Philippines 2015 November – V dalis [Labas, Australija!]

2015 m. lapkričio 17-oji, antradienis
Antra naktis iš eilės leidžiama „Cebu Pacific“ lėktuve. Ir antra iš eilės naktis bemiegė  Nors yra sakoma, jog „šuo ir kariamas pripranta“, bet užmigti tokiame ankštame lėktuve man sekėsi sunkiai. Situacija dar labiau blogino visuose lėktuvo galuose klykiantys vaikai… Iš pat pradžių kažkur priekyje pradėjo kvykti kaip skerdžiamas vienas kūdikis, tai filipinietis jį pasiėmęs ant rankų PRADĖJO VAIKŠČIOTI PO VISĄ LĖKTUVĄ!!! Su rėkiančiu vaiku!!! Taip pažadindamas absoliučiai visus, kurie dar bandė miegoti. Kas blogiausia, tai jam su tuo klykiančiu vaiku ant rankų bevaikštant po lėktuvo saloną buvo prabudinti ir kiti kūdikiai. O jau, turbūt, žinote, kad jei verkia vienas vaikas, tai prie jo prisideda ir palaikymo komanda. Na, ir prasidėjo koncertas toks, kokio dar buvau negirdėjęs… Miegoti – be šansų!!!  Gaila, kad tas filipinietis, kuris pradėjo visą šį koncertą, vaikščiojo kitu praėjimu. TIKRAI kažką būčiau jam pasakęs į akis, jei būtų ėjęs pro šalį.  O dabar tik pakilau iš vietos ir jam einant link manęs kitu praėjimu pasukiojau pirštą prie smegeninės.  Na, KAM ŽADINTI VISĄ LĖKTUVĄ vaikštant su savo klykiančiu vaiku? KAM???  Tėvas tik pažiūrėjo į mane ir nusuko žvilgsnį… Aš žinau, kad palaikymo šiuo klausimu nesulauksiu, nes ne kartą jau buvau juo diskutavęs ir ypač moterys mane žiauriai dėl jo puldavo, bet pasikartosiu – KAM reikia imti mažus vaikus, KŪDIKIUS, į tokius ilgus skrydžius?  Čia jau suaugusiajam yra nemažas išbandymas išsėdėti ramiai tokį ilgą skrydį, ką jau kalbėti apie kūdikius? Normalu, kad jie rėkia, kad jie nepatenkinti, bet kas per tėvai besmegeniai, kad vaiką ima į tokias keliones, tai aš be komentarų…

Atvykimo į Australiją kortelė

Po kažkiek laiko gavome iš stiuardesių Australijos atvykimo korteles, kurių aš jau laukiau su didžiausiu nerimu. Nebuvo ji labai didelė, bet joje reikėjo pateikti tikslią informaciją apie tai, ką tu įsiveži į šį žemyną.  Ir kurios neteisingas užpildymas gali iššaukti vėliau didelių ir brangiai kainuojančių problemų. Kaip buvau skaitęs internete patarimus, jei dėl kažkurio punkto abejoji, pažymėk geriau „YES“. Tai garantuos tau papildomą apžiūrą bei ilgesnę karantino procedūrą, bet išvengsi didelių australiškų baudų. Na, sėklų, augalų ar gyvūnų aš su savimi nesivežiau, bet, va, 6 numeris buvo sudėtingas O jame reikėjo pažymėti – vežiesi su savimi kokios nors rūšies maisto ar ne? Tai ir sprendžiau dilemą – žymėti ar nežymėti savo vežamas sasyskas Galiausiai nusprendžiau pažymėti, kad vežu Taip apsidraudžiau save nuo būsimų australiškų baudų, nes faktas vienas – aš esu deklaravęs atvykimo kortelėje, kad su savimi vežuosi maisto. O kad jis bus paslėptas, tai ką jau padarysi Buvau sugalvojęs planą kaip paslėpti savo sasyskas, kurį, jei atvirai, perskaičiau internete. Viena lietuvė pasakojo kaip į Australiją giminėms vežė saliami dešras ir kumpius, nors tai – kategoriškai uždrausta.  Pasak jos, reikia pažymėti, jog veži maistą, bet viską, kas draudžiama, sukrauni į kuprinės apačią. Ant viršaus palieki tik tą maistą, kurį įsivežti galima – ten visokius sausainius, saldainius, sūrį ir pan. Tipo, karantino pareigūnai visko po kaulelį niekada nenarsto – užmeta akį ką ten turi ir praleidžia. Nieko nebelieka, teks rizikuoti ir man bei bandyti taip prasisukti Gal skaitantiems iškyla klausimas: ar vertėjo užsiimti tokiomis aferomis, gi maisto visada ir visur galima nusipirkti. Taip, galima, bet Australijoje jis kainuoja kosmines sumas, tai kažką reikia kombinuoti. Gi mes – lietuviai!

Pirmoji Sidnėjaus nuotrauka pro lėktuvo langą

Ir štai „Cebu Pacific“ lėktuvas iškilmingai lydimas klykiančių vaikų “koncerto” paliečia Australijos žemę!  Jausmas buvo nerealus. Nors buvau jau 48 valandas beveik nemiegojęs, bet buvau žvalus kaip niekada! Aaaaaa, aš jau Australijoje!!! Tiesa, labai džiaugtis dar negalėjau, nes reikėjo dar sėkmingai praeiti tiek muitinę, tiek karantino zoną.  Kol lėktuvas riedėjo link Sidnėjaus oro uosto, aš išpūtęs akis pro langą stebėjau nematytų kompanijų lėktuvus. „Qantas“, „Jetstar“, „TigerAir“ ir kiti nematyti bei negirdėti pavadinimai puikavosi ant orlaivių šonų. Dauguma lėktuvų buvo dviaukščiai ir dideli – pritaikyti skraidyti ilgus atstumus. Normalu, nes Australija šioks toks užkampis pasaulio žemėlapyje ir su paprastais „Boeing 737“, kurių absoliuti dauguma skraido Europoje, čia neatskrisi.

