradėjo siūlyti viską iš eilės, kas pas jį toje parduotuvėje tik buvo. Aš visko atsisakinėjau ir jau akies kraštu stebėjau išėjimą bei kaip čia tepti mieles. O tada buvo mestas koziris, kuris mane nuginklavo Tas vietinis staiga man sako: “Gal nori pirkti čadrą?” Nežinantiems kas tai yra, paaiškinu: tai yra toks musulmoniškas galvos apdangalas. Išgirdęs tokį pasiūlymą aš, žinoma, nesutikau, nes kam man jos reikia, bet parduotuvės savininkas išsitraukė vieną tą čadrą ir pasiūlė ją man užvynioti ant galvos. Pagal visas arabiškas tradicijas. Ir aš… sutikau Galvojau: “Koks skirtumas, vis vien nepirksiu, bet bent jau juokingą nuotrauką pasidarysiu”. Tai matytumėte kaip pardavėjas rūpestingai tą čadrą vyniojo man apie galvą ir galiausiai viską dar suveržė specialia juoda medžiagine juostele. Taip Arūnčikas pavirto pusiau musulmonu:

Laba diena, malonu susipažinti 😀 Čia aš ir mano draugas Mohammedas 🙂

Kaip matote iš nuotraukos – parduotuvėlėje vyravo totali rimtis ir susitelkimas. Papozavus nuotraukai aš jau pradėjau krapštyti tą čadrą nuo galvos, kai tas pardavėjas pasiūlė man apsivilkti visą komplektą, t.y. užsidėti ir ihramą, taip vadinama baltą visų musulmonų maldininkų drabužį. Aš iškart kategoriškai pareiškiau, kad jo tikrai nepirksiu, kad tai manęs visiškai nedomina. Pardavėjas į šiuos mano argumentus nereagavo ir pakartotinai prašė jį užsidėti. Sutikau. O kodėl ne?  Juolab buvau ramus dėl savo sąžinės: aš iškart įspėjau, kad jo nepirksiu, tad niekuo nerizikuoju. O jei man ir toliau siūloma apsirengti kaip tikram muslimui, tai vardan bajerio galima tai ir padaryti. Kitos tokios progos gi nebus. Juo labiau aš niekur neskubu Ir štai, po kokių penkių minučių Dubajaus gatvėse pasirodė naujasis Mahomedo sūnus: Aahil Rayyan Abdul Salmanas (vardas išgalvotas, tad dėmesio smarkiai į jį galite nekreipti ):

Naujai iškeptas musulmonas įžengė į Dubajaus gatvę

Traukitės visi iš kelio!!! Mahomedo sūnus ateina!

Buvo labai juokinga taip apsirengus pasivaikščioti Dubajaus gatvėmis

Bet, žinokit, kaip man buvo juokinga, tai negaliu Pilnai aprengtas paprašiau leidimo išeiti į gatvę ir jį gavęs išdidžiai žengiau pro duris! Kas įdomiausia, pasigrožėti tokiu nekasdienišku (?) reginiu išėjo ir aplinkinių suvenyrų parduotuvėlių savininkai. Kai kurie man net paplojo. Buvo visai smagu O ir prasilenkiantys vietiniai šypsojosi, tad jaučiausi kaip koks tikras musulmonų šeimos narys Po trumpo pasirodymo sugrįžus į parduotuvėlę atiduoti visą atributiką, paskui mane sulėkė ir aplinkiniai pardavėjai vienas per kitą girdami, kaip puikiai aš atrodžiau. Galbūt, bet aš šio apdaro TIKRAI nepirksiu. Mane aprengęs parduotuvėlės savininkas nebuvo tikrai susižavėjęs girdėdamas tokias mano šnekas, bet aš jam niekuo negalėjau padėti Sutikau tik dar kartą nusitraukti ties įėjimu į suvenyrų parduotuvę:

Tuo pasirodymas buvo baigtas, nusirengęs atidaviau visus tuos musulmoniškus pričindalus ir susiruošiau išeiti. Reikėjo pamatyti parduotuvės savininko veidą – buvo TOKS nepatenkintas ir susiraukęs, kad net pasijaučiau kaltas dėl viso šio cirko, kurį net ne aš sugalvojau. Bet jam iškart priminiau savo pasakytus žodžius: “Aš juk sakiau, kad tikrai nepirksiu, nes man to paprasčiausiai nereikia”. Ir viskas. Norėjai, kad užsidėčiau – aš užsidėjau, bet pirkti tikrai nesiruošiu 
Kadangi vietiniai dėl tokios mano nepagarbos jų drabužiui ir tikėjimui kažką piktai balbatavo man nesuprantama kalba, tai susirinkęs visus daiktus paskubėjau dingti ne tik iš tos parduotuvėlės, bet ir iš viso turgaus. Užtenka – pasirodymas baigtas, buvo smagu, bet reikia judėti toliau Tik prieš tai dar reikėjo grįžti į “Rafee Hotel”, pasidėti visus pirkinius ir išsiregistruoti iš kambario bei tikėtis, kad viešbutis sutiks pasaugoti iki vakaro lagaminus.

Rafee Hotel viešbučio įėjimas

Sugrįžęs į kambarį nusprendžiau dar patikrinti viešbutyje esantį baseiną ant stogo (turėjau dar beveik valandą laiko iki oficialaus išsiregistravimo).  Kiek prieš tai teko pabuvoti ir matyti ant stogo esančius baseinus, visi buvo palikę labai neblogą įspūdį (žinoma, geriausias ir įspūdingiausias buvo Sevilijoje ir Džogdžakartoje) + kaip taisyklė nuo ten būdavo galima pasigėrėti ir apylinkių panoraminiais vaizdais, kuo Dubajus tikrai gali pasigirti.  Tad ilgai nelaukęs pasiėmiau rankšluostį, plaukiojimo šortus ir pakilau ant “Rafee Hotel” viešbučio stogo 7-ajame aukšte… Baisiausiai susijaudinęs atidariau duris vedančias į ant stogo esantį baseiną ir… nustėrau.  Vaizdelis buvo švelniai tariant nekoks. Maža to, jis net baugino! Ant stogo buvo kažkur 5×8 metrų dydžio baisiausiai prišnerkštas baseinas, ant kurio krašto deginosi kažkoks nepažįstamas dzekis. Daugiau čia nebuvo nei vieno žmogaus. Ir galima suprasti kodėl. Visas baseinas ir apskritai – visa ant stogo esanti aplinka buvo pilna šiukšlių – skraidė kažkokios servetėlės arba tualetinis popierius (atsiprašau, bet tikrai nėjau gilintis kas ten konkrečiai buvo), kurio buvo visur – įskaitant ir baseiną.  Visur buvo pilna dulkių, purvo ir apsilaupiusių sienų. Net ten buvusios plastmasinės kėdės su stalais – ir tos buvo aplūžusios. Vaizdelis buvo kaip po karo…

Vienintelis žmogus rastas prie baseino

Tiesiog “kaifas” lipti į tokį baseiną

Baseino prieigos su skraidančiais popieriais

Nuotraukose nesimato ir begalinio dulkių kiekio absoliučiai visur – tiek ant kėdžių, tiek ant grindų, tiek ant baseino krašto. Akivaizdu, kad viešbučio įvertinimas 5,7 Booking svetainėje tikrai nebuvo “nukabintas” iš dangaus.  Supratęs, kad baseine taip ir nepasimaudysiu, dėmesį sutelkiau į atsivėrusius apylinkių vaizdus, stengdamasis surasti ir pamatyti aukščiausią pasaulio pastatą. Po kurio laiko pavyko jį aptikti, bet nežinau, ar tokiu vaizdu nuo viešbučio stogo į didingąjį “Burj Khalifa” dangoraižį galima didžiuotis:

Ar sugebėsite aptikti aukščiausią pasaulio pastatą šioje nuotraukoje?

