Philippines 2015 November – VI dalis [Bondi pakrantė]

2015 m. lapkričio 18-oji, trečiadienis
Iš visų 4 nakvotų naktų Sidnėjuje, ši buvo pati geriausia Greičiausiai tai lėmė faktas, jog prieš tai 2 naktys buvo praleistos lėktuvuose, o ir prieš tai Dubajuje miegojau ne daugiau 5 valandų. Tad pirmą ir paskutinį kartą šioje kelionėje šiąnakt pavyko išmiegoti beveik neprabundant iki 6:30 ryto. Prabudus buvo keista – Sidnėjuje jau rytas, lapkričio 18-oji, o Lietuvoje dar buvo tik antradienis, lapkričio 17-oji Tiesa, ne Australija pirmoji pasitinka ateinančios dienos rytą. Šį titulą dalinasi net trys šalys – Tongos Karalystė, Samoa Nepriklausomoji Valstybė ir Velykų sala arba Rapanujis, kuri priklauso Čilei.  Šios trys salos Australiją lenkia net 3 valandomis ir būtent jos pirmosios pasitinka tekančią saulę. Klausimas pasvarstymui – įdomu, ar pažįstate žmonių, kurie būtų lankęsi vienoje šių salelių? Spėju, kad lengviausiai būtų nuvykti į Velykų salą, nes skrydžių į Čilės sostinę Santjagą netrūksta, iš kurios vėliau galima tiesioginiu reisu nuvykti į Velykų salą. O, va, su apsilankymu Tongoje arba Samoa būtų problemų  Nors… Svarbu turėti pinigų – galėsi nuvykti bet kur ir bet kada!
Žodžiu, prabudęs nusprendžiau pažiūrėti ką Sidnėjaus „Jackaroo Hostel“ siūlo pusryčiams, nes į kainą jie buvo įskaičiuoti. Nusileidus į po žeme esančią virtuvėlę aplankė dejavu jausmas KUR AŠ TAI JAU MAČIAU??? Ogi Argentinoje, kuomet buvau apsistojęs „Mango Tree Hostel Bar“. Ten taipogi buvo išdidžiai pranešama, kad hostelio svečiai gauna nemokamus pusryčius. Kaip ir Argentinoje, taip ir Sidnėjuje buvau šokiruotas ir pasipiktinęs tokia melaginga informacija.  Pusryčių stalo nuotrauka:

Turtingas ir maistu nukrautas pusryčių stalas Sidnėjaus hostelyje

Keli uogienės indeliai ir dribsniai.  Viskas. Ir tai vadinama nemokamais pusryčiais? Atsiprašau, chebryte, bet TAI nėra pusryčiai. Tai yra pasityčiojimas iš viešbučio svečių. Žinoma, man pusryčiams nereikia sasyskų, kepsnių ar šaltibarščių, bet tai, kas yra pateikta ant stalo, taipogi negalima vadinti pusryčiais.  Ir su kuo tą džemą valgyti? Su dribsniais?  O gal reikia nueiti į šalia esančią parduotuvę dar nusipirkti batono, kad būtų skaniau? O dribsniai? Juos vandeniu, bene, užsipilti? Ar sausus graužti kaip vienai Sidnėjaus naktinio gyvenimo dalyvių laksčiusių Botanikos parke saulei nusileidus?
Jei Argentinos viešbutyje, pamenu, dar ėjau aiškintis į registratūrą klausdamas: „Tai KUR tie nemokami pusryčiai?“, tai Sidnėjuje net nesivarginau to daryti. Nemačiau prasmės.  Grįžęs į kambarį pasivaišinau lietuviškomis sasyskomis ir buvau susiruošęs tęsti vakar pradėtą pažintį su Sidnėjumi. Tiesa, dar tada nutariau grįžęs į Lietuvą parašyti atsiliepimą “TripAdvisor” ir “Agoda” svetainėse apie tuos „nemokamus pusryčius“ ir sugėdinti administraciją dėl šio melo.  Užbėgant įvykiams už akių pasakysiu, kad taip ir padariau – grįžęs daviau viešbučiui žemą įvertinimą ir apibūdinau situaciją su „free breakfast“ kaip apgailėtiną. Tai ką Jūs galvojate? Gavau atsakymą iš hostelio vadybininko, kad viskas čia yra normaliai ir jis nesupranta mano pasipiktinimo Tipo, jei nepakanka viešbučio pasiūlytų nemokamų pusryčių, visada galima nueiti ir nusipirkti kažko papildomai užkąsti. Ir ką atrašyti į tokį komentarą?  Pasiūlyti atsimerkti ir pakeliauti po pasaulį, kad pamatytų ką reiškia „free breakfast“ hostelyje (viešbučio jau net nedrįsčiau siūlyti)? Geriau nesiūlyti JOKIŲ nemokamų pusryčių, nei krėsti cirkus su tokiu svečių maitinimu.  Kaip Jūs manote?
Kaip jau rašiau praeitoje dalyje, ši diena Sidnėjuje žadėjo būti be galo karšta – prognozės rodė, kad dienos metu temperatūra kils net iki +36 C. Ir čia oras Sidnėjuje lapkričio mėnesį, t.y. kaip pas mus gegužę!  Ir vėl “pasisekė”. Po miestą vaikščioti svilinant saulei nesinorėjo, todėl buvo pasirinktas ne pažintinis turas po Sidnėjaus centrą bei jo įdomybes, o vaizdingas pasivaikščiojimas prie Bondi pakrantės.  Taip vadinamas “Bondi beach” – populiariausias ir žymiausias Sidnėjaus paplūdimys, nuo kurio prasideda 6 km ilgio vaizdingas pėsčiųjų takas link antro pagal populiarumą Sidnėjaus paplūdimio – Coogee Beach.  Pagalvojau, kad visai turėtų būti smagu: ateini, nusimaudai Bondi paplūdimyje, po to pusantros valandos kulniuoji pėstute iki Coogee Beach, kuriame vėl gali nuplauti kelionės dulkes bei po to grįžti atgal į miesto centrą jau vakarėjant. Toks planas man patiko, tad puoliau jį kuo skubiau įgyvendinti.  Išsiėmęs iš lagamino rankšluosti, šlepetes ir maudymosi šortus buvau pasiruošęs kelionei link Bondi paplūdimio! Tiesa, iki jo pėsti nenueisi, akivaizdu buvo, kad teks pasinaudoti viešuoju transportu. Tai kol viešbutyje dar veikė wi-fi, greitai nusibraižiau kelią iki Bondi paplūdimio ir prieš 9 ryto išėjau į lauką.  Nors buvo ne visai pakeliui, bet nutariau dar kartą prasukti pro jau vakar matytą „pūkutį“ – nerealiai man gražūs tokie fontanėliai. Tuo pačiu užsukau ir į netoliese buvusį McDonald‘s. Žinoma, aš jame nieko nepirkau, man buvo paprasčiausiai įdomu pasižiūrėti australiškas kainas tokiose vietose :

Dar viena nuotrauka prie “pūkinio” fontano

Štai ir McDonalds King Kross rajone!