„Qantas Airways“ – nacionalinių Australijos avialinijų lėktuvas

Įsijungiau telefoną ir iškart gavau sveikinimą iš „Tele 2“ atvykus į Australiją. Skambučių įkainiai buvo sekantys: atsiliepto skambučio 0,98 EUR, SMS žinutės 0,35 EUR. Pačiam skambinant kaina tokia pati, kaip ir atsiliepto skambučio, t.y. 0,98 EUR. Daug, bet jei atvirai, tikėjausi kur kas didesnių kainų. Visgi tai Australija! Atskridau į tolimiausią tašką nuo Lietuvos – toliau dar niekur nebuvau buvęs. Priminsiu, jog atstumas nuo Kauno iki Sidnėjaus yra 15400 km! Solidu, pėsti nenueisi ir nenuplauksi
Šiaip ne taip sulaukiau eilės išlipti iš lėktuvo ir pasileidau su visa minia link pasų kontrolės ir muitinės skyriaus. Tiesa, pakeliui negalėjau nenusifotografuoti prie stendo su nemokamais Sidnėjaus žemėlapiais ir kuris sveikino atvykus į Sidnėjų!!!

Trumpas atsisveikinimas su “Cebu Pacific” lėktuvais

Sveiki atvykę į Sidnėjų!!! Širdis šokinėjo iš laimės

Geras!  Nerealiai geras! Iš stendo dar pasiėmiau du nemokamus Sidnėjaus žemėlapius ir priartėjau prie pasų kontrolės punkto. Na, o čia mano euforija greitai buvo nuslopinta.  Įdomiai viskas vyko. Atsistojome į vieną iš eilių pas tokį dzekį, kuris pasirodė nepiktybinis. Iš pirmo žvilgsnio Bet visi gi žinome, kad pirmas įspūdis būna apgaulingas. Žodžiu, dauguma žmonių eidavo ir praeidavo pro tuos pasų patikros punktus, bet šįkart mums nepasisekė. Dzekiui mes pasirodėm įtartini.  Paėmęs dokumentus jis ten pavartė, pavartė ir, žiūriu, nuspaudė tokį raudoną mygtuką. Ir būtent jo būdelėje užsidegė raudona šviesa! „Nu, nu“, – pagalvojau. Kas čia dabar bus? Ir, žiūriu, ateina jau 2 pareigūnai, vyras ir moteris, kurie maloniai ir meiliai pakvietė praeiti su jais.  Nuėjom ir buvau pirmą kartą gyvenime tokio įdomaus įvykio liudininkas – kaip nusikaltėlius mus išskyrė ir nusivedė į skirtingus kabinetus.  Su manim liko vyras, o merginą nusivedė kita moteris. Aš taip stoviu ir galvoju: „Turbūt konfiskuos dabar sasyskas“ Klydau, nes tikrai ne sasyskos jiems rūpėjo. Perdėm meiliai ir draugiškai bendraudamas tas muitinės pareigūnas paėmė mano dokumentus ir juos laikydamas rankose pradėjo manęs klausinėti visko iš eilės.  Sulaukiau, turbūt, kokių 50 klausimų įvairiausiomis temomis.  Kaip pvz.:
„Kiek laiko būsi Australijoje?“
„Ką čia veiksi?“
„Ar Jūs dviese atskridote?“
„Kiek laiko su kompanjone esate pažįstami? Ar Jūs draugai?“
„Ar dažnai kartu keliaujate?“
„Kur esate dar buvę be Australijos?“
„Kiek pinigų vežatės su savimi?“ (ir negali meluoti, nes bijai, kad patikrins)
„Koks Jūsų kelionės planas?“
„Ar esate Sidnėjuje rezervavę viešbučius?“ (pasakius, kad taip – buvo paimtos rezervacijos ir negrąžintos)
„Ar dirbi Lietuvoje? Ką dirbi?“ (prasitarus, kad turiu vizitinę kortelę, iškart jos buvo paprašyta ir negrąžino taipogi)
„Kodėl atvykai į Australiją?“ (pzdc klausimas, pamenu, atsakiau, kad dėl to, jog nusipirkau pigius bilietus ir niekada anksčiau čia nesu buvęs )
Maža to, visus mano atsakymus jis užsirašinėjo ant lapuko. Bet su visa pagarba turiu pareikšti, jog apklausa (nežinau kaip kitaip šią procedūrą pavadinti) buvo super korektiška ir mandagi. Maža to, pareigūnas su manim bendravo draugiškai, pajuokaudavo ir stengėsi sumažinti stresą iki minimumo. Didžiausia pagarba.  Su tokiu profesionaliu pareigūnų darbu dar niekada gyvenime nebuvau susidūręs.
Žodžiu, išklausinėjęs absoliučiai visko (neklausė tik kokios išmieros batus nešioju), kas jam buvo įdomu (dėl tų batų – turbūt jam tai buvo neįdomu ) bei susirinkęs visus mano dokumentus, rezervacijas ir vizitines korteles, Australijos pareigūnas maloniai paprašė manęs palaukti keletą minučių. Ir išėjo palikęs mane koridoriuje, kuriame sėdėjo kažkoks vienas dar siauraakis totalioje neviltyje. Matėsi, jog jis ten sėdi tikrai ne 10 ar 15 minučių ir visas net spinduliavo žiauriu nusivylimu gyvenimu.  Spėju, kad jo į Australiją niekas nenorėjo įleisti.  Nes finale taip ir palikom jį toliau vieną besėdintį…
Po to atvedė bendrakeleivę ir pasišnekėję tarpusavyje sužinojau, kad ir jos klausinėjo lygiai tų pačių klausimų. O dabar abu pareigūnai matomai nuėjo tikrinti atsakymus – sutampa ar ne Net neįsivaizduoju, kuo mes jiems tokį įtarimą sukėlėme, kad daryti tokias dvigubas apklausas ir vėliau dar lyginti atsakymus. Na, būna…
Palaukus gal 10 minučių, sugrįžo tik vyras nešinas pasais su jau įdėtais antspaudais juose – mes įleisti į Australiją!  Jėėėė, iš tos laimės pagriebiau pasus ir nulėkiau toliau atsiimti lagamino. Kadangi visa ši procedūra užtruko ne mažiau pusvalandžio, akivaizdu, kad visi lėktuvo keleiviai jau buvo seniausiai susirinkę savo lagaminus ir išėję iš oro uosto.  Labai komiškai atrodė ant konvejerio iš Manilos besisukantis vienišas lagaminas, kuris, žinoma, buvo mano:

Vienišas lagaminas ant konvėjerio Sidnėjaus oro uoste

Buvome paskutiniai keleiviai iš „Cebu Pacific“ lėktuvo.  Pasiėmęs lagaminą jau norėjau eiti link karantino zonos, kai susigrizbau, kad man tas Australijos pareigūnas negrąžino visų viešbučių rezervacijų ir kelionės planų Australijoje. Negerai. Tad apsisukau ir grįžau į pasų tikrinimo zoną. Ten iškart prisistatė kiti pareigūnai ir sako, kad čia eiti negalima ir einu ne ta kryptimi Tai gerai, jog užmatėme tą moterį, kuri apklausinėjo bendrakeleivę. Paprašėm pakviesti, o jai priėjus vėliau pradėjau raudoti, kad man negrąžintos rezervacijos ir visos kelionės planas Ir dabar nebežinau kur man eiti ir ką daryti Ašaros suveikė ir jau po poros minučių viskas man buvo grąžinta. Net ir vizitinė kortelė
Blemba, tikrai negalvojau, kad tiek reikalų bus praeinant Australijos pasienį. Ir tai labai nekaip nuteikė prieš antrąją kliūtį, kurią reikės įveikti – KARANTINO ZONA!!! Į ją jau turi eiti su atsiimtu lagaminu ir visais turimais krepšiais. Nebuvo laiko nei pasiruošti, nei ką nors persidėti ar kitaip susipakuoti. Galvą nulenkiau ir įžengiau į baisiąją patalpą. Ten stovintys pareigūnai iškart nukreipė į tam tikrą eilę – pas dar vieną dzekį.  Atsiminus patirtį su dėduliu muitinėje, kuriam mes pasirodėm tokie įtartini, nusiteikiau pačiam blogiausiam. Ir štai, jis jau moja prieiti. Paduodu jam pasus ir imigracijos korteles, kuriose pažymėta, kad vežuosi maisto. Ir tada net per kojas pakirto…  Žiūriu tiesiai prie manęs pribėgo fainas rudas retriveris ir pradėjo pakinklius uostyti uodega mataruodamas į visas puses. Žinoma, jis nebuvo vienas – šalia stovėjo pareigūnas jį laikydamas už pavadėlio, o man net silpna pasidarė. Paprastai aš mėgstu ir visada paglostau kiekvieną retriverį, jie juk tokie mieli!!! Bet ne šį kartą! Šį kartą tą mielą šunėką norėjosi tik paspirti kuo toliau nuo savęs Pamenu, kad man tik šmėkštelėjo mintis galvoje apie konfiskuojamas sasyskas ir gaunamas tūkstantines baudas. Gyvenime taip nebuvau išsigandęs tų mielų labradoro retriverių, kaip kad Sidnėjaus oro uoste
Bet viskas baigėsi gerai… Tą draugišką retriverį pareigūnas po keliolikos sekundžių nusivedė už pavadėlio toliau, o karantino pareigūnas maloniai paprašė parodyti, kokio maisto turime. Drebančiomis rankomis (viešpatie, kaip buvau išsigandęs to prie manęs pripuolusio šunėko ) atidariau kuprinę, kurios dugne gulėjo sasyskos. Bet ištraukiau tik mažą maišelį, kuriame buvo dvi pakuotės pikantiškų Jončedaro sūrio gabaliukų, 2 „Snickers“ šokoladai ir sausainiai. Tas pareigūnas užmetė akį ir padėkojęs mostelėjo, kad galiu eiti toliau. Misija „sasyskos“ buvo įveikta sėkmingai!!!  Triumfuodamas, bet vis dar drebančiomis kojomis pagaliau išėjau pro vartus į laukimo salę! VISKAS!!! Aš jau oficialiai esu Sidnėjuje!!! Visgi, tas lietuvės moters planas, kurį perskaičiau internete, yra nerealiai geras – tikrai niekas ten krepšių neverčia atvykus į Australiją. Žinoma, neaišku kaip viskas būtų pasisukę, jei būčiau imigracijos kortelėje pažymėjęs, jog jokio maisto nesivežu. Teoriškai tuomet net neturėčiau eiti pro tą asmeninį karantino pareigūną. Bet jei būčiau ėjęs pro tą bendrąjį išėjimą, o tas mielas retriveris būtų prie manęs uodega vizgindamas pribėgęs vėl, spėju, kad būčiau buvęs sugrąžintas atgal Na, bet čia jau svaičiojimai iš serijos: “Kas būtų, jeigu būtų”. O faktas dabar yra vienas – Welcome to Australia, Arūnai!!! Vyyyyy

Australijoje jau ruošiamasi Kalėdoms!