Praleidus ant viešbučio stogo ne daugiau 15 minučių, teko grįžti atgal į kambarį taip nieko naudingo ten ir nenuveikus. Tiek jau to, užleisime vietą stipresnių nervų lankytojams, nors neįsivaizduoju, kas galėtų maudytis tokiame prišnerkštame baseine Kadangi daugiau nebuvo ką veikti viešbutyje, tai susipakavus daiktus nusileidau į registratūrą ir paprašiau galimybės juos pasaugoti iki pat vakaro. Kadangi personalas buvo naujas ir nematytas, su malonumu sutiko prižiūrėti mūsų lagaminus iki vakaro. Atsikračius balasto buvo galima judėti jau į Dubajaus centrą arba taip vadinamą Burj Dubai – naująjį Dubajų. Pagrindinis pirmos dienos pusės tikslas buvo, žinoma, kad nuvykti į Dubai Marina rajoną, kuris buvo net už 32 km nuo Deiros (štai koks “mažas” tas Dubajus). Metro bilietas kainavo atitinkamai – net 17 AED arba 4,50 EUR į vieną pusę. Daugokai… Ir tada aš nebūčiau aš, jei nesugalvočiau kaip sutaupyti  Kadangi nuo vakar vakaro turėjome nepanaudotus metro bilietus už grįžimą nuo Dubai Mall iki Deiros, nusprendžiau pasinaudojant šiais metro bilietais nuvykstant iki pat Dubai Marina. Teoriškai jie netiko šiai kelionei netiko, nes bus kertama daugiau nei viena transporto zona. Bet koks skirtumas?  Įeinant į metro nuskanuojamas bilietas tik įėjimui, tad problemų net teoriškai negali būti. Pačiame Dubajaus metro kontrolierių gi nėra (!). Vienintelė iškilsianti problema – išėjimas iš metro, nes reikės vėl skanuoti bilietą. Buvo galima iš anksto nuspėti, kad varteliai neatsidarys. Bet negi tai mane sustabdys? Turiu jau gana didelę patirtį kaip važinėti nemokamai Paryžiaus, Barselonos, net Bankoko metro, tad nemaniau, jog man iškils didelių keblumų ir su Dubajaus metro.  Juo labiau, kad į metro įeisiu legaliai, pačios kelionės metu nesklandumų taipogi tikrai nekils (kontrolierių čia nėra), o vienintelis dalykas, kuo reikės pasirūpinti – išėjimu. Tiesa, kiekviename Dubajaus metro sustojime ties įėjimo/išėjimo varteliais yra būdelė, kuriame sėdi induisas arba pakistanietis. Jie ten stebi tvarką bei parduoda metro bilietus. Sustojus iš metro vis vien eis didesnė žmonių masė, tad kam nors prie užpakalio “prisiklijuosim” ir išeisim. Kas ten ką sužiūrės. Juo labiau, kad turistas yra turistas, galima visada apsimesti kvailiu ir “nesuprasti” kas vyksta Gi net ir griežčiausi prižiūrėtojai žiūri atlaidžiau į tave, jei pas tave po kaklu kabo fotoaparatas
Taigi, pasvėrus visus “už” ir “prieš” nusprendžiau rizikuoti ir vykti iki Dubai Marina turėdamas tik vakarykščius metro bilietus, kurie leidžia kirsti ne daugiau vieną transporto zoną, t.y. buvo beveik 2x pigesni, nei reikalingi bilietai iki šio super prabangaus Dubajaus rajono. Pati kelionė truko tikrai ilgai, reikėjo važiuoti valandą laiko į vieną pusę. Turėjau laiko viskam – net ir fotografuoti bei filmuoti bėgančius pro šalį Dubajaus vaizdus. Didelis privalumas tame, kad didžiąją laiko dalį čia metro važiuoja virš žemės ir suteikia galimybę gėrėtis nepakartojamais panoraminiais vaizdais.  Pripažįstu: nors tikrai jau daug pasaulio šalių teko aplankyti, bet dar tokių įspūdingų dangoraižių dar niekur nemačiau. Spėju, kad panašus vaizdas atsiveria tik kokiam Honkonge arba Šanchajuje:

Pats Dubajaus metro – beveik be jokių priekaištų. Kaip matote iš video, kelionė vyksta labai sklandžiai, metro važiuoja labai lygiai, tvarkingai, sustojimų pavadinimai sakomi arabų ir anglų kalba. Maža to, metro veikia bevielis internetas. Deja, bet norint juo pasinaudoti, reikia turėti JAE SIM telefono kortelę, į kurią atsiunčiamas prisijungimo kodas. Su europietiška kortele, deja, bet prisijungti prie wi-fi neįmanoma. O, gaila…
Kaip jau minėjau, kontrolierių Dubajaus metro nebūna, o pats metro yra visiškai automatizuotas, t.y. nėra čia jokio personalo – nei vairuotojo, nei kokio ten prižiūrėtojo, nieko. Metro važiuoja tik keleiviai, tokie patys kaip ir mes:

Dubai metro – žvilgsnis iš vidaus

Vagonai čia nėra atskiri – traukinuku galima lengvai pereiti iš vieno galo į kitą. Žinoma, populiariausios vietos čia yra pačiame priekyje ir gale, kur yra dideli langai ir pro kuriuos atsiveria labai gražūs pravažiuojamų vietų vaizdai. Keliaujant į priekį pavyko užsiimti vietą prie galinio lango, iš kurio ir buvo filmuotas viršuje parodytas video bei buvo nufotografuoti šie kadrai:

Vaizdai pro Dubai metro langą

Sustojimas

Važiuojame toliau

Burj Khalifa smailė

Tolstame nuo aukščiausio pasaulio pastato

Tolokai esantis Burj Khalifa

Tiesa, reikia pastebėti, kad langai galėtų būti ir švaresni Bet nepaisant to, tikrai žiauriai smagu buvo stovėti prie lango ir fiksuoti pralekiančius vaizdus. Kai kurie iš jų buvo jau matyti, didžioji dauguma – ne. Ypač akį patraukė tik nuotraukose matytas pravažiuojamos garsiosios “Burės” vaizdas:

Vienintelis pasaulyje 7* „Burdž al Arabo“ viešbutis Dubajuje

Žinoma, kad norėjosi prie jos išlipti ir nueiti apžiūrėti, bet, deja, atstumai Dubajuje – ne vaikiški. Išlipus FGB arba “First Gulf Bank” metro sustojime kelionė iki “Burj Al Arab” pėsčiomis užtruktų vos ne valandą laiko į vieną pusę arba dvi valandas su sugrįžimu. To leisti tikrai sau negalėjau, tad teko garsiąją “Burę” tik palydėti akimis bei pasigrožėti iš beveik 5 km atstumo…
Po virš 60 min trukusios kelionės pagaliau buvo pasiektas “Dubai Marina” sustojimas, iš kurio, kaip žinote, dar reikėjo sėkmingai išeiti. Kiek neramino iš vagono išlipęs mažas žmonių skaičius (kuo toliau važiavome, tuo mažiau ir mažiau žmonių liko vagone). Neskaičiavau, bet iš metro išlipome kartu su ne didesniu nei 12-15 žmonių būreliu. Kartu visi priėjome prie elektroninių vartų, pro kuriuos norint praeiti reikėjo nuskanuoti turimą metro bilietą. Nebuvau naivus ir supratau, kad manasis nebegalios, tad jo braukti net nesiruošiau. Deja, bet taip galvojau tik aš, nes moteriška logika suveikė kitaip. Asmeniškai aš išeidamas iš metro paprasčiausiai “prisiklijavau” prie kažkokio vyruko ir jam praskanavus savo bilietą aš labai sėkmingai prasmukau kartu su juo pro atsidariusius vartelius. Na, o apie moterišką logiką yra sukurta daugybė anekdotų.  Ir čia, va, vienas jų pasireiškė, kuomet bendrakeleivė kažkodėl (???) nusprendė (tam logiško paaiškinimo nėra) išeiti pro vartus nuskanuodama savo bilietėlį (negi ji tikėjosi, kad bus praleista?). Kodėl ji taip pasielgė – net pati negalėjo paaiškinti.  Faktas, kad vartai, žinoma, neatsidarė ir į šį veiksmą sureagavo labai garsiai pypsėdami taip patraukdami sėdinčio būdelėje induiso dėmesį. Visa laimė, kad tuo metu kaip tik prie vartų buvo šioks toks susigrūdimas (visgi beveik 15 žmonių pro juos tuo metu ėjo) ir man pavyko šūktelėti, kad ji atsitrauktų ir prisispaustų prie kito praeinančio žmogaus bei neskanuotų JOKIO bilietėlio!!! Fokusas iš antro karto pavyko ir kliūtis buvo įveikta Net induisas iškišęs galvą pro duris nespėjo visko sužiūrėti ir suprasti: kas čia pypsėjo ir kur buvo problema
Kliūtis buvo įveikta ir štai, pagaliau, mes Dubai Marina rajone! Net dabar galvoju – ar esu kada nors kur nors matęs tiek dangoraižių vienoje vietoje?  Na, Europoje tokių vietų tikrai nėra, arčiausiai, galbūt, to vaizdo būtų Paryžiaus Defanso rajonas, bet jį gretinti su Dubai Marina būtų mažių mažiausiai nepadoru. Imant plačiau… Galbūt Bankokas? Bet ir ten tokių dangoraižių nebuvo, kiek jų tiesiogine prasme – užgriuvo mane tik išėjus iš metro sustojimo! Nors žmonės kalba: “Betono džiunglės, betono džiunglės”, bet su visa pagarba – man šios “džiunglės” tikrai patiko Galbūt jomis ir negalima gėrėtis bei grožėtis dvi savaites iš eilės, bet kaip atvykus į tokią vietą pirmą kartą – buvo daugiau nei įspūdinga:

Net nežinojau į kurią pusę eiti – gražu buvo VISUR Gal kiek vaizdą gadino visur stovintys kranai, bet, nekreipiant dėmesio į juos, rajonas buvo tikrai įspūdingas. Įspūdingiausiai, turbūt, atrodė Cayan bokštas – aukščiausias pasaulyje pastatas, kuris, kylant aukštyn, pasisuka 90°C kampu, taip sudarydamas spiralės grandies kontūrą. Žinoma, ne ką prasčiau atrodė ir kiti aplinkui esantys dangoraižiai. Po to grįžęs net pasidomėjau, kiek gali kainuoti butas tokioje vietoje? Tai atsakymas verčiantis iš koto: pigiausi 2 miegamųjų apartamentai Dubai Marina rajone kainuoja nuo 2,5 mln dirhamų, kas yra 655,000 EUR. Ir tai – daugiau mažiau minimali kaina, nes visi kiti butų pasiūlymai yra tik brangesni. Manau, kad net vokiečiui ar skandinavui čia įsigyti būstą būtų labai jau didelė prabanga. O ką jau šnekėti apie lietuvius Beliko tik klaidžioti dangoraižių labirintais ir fotografuotis ant kiekvieno kampo:

Tik išėjus iš metro – nebežinau kur eiti 🙂

Absoliuti dauguma automobilių Dubajuje – baltos spalvos

Gal bus norinčių prisėsti šalia? 🙂

Dubai Marina rajono panorama

Net galva apsisuko nuo tų visų dangoraižių

Apgriuvęs dangoraižis paslėptas palmės fone

Dubai Marina rajone yra ir speciali prieplauka iš kurios vykdomi turai po Persijos įlanką. Per 90 minučių trunkantį turą suteikiama unikali galimybė praplaukti Dubai Marina kanalu tarp dangoraižių, o vėliau išplaukiama ir į atvirą jūrą. Čia plaukiama ratu pro prabangiausius ir garsiausius Dubajaus viešbučius – jau matytąją „Burę“ – „Burdž al Arabo“, pro garsųjį ir visur reklamuojamą poilsio ir pramogų kompleksą „Atlantis“, na ir, žinoma, pro didžiausią dirbtinę salą pasaulyje – Džumeiros Palmę arba „Palm Jumeirah“.  Turo kaina – tik 65 AED arba 17 EUR. Nėra super brangu, bet gal kitą kartą:

Įdomus pavadinimas: Dubai Marina Marine Transport Station 😀

Vietoj turo pasirinkau pėstute prasukti šiokį tokį ratuką pro Dubai Marina rajoną. Pasidairyti taip sakant Netikėtai viskas užtruko kur kas ilgiau, nei planavau – beveik 2,5 valandos. Ir viskas per nuotraukas!!! Eini vėžlio žingsniu ir kiekvieną kampą fotografuoji. O kaip nefotografuosi, kai tokie vaizdai aplink:

Įžymioji Dubai Marina prieplauka-kanalas

Pasiklydęs tarp dangoraižių

Gražu, tiesa? Beje, labai stebėjausi, kur tos Dubajaus prabangiosios mašinos? Gi visas internetas pilnas nuotraukų, kokiais automobiliais “ginkluota” Dubajaus policija. Deja, bet visi matyti policijos automobiliai buvo standartiniai. Nemačiau gatvėmis važinėjant nei “Bugatti Veyron”, nei “Lamborghini Aventador”, nei “McLaren MP4-12C”, nei visų kitų  Panašu, kad šie automobiliai yra skirti tik pasipuikuoti prieš TV reporterius, nes gatvėse patruliuoja paprasti policijos automobiliai. Taip žlugo dar vienas Dubajaus mitas
Reikia pripažinti, kad nemačiau gatvėje čia ir tigrais ar liūtais vedinų arabų  Žinoma, net nesitikėjau tokių vaizdų pamatyti, bet internete panašių straipsnių su nuotraukomis daugiau nei pakankamai. Tarkim, va, amerikiečių straipsnis su išvardintu 31 neįtikėtinu faktu, kurį gali pamatyti tik Dubajuje:
http://blazepress.com/2014/06/31-sights-will-ever-see-dubai/
Totali nesąmonė  Visiškas mėšlas. Iš visų išvardintų keistenybių galiu asmeniškai patvirtinti tik vieną – įvardintą 12 numeriu. Tai mačiau savo akimis Sutinku, kad Dubajuje galima rasti ir trijų futbolo aikščių dydžio uždarą sniego areną bei atsiveria nuostabūs vaizdai iš apžvalgos aikštelės aukščiausiame pasaulio pastate. Bet to aš asmeniškai nemačiau.  O visa kita… Na, galbūt, ir galima rasti Dubajuje tas auksines mašinas ir leopardus valtyse, bet tai tikrai nėra kasdieninis reiškinys. Kažin ar ir vietiniai gyventojai daugelį straipsnyje išvardintų keistenybių yra matę savo akimis, o ne nuotraukose Surinkti unikalūs vienetiniai kadrai ir publikuojami kaip “kasdienybė” Dubajuje Tad skubu iškart nuraminti – tokių vaizdų Dubajuje nėra. Kaip ir gatvėse nevažinėja VIEN “Ferrari” ar “Lamborghini” automobiliai. Taip, tikrai mačiau ir vienus ir kitus, bet, sprendžiant iš susirinkusių žmonių kiekio apie tokį šalikelėje ar prie viešbučio pastatyto automobilio, galima teigti, kad tai nėra toks jau visai įprastas dalykas. Net ir Dubajuje Nors kelis įdomesnius kadrus pavyko užfiksuoti:

Juodas Ferrari Dubai Marina rajone

Prie viešbučio pastatytas Ferrari

Lamborghini įvairus spalvų pasirinkimas

Išrikiuoti įvairiausių spalvų Lamborghini automobiliai

Visas šis grožis buvo specialiai išrikiuotas prie 5* „Mövenpick Hotel Jumeirah Beach“ viešbučio Dubai Marina rajone. Įdomiausiai, žinoma, atrodė vienas šalia kito sustatyti įvairiausių spalvų “Lamborghini” automobiliai. Visai kaip spalvų paletėje: ir juodas, ir raudonas, ir oranžinis, ir geltonas, ir žalias ir t.t. Bet čia buvo speciali kažkokia akcija ar proga, nes kasdien prie šio viešbučio tiek prabangių (ir dar vienodų!) automobilių tikrai nestovi.
Atidavus pagarbą prabangiems Dubajaus “žaisliukams” patraukiau į Marina paplūdimį (Marina Beach). Buvo labai keista ir neįprasta link paplūdimio brautis per siaurus praėjimus tarp dangoraižių. Nauja unikali patirtis, bet man patiko Kiek tekę būti paplūdimiuose, tai kaip tik – artėjant link jų pastatų mažėja, jie žemėja, kol galiausiai lieka jūra, smėlis ir medžiai. O Dubajuje kitaip… Dangoraižiai stovi per kokius 200 metrų juo vandens linijos. Ir visiems gerai Tik vat gyvent tokiame dangoraižyje ant jūros kranto nežinau ar smagu. Vis vien gi, nuo jūros pučiamas drėgnas oras, smėlio dulkės ir pan. Lango neatsidarysi ir nepaliksi prasivėdinti. Nors to gal ir nereikia, juk visur yra kondicionieriai. Vaizdai iš paplūdimio:

Pakeliui link paplūdimio tenka brautis pro dangoraižius

Pirmieji paplūdimio vaizdai nežavėjo

Štai ir aš Dubajaus paplūdimyje

Keistas vaizdas – paplūdimys ir dangoraižiai

Praėjimas į/iš paplūdimio link dangoraižių

Pirma mintis atėjus į tokį dangoraižių “apgultą” paplūdimį buvo: “Čia jokio privatumo”. Absoliučiai. Nors žmonių čia daug nebuvo (visgi buvo sekmadienio vidurdienis), bet jaukiu šį paplūdimį pavadinti liežuvis neapsiverstų  Įdomus, nieko nesakau, bet tik tiek. Ramybe čia tikrai nedvelkė: virš vandens be perstojo zujo privatūs lėktuvėliai ir malūnsparniai, nes visai šalia buvo Džumeiros Palmė arba „Palm Jumeirah“. Taip, taip, čia ta pati viena iš trijų Palmių salų, kurios dirbtinai supiltos į Persijos įlanką. Ir kurios taip gražiai atrodo iš oro… Ir taip niekingai nuo kranto. Net nepasakytum, kad tai – garsioji Palmė. Video tai puikiai matyti:

Kaip matote, esant ant kranto gyvenime nesugalvotum, kad žiūri į garsiąsias Palmės salas. Na, o jei užsigeistum į jas pasidairyti iš paukščio skrydžio, tai toks 15 minučių trunkantis malonumas su malūnsparniu kainuoja niekingus 800 AED arba 210 EUR Gyvename juk vieną kartą  Ar ne taip? Na, kadangi aš tikiu, jog turiu 9 gyvenimus ir dar tikrai ne visus esu išnaudojęs, tai šį malonumą pasiliksiu kitam, galbūt, geresniam ir turtingesniam, tikėkimės, gyvenimui
Kaip matote, Persijos įlanka buvo gana banguota, o vanduo – žiauriai šiltas (tikrai virš +25 C). Nors imk ir pūkštelk, bet… Vėlgi – ne šiame gyvenime Maudytis bandysiu Filipinuose ir Australijoje. Dubajuje tam laiko numatyta nebuvo Nors pasipliuškenti šalia tokios tatuiruotos gražuolės būtų gal visai įdomu Tokiose vietose tatuiruočių, kurias turėjo ji, nebuvau matęs niekada Va, nuotraukos:

Vaizdas iš toliau, matosi ir Džumeiros palmės kraštas

Vaizdas iš arčiau su tatuiruotėmis ant šlaunų

Tatuiruotės ant užpakalinių šlaunų pusių  Belieka spėlioti, ką rastum ant užpakalio tas kelnaites numovęs Nors, kitavertus, jos nelabai ką ir dengia Ech…
Žodžiu, taip, va, smagiai praleidau 15 minučių Marina paplūdimyje ir susipažinęs su dar vienu Dubajaus objektu patraukiau atgal į betono džiungles. Vat čia tikrai buvo panašu, kad lendi į džiungles – taip tankiai sustatyti ir tokie aukšti buvo dangoraižiai prie paplūdimio. Tiesa, labai jais toliau grožėtis nebuvo jau laiko – buvo jau 14 h dienos (šakės, kaip laikas bėgo).  Buvo akivaizdu, kad iki 15:30 grįžti prie “Burj Khalifa” arba aukščiausio pasaulio pastato nespėsim ir už pakilimą į viršų reikės mokėti kur kas daugiau. Na, bet tuo metu galvojau, kad nėra čia taip jau labai blogai – bilietai kainuos 21 EUR daugiau, bet turėsiu galimybę pamatyti vakarėjantį Dubajų, kitaip sakant, pasigrožėti nerealiais vaizdais tiek dienos, tiek vakaro, tiek ir nakties metu. Bet kas skaitė šį dienoraštį įdėmiau jau žino, kad tai taip ir liko tik norais, planais ir vizijomis…
Grįžtant link “DAMAC Properties Metro Station” arba kitaip “Dubai Marina” metro sustojimo stebėjausi labai griežtomis JAE bausmėmis, kurios buvo įvardintos ant kelio ženklų. Tarkim, jei kerti sankryžą degant raudonam šviesoforo signalui ir padarius avariją, gauni net 30,000 dirhamų baudą ir teisės konfiskuojamos visam likusiam gyvenimui. Komentarai?