McDonalds prices in Sydney

Kaip matote, McDonald’s meniu buvo labai neįprastas su nematytų rūšių burgeriais. Maža to, čia net pardavinėjo keptas vištas! Žinoma, aš iškart puoliau žiūrėti cheesburger’ių kainas, tai 1 cheesburgeris kainavo 2,40 AUD arba 1,75 EUR. Brangiausias cheesburger’is kur nors matytas! Brangiau net už Havajus
Susipažinęs su “Makučio” kainomis toliau pajudėjau link įsivaizduojamos autobuso stotelės, iš kurios autobusas nr. 389 turėtų nuvežti prie Bondi pliažo. Deja, bet susirasti sustojimą sunkiai sekėsi – vis sukausi ratu apie rajoną, nes Google Maps labai “šokinėjo” iš vienos vietos į kitą.  Šioje vietoje buvau maloniai nustebintas: mane, nosį įkišusį į telefoną staiga užkalbino pro šalį skubanti moteris: “Gal ko nors ieškote? Gal galiu kuo padėti”? Nuoširdžiai nustebau dėl tokio noro padėti besiblaškančiam turistui. Sakau, kad ieškau autobuso sustojimo, kad nuvažiuoti į Bondi pliažą. Ta moteris pradėjo garsiai galvoti, koks čia autobusas man tiktų, kai prie mūsų stabtelėjo du vyrukai ėję pro šalį. Ir tie paklausė, gal gali man kuo padėti. Finale jau keturiese sprendėm kaip čia greičiausiai galima nuvykti į Bondi paplūdimį. Galiausiai bendras sprendimas buvo rastas ir man buvo nurodyta vieta, kur turėčiau laukti autobuso. Turiu pastebėti, kad aš visiškai klaidingai įsivaizdavau vietą ir net judėjimo kryptį, kur maniau, kad man reikia būti ir laukti autobuso. Gal dėl to taip ir blaškiausi po King Kross rajoną su telefonu rankoje.  Na, bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą – blaškydamasis pamačiau daugiau Sidnėjaus ir atlikau keletą visai neblogų kadrų:

Sidnėjaus panorama su aukščiausiu pastatu mieste – TV bokštu

Australiški pusryčiai su gilia mintimi 🙂

Kažkoks vidinis kiemelis gyvenamojo namo – neįprastas vaizdas

Labai įdomus kelių ženklinimas Australijoje – neįsivaizduoju ką jis reiškia

Kur buvęs, kur nebuvęs, pro šalį pralėke Hop On/Hop Off autobusas

Beje, jei pastebėjote, tai Sidnėjuje labai įdomus gatvių ženklinimas – tokia laužyta kampuota balta linija. Gal kas žinote, ką tai reiškia? Nes aš tai nesugebėjau išsiaiškinto tokio ženklinimo paskirties.

389-asis autobusas į Bondi

Kur buvęs, kur nebuvęs, pasirodė ir 389 autobusas.  Viršuje iškart švietė užrašas, kad jis važiuoja į Šiaurinę Bondi pakrantę. Aš kadangi nežinojau jokio skirtumo tarp šiaurinės, pietinės ar kurios nors kitos pakrantės, tai ilgai galvos nesukęs įlipau į autobusą, kuriame buvau sutiktas, turbūt, linksmiausio vairuotojo, kurį sutikau visų savo kelionių metu.  Žinoma, už vairo sėdėjo imigrantas – kažkoks siauraakis, bet, rodės, kad jis dirba jam širdžiai mieliausią darbą gyvenime. Kiekvieną įlipantį pakalbina, pasiteirauja kur važiuoja, pasidomi net kokiom nuotaikom pasitinki šį rytą  Mūsų piktus troleibusų vairuotojus reiktų išsiųst pasipraktikuoti ir šalia pasėdėti savaitę laiko šalia tokio vairuotojo. Gal ir jie pozityvumo šiek tiek įgautų  Bet keisčiausia buvo, kuomet pajudėjus autobusui, vairuotojas pradėjo… švilpauti ir niūniuoti visokias dainas Kabina jų nėra atskirta nuo keleivių taip kaip pas mus, tai tas švilpavimas ir gera vairuotojo nuotaika tiesiog sklido per visą autobusą Kas įdomiausia, tai viso važiavau 4 kartus su Sidnėjaus autobusais, tai nors tokio nuotaikingo vairuotojo daugiau nepasitaikė, bet ir kiti vairuotojai geros nuotaikos bei iškalbos nestokojo. Rodos, į jų darbo sutartį įrašyta pasiteirauti kur žmogus važiuoja bei paklausti kaip jam sekasi
Pati kelionė į Bondi pakrantę iš King Kross rajono Sidnėjuje užtruko. Važiavome gana ilgai, kažkur 40-50 minučių, net snūduriuoti buvau pradėjęs.  Galiausiai iš miegų pažadino linksmas vairuotojo balsas, kad atvykome į galutinę maršruto stotelę ir galime lipti lauk! Išsiropščiau iš autobuso ir kartu su žmonių minia pajudėjau link pliažo. Saulė jau kaitino tikrai smarkiai, tai pakeliui dar užėjau į parduotuvę ir nusipirkau, turbūt, brangiausio “Sprite” mano gyvenime – už 1,25 l “Sprite” butelį iš šaldytuvo sumokėjau net 3,90 AUD arba 3 EUR.  Beje, net ir parduotuvės kasininkas visus kalbino ir klausinėjo kas gero bei kokiom nuotaikoms pasitinku trečiadienio rytą. Kažkaip labai didelis kontrastas pradėjo ryškėti tarp australų svetur ir australų savo pačių šalyje. Nes sutikti kelionėse australai visi kaip vienas buvo baisiai susireikšminę bei patys sau svarbūs, o, va, pačioje Australijoje kažkur jų tas išdidumas buvo dingęs. Visi baisiausiai draugiški aplink bei norintys padėti.  Net ir šunėkas prilėkęs prie manęs išėjus iš parduotuvės buvo labai draugiškai nusiteikęs:

Toks nemažas šuniukas, be antsnukio, bet labai draugiškas

Vizgino sau uodegą ir vis man pakinklius uostė. Man vis buvo baisu, kad taip draugiškai bevizgindamas uodegos nepaimtų ir lygiai taip pat draugiškai savo dantų man į blauzdą nesuleistų  Tai aš vis jį stengiausi nustumti nuo savęs mosikuodamas šaltu “Sprite” buteliu
Išėjus iš parduotuvės pradėjau leistis nuo kalniuko link Bondi paplūdimio vis fotografuodamas aplinkines gatveles – na, nuostabiai gražu aplink buvo. Manau, kad, va, čia gyvenantys žmonės privalo būti vieni laimingiausių pasaulyje.  Dieviška vieta, viskas super tvarkinga, gražu, prižiūrėta – aukščiausio lygio gyvenamasis rajonas, nuo kurio nueiti link pliažo galima per kelias minutes:

Jau matosi iš toli garsusis Sidnėjaus paplūdimys

Tvarkingos ir švarios gatvės Sidnėjuje

Bondi pliažo panoraminis vaizdas

Gyvenamieji namai ant pačių uolų krašto

Koks didelis kontrastas Azijos paplūdimiams ir juose karaliaujančiai netvarkai bei šiukšlėms!  Akivaizdu, kad australų savimonė, išsilavinimas bei pasaulio suvokimo lygis kelis ar keliolika kartų didesnis. Ir mane tai žavėjo. Jautėsi, kad atostogauji tarp civilizuotų žmonių, civilizuotoje visuomenėje, kur niekas nesistengs tavęs apgauti ar įsiūlyti tai, ko tau visiškai nereikia. Galiausiai pilnai atsivėręs Bondi paplūdimys iškart sužavėjo savo švara, išplanavimu bei viduje vyravusia tvarka – atskirai pliažo krašte atitvertas vaikams baseinėlis, atskirai padarytos automobilių parkavimo vietos, pliažo centre įrengta baro, tualetų bei persirengimo kabinų zona, viduryje įlankos pūpso gelbėtojų stotis, o skirtingose paplūdimio zonose rengiami instruktorių vedami apmokymų kursai vaikams (gal ir suaugusiems) kaip stovėti bei plaukioti su banglente.  Pasaka:

Iki pilnos laimės tetrūko visame paplūdimyje veikiančio bevielio interneto. Deja, bet jo nebuvo Bet užtat netrukus mano akį patraukė dar vienas vaizdas, kurio Azijoje nė su žiburiu nerasi – tai topless besideginančios merginos Aš jau buvau pamiršęs apie tokius erotiškus vaizdus, nes pastaruosius kelis metus atostogaudavau tik Azijoje ar Brazilijoje, kur nieko panašaus gyvenime nepamatysi.  Bet, va, Australijoje šiuo klausimu merginos nusiteikusios kur kas liberaliau :

Australijoje, akivaizdu, kad nieko nešokiruosi besideginanti nuoga krūtine

Žodžiu, diena prasidėjo super gerai, reikėjo tą pakilią nuotaiką tik išlaikyti iki vakaro! Ir to būtina pirmoji sąlyga – pliumptelėjimas pirmą kartą gyvenime į Ramiojo vandenyno bangas!  Atlante, pamenu, pirmą kartą maudžiausi Portugalijoje, vėliau – Brazilijoje, bet Ramiojo vandenyno bangose dar neteko niurkytis. Todėl greitai nusirengiau ir nulingavau prie vandens. Hehe, o vanduo tai šaltas!!!  Jei oro temperatūra tuo metu buvo virš +30 C, tai vandens temperatūra buvo ne daugiau +15 C. Iš dalies tai paaiškinama tuo, kad buvo lapkričio mėnuo, vėlyvas pavasaris ir, galbūt, vanduo dar nespėjo įšilti (teoriškai jis šilčiausias turėtų būti sausio-vasario mėnesiais). O gal jis ir niekada neįšyla, gi čia – didžiausias pasaulio vandenynas, kurio plotas net 165 mln. km². Tokią vandens masę sušildyti nelengva

Danguje virš galvų ratus suko lėktuvas su prikabinta reklama

Pirmoji pažintis su Ramiojo vandenyno bangomis

Labai graži įlanka, kurios kraštuose VIP’iniai namukai

Bondi pakrantė nuostabiai graži

Išdrįsus prisipratinti ir pliumptelėti į vandenį akis patraukė labai skaidrus vanduo. Nerealus skaidrumas, net keista, kad tokio dydžio vandenyne, kur juda tokios vandens masės, vanduo gali būti toks skaidrus. Beje, jame plaukiojo kažkokie lapų kuokštai. Vieną greitai ištraukiau ir užsimaukšlinau ant galvos pasimatuoti. Ar gerai atrodau?