Sydney Airport Meeting Point – susitikimo vieta

Kairėje pusėje esančioje keitykloje išsikeitėm pinigų

Kas pirmiausiai krito į akis išėjus į laukimo salę, tai masinės Kalėdinės dekoracijos oro uoste. Keista – lauke +30 C, o tiek Maniloje, tiek Sidnėjuje jau lapkričio viduryje išpuoštos eglės ir pakabinti Kalėdiniai vainikai. Sunku priprasti prie tokių skirtumų, nors tą patį vaizdą pirmą kartą mačiau Brazilijoje, kuomet su šortais ir maikute fotografuojiesi prie Kalėdinės eglutės
Oro uosto keitykloje vėl išsikeitėme 50 EUR (tampa jau “stafkė”) į Australijos dolerius ir baisiausiai susidomėjęs juos apžiūrinėjau – tokių pinigų nebuvau dar matęs gyvenime! Jie net ne popieriniai, o padaryti iš specialaus plastiko ir polimero mišinio!  Jų neįmanoma suplėšyti (nebent labai stengiantis), neįmanoma suglamžyti ir visada atrodo kaip nauji! Jausmas toks, tarsi rankose laikytum ploną ir lankstų plastmasės gabalėlį. Kai kuriose vietose jie net perregimi, tarsi pro stiklą žiūrėtum. Žodžiu, man tai buvo naujiena Ir šių pinigų parsivežiau į Lietuvą, tik mažesnės vertės banknotų, nes australiški pinigai brangūs (1 AUD kainavo 0,75 EUR). Ir juos išleisti – niekų darbas.  Pirmoji problema ir pirmas susidūrimas su žvėriškomis Australijos kainomis buvo metro bilietas iš oro uosto į Sidnėjaus centrą, kuris kainavo 17,90 AUD arba 13 EUR!  Ir tai tik pradžia, nes kaip jau minėjau, kosminės Australijos kainos buvo verčiančios iš koto bet kurioje srityje. Žinoma, aš namų darbus buvau padaręs gerus ir jau buvau išsiaiškinęs kaip iki Sidnėjaus centro atvažiuoti gerokai pigiau.  Esmė tokia, kad iš tos 17,90 AUD sumos didelę dalį sudaro oro uosto mokesčiai ir noras pasipinigauti.  Daugelis žmonių patarė paprasčiausiai išeiti iš oro uosto ir pėsti nueiti iki sekančios artimiausios metro stotelės – Wolli Creek, iš kurios bilietas į tą patį Sidnėjų jau kainuoja tik 4,80 AUD! Lengva paskaičiuoti, kad vienas metro stotelės pravažiavimas iš Sidnėjaus oro uosto iki sekančio sustojimo kainuoja nei daug, nei mažai – net 13,10 australietiškų dolerių!  Ir tai yra tikra tiesa, vienintelė problema – kaip rasti tą Wolli Creek sustojimą išėjus iš oro uosto?  Pabandžiau paklausinėti australų, tai kiek žmonių klausiau, niekas nesuprato mano noro nueiti į Wolli Creek sustojimą pėstute. Vos ne choru gaudavau atsakymą: “Grįžk į oro uostą, lipk į metro ir pavažiuok tą vieną sustojimą”. Aha, labai juokinga. Už vieną sustojimo pavažiavimą mokėti 13 EUR Ir niekam nesugebėjau išaiškinti savo noro tą vieną metro sustojimą nueiti pėstute. Kalbintiems australams tai buvo nesuvokiama Iš serijos: “Kam eiti, jei gali paprastai nuvažiuoti su metro?”
Tai gerai, kad turėjau atsispausdinęs Google Maps žemėlapį, nes tik juo remdamasis galėjau bandyti savarankiškai nueiti iki to Wolli Creek sustojimo. GPS signalas telefone ir vėl neveikė. Greitai visos problemos nublanko vos išėjus iš oro uosto… Wow!!!  Tikra tiesa, kad Australijoje net oras kvepia kitaip. Šakės, tokiu gaiviu ir su tokiu specifiniu kvapu oru dar nebuvau kvėpavęs. Nei kiek neperdedu – Australijos oras kvepia tikrai kitaip. Ir apskritai, ten viskas buvo kitaip. Tikrai – kitas pasaulis, kita planeta. Net gatvėse skraidantys paukščiai buvo netradiciniai ir anksčiau nematyti:

Kalėdinė eglutė Sidnėjaus oro uosto prieigose

Vaizdas klaidžiojant už Sidnėjaus oro uosto

Nepanašu nei į varnas, nei į balandžius 🙂

Ėjau sau tempdamas lagaminą ir džiaugiausi kaip mažas vaikas – panašų entuziazmą jaučiau tik atskridęs pirmą kartą į Braziliją  Šakės, viskas man čia buvo įdomu, kad net susistabdžiau pro šalį skubantį žmogų ir paklausiau, kas čia per paukščiai su tais ilgais lenktais snapais ir kurių pilna ant kiekvieno kampo? Australas atsakė: „Aibis“. Aš taip: „What?“ Jis man vėl: „Aibis“.  Aš apsimečiau, kad supratau, bet tik grįžęs į Lietuvą ir prisėdęs prie kompo supratau, kad čia jis turėjo omenyje australiškuosius ibius Pilna jų visur ant kiekvieno kampo, kaip pas mus varnų ar balandžių. Tik jie tokie dideli ir ganėtinai drąsūs. Dar labiau šokiruotas buvau pamatęs medžiuose sėdinčias ir tarškančias kakadu – baltąsias dideles papūgas, kurias buvau matęs tik zoologijos sode arba “Kikos” parduotuvėse. O Australijoje jų pilna. Ir jos tokios triukšmingos, kad šakės!!!  Rėkia ir čirpia taip, kad apkursti galima! Žodžiu, užgriuvusių įspūdžių buvo milijonas.  Labai geras sprendimas buvo nueiti pėstute tuos 3 km iki Wolli Creek sustojimo, nes takas vedė pro Kahilo parką ir šalia esantį ežerą (aš bent tuo metu taip galvojau, o pasirodo, kad tai buvo upė), tad aplinkui gyvūnijos tikrai nestigo.

Nors oro uostas buvo už kelių kilometrų, šalia esantis parkas buvo jaukus ir ramus

Kylantis lėktuvas iš netoliese esančio Sidnėjaus oro uosto

Aš buvau įsitikinęs, kad čia – ežeras, bet klydau

Nors parkas buvo tik per kilometrą ar pusantro nuo Sidnėjaus oro uosto, jame buvo super švaru, jauku ir tvarkinga. Sakyčiau, ideali vieta ateiti parelaksuoti žmonės laukiantiems sekančio skrydžio. Deja, bet nuorodų kaip praeiti į šį parką iš oro uosto, nėra jokių. Teko vėl vadovautis intuicija, kuri, ačiū dievui, mane retai kada paveda.
Perėjęs šį parkutį, kitoje jo pusėje pamačiau pirmąjį supermarketą Australijoje – „Woolworths“.  Žinoma, kad aš į jį iškart užsukau, nes labai norėjau nusipirkti ko nors atsigerti.  Žinoma, labai knietėjo ir pasidairyti po tas kosmines australietiškas kainas. Tai ką aš galiu pasakyti… Nieko net nereikia sakyti, geriau pasižiūrėkite į nuotraukas.  Primenu, kad etiketėse nurodytos kainos australiškais doleriais, kurių santykis 0,75 EUR lyginant su euru:

“Woolworths” supermarketas Sidnėjuje

Akcijinis leidinukas

Kainos Sidnėjaus supermarkete

Kainos Sidnėjaus supermarkete – sultys

Kainos Sidnėjaus supermarkete – gazuoti gėrimai

Iš to, ką pamačiau, padariau sekančias išvadas: gėrimų kainos dar palyginus įkandamos, maisto – ne.  Jautienos kilogramas (su akcija!) – 20 EUR, nektarinų kilogramas – beveik 4 EUR, obuolių kilogramas – 2,25 EUR. Ir tai – akcijinės kainos! Sveiki atvykę į Australiją!
Aš pats „Woolworths“ supermarkete nusipirkau „Sprite“ 1,25 l už 1,39 AUD (su 50% akcija) ir „Schweppes“ Raspberry be akcijos už 2,19 AUD.  Pasikrovęs gėrimų tęsiau kelionę toliau iki Wolli Creek metro sustojimo. Su visais sustojimais pasifotografuoti ir užėjimu apsipirkti supermarkete ši kelionė užtruko beveik pusantros valandos. Bet aš labai ir neskubėjau – man absoliučiai VISKAS buvo čia įdomu. Tik gal lagaminą paskui save temptis nebuvo smagu, bet didelio dėmesio į tai nekreipiau.
Galiausiai buvo prieitas Wolli Creek metro sustojimas. Internetas nemelavo – nuo čia bilietai iki King Cross metro sustojimo beveik Sidnėjaus centre tekainavo 4,80 AUD!  Koks žiaurus skirtumas palyginus su ta pačia metro kaina išvykstant iš Sidnėjaus oro uosto!  Paėjus vos vieną metro sustojimą kaina sumažėjo pusketvirto karto! Bet ir ją dar sugalvojau kaip sumažinti. Esmė tokia, kad metro stotelė buvo automatizuota ir nebuvo čia jokio prižiūrėtojo. Tad paėmiau ir nupirkau lengvatinį bilietą po 2,40 AUD! Tipo, studentams arba moksleiviams Aparatas juk dokumento nepaprašys, logiška? Prabraukus bilietą varteliai atsidarė ir tvarkingai praėjome į laukimo platformą. Traukinio ilgai laukti nereikėjo ir štai – mes jau dardame tiesiai į Sidnėjaus centrą! Tiesa, važiuoti tuos 7 sustojimus nebuvo labai smagu, bet ko tik nepadarysi norėdamas sutaupyti O čia dar kaip tyčia prieš mano akis puikavosi ši informacinė lentelė:

Antras punktas buvo skirtas kaip tik man 🙂

Ačiū dievui, King Cross metro sustojimą pasiekėme sėkmingai ir jokios kontrolės traukinyje nebuvo.  Atvirai pasakius, po to dar kelis kartus teko naudotis Sidnėjaus metro paslaugomis (ir vėl su lengvatiniais bilietais), tai jokių kontrolierių taip nė karto ir neužmačiau. Gal jų Sidnėjuje nebūna?  Žinoma, naivu to tikėtis, bet… Mano patirtis rodo, kad tikrai galima rizikuoti ir pataupyti važiuojant Sidnėjaus traukiniais
Nieko dar nepapasakojau apie nakvynės vietą Sidnėjuje. Kadangi Australijoje turėjau praleisti 4 naktis, buvau suplanavęs gudrų planą – 2 naktis praleisti viename Sidnėjaus rajone, o kitas dvi – kitame.  Taip tikėjausi daugiau pamatyti, nes vis vien prie tos vietos kur gyveni, geriau su aplinka susipažįsti. Taigi, pirmosios dvi naktys buvo suplanuotos praleisti Kings Cross rajone, kuris yra ganėtinai netoli nuo vieno pagrindinių objektų – Sidnėjaus operos, bet ganėtinai toli nuo Sidnėjaus centro ir uosto. Rezervuodamas viešbutį net neįtariau, kad šis rajonas yra kekšių ir narkomanų rajonas Amsterdamo „Raudonųjų žibintų“ kvartalo analogas Gal dėl to ir viešbučiai čia buvo kiek pigesni. Nors ką reiškia pigesni? Rezervavau vieną pigiausių čia buvusių nakvynės variantų – „Jackaroo Hostel“, kuris buvo TIESIAI virš metro stoties. Išeini iš metro sustojimo ir už metro jau viešbutis. Net niekur eiti nereikia Tai man pasirodė rimtas privalumas. Įvertinimai hostelio internete buvo gana neblogi, o kaina, nors ir buvo viena mažiausių mieste, bet net su pritaikytu -10% nuolaidos kodu buvo didoka – 2 naktys kainavo 107,03 EUR arba 26,76 EUR už parą žmogui. Brangu, bet čia buvo vienas pigiausių ir geriausių variantų + visai netoli metro sustojimas. Maža to, į kainą buvo įskaičiuoti ir pusryčiai, kurie buvo totali parodija bei priminė man pusryčius Argentinoje Aplankė tas gerai pažįstamas jausmas, kuomet ateini į virtuvėlę tikėdamasis pavalgyti, o ten randi tik džemo ir sausų pusryčių. Batono ir pieno turi eiti bei nusipirkti pats