Dubajuje baudos už prasižengimus nejuokingos

Nors jau ir mes patys tuojau pasivysim Dubajų ir pralenksim su tokiais priimamais įstatymais.  Lyrinis nukrypimas: Lietuvos valdžia vis griežtina įstatymus, vis lygiuojamės į vakarus, nes ten geriau, ten pavyzdys, viską reikia drausti ir riboti, o už nusižengimus – griežtai bausti (žinote juk naujuosius Lietuvos “perliukus”, kad: “Nuo Naujųjų metų neblaivūs vairuotojai bus traukiami baudžiamojon atsakomybėn, o jų pažeidimai bus kvalifikuojami kaip nusikaltimai” arba, jei policininkas užuos, kad esi rūkęs “žolės”, iškart būsi sodinamas į kalėjimą, nors jos pas tave net neras?). Visa tai, žinoma, yra absurdas, bet, tarkim. Užmerkim akis prieš šias lietuviškas nesąmones. Tik atsakykit į vieną klausimą – kodėl tada nesilygiuojame į vakarus pensijomis, algomis, galų gale – žmonių teisėmis ir jas ginančiais įstatymais? A? O mane labiausiai dominantis dabar klausimas yra (nes šiuo metu su tuo susiduriu): kodėl užsienyje prie darbo skelbimo visada yra nurodoma vidutinė alga arba bent jau valandinis atlyginimas? O Lietuvoje prie jokio darbo skelbimo alga nenurodyta ir paliktas prierašas: “pagal susitarimą”? Kodėl? Jei jau lygiuojamės į vakarus, tai lygiuojamės visais klausimais, o ne tais, kurie valstybei yra patogūs. Kodėl Lietuvoje nieko nėra daroma, kad paprastam žmogui būtų geriau ir patogiau? Kodėl??? Šį klausimą, beje, uždaviau ir vienam žmogui, kuris, pavadinkim taip, yra susijęs su politika. Tai jo atsakymas buvo paprastas: “Šis klausimas prieš porą metų buvo svarstytas, bet buvo sulauktas labai didelis pasipriešinimas iš verslo pusės. Todėl toks įstatymo projektas (nurodyti vidutinę algą, kuri bus mokama naujam darbuotojui) vieningai buvo atmestas”. Matai, verslininkai tokiam projektui vieningai pasipriešino. Jų interesų mūsų valdžia paiso, o paprasto žmogaus, taip išeina, ne? Tai kodėl kreipiamas dėmesys į verslininkus, o ne į darbuotojus? Juk Vakarų pasaulyje jau seniai priimta prie darbo skelbimo nurodyti vidutinę algą, kuri bus mokama naujam darbuotojui. Ir dėl to nei viena įmonė ten nebankrutavo. Bet Lietuvoje to padaryti negalima, nes, matai, verslininkai nesutinka. O kodėl nesutinka, tai visi supranta – nenori viešinti absurdiškas savo siūlomas algas darbuotojams. Ir tai tik vienas pavyzdys, su kuriuo asmeniškai šiuo metu susiduriu. O jų yra kur kas daugiau. Bet niekam paprasto žmogaus problemos neįdomios. Kodėl? Atsakymas kaip po aiškus: todėl, kad Lietuva – bananų respublika. Ir čia tikrai niekada niekam nerūpės paprastas žmogus ir jo poreikiai. Nors gal ne visai tiksliai išsireiškiau – paprastas žmogus valdžiai juk rūpi. Juk visi turim mokėti vis didesnius ir naujus mokesčius mielai Lietuvėlei išlaikyti. Aną dieną net išsižiojau gavęs sąskaitą už tai, kad… turiu žemės!!! Ar galite tuo patikėti? Taip, dabar Lietuvoje kiekvienas gyvenantis daugiabutyje turi mokėti žemės mokestį, nes devynaukštis namas juk stovi ant valstybinės žemės… Ir finansų ministras sako, kad tai yra normalu Nes ir Vakaruose jis yra mokamas. Taip, bet pamirštama paminėti, kad tokioje Vokietijoje vidutinis darbo užmokestis yra 2200 EUR, o Lietuvoje – 600 EUR. Skirtumas “tik” 3,67 karto. Ir po to stebimasi, kaip čia tų žmonių Lietuvoje vis mažėja ir mažėja? Mano kuklia nuomone, dar PER MAŽAI tų žmonių išvažiavo. Tikrai PER MAŽAI. Na, nieko, kitais metais aš asmeniškai pasistengsiu šį procentą padidinti, kad ir šimtatūkstantąja procento dalimi. Tik reikia susirasti KUR. Šiuo klausimu ir dirbsim ateinančius porą mėnesių, o jei kas turite konkrečių pasiūlymų/idėjų – prašau pasidalinkite. Būsiu dėkingas. Lyrinio nukrypimo pabaiga
Grįžtam prie Dubajaus. Kelios nuotraukos pakeliui link “DAMAC Properties Metro Station”. Atvirai pasakius, buvo net gaila palikti šį prabangųjį dangoraižių rajoną – man asmeniškai čia labai patiko ir tikrai rekomenduoju būnant Dubajuje čia apsilankyti. Tik, žinoma, ne 2,5 valandoms, o bent jau visai dienai. Nerealiai čia viskas turėtų atrodyti sutemus

Atsisveikinimas su Dubai Marina ir jame esančiu dirbtinai iškastu kanalu

Pakeliui link Metro sustojimo

Metro stotelė atrodo labai moderniai ir patraukliai

Atėjus į metro stotelę tvarkingai būdelėje pas induisą nusipirkau metro bilietą už 6 AED, su kuriuo teoriškai turėjau pavažiuoti vos 4 sustojimus (kad neišvažiuoti iš tos pačios zonos) iki “Mall of the Emirates” sustojimo Žinoma, aš ten neišlipau ir tęsiau kelionę iki pat “Dubai Mall”.  Šį kartą vietą užsiėmiau traukinio priekyje ir stebėjau vis artėjančią “Burh Khalifa” smailę. Tuo metu galvojau, kad, va, tuoj, tuoj, atsidursiu ir aš joje, ten kažkur labai aukštai ir galėsiu grožėtis Dubajaus panorama iš 124-ojo aukšto. Buvo kažkur 15:30 h dienos ir saulė kabojo dar labai aukštai:

Jei atvykus į Dubai Marina iš metro vagono išlipo vos keli žmogeliai, tai atvykus prie Burj Khalifa dangoraižio teko irtis per minias. Pro vartus šį kartą buvo praeita be problemų, tiesa, prasmunkant jie supypsėdavo – matomai fiksuodavo, kad praeidavo du žmonės, o ne vienas.  Bet kadangi šioje vietoje pro metro vartelius žmonės eina konvejeriu, tai niekas net dėmesio nekreipdavo į tą nekaltą supypsėjimą. Patenkintas paskaičiavau, kad su šiuo savo “atradimu” jau sutaupiau cielus 22 dirhamus (po 11 AED už kelionę viena kryptimi).

Apgaulingai mažas žmonių būrelis prie lifto

Na, o po to laukė vėl ilgas ir nuobodus žygiavimas “Dubai Mall” koridoriais. Maža to, reikėjo leistis su liftu net po žeme, nes įėjimas į aukščiausią pasaulio pastatą yra -1 aukšte, žemiau net už Dubajaus fontanus. Nuotrauka su liftu pridedama Tas mažas žmonių būrelis buvo be galo apgaulingas, nes nusileidus su liftu į apačią papuolėme į mėsmalę… Šakės, kiek ten buvo žmonių!!! Vieni stovėjo eilėje prie kasos, kiti būriavosi prie lifto, su kuriuo, kaip supratau, turintys bilietus buvo keliami į 124 aukšte esančia apžvalgos aikštelę. Ir vienoje, ir kitoje eilėje vyko nuolatinis balbatavimas ir triukšmas įvairiausiomis paukščių kalbomis. Nenuostabu, nes tikrai didesniąją kontingento dalį sudarė neūžaugos ir pastoviai rėkiantys siauraakiai.
Na, aš tvarkingai atsistojau į eilę prie bilietų, kuomet prie manęs priėjo kažkoks induisas ir paklausė, ar aš stoviu nusipirkti bilietų, ar tik atsiimti (jei būni užsisakęs internetu). Na, aš jam ir sakau, kad laukiu nusipirkti. Induisas ir sako, kad aš ramiai kvėpuočiau, nes bilietų šiai dienai nebelikę, bet jei aš noriu, jis gali man suorganizuoti išskirtinius bilietus į patį, patį viršų – 148 aukštą, tai net 24 aukštais aukščiau, nei kyla visi mirtingieji. Ten manęs, pasak induiso, lauktų išskirtinė VIP ložė, nereiktų stumdytis prie langų ir pajusčiau tikrą malonumą gėrintis atsivėrusiais vaizdais. Mano sekantis klausimas, žinoma, buvo: “Kiek?” Atsakymas: “Tik 500 dirhamų (kažkur 135 EUR)”. Hehe, na, kaip už tokius pinigus, tai gal dėkui – apsieisiu ir be “Burj Khalifa”…  Induisas ramiu veidu man: “Bet kitaip Jūs šiandien į viršų niekaip nepakilsite”. Aš, žinoma, nelinkęs tikėti tokiais paistalais, bet pasidarė neramu. Nusprendžiau nelaukti daugiau eilėje ir nuėjau tiesiai be eilės prie kasos paklausti ar yra bilietų. Ir… Induisas buvo teisus! Jų nebuvo! Vat čia tai bent nesėkmė!!! Kas galėjo pagalvoti? Dar bandžiau klausti, gal yra bet kokiomis valandomis, bet buvau iškart nutildytas: “Viskas išpirkta, ateikit rytoj”.  Aha, būtinai… Rytoj aš jau būsiu už 7000 km nuo čia O čia vėl induisas priėjo ir sako: “Ar aš nesakiau? Jei norit šiandien pakilti į pačią, pačią viršūnę, bilietus galite nusipirkti tik pas mane”. Štai jis, kairiajame kampe stovi, parazitas:

Nuotraukoje nesimato tos žmonių minios Burj Khalifa vestibiulyje

Faktas buvo vienas – bilietų už 135 EUR į VIP zoną tikrai nepirksim. O tai reiškia tik viena – pakilti į aukščiausią pasaulio pastatą nebegalėsiu. Bent jau šios kelionės metu. Totalus, totalus liūdesys mane apėmė tuo metu. Čia juk buvo viena pagrindinių Dubajaus atrakcijų ir vienas pagrindinių mano tikslų. Ir jis taip neapdairiai žlugo Turbūt skaudžiau būtų tik nusipirkti bilietus internetu ir pavėluoti daugiau nei 15 minučių atvykti prie lifto. Tada nebūtų nei pinigų, nei apžvalgos aikštelės. Mano atveju bent jau pinigai nebuvo sumokėti… Bet kas per kvaila bilietų pardavimo sistema! Turi tiksliai žinoti, kada nori atvykti. O jei kamštis? Užtrukai? Pavėlavo autobusas? Blemba, kaip pikta… Aišku, jie taip bando reguliuoti žmonių srautus, bet yra ir kita pusė – suplanuoti prieš mėnesį perkant bilietus minučių tikslumu kada būsi tą konkrečia dieną prie įėjimo irgi yra absurdas.
Žodžiu, taip staiga atsirado laisvo laiko, kurį reikėjo kažkaip prastumti. Fontanų šou, primenu, prie “Burdž Chalifa” dangoraižio prasideda tik 18 h. Turėjau beveik 2 valandas, tad nusprendžiau jas paskirti didžiausiam pasaulyje prekybos centrui. Nes pro jį vakar abu kartus ir šiandien vieną kartą pralėkiau visai nesidairydamas ir niekur neužeidimas. Bus proga pazylioti ir pažiūrėti, kuo jis čia toks ypatingas.
Pirmas objektas prie kurio nuėjau, tai buvo didžiausias pasaulio akvariumas esantis “nuliniame” prekybos centro aukšte. Jo ilgis – net 48 metrai (11 metrų aukščio ir 20 metrų pločio) ir jame telpa 10 milijonų litrų vandens. Palyginimui: “Megos” akvariumo talpa 170,000 litrų, o jo matmenys: 11 metrų ilgio, 4 metrų pločio ir 10 metrų aukščio. Viską paskaičiavus galima teigti, jog “Dubai Mall” akvariumas yra lygiai 24 kartus didesnis už “Megos” Jame plaukioja šimtai ryklių, rajų, įvairiausių nematytų žuvų, stebinančių savo spalvomis ir išvaizda. Rašoma, kad jame gyvena 140 rūšių povandeninio pasaulio atstovų. Bet įdomiausia ne tai. Įdomiausia tai, kad šio akvariumo… negalima fotografuoti! Man net minties tokios nebuvo. Atėjau aš sau prie jo, nusifotografavau pats, na, o po to, paėjęs patogesniu kampu nusprendžiau nufotografuoti patį akvariumą. Ir jau bespaudžiant fotoaparato mygtuką, žiūriu, kažkas juodu kostiumu šaukdamas pas mane jau atlekia… Prilėkęs apsauginis iš pradžių pradėjo mane angliškai kalbinti, bet jau po pirmo sakinio staiga paklausė ar suprantu rusiškai – akivaizdžiai palaikė rusu. Pasakiau, kad suprantu abejomis kalbomis, tai jis man pradėjo aiškinti, kad akvariumo griežtai negalima fotografuoti ir jei dar kartą pamatys – būsiu išprašytas lauk. Iš prekybos centro Cirkas be pinigų  Gerai, kad į kalėjimą nepagrasino pasodinti. Aš ko ir paklausiau labai trumpo ir konkretaus klausimo: “Kodėl negalima fotografuoti”? Jis man atsako: “Tokios taisyklės”. Aš jam ir sakau, kad tai yra absurdas, nes tai yra paprastas akvariumas!  Tai apsauginis tada taip rimtai atsakė: “Aš dirbu savo darbą ir man pasakyta, kad akvariumo fotografuoti negalima. Todėl gerbk mane, o aš gerbsiu tave”.  Kažkas tokio. Na, okay – nefotografuosiu. Šiaip ar taip, akvariumo nuotraukas jau buvau padaręs kelias. Abi įkeliu čia:

Pirmoji nuotrauka prie uždraustojo Dubajaus akvariumo

Panoraminė akvariumo nuotrauką už kurią būsiu sudrausmintas

Pasigrožėkite šiais uždraustais vaisiais Beje, tuom visos įdomybės dėl šio Dubajaus akvariumo nesibaigė. Pastebėjau žmonių eilę stovinčią prie vieno akvariumo galo. Priėjęs pasižiūriu, kad ten yra tunelis ir juo galima praeiti virš galvos plaukiojant žuvims. Panašiai kaip Barselonos akvariume. Man net minties nebuvo, kad tai gali būti mokama. Maža to, kad tokios pramogos kaina bus net 100 dirhamų!!! Susimokėti beveik 27 EUR už 5 minučių atrakciją??? Gi daugiau neužtruksi praeidamas tuos 48 metrus po akvariumu… Buvau be komentarų išvis… Nors tiesą sakant, į tą kainą dar įėjo ir kažkoks povandeninio pasaulio zoologijos sodas. Tik kur jis yra – tai jau paslaptis.  Beje, kai niekas nematė, nutaikęs momentą nufotografavau tą povandeninį tunelį po akvariumu:

Dubajaus akvariumo povandeninis tunelis, beveik 51 metro ilgio

Toliau sekęs dar vienas įžymus “Dubai Mall” objektas buvo meniškas 24 metrų aukščio dirbtinis krioklys, krentantis per net keturis prekybos centro aukštus. Turbūt net nereikia atskirai rašyti, kad šis dirbtinis krioklys yra taipogi didžiausias pasaulyje? Jame naudojamas perdirbtas pačio prekybos centro vanduo (a la – ekologiškas) ir jis išpuoštas sidabrinėmis neriančiomis žemyn žmogaus skulptūromis.