Vajei, kaip šalta!!! 😀

Manakenas su kažkokiu jūros augalu ant galvos

Rodos vanduo ramus, bet staiga prie kranto smogdavo gana stipri banga

Išsimaudęs priguliau apdžiūti bei labai susidomėjęs stebėjau aplinką.  O pliaže veiksmo netrūko. Pavydžiu australų vaikams.  Rimtai. Kadangi buvo savaitės vidurys, darbo diena, tai į pliažą buvo atvestos ištisos vaikų grupės, kurios buvo instruktorių mokinamos kaip plaukti banglente, kaip ant jos atsistoti ir pan. Va, tau ir fizinio lavinimo pamokėlė Tai ne pas mus – geriausiu atveju pažaidi krepšinį, blogiausiu atveju – turi bėgti 5 ratus apie stadioną  Šiaip mane kol kas Australijoje žavėjo viskas (na, gal tik išskyrus kainas). Žiauriai tvarkinga, netgi sakyčiau – pavyzdinė, šalis. Užsimaniau jau tada emigruoti gyventi į Australiją.  Būtų įmanoma kaip nors paprasčiau įsilieti į Australijos gyventojų gretas – manau, jau dabar rašyčiau Jums iš Australijos. Deja, bet norint gyventi ir dirbti Australijoje reikia praeiti tokias Kristaus kančias, kad pasidomėjus ir fantazija atšoksta.  O kad jie nelaukia imigrantų puikiai tai parodė vakarykščiai mano nuotykiai ir apklausos Sidnėjaus oro uoste.
Ilgai pliaže gulėti neišėjo, nes jau 12 h dienos saulė pradėjo kaitinti nejuokingai. O aš kadangi tradiciškai visose kelionėse nusvylu, tad nutariau, jog valandos su trupučiu užteks kelionės pradžiai pasidžiaugti Bondi pliažo teikiamais malonumais, o toliau reikia žygiuoti pakrante tolyn bei apžiūrėti garsiąją Australijos pakrantę.  Beje, žmonių pliaže sulig kiekvienu pusvalandžiu vis daugėjo ir tai stebino, negi australams nereikia dirbti? Kad gali sau leisti vidury dienos atvažiuoti pasikaitinti saulėje? Kad ir kaip ten bebūtų, palinkėjau jiems sėkmės, o pats apsirengęs nulingavau iki pietinės Bondi pliažo pusės, nuo kurios prasideda jau minėtas 6 km ilgio vaizdingas pėsčiųjų takas palei Ramųjį vandenyną link antro pagal populiarumą Sidnėjaus paplūdimio – Coogee Beach. Pakeliui dar apžiūrėjau tokį kaip centrinį pliažo paviljoną, kuriame buvo siūlomi įvairūs užkandžiai ir gėrimai. Kainos – tikrai ne mano kišenei Nuotraukas pridedu:

Takutis lygiagrečiai Bondi paplūdimio

Dar tik vidurdienis, o jau +33 C

Australiškų atvirukų stendas

Kosminės užkandžių kainos

Atsigaivinęs ir pasiruošęs žingsniuoti toliau

Griežtos taisyklės surferiams

Pietinė Bondi paplūdimio pakrantė

Pradėjus kelionę pėsčiomis nuo pietinės Bondi pakrantės pusės link Coogee Beach kas minutę vis sudejuodavau: “Aš noriu čia gyventi” Rimtai! Kelias prasidėjo nuostabiais keliukais tarp uolų, kurių vienoje pusėje stovėjo gyvenamieji namai, panašūs į mūsų kotedžus, o kitoje pusėje – Ramusis vandenynas ir maža to – specialūs gėlo vandens baseinai, nenorintiems šalti bei maudytis druskingame vandenyje. Žmonių visur pilna, gyvenimas verda, gėlytės žydi, bangų mūša girdisi – rojus, vienareikšmiškai.  Čia, atvirai pasakius, nelabai yra ką rašyti. Geriau įkelsiu daugiau nuotraukų bendram vaizdui susidaryti:

Paskutinis žvilgsnis į Bondi pliažą

Pirmą kartą pamačiau dviratį su tokio storio ratais

Gėlo vandens baseinai Ramiajame vandenyne

Takeliai palei Ramųjį vandenyną

Nuostabiai gražus vaizdas

Apsvaigęs nuo grožio Arūnčikas

Svajonių nameliai ant uolų krašto

Čia gyvenantys žmonės negali būti nelaimingi

Vėjo ir vandens ornamentai

Komentaras vienas – juodai, baltai, mėlynai ir žaliai pavydžiu žmonėms, kurie turi butus tuose nuotraukose nufotografuotose daugiabučiuose. Šakės: išeini iš laiptinės, laiptukais sau žemyn nusileidi ir vualia – esi nepakartojamo grožio vietoje. Man belieka tik spėlioti, koks vaizdas atsiveria dar pro jų buto langus. Spėju, kad ne ką blogesnis.
Buvo neasfaltuotų takelių, vedančių tiesiai į vandenyną, tiksliau – ant uolų, į kurias taškėsi bangos. Aš, žinoma, surizikavau ir ten nusileidau. Gražu buvo ir čia, tik reikėjo saugotis, kad neaptaškytų visiškai iš niekur atsirandančios vandenyno bangos:

Totalus darbastalio fonas kompiuterio ekranui

Iš ten atėjau – matosi visi takeliai

Ant uolos krašto po besitaškančiomis bangomis

Tikiuosi, į vandenyną nuplautas nebūsiu

Svajonių buto langai

Belieka tik spėlioti, kaip čia būna nepakartojai gražu, kuomet atūžia audra ir bangos daužosi į pakrantės uolas.  Tuomet gali sau sėdėti prie lango pasidėjęs pieno su sausainukais ir grožėtis siaučiančia audra. Laimingi žmonės, visgi, tie australai. Bet tarp laimingų visuomet būna dar laimingesnių. Tai dar laimingesni gyvena būtent čia – prie Bondi Coastal Walk pakrantės su langais į vandenyną

Bondi Coastal Walk ženklas

Grįžęs į pėsčiųjų taką, taip ir vadinamą “Coastal walk”, toliau sau įdarbinęs fotoaparatą žingsniavau pakrante. Kodėl įdarbinęs? Nes ėjau ir fotografavau po 30 kadrų per minutę  Kas įdomiausia, tai už kiekvieno posūkio atsiverdavo dar gražesni ir žadą atimantys vaizdai.  Visur buvo tiek daug erdvės, tokie nuostabūs vaizdai, kad beliko vaikščioti ir džiaugtis gyvenimu bei tuo, kad pasitaikė nereali proga apsilankyti šioje nuostabioje vietoje.  Žmonės sau aplink bėgioja, sportuoja, vaikšto ir kas įdomiausia – visi šypsosi.  Tie, kas sako, jog Tailandas yra šypsenų šalis, pasiūlyčiau atvykti į Bondi pakrantę. Pamatysit, ką reiškia totalus atsipalaidavimas ir besišypsantys žmonės.  Gal video geriau matysis tas visas Bondi pakrantės grožis:

Tiesa, reikia pastebėti, kad ne visi džiaugėsi nepakartojamu vaizdu.  Bendrakeleivė staiga pradėjo skųstis, kad jai jau per daug yra tiek saulės, tiek vandens, tiek viso veiksmo aplinkui. Negana to, tik blinkšt ir parvirtus ant šono nušliaužė į pavėsį.  Va tai tau… Klausiu, gal greitąją iškviest (nors net neįsivaizduočiau kaip ją kviesti būnant Australijoje), bet, tipo, jai silpna, negera ir tenori ramiai pagulėti pavėsyje kokias 15-20 minučių. Tai palindo po uola ir atsigulus užsimerkė. Blin, pasirodo ir taip būna iškeitus lietuvišką tamsą, drėgmę ir šaltį į saulę, šilumą bei šviesą. Organizmui per dideli pokyčiai? Šiaip ar taip, judėti į priekį nustojome, o aš išėjau pasidairyti aplinkui – užlipau vienu takučiu į viršų. Ten taipogi buvo labai akiai smagūs vaizdai bei nenusakomos paskirties akmenų dariniai:

Kas ten per ovalo formos statinys?