Įėjimas į metro ir į hostelį buvo greta

Žodžiu, šiaip ar taip, apie 14 h dienos pasiekėme hostelį. Gavome raktus nuo atskiro dviviečio kambario antrame aukšte ir skubėjau kuo greičiau į jį nueiti bei ištiesti pavargusias kojeles. Plius reikėjo kuo greičiau pakrauti mirštančius telefonus ir fotoaparatus, o tada lėkti prie Sidnėjaus operos – tai buvo numeris vienas užduotis šiai dienai. Atidarius dviviečio kambario duris buvau kiek šokiruotas vaizdo jame, nes kambaryje realiai nebuvo nieko – tik lova, sienos ir mažulytis langelis.  Viskas. Primenu, kad šis kambarys su specialia mano paties pritaikyta 10% nuolaida kainavo 53,50 EUR už naktį. Komfortas „pasakiškas“ kaip už tokią sumą, bet ne tai man jau rūpėjo. Puoliau prie rozečių norėdamas kuo skubiau pradėti krauti visą savo aparatūrą ir tik bac!!! Siurprizas O kištukai tai netinka!!!  Man tai buvo naujiena ir netikėtumas, jei atvirai. Brazilija, Argentina, Tailandas, Kambodža, Indonezija, Filipinai, Peru, Bolivija – NIEKUR tokios problemos nebuvo, o Australijoje – atsirado. Elektros rozetės čia skirtingos ir netinka mūsų standartiniai kištukai.  Pypiec, atsiprašant… Ką dabar daryti? Nueinu į registratūrą ir paprašiau adapterio. Labai nenoriai ten buvęs vaikinukas vieną davė, bet ir tai pasakė, kad jį buvo palikę kažkas iš turistų, tai todėl man ir duoda, nes iš principo adapterių hostelis neturi ir nedalina. Jei noriu, jų galiu nusipirkti gatvėje po 5 AUD.  Okay, grįžau į kambarį, uždėjau krautis fotoaparatą ir išėjau ieškoti į gatvę adapterių. Radau lengvai, bet kas įdomiausia, tai kainos kiekvienoje parduotuvėje buvo skirtingos – nuo 20 AUD (brangiausiai) iki 6,90 AUD (pigiausiai). Bet už 5 AUD, kaip kad sakė viešbučio darbuotojas, taip jokio adaptario rasti nepavyko. Dzin, nusipirkau už 6,90 AUD ir vėl grįžau į viešbutį. Jau galima buvo krauti 2 įrenginius vienu metu Pažanga
Kol technika krovėsi, tą laiką nusprendėm išnaudoti nusimaudymui. Dušas, žinoma, buvo bendras kiekvienam aukštui atskirai ir į jį einant ar išeinant faktiškai turi praeiti pro metro sustojimą. Tiesa, ne tiesiogiai, viršuje visos žmonių masės ir už lango. Bet vis vien viskas matosi Kas įdomiausia, tai prausiesi sau, išeini iš dušo kabinos nusišluostyti, o per langus matai metro sustojimą ir apačioje zujančius žmones. O tu sau stovi nuogas prie lango su rankšluosčiu. Arba be jo Čia jau pagal kiekvieno iškrypimo laipsnį  La fa… Gyvenimas gražus  Totalus atsipalaidavimas taip sakant

Štai koks prabangus kambarys buvo gautas

Vaizdas išėjus iš dušo

Viešbutyje galioja labai daug griežtų taisyklių

Viską susitvarkius, nusiprausus ir nusiraminus – visgi jau sėkmingai pasiekėme viešbutį – ištiko bėda. Šakės, kaip pradėjo imti miegas. 48 h faktiškai be miego (nepaisant kelių pasnaudimų lėktuvuose), plius krūvos įspūdžių, judėjimo, nuotykių ir t.t. Pradėjau jausti, kad lūžtu ir nieko daugiau nebenoriu.  O buvo dar tik 16 h vietos laiku arba 7 h ryto Lietuvos laiku. Paryčiais juk miegas visuomet būna saldžiausias Beje, žiemos metu Lietuvą ir Sidnėjų skiria net 9 laiko juostos! Tokio didelio valandų skirtumo dar nebuvau ir vis dar nesu patyręs iki pat dienoraščio rašymo momento. Bet manęs laukia Havajai… Kai Lietuvoje 12 h dienos, Havajuose būna 12 h nakties. Būsimas rekordas dar tik laukia
Ką daryti? Kaip susigrąžinti susidomėjimą pasauliu? Iškart prisiminiau savo išganingąjį lagaminą!!! Bei jame paslėptą Kijeve nupirktą 1 L talpos „Danzka“ butelį  Ne paslaptis, kad alkoholio poveikis yra apgaulingas. Tik išgėrus tonusas ir savijauta gi labai smarkiai pagerėja, išsilaksto visi miegai ir pan. Atsiranda noras judėti, kažką daryti ir t.t. Ir tik po kažkurio laiko alkoholis jau pradeda veikti priešingai bei slopinti žmogų. Pagalvojau, kad nieko čia nebus, jei išgersiu kelis gurkšnius. Juolab, kad yra ir ką atšvęsti – mes juk Sidnėjuje!!! Žodžiu, iškilmingai butelis buvo prasuktas ir kokiais 100-150 g buvo atšvęstas atvykimas į Sidnėjų  Akys iškart atsimerkė, atsirado nuotaika bei energija, tad skubėjau tuo pasinaudoti ir išeiti į miestą, kol dar gyvas esu ir jaučiamas „Danzka“ poveikis
Tik išėjus iš viešbučio iškart patraukiau link Karališkųjų Sidnėjaus botanikos sodų, nuo kurių, kaip skaičiau, atsiveria labai gražus Sidnėjaus operos vaizdas. Google Maps rodė, kad eiti reikės vos 30 minučių pėstute.  Žinoma, aš ėjau kur kas ilgiau, nes pakeliui stojau ir fotografavausi prie visko iš eilės. O labiausiai – prie žiauriai faino fontanėlio buvusio netoliese. Aš tikrai tokį purškiantį burbulą jau kažkur buvau matęs, tik neatsiminiau kur. Bet atrodė man jis žiauriai fainai:

Labai smagus fontanas turiu pastebėti

Atstumai iki didžiausių pasaulio miestų

Šalia fontano buvo ir Kalėdinė eglutė

Australiškieji ibiai siautė visame Sidnėjuje

Keista stovėti prie Kalėdų eglutės su šortais ir maikute

Man labai patikęs fontanas-burbulas King Kross rajone, Sidnėjuje

O kuo toliau, darėsi dar įdomiau. Šiaip ne taip išėjęs iš King Cross rajono pradėjau keliu leistis žemyn link garsiosios Sidnėjaus įlankos. Bet jos nesimatė per pakrantėje prišvartuotus tikrių tikriausius monstrinio dydžio karinius laivus! Aš buvau apakęs – laivai didesni už visus apylinkėje stovinčius namus! Pasisekė pamatyti didžiausius karinio Australijos laivyno monstrus – LHD tipo desantinius sraigtasparnešius (ne lėktuvnešius). Stovėjo du tokie monstrai – L01 ir L02. Abu – grėsmingiausia ir pagrindinė Australijos karinių jūrų pajėgų galia. Laivai yra net 230 metrų ilgio ir 32 metrų aukščio (kaip devynaukštis namas), o juose telpa 110 krovininių automobilių + 1000 desantininkų ir 16 malūnsparnių. Pasisekė, kad kaip tik mano vizito metu šie patruliuojantys monstrai buvo prisišvartavę netoli Sidnėjaus operos:

LHD tipo laivas Australijoje, netoli Sidnėjaus operos

Kokio monstriško dydžio laivas!