Iš pat pradžių prie jo atėjęs net bijojau fotografuotis – gal vėl pasitaikys koks nervingas apsauginis Po to pamatęs, kad kiti žmonės laisviausiai sau tą krioklį fotkina, pats irgi išdrįsau nusitraukti Suprasi čia, kas čia galima, o ko negalima daryti…

24 metrų aukščio dirbtinis krioklys Dubajaus prekybos centre

Apžiūrėjęs krioklį toliau leidausi klaidžioti šio pabaigos neturinčio prekybos centro labirintais. Norėjau nueiti į ledo areną, bet galiausiai persigalvojau, nes pėdinti reikėjo į visai kitą prekybos centro galą, tai, pagalvojau, kad neverta – iš išorės ten nieko vis vien nesimatys, o įėjimas į vidų kainuoja 60 AED. Apsieisiu Bet negaliu sakyti, kad viskas čia mokama. Visai netikėtai vienoje salėje užmačiau tikro dinozauro skeletą – dar vieną prekybos centro pasididžiavimą, taip vadinamą “Dubai Dino”:

Diplodokų genties dinozauras ir aš “Dubai Mall”, JAE

Šiam Diplodokų genties dinozaurui – 155 mln. metų ir jis gyveno vėlyvuoju Juros laikotarpiu. Skeleto ilgis – net 24 metrai, o aukštis – 7,6 metro. Apžvalgos salė gražiai sutvarkyta ir apšviesta mėlynomis lemputėmis. Čia nusprendžiau ir pailsėti. Beveik 12 valandų šios dienos metu buvau liaudiškai tariant “ant kojų”, tai padukų nejaučiau O kai nusiavęs batus ir kojines basas kojas padėjau ant vėsių marmurinių grindų – vos nenuprotėjau iš malonumo  Tai buvo vienas įsimintiniausių dienos momentų
Bet ilgai mėgautis dinozauro skeleto draugija negalėjau – reikėjo lėkti toliau. Juolab, kad artėjo 18 h, o tai reiškia – vėl prasidės fontanų šou! Su giliu liūdesiu širdyje kojas vėl įkišau į batus ir patraukiau link išėjimo prie fontanų. Šį kartą nusprendžiau būti protingesnis ir pabandyti fontanus apeiti iš visai kitos pusės, nes ten tikėjausi, jog bus mažiau žmonių.  Taip ir buvo. 90% žmonių lieka pačioje pradžioje ties išėjimu iš prekybos centro. O paėjėjus dešiniau kelis šimtus metrų atsiveria nuostabūs vaizdai ir, kas svarbiausia, čia žmonių beveik nėra.  Žinoma, dar fontanų šou nebuvo prasidėjęs, bet lauke jau smarkiai temo. Per tą laiką spėjau iššniukštinėti visas Burj Plaza aikštės kerteles bei jos prieigas pasidarant krūvas nuotraukų:

Fontanai kol kas dar neveikia, bet vaizdas vien vien gražus

Labai gaila, bet taip ir neteko pakilti į šį pastatą

Teroristinė ataka? 😀

Įėjimas į Burj Plaza aikštę

Išpuoštos centrinio Dubajaus gatvės

Ale koks jis dyyyydelyyys

Negaliu nepaminėti, kad vaikščiojant ten aplink Burj Plaza netikėtai iš vieno skersgatvio išvažiavo ir šis raudonas gražuolis.  Bet tai buvo vienetinis atvejis, kai Dubajaus gatvėje pasirodė važiuojantis “Ferrari”:

Ferrari Dubajuje, netoli Burj Plaza – centrinės aikštės

Na, ir viskas. 18 h prasidėjo jau vakar matytas fontanų šou, apie kurį plačiai rašiau praėjusioje dalyje. Tik šį kartą stengiausi daugiau gėrėtis vaizdais, o ne juos filmuoti Susukau vos vieną filmuką su linksmu savo paties pasirodymu pabaigoje. Jei kam įdomu, galite pasižiūrėti čia:

Beje, video puikiai girdisi vėl tas iššaunamo į orą vandens tratėjimas. Įsimylėjau šį garsą  Bėda tik tame, kad labai ilgai šiuo garsu mėgautis jau nebegalėjau – pradėjo spausti laikas. Skrydis iš Dubajaus į Manilą su “Cebu Pacific” buvo numatytas 23:10 h, tai buvau suplanavęs pažiūrėti vos 3 fontanų pasirodymus prieš lekiant atgal į oro uostą – 18 h, 18:30 h ir 19 h. Tiesa, paskutinį pasirodymą jau stebėjau kaip “ant adatų”, nes buvo baisu pavėluoti į skrydį. Todėl jam pasibaigus buvo pradėtas sprintas per “Dubai Mall” atgal į metro sustojimą. Pasisekė, kad ilgai nereikėjo laukti nei raudonosios metro linijos traukinuko, nei vėliau persėdus į žaliąją liniją, su kuria buvo grįžta į viešbutį. Ten greitai susirinkau lagaminus ir vos ne ristele grįžau atgal į metro, kad nuvažiuoti į oro uostą. Berods spėjau – Dubajaus 3-ajame terminale buvau 20:40, t.y. likus 2,5 valandos iki skrydžio. Problema prasidėjo pamačius KILOMETRINES eiles prie “Cebu Pacific” langelio. Galiu prisiekti, kad tokių eilių registracijai į skrydį dar nebuvau matęs.  Nuotrauka:

Nenormalaus dydžio eilė registracijai į “Cebu Pacific” skrydį

Ši eilė buvo susiraičius TRIS kartus (tas matosi nuotraukoje), o dirbo vos 2 (!!!) langeliai, kuriuose vyko registracija į skrydį. Maža to, per mikrofoną pastoviai skelbė informaciją, kad likus 60 minučių iki skrydžio, t.y. 22:10 h, registracija bus nutraukta ir registracijos langelis bus uždarytas.  Todėl vis kartojo, kad žmonės pasiruoštų visus dokumentus ir neužlaikytų eilės. Man pasidarė neramu. Netikėjau nė vienu procentu, kad per valandą laiko bus spėta užregistruoti visus šiuos žmones į skrydį. Ypač pamačius vaizdą prie registracijos langelių, kuomet pačios darbuotojos vilkino registracijos laiką tarpusavio šnekomis ar kažkokios informacijos tikslinimui. Tada pasielgiau negražiai – paėmiau ir su lagaminu nuvažiavau nuo pat eilės galo (aš juk buvau paskutinis) prie eilės pradžios. Ir… įsimaišiau į minią  Pažiūrėjau, tokios stovėjo mažos filipinietukės ir tarp jų ir kitų žmonių buvo kokio metro pločio tarpas padarytas (gal žmonėms praeiti, gal šiaip pajudėjusios dar nebuvo). Tai aš paėmiau, šalia jų sustojau ir po kelių minučių išvis užlindau į eilę taip sutaupydamas gerus 2/3 visos eilės… Filipiniečių merginų pulkelis, žinoma, kad pastebėjo šį mano negražų veiksmą ir iš nugaros pasigirdo vos girdimas balselis: “Sorry, mister, it’s not end of the line”. Jėzus, kaip nesmagu buvo, šakės, bet apsimečiau, kad nieko negirdžiu Fokusas pavyko – daugiau jos man nieko nesakė, o aš visą tą laiką vengiau į jas atsisukti Negražu, nesmagu, bet man buvo pasidarę labai baisu, kad nespėsiu užsiregistruoti į skrydį. Kur matyta, kad tokią žmonių armiją aptarnautų vos 2 (!) langeliai, iš kurių vienas buvo skirtas tiems, kas pasidarė internetinę registraciją:

“Cebu Pacific” registracija į skrydį Dubajaus oro uoste

Nors jei atvirai, tai dabar galvoju, kad gal be reikalo ten supanikavau. Man sunku įsivaizduoti situaciją, kuomet ateini prie langelio ir, tarkim, būna jau pasibaigęs registracijos į skrydį laikas. Ir tavęs neregistruoja, nors tu nepavėlavai, o tik stovėjai eilėje tvarkingai. Kur čia keleivio kaltė buvo? Lai pačios greičiau dirba ir registruoja į skrydį! Turbūt dėl tos priežasties iškart tablo buvo pavėlintas išskridimo laikas į 23:50 h. Nes jau matė, turbūt, kad nespės aptarnauti du langeliai šios visos minios…
Na, o šioje vietoje mane aplankė proto užtemimas.  Jis vis dar mane ištinka kartas nuo karto. Tai šios kelionės metu mane aplankęs proto užtemimas buvo būtent prie “Cebu Pacific” langelio. Tas skubėjimas prisiregistruoti ir laiko trūkumas privedė prie to, kad aš PIRMĄ KARTĄ gyvenime turėjau susimokėti už viršsvorį ir dar belenkokią didelę sumą… Neįtikėtina. Bet taip nutiko… Esmė tokia, kad aš buvau nusipirkęs vieną registruojamo lagamino pervežimą į priekį, kurio svoris iki 20 kg. O lagaminų buvo DU, bet abu buvo pustuščiai. Kadangi mano lagaminas didelis, tai buvau sugalvojęs planą-chuliganą, kaip sutaupyti – skrendant į priekį paprasčiausiai vieną lagaminą įdėti į kitą. Ir viskas. Sutilpo viskas be problemų, kaip buvo ir planuota. Vienintelė iškilusi problema – svoris. Užkėliau lagaminą ant svarstyklių ir matau, kad jis sveria 23,2 kg. Ir ta bobikė iš “Cebu Pacific” man ir sako: “Viršsvoris, reikės susimokėti”. Vietoj to, kad būčiau liepęs palaukti ir persikrovęs daiktus į rankinį bagažą, kuris buvo faktiškai TUŠČIAS, aš tik sugebėjau paklausti: “Kiek?” Nors kita vertus, nebuvo šis klausimas toks jau kvailas. Aš tuo metu nežinojau, kad man reikės susimokėti TOKIĄ sumą. Ta darbuotoja paėmė, paskaičiavo ir atkišo man jau išmuštą čekį – 285.62 AED arba 75 EUR sumai už 3 kg bagažo viršsvorį. Ir mano lagaminą apiforminus pasiuntė į lėktuvą, tik nedavė įlaipinimo kortelės. Tipo, ją gausiu, kai susimokėsiu už viršsvorį su tuo čekiu. Totalus pravalas.  Jau pigiau būtų buvę visiškai atskirai naują lagaminą registruoti, nei mokėti šią absurdišką sumą. Bet viskas taip greitai įvyko, kad aš pasijutau kaip tranze: gavau tą čekį į rankas ir buvau nukreiptas į specialią kasą Dubajaus oro uoste. O pačio lagamino jau nebeturiu – jis nuvažiavo į lėktuvą.  Nėra kur dingt. Gal čia specialiai taip padarė “Cebu Pacific”, aš to nežinau. Faktas buvo vienas, kad tuo metu, kai jau tranzo būsena praėjo, aš teturėjau vieną išeitį – susimokėti tuos 75 EUR.  Nuėjau, susimokėjau, gavau kvitą, kurį padavus prie check-in langelio pagaliau gavau savo įlaipinimo kortelę į lėktuvą. Wow… Išsidūriau kaip paskutinis kvailys:

Labai brangiai kainavusi įlaipinimo kortelė skrydžiui iš Dubajaus į Manilą

Stovėdamas vėliau ties imigracijos postu niekaip nesupratau – kas čia įvyko?  Taip gražiai mane suvystė, kad likau be amo… “Viršsvoris? Reikės susimokėti”. O paklausus kainos, iškart buvo atspausdintas čekis ir lagaminas nusiųstas į bagažo skyrių. Reikėjo iškart sakyti, kad išsiimsiu kelias šmutkes ir nebus to viršsvorio. Tarkim, net “RyanAir” klausdavo: “Mokėsite už lagamino viršsvorį ar išsiimsit kai kuriuos daiktus ir sumažinsit svorį?” Dar pamenu kaip Briuselyje po šio klausimo vilkausi dvejas kelnes ir dėjausi du megztinius ant savęs, bet svorį lagamino sumažinau iki leistino. O “Cebu Pacific” nieko neklausė ir nepasiūlė.  Šūdas… Imk čekį į rankas ir eik susimokėti. Va, tau ir skrydžiai po 1 dirhamą…
Bet tai buvo tik eilės nusivylimų “Cebu Pacific” oro linijomis pradžia.  Kaip žinote, skrydis iš Dubajaus į Manilą trunka 8 valandas. Tai yra ganėtinai ilgas skrydis, tad man net minčių apie tai, kad lėktuve nebus nemokamų gėrimų ar valgių net nebuvo. Ką jau kalbėti apie pramogų sistemą su liečiamu ekranu priešais esančioje kėdėje…  Ir įsivaizduokit mano šoką įlipus pagaliau į “Cebu Pacific” lėktuvą… Ši nuotrauka pasako daugiau nei 1000 žodžių:

“Cebu Pacific” lėktuvo vidus, kuriuo bus skrendama 8 valandas

Wow… Iškart tapo aišku, kad skrydis bus ilgas. Labai ilgas. Negana to, lėktuve buvo nežmoniškai šalta.  Tik grįžęs perskaičiau internete žmonių nusiskundimus dėl “Cebu Pacific” skrydžiuose salone palaikomos temperatūros. Ji nesiekia +15 C! Niekur kitur nieko panašaus nemačiau po šiai dienai. O graudžiausiai čia atrodė stiuardesių vaikščiojimas tarp praėjimų skrydžio metu ir siūlymas sušalusiems keleiviams nusipirkti pledus po 350,000 pesų (kažkur 7 EUR). Čia nereikia būti genijumi, kad suprastum, jog “Cebu Pacific” specialiai šaldo savo lėktuvų saloną, kad parduotų kuo daugiau pledų. Ir čia parduodama absoliučiai viskas – pradedant ausų kamštukais ir baigiant elementariausiu vandeniu.  O aš dar skundžiausi “Ukrainos avialinijomis”… Jos lyginant su “Cebu Pacific” yra tiesiog liukso klasės oro linijų bendrovė! Maža to, tiek mažai vietos kojoms skrydžio metu nesu dar turėjęs! Panašaus “patogumo” yra “RyanAir” lėktuvai, bet su jais skraidai Europoje ir vienas skrydis paprastai neviršina 3 valandų, o tokioje, va, vietoje reikėjo išsėdėti cielas 8 valandas!!!

Mano kojos realiai net netilpo tarp sėdynių “Cebu Pacific” lėktuve

Aš pastoviai turėjau sėdėti kojas išskėtęs, nes kitaip atsisėsti paprasčiausiai netilpau! Gerai, kad sėdėjau iš krašto, tai buvo galima kojas bandyti laikyti praėjime tarp sėdynių, bet tai buvo menka išeitis, kadangi tuo praėjimu pastoviai vaikščiojo tiek keleiviai, tiek stiuardesės siūlydamos pirkti maistą, gėrimus ir jau minėtuosius pledus. O aš naiviai tikėjausi numigti šiame 8 valandų skrydyje… Turbūt net nereikia rašyti, kad lėktuve nebuvo JOKIŲ nemokamų paslaugų ir patogumų. Jausmas toks, tarsi į Palangą sutiktum važiuoti “Žigulio” bagažinėje – geriausiai tinkantis kelionės komforto apibūdinimas. Čia nebuvo net kur pasikrauti telefono, nebuvo jokio USB lizdo, net VANDUO buvo mokamas.  Lėktuvo salono temperatūra nesiekė +15 C, kėdės beveik neatsilenkė (panašiai kaip “Wizz Air” lėktuvuose – atsilenkė atgal gal 1-2 cm), net popierinių rankšluosčių ar muilo lėktuvo tualete nebuvo. Žinoma, yra labai geras lietuviškas posakis: “Pigią mėsą šunys ėda”, bet su visa pagarba – tikrai ne visi keleiviai buvo nusipirkę bilietus po 1 dirhamą.  Esu įsitikinęs, kad absoliuti dauguma keleivių buvo nusipirkę bilietus už plius minus reguliarią bilietų kainą, kuri siekia ~150 EUR, ir už tokius pinigus gauti tokio lygio komfortą yra jau daugiau mažiau absurdas. Bet nepaisant to – lėktuvas buvo pilnutėlis. Normalaus, logiško paaiškinimo šiam fenomenui aš neturiu. Aštuonias valandas kančias ir siaubingą diskomfortą sukėlęs skrydis į Manilą prasidėjo…