Kažkokia australietiška meno forma. Bet atrodo neblogai

Žvelgiu išilgai Bondi pakrantės linijos, kuria dar reikės eiti

Kiek pasidairęs grįžau pasižiūrėti kaip bendrakeleivė laikosi. Radau toje pačioje vietoje, jau kiek prakutusią. Sutarėm neskubėdami bandyti žygiuoti tolyn, o jei sveikata negerės – grįšime į viešbutį.  Akivaizdu, kad ne visų sveikata vienodai reaguoja į kardinaliai pasikeitusį klimatą. O kur dar bemiegės naktys lėktuve? Žodžiu, tempas buvo prilėtintas, bet tai netrukdė grožėtis Bondi pakrantės vaizdais. Kad ir kiek kilometrų eitum šiuo keliu, visur čia buvo nerealiai gražu:

Retas atvejis, kuomet Bondi pakrantės takas yra tuščias

Nors imk ir dėk į rėmelį tokius Australijos vaizdus

Ir dar keletas nuotraukų :

Laimingi žmonės, kurie kasdien gali čia ateiti

Tais akmenimis galima nusileisti iki pat vandenyno

Štai jau koks kelias nukeliautas nuo Bondi Beach

Deja, bet bendrakeleivės sveikata vėl pablogėjo išėjus į saulę.  Šiaip ne taip užlipus pakrantės laiptais ji pareiškė, kad toliau eiti nebegali ir jai mirtinai reikia pavėsio bei ko nors šalto atsigerti. Prie Bondi paplūdimio nupirktas “Sprite” butelys tokiame karštyje jau buvo išgertas. Suradom pavėsį (gerai, kad prie tų uolų pilna visokių išsikišimų, kur galima pasislėpti nuo saulės), o tada aš startavau nepažįstamoje vietovėje ieškoti kur galima nusipirkti vandens arba ko nors gaivaus ir šalto.  Teko prasibėgti ir į kalną, ir nuo pakalnės, kol galiausiai užmačiau kažkokią parduotuvėlę, kur paėmiau šaltų gėrimų – 2 vnt elektrolitų pusiausvyrą atstatančius “Gatorade” bei ledinių apelsinų sulčių stikliniame buteliuke. Na, ir visu turtu nešinas bandžiau grįžti ten, iš kur atėjau O tai nebuvo taip paprasta, nes nuo pakrantės buvau nuėjęs ganėtinai toli. Teka, va, šmirinėti tokiomis Sidnėjaus gatvėmis:

Sidnėjaus gyvenamieji rajonai labai fainai atrodė

Pamačius vandenį naviguoti tapo gerokai lengviau

Jei ne situacijos rimtumas, tai tokiomis gyvenamojo Sidnėjaus rajono gatvėmis su malonumu būčiau pasivaikščiojęs ir ilgiau. Bet nebuvo kada jomis grožėtis, reikėjo rasti tą pavėsį, kuriame mirtimi vadavosi Sidnėjaus saulės nukeipinta bendrakeleivė  Gėrimai į vietą buvo pristatyti šaltutėliai ir netrukus didžioji jų dalis buvo ištuštinta Bendrakeleivė atsigavo, bet labai trumpam laikotarpiui – tik išėjom į saulę, kai jai vėl darėsi silpna ir negera. Tapo akivaizdu, kad Coogee paplūdimys šiandien yra nepasiekiamas Iš planuotų nueiti Bondi Coastal Walk 6 km buvome nuėję vos daugiau nei 2 km, t.y. vos trečdalį, kuomet nuo kelio nusukome ir nusileidome į Tamarama Beach (Bondi pakrantėje visokiausių pliažų galima rasti kiekviename kilometre).  Kodėl pasirinkome Tamarama paplūdimį? Nes jis buvo arčiausiai, o jo kraštuose buvo bangų išgraužtos didžiulės uolos, po kuriomis galima buvo pasislėpti iki +36 C užkaitinusios Sidnėjaus saulės:

Besileidžiant į Tamarama pliažą

Tamarama paplūdimys Sidnėjuje – mažas, bet jaukus

Pasislėpėme po tokiomis gražiomis uolomis

Kaip matote, Tamarama paplūdimys buvo nedidelis, bet labai jaukus. O jau tų uolų gražumas kraštuose…  Neįsivaizduoju kaip vanduo gali taip gražiai išgraužti tas kalkakmenio (?) uolas. Įvairiausių formų ir ornamentų ten buvo galima rasti. Kas įdomiausia, tai jais domėjausi tik aš, nes vietiniams tos uolos rūpėjo tiek pat, kiek man Lietuvoje rūpi Kauno Santakos vaizdai Vienas paskui kitą pūkštelėjome dar kartą į Ramiojo vandenyno bangas, kurios bent jau mane atgaivino dar labiau, nei šaltas “Gatorade”. Vandenyne maudytis, tai ne Baltijos jūroje kepurnėtis. Va, nuotraukoje atrodo, kad bangų nėra, vanduo ramus.  O tada taip tiesiog iš niekur atsiranda 1-2 metrų aukščio banga ir kaip trenkiasi į krantą, tai tik žiūri kaip ant kojų išsilaikyti (aš ten centre kaip tik matausi su išskėstomis rankomis į šalis stengiantis iš paskutiniųjų sulaikyti kūno šilumą, nes labai, pamenu, šalta buvo įkaitusiam lįsti į vandenyną):