Laivas matomas iš bet kur

Sidnėjus svaigino ir stebino kiekviename žingsnyje.  Problema, kad nelabai buvo kada viskuo gėrėtis, nes saulė leidosi vis žemyn, o šešėliai darėsi vis ilgyn. Kadangi link Sidnėjaus operos ėjau pirmą kartą gyvenime, tai dar tiksliai nežinojau kaip eiti, pro kur eiti ir baiminausi išvis nenueiti su dienos šviesa. Tad paspartinus žingsnį pagaliau atėjau į Karališkuosius botanikos sodus. Tiesa, nieko ten labai karališko juose nemačiau. Eilinis parkas ir tiek.  Gal jis buvo restauruojamas, bet visur buvo statybinės tvorelės, užtvaros, pastatytos būdelės – labiau tai buvo panašu į kažkokią statybų aikštelę, bet ne Karališkąjį botanikos parką. Kirsdamas parką vis greitinau žingsnį, nes jaučiau, kad tikslas jau netoli. Ir buvau teisus, po truputį, po truputį pagaliau išėjau į pakrantę, nuo kurios atsivėrė JI!!!  Vienas įspūdingiausių ir žinomiausių statinių pasaulyje – Sidnėjaus opera!

Nežinau kaip Jums, bet man tai vaizdas buvo superinis.  Dieve, tiek kartų nuotraukose ir visokiuose reportažuose matytas vaizdas galiausiai man stovi prieš akis!  Apėmė dar kartą žiauriai fainas jausmas, tik vat tos tvoros ir palikti siauri praėjimai pakrante nepatiko. Vis “sekasi” pataikyti ant restauruojamų objektų šiais metais – Paryžiuje Trocadero aikštė vasarą buvo restauruojama, Romoje Trevi fontanas – restauruojamas. Dabar Sidnėjaus Karališkieji botanikos sodai – vėl restauruojami. Tikri restauracijų metai
Kaip matote iš video, ši pakrantė labai populiari tarp vietos gyventojų, kurie čia visaip sportuoja važinėdami dviračiais ar paprasčiausiai bėgiodami.  Jei gyvenčiau Sidnėjuje, tai ir aš atbėgčiau čia pajudėti. Dieve, čia malonumas bėgioti ar važinėti dviračiu matant tokį vaizdą pašonėj :

Reta vieta pakrantėje, kurioje buvo galima įsitaisyti ir nusifotografuoti Sidnėjaus operos fone

Beje, po šią įlanką galima ir pasiplaukioti. Organizuojami įvairiausi turai ar paprasti persikėlimai iš vieno kranto į kitą tuo pačiu praplaukiant ir pro pačią operą. Planuose buvo įtrauktas toks pasiplaukiojimas šia įlanka, bet jis taip ir nebuvo įgyvendintas. Kaip, beje, ir daug kitų planų, susijusių su Sidnėjumi Laiko turėjau labai mažai, o pamatyti norėjau labai daug. Bet net ir tokiu atveju turėjau spėti apeiti viską, jei ne motulė gamta. Dar nežinojau, kad jau nuo rytojaus Sidnėjų užgrius didžiausia kaitra per paskutinius 200 metų! Ir bus pagerinti visi lapkričio mėnesio temperatūros rekordai. Sekasi… Kai į Paryžių skridau liepos mėnesį, ten taip pat pasisekė pataikyti ant karščiausių liepos mėnesio dienų per paskutinius 100 metų, kuomet temperatūra kilo iki +40 C Informuoju iš anksto, kad Sidnėjuje buvo dar karščiau 
Na, bet ekstremalios temperatūros turėjo užklupti Australiją tik nuo rytojaus. Tą vakarą buvo “tik” apie +24 C ir buvo maloniai šilta. Pavyko nueiti pakrante iki pat beveik pabaigos, kur prisėdęs stebėjau pro šalį plaukiančius laivus:

Rymau sau ant krašto įsitaisęs

Promenados pabaiga

Sala įlankos viduryje

Praplaukiantis vienas iš keltų, pilnas keleivių

Atvirai pasakius, seniai taip gerai kažkur jaučiausi. Atėjus į tą promenadą priešais Sidnėjaus operą aš jau niekur daugiau eiti nebenorėjau.  Viskas. Žinoma, prie to gal dar prisidėjo ir mane apleidžiančios jėgos (“Danzkos” paveikis ne amžinas), bet iš kitos pusės, man atrodė labai vykusi idėja saulę palydėti būtent čia.  O kodėl ne? Vaizdas gražus, aplink vanduo, gamta… Ko daugiau reikia Plius buvo ir vietos mano pakvailiojimams:

Netrukus aptikau keliuką užlipti į tokią kaip po apžvalgos aikštelę, nuo kurios atsivėrė dar gražesni vaizdai, kurių negadino statybininkų tvorelės.  O ir žmonės pro šalį nebelakstė, akivaizdu, kad vieta buvo nuošalesnė ir ne kiekvienas čia užklysdavo. Radau ten ir suoliukų prisėsti bei vakarui sutikti, iš kurių vieną iškart rezervavau. Ten ir prasėdėjau beveik 2 valandas.  O jei įskaičiuoti dar nepilną valandą vaikščiojimo promenada, tai viso Karališkuosiuose Sidnėjaus Botanikos soduose praleidau 3 valandas. Nedovanotina prabanga turint tokį ribotą laiko kiekį, bet kiek gi galima lėkti? Plius man visai čia patiko. Pažiūrėkite, kokie vaizdai ten glostė mano akį:

Neįtikėtinai atrodo, rodos, paprastoje įlankoje plaukiojantys tokie didžiuliai kruiziniai laivai.  Kaip jau ne kartą rašiau, Australija ir Sidnėjus net labai stebino savo neįprastais, bent jau mano akiai, vaizdais. Beje, nors video minėjau apie viltį pamatyti Sidnėjaus operą nušviestą specialiomis spalvomis tragedijos Prancūzijoje aukoms atminti, bet sutemus opera nušvito įprastai. Visgi jau buvo praėjusios 4 dienos nuo tragedijos Paryžiuje, tad nepavyko pamatyti Prancūzijos vėliavos spalvomis nušviesto šio garsaus pastato. Žinoma, būtų buvę įdomu, bet ir tradicinis apšvietimas atrodė įspūdingai. Net nesitiki, kad aš šias nuotraukas fotografavau :

Vakarėjantis Sidnėjus

Kas ten matosi pro medžius? 🙂

Pas mus medžiuose tupi varnos. O Australijoje – kakadu

Išplaukiantis monstras iš Sidnėjaus uosto

Patogiai sau įsitaisęs leidžiu pirmąjį vakarą Australijoje

Deja, bet Prancūzijos vėliavos spalvomis Sidnėjaus opera nepasipuošė

Nuostabus vakaras Sidnėjuje ir Arūnas Skersis operos fone

Jau beveik visiškai sutemo

Afygienai gavosi ši nuotrauka – galima dėti ant desktopo 🙂

Na, o dabar galime pereiti nuo romantiškos temos prie baisiųjų Sidnėjaus realijų, kurių, spėju, Jūs jau laukėte.  Esmė tame, kad sutemus ne tik pasikeitė Sidnėjaus operos vaizdas, ne tik sumažėjo parke žmonių, bet ir prasidėjo naktinis gyvenimas. Staiga visi krūmai pradėjo aplinkui šnarėti, tarsi po juos kažkas bėgiotų. Iš pat pradžių dar galvojau, kad man pasigirdo/pasirodė, bet šnarėjimams besikartojant tapo akivaizdu, kad Karališkuosiuose Botanikos soduose prasidėjo naktinė pamaina arba naktinis gyvenimas. Į nakties tamsą išlindo žiurkės ir visokie kiti naktiniai padarai, kurie temstant vis garsiau ir garsiau apie save davė žinoti.  Atvirai pasakius, buvo labai nejauku sėdėti ant to suoliuko ir klausytis į aplink lakstančių gyvių čežėjimus. Maža to, dar ir medžiuose pasigirdo kažkokie tikrai neįprasti šnarėjimai bei lūžtančių šakų garsai. Kad ir kaip stengėmės pašviesti su telefonu, nieko aplink nesimatė. Nei medyje, nei krūmuose. Bet tik nusuki šviesą į kitą pusę, kaip pasigirsta vėl prabėgančių gyvūnėlių garsai. Praėjo bet koks noras gėrėtis naktiniais vaizdais, tad susipakavau daiktus ir pradėjau eiti atgal link viešbučio. Eini keliuku ir matai kaip takeliu prabėga kažkas panašaus į žiurkes. Ir jų lakstė dešimtimis! Buvo baisu neužminti ant kokios, maža ką  Faktas vienas, kad žiurkės tapo ištikimos mano šios kelionės palydovės. Nesvarbu kur būčiau – Filipinuose ar Australijoje, retą dieną, arba tiksliau – vakarą, aš jų nepamatydavau O išėjus iš parko ir einant jau King Cross rajonu, pasirodė ir kiti mieli padarėliai – didžiausi tarakonai lakstantys šaligatviu. Įdėmiau pradėjus žiūrėti po kojomis pasimatė mielas širdžiai vaizdas – vieni tarakaškinai jau buvo praėjusių žmonių sutraiškyti, kitiems pasisekė labiau ir jie guviai sau lakstė tiesiai po kojomis. Atsiprašau, bet nafik… Tikrai tokio vaizdo Sidnėjuje nesitikėjau. Namų pakampėmis ir krūmuose čeža žiurkės, po kojomis laksto tarakonai. Betrūko grįžus į kambarį rasti tų garsiųjų australiškų vorų, kurių taipogi pilna visur įvairiausių dydžių, formatų ir nuodingumo Beje, atvirai pasakius, kambaryje tikrai grįžus radau vorą. Vieną.  Bet mažulėlį tokį, gal centimetro dydžio. Žinoma, jis buvo greitai pribaigtas ir tada jau buvo galima eiti miegoti.  Nors apartamentuose už 53,50 EUR/nakčiai buvo be proto karšta ir dušna (turbūt nereikia sakyti, kad ten nebuvo jokio A/C ar šiaip – vėjelio), bet netikėtai net pačiam sau ganėtinai greitai atsijungiau. Nuovargis, nemiegotos naktys ir “Danzka” padarė savo. Žinoma, keista buvo nueiti miegoti 13 h Lietuvos laiku, bet pailsėti reikėjo. Žiauriai
Na, o dienoraštį tęsiu jau kovo mėnesį, sugrįžus iš Havajų. Išvykstu, galima sakyti, šiandien. Jei kam bus įdomu kaip man sekasi, tai komentuokit arba sekite FB paskyrą – tikiuosi naujienų bus įdomių ir gerų  Bet žinant mane, spėju, kad vis vien aš kažkur įsivelsiu Ir jau net turiu kelis įtarimus kur Iš kurių rimčiausias iššūkis bus lipti garsiaisiais Haiku Stairs – uždraustais ir sulūžusiais laiptais į kraterio viršūnę, nuo kurios atsiveria afygienas Havajų vaizdas.  Vienintelė problema, kad laiptai sulūžę ir jais lipti uždrausta. Viskas aptverta tvora ir pasak komentarų, apačioje visuomet patruliuoja policija bei yra sargybinių automobilis, kurie bendromis pastangomis su policija gaudo visus norinčius kopti tais laiptais O tų norinčių – gyvas velnias Žmonės tvorose jau ir skyles prakirpę, kad tik būtų galima ten užlipti. Tiesa, užlipti dar ne viskas. Reikia ir nulipti bei atgal praeiti bei nepakliūti sargybiniams į rankas. Jei pakliūni – gauni 600 USD baudą. Tad reikia būti LABAI atsargiems. Tad, va, ir žiūrėsim kaip čia bus. Gal lipsiu, gal nelipsiu, reikės spręsti vietoje Vaizdai nuo viršūnės verčiantys iš koto… Yra net puslapiai sukurti kaip sėkmingai ir neįkliūnant jais užlipti ir nulipti. Va:

Stairway to Heaven Oahu

Žiūrėsim