Išbandau Tamarama paplūdimio bangas

Nusimaudžius ir pailsėjus bandėme išeiti iš pavėsio į saulę, bet bendrakeleivė į saulę pradėjo reaguoti kaip koks Rumunijos pilių vampyras: tik pamato saulę, taip iškart akyse svilti pradeda Ji tiesiogiai gal ir nesvilo, bet geibo momentaliai akyse. Ką daryt? Gerai, kad Tamarama paplūdimio gilumoje buvo toks parkutis su baru bei dušais. Šiaip ne taip nuėjome iki to baro (visgi iki jo reikėjo eiti per saulę), ten jau nupirkau šalto 0,5 l vandens buteliuką už 3,5 EUR (“dieviškos” Australijos kainos) ir įsitaisėme pavėsyje ant pievutės po medžiu.  Kad ir kaip ten bebūtų, bet komfortą Australijoje stengiamasi sukurti vos ne kiekviename žingsnyje.  Pažvelkite į nuotraukas: Tamarama įlanka nedidelė, abiejose pusėse ją supa uolos, yra gana platus smėlio paplūdimys, o pačioje nuo vandenyno tolimiausioje įlankos pusėje, įrengtas toks mini parkutis žmonėms pasiilsėti.  Yra ir specialios pikniko zonos su pavėsinėmis ir kepsninėmis. Nuostabu:

Paplūdimys baigiasi ir prasideda mini parkutis

Australijos augalija taipogi stebino

Žvilgsnis link vandenyno

Maksimaliai viskas pritaikyta žmonių poilsiui ir patogumui. Po vienu iš medžių ir mes įsitaisėme. Ošiantis vandenynas, saulė ir įspūdžiai padarė savo – aš ten jau ir karkti pradėjau pilvą išvertęs  O ką? Lietuvoje tuo metu buvo kažkur 7 h ryto, tai pats miego metas Pagulinėjome ten kokią valandą, kol nutarėm kilti ir ieškoti autobusų stotelės grįžti atgal į viešbutį. Prieš išeidamas dar kartą peržvelgiau Bondi apylinkių vaizdus.  Manau, kad jau niekada čia nebesugrįšiu:

Vakarėjanti Bondi pakrantė

Užeikite, ponios ir poniai 😀 Jums čia patiks 🙂

Einu link autobusų sustojimo – pasivaikščiojimas baigtas

Deja, bet grįžimas sklandus nebuvo.  Nors visai šalia Tamarama paplūdimio Google Maps rodė esantį autobuso sustojimą, iš kurio teoriškai turėjome pasiekti Kings Cross rajoną, realybė buvo tokia, kad atėjus į sustojimą autobuso teko laukti beveik pusvalandį, o šiaip ne taip atvažiavusio autobuso vairuotojas pareiškė, kad jei norim, jis mus paveš ir paleis ten, iš kur galėsime pasigauti autobusą į Sidnėjaus centrą. Su tokiu jo maloniu pasiūlymu sutikome ir įlipę į autobusą nemokamai pavažiavome geras 10 minučių iki jau matyto Bondi paplūdimio, kur buvome ir paleisti. Tiesa, buvome išlaipinti Pietinėje Bondi paplūdimio dalyje iš kurios ir bandėme įlipti į autobusą, kuris nuveš į Kings Cross rajoną arba bent arti jo. Neveltui pavartojau žodį “bandėme”. Realybė buvo tokia, kad buvo jau vakaras ir visi autobusai atvažiuodavo į sustojimą perpildyti.  Stotelė taipogi buvo pilna žmonių, atėjusių iš Bondi paplūdimio, ir situacija buvo tokia, kad stotelėje sustodavo geriausiu atveju kas penktas autobusas, į kurį vis vien būdavo neįmanoma įlipti. Visi kiti būdami pergrūsti paprasčiausiai pravažiuodavo nestodami. Prie viso to buvo žiauriai karšta, asfaltas įkaitęs, užuovėja, ten jau man nebuvo kuo kvėpuoti, ką jau šnekėti apie saulės kaip velnias kryžiaus bijančią bendrakeleivę. Ji iš pat pradžių desperatiškai stengėsi rasti pavėsį, kurio paprasčiausiai nebuvo, o tada pareiškė, kad ji nebegali stovėti. Ir bac – nukrito palei parduotuvės sieną  Kurmi, ką dabar daryti? Nulėkiau į parduotuvę, paėmiau šalto vandens, daviau atsigerti, o ji guli paslika kojas parietus ir voliojasi ant šaligatvio sakydama, kad jai labai bloga ir pykina. Žmonių stotelėje stovi dešimtys, jei ne šimtas, bet niekas nepadeda, tik žiūri į mus kaip į benamius kokius arba galvoja gal, kad girti Nusprendžiau, kad einu prašyti parduotuvės kasininko, jog kviestų greitąją, o ką daryti? Vanduo jau nebepadeda. Bendrakeleivė šiaip ne taip sukaupus jėgas atsistojo ir sako, kad ji čia ilgiau būti negali nė minutės ir kad bandom eiti iš čia į vėsesnę vietą, nes tikrai ten prie to sustojimo buvo žiauriai karšta ir be jokio šešėlio.  Nusprendėme iš paskutiniųjų bandyti pereiti visą Bondi paplūdimį nuo pietinės iki šiaurinės pusės, į kurią mes ir buvome atvažiavę ryte su 389 autobusu. Iš ten bent jau žinojau kaip grįžti į viešbutį. Atstumas nebuvo labai didelis – vos pusantro kilometro, kurį šiaip ne taip bendromis pastangomis ir įveikėme.  Atėję į jau pažįstamą sustojimą ten radome vos kelis žmones ir laisviausiai sau įlipome į kondicionuojamą autobusą, su kuriuo toliau ilgai ir nuobodžiai važiavome iki Kings Cross rajono. Kadangi autobuse buvo vėsu, tai bendrakeleivė jame greitai vėl atsigavo ir pradėjo rodyti gyvybės ženklus – šaltis autobuse padėjo  Taip, va, ir baigėme pažintį su tikrai labai gražia Bondi pakrante Sidnėjuje. Man asmeniškai ši diena labai patiko ir tą Bondi Coastal Walk prisimenu kaip labai gražią bei nuostabią vietą. Tik gaila, kad iki pat galo taip ir nesugebėjome jo nueiti. O, va, kito žmogaus komentaras buvo toks: “Nafik, geriau čia būtumėme nėję, košmariška diena”. Ech… Klausimas tik kaip viskas būtų buvę, jei, tarkim, per tokį karštį būtumėme vaikščioję po Sidnėjaus centrą. Čia, palei vandenyną, tai nors vėjas gaivus pūtė, buvo galima atsigaivinti vandenyje, o centre išvis oro turėjo nebūti. Kas blogiausia, tai čia buvo tik pirmoji karščio banga. Primenu, kad šiandien Sidnėjuje buvo +36 C, o jau poryt mūsų laukė rekordinė kaitra Bus pagerintas visų laikų lapkričio temperatūros rekordas Sidnėjuje ir visoje Naujojo Pietų Velso valstijoje. Taip, kad tikrasis pragaras (tikra ta žodžio prasme) dar tik laukė
Po beveik 50 min trukusios kelionės pagaliau išlipome Kings Cross rajone – blin, bet visgi toli ta Bondi pakrantė nuo Sidnėjaus centro.  Jei vyksti viešuoju transportu, tai gali drąsiai iš dienos išmesti dvi valandas, nes grubiai valandą laiko sugaiši tiek vykdamas, tiek grįždamas atgal iš ten. O pridėjus dar autobuso laukimo laiką, gausis ir 2,5 valandos. Kai pagalvoji, tai išties daug laiko užima nuvykimas ten. Bet verta… Visiems galiu drąsiai rekomenduoti šią vietą, kurie lankysis Sidnėjuje Na, o čia vakariniai Kings Cross rajono gatvių vaizdai pakeliui link viešbučio:

Piko valanda Sidnėjaus Kings Cross rajone

Tolumoje – aukščiausias Sidnėjaus pastatas – TV bokštas

Pakeliui užsukome į “Coles Supermarkets” parduotuvę, kur vėl turėjau progą pasigrožėti australiškomis kainomis. Labiausiai šokiravo ir dėmesį traukė vaisių, mėsos bei riešutų kainos. Komentaras vienas – wow Tarkim, vaisius Australijoje pardavinėja ne kilogramais kaip pas mus, o… vienetais Turbūt dėl to, kad nešokiruoti žmonių kainomis. 2 obuoliai kainuoja 5 dolerius, o du mangai – jau 7 dolerius Bet užtat 5 kivius galima nusipirkti tik už 2 dolerius.  Bet dar didesnę šypseną kėlė riešutų kainos. Tarkim, studentų maistas – riešutai su razinomis – pakuotė kainuoja 10 dolerių (apie 300 g), “Mixed Nuts” riešutų miksas 300 g – jau 15 dolerių Žinoma, tai kainos australiškais, o ne amerikietiškais doleriais, bet vis vien…

Vaisiai Australijoje pardavinėjami vienetais, o ne kilogramais 😀

Mėsos kainos taipogi pagerintos

Gėrimų kainos dar pakenčiamos palyginus

Riešutų ir džiovintų vaisų kainos verčia iš koto tikra ta žodžio prasme

Bet žinote, kas juokingiausia? Žvengiau, žvengiau iš australiškų kainų vaikščiodamas po supermarketą, o finale taip išsidūriau, kad dieve, dieve… Net gėda rašyti Esmė tokia, kad pagrindinis mano užėjimo į parduotuvę tikslas buvo nusipirkti gėrimų. Daug – visgi nutroškę labai šiandien buvome Na, ir ką – paėmiau sau vieną gazuotą “Coles Lemon” gėrimą už vos 0,75 AUD (pats pigiausias gėrimas parduotuvėje, pigiau jau nieko nebuvo) ir po to pamačiau akciją – perkant 2 vnt sulčių po 1,5 litro gauni super kainą – vos 7 AUD už 3 litrus gėrimo. Na, aš baisiausiai apsidžiaugęs išsirinkau 2 butelius sulčių (apelsinų ir arbūzų – dar net kraipiau galvą, kas čia per arbūzų sultys) ir susimokėjęs už pirkinius baisiausiai savim patenkintas grįžau į hostelį.  Na, ir kadangi buvau ant nutroškimo ribos, nutariau iškart ir paragauti tų keistųjų arbūzinių sulčių. Išsitraukiau iš maišelio sultis, atkimšau jas, užsiverčiau ir… Vos nepaspringau nuo saldumo!!! Pasirodo, kad čia buvo SIRUPAS, o ne sultys!!! Spjaudydamasis grįžau atgal į tą patį supermarketą ir šį kartą jau nupirkau laiko patikrintus gėrimus – 2 L “Coca-Colos” ir 2 L “Golden Circle” apelsinų sulčių (šį kartą jau tikrai sultis, net patikrinau parduotuvėje ar čia vėl ne sirupas!!!) Na, o sirupo 3 litrai arba 2 buteliai buvo iš principo parvežti iki pat Lietuvos kaip suvenyras iš Australijos
Grįžus pakartotinai į viešbučio kambarį teko skubiai derinti rytojaus veiksmų planą. Orų prognozės rodė, kad rytoj bus kiek vėsiau, o poryt temperatūra kils net iki +40 C. Tad nusprendžiau rytoj vykti į Blue Mountain arba Žydrųjų arba tiksliau – Mėlynųjų Kalnų parką, kuris yra už 130 km nuo Sidnėjaus. Na, o per didžiausius karščius likti Sidnėjuje ir bandyti pasivaikščioti po patį miesto centrą, kurio vis dar buvau nematęs. Iš esmės sprendimas gal ir buvo neblogas, tik buvo pasirinktas blogas jo įgyvendinimo būdas.  Kodėl blogas? Todėl, kad aš vėl nusižengiau savo taisyklėms ir pasirinkau viešbutyje reklamuotą TURĄ, o ne savarankišką kelionę į šį kalnų, kanjonų ir krioklių gausa pasižymintį parką.  Taip, neįmanoma net teoriškai spėti pamatyti visų grožybių per vieną dieną, nes parko plotas yra didesnis nei tūkstantis kvadratinių kilometrų, bet yra didelis klausimas, ar savarankiškai vykdamas nebūčiau pamatęs daugiau, nei mačiau keliaudamas su grupe bei super naglu jos vadovu.  Žinoma, lengva kalbėti, kai jau viskas įvykę ir žinai galutinį rezultatą. Išvakarėse aš bandžiau mąstyti pragmatiškai: savarankiškai keliauti, tradiciškai, būna gerokai pigiau ir daugiau visko pamatai. Juo labiau, kad su Mėlynaisiais kalnais iš Sidnėjaus yra labai patogus susisiekimas – kursuoja speciali traukinio linija “Blue Mountains Line” ir per 2 valandas už 10 AUD nuvyksti į Katoomba stotį nacionaliniame parke. Vienintelė problema – parko dydis.  Prisiskaičiau, kad atstumai tarp pagrindinių ir gražiausių parko vietų gana nemaži. Norint viską spėti pamatyti per vieną dieną, atvykus į Katoomba stotį reikia pirkti “Hop-on Hop-off” autobuso bilietą, kuris važiuoja ratu pro gražiausias parko vietas. Kaip žinia, tokie autobusai gana brangūs ir bilieto kaina prasideda nuo 30-40 AUD. Skaičiuojam: 10 AUD atvykimas + 10 AUD grįžimas + 30 AUD autobusas – jau 50 AUD.  Plius dar išlaidos visokios parke esančioms atrakcijoms, kaip kelionė stačiausiu pasaulio geležinkeliu ir pan. O viešbutis pasiūlė bendrą paketą: “Blue Mountain” turas + sustojimas pakeliui “Australian Wildlife Park”, kur pamatysiu kengūras bei galėsiu nusifotografuoti su koalomis + pietūs + gido paslaugos ir visa kita = bendra kaina 109 AUD žmogui.  Taip, kaina beveik dvigubai didesnė palyginus su tuom, ką išleistum keliaudamas savarankiškai. Bet… Realiai turo pasirinkimą nulėmė vienas vienintelis dalykas – Australian Wildlife Park. Sutikite, kad grįžti iš Australijos nepamačius nei kengūrų, nei koalų, truputuką ne lygis. O kur kitur aš galėsiu jas pamatyti?  Nebus laiko nuomotis mašinos ir važinėtis Australijos keliais bei tikėtis pamatyti laukines kengūras ar koalas. O čia, kaip žadėjo viešbutis, būsime nuvežti į specialų laukinių gyvūnų parką (įėjimo mokestis įskaičiuotas į turo kainą) ir bus proga pamatyti bei nusifotografuoti su šiais unikaliais Australijos faunos atstovais.  Taipogi turo metu būsime vežiojami nemokamai autobusiuku po Žydrųjų Kalnų parką ir žymiausias jo vietas. Kelionės programa tikrai skambėjo gundančiai – veiksmo ir nuotykių rytojaus dieną turėjo netrūkti.
Jautė širdis, kad nereikia imti dvigubai brangesnio turo, bet galutinis ir lemiamas argumentas buvo būtent galimybė gyvai pamatyti Australijos unikalius gyvūnus – kengūras ir koalas.  Taip, galbūt aš šiuos gyvūnus galima būtų pamatyti ir Sidnėjaus zoologijos sode, bet, manau, nėra ką lyginti zoologijos sodo voljerų ir narvų su specialiu laukinės gyvūnijos parku, kuriame, kaip aš galvojau, gyvūnai laksto sąlyginai laisvi.  Buvo akivaizdu, kad kitos progos artimiau susipažinti su australiškais gyvūnais nebebus, tad nusileidęs į registratūrą už 109 AUD arba 74 EUR užsakiau viešbučio reklamuojamą turą rytojaus dienai. Pasiklausiau dar kada planuojamas išvykimas, tai buvau nudžiugintas, kad išvyksime 8 h ryto, o grįšime ne anksčiau 18 h. Kadangi turas truks visą dieną, į kainą įskaičiuoti ir pietūs Mėlynųjų Kalnų parke (žinant maisto kainas Australijoje, tai vien pietūs turėtų kainuoti ne mažiau 50 AUD). Dieve, kaip viskas gražiai skamba reklamoje, o realybė būna visiškai kitokia.  Taip nutinka visada ir visur, net ir Australijoje. Na, bet apie turą į Mėlynuosius kalnus bei nuotykius kelionės metu papasakosiu jau kitoje dalyje Parašysiu dabar tik tiek, jog dar ir dar kartą lipu ant to paties grėblio su tais siūlomais organizuotais turais. Juos reikia imti tik tuomet, kai nėra kito varianto, tarkim, jei nori paplaukioti Filipinuose po El Nido salas ir saleles. Savarankiškai ten niekaip nenuplauksi, nebent esi geras plaukikas ir sugebi nuplaukti krauliu didelius atstumus, tad esi priverstas imti turą, nes kitokio būdo apkeliauti gražiausias Palawan salos pakrančių vietas paprasčiausiai neįmanoma. Bet jei yra galimybė kur nors nuvykti savarankiškai su viešuoju transportu – NIEKADA nereikia imti agentūrų ar viešbučių siūlomų turų. NIEKADA!!!  Nes ir permokėsi mažiausiai dvigubai (neretai ir trigubai), o ir pamatysi gerokai mažiau nei keliaudamas savarankiškai. Auksinė taisyklė, kurią jau žinau 10 metų, bet vis vien vis kartas nuo karto nusprendžiu ją ignoruoti bei išbandyti organizuojamus turus bukiems turistams, kurie nemoka arba nenori keliauti savarankiškai. Ir kaip taisyklė – 100% nudegu. Hrrrr
Na ką, sutvarkius visus rytdienos reikalus buvo galima jau išeiti pasidairyti po naktinį Sidnėjų. Norėjau iškart vykti į Darling Harbour rajoną, kur verda naktinis gyvenimas, bet kadangi buvo jau ganėtinai vėlu, nusprendžiau šįkart dar kartą pasivaikščioti jau pramintais takais bei pasigrožėti Sidnėjaus centru iš Karališkojo botanikos sodo. Taip neskubėdamas nuėjau iki vakar aplankytos vietos. Jau neberašysiu apie lakstančius tarakonus bei šlamančius pakelės krūmus. Tai jau nebestebino.  Bet vaizdai ir šįvakar net labai glostė akį:

Ir vėl aš prie šio fontano 🙂 Naktį jis taipogi gerai atrodo

Sidnėjaus dangoraižiai fone

Štai ir gražioji Sidnėjaus opera nakties metu

Sidnėjaus opera naktį atrodo kur kas geriau nei dieną

Aplink tamsu, o man baisu 🙂

Įdomiausias vakarinio pasivaikščiojimo nutikimas buvo keistas garsas medyje. Situacija tokia, kad sutemus Sidnėjaus Botanikos soduose žmonių beveik nebelieka. Todėl ten drąsiai ir laksto visokie gyvūnėliai pradedant žiurkėmis ir baigiant neaišku kam.  Vat vienas iš tų neaiškių gyvūnų labai ir sudomino mane. Esmė tokia, kad staiga viename parko medžių pasigirdo lūžtančių šakų garsas. Žemyn pradėjo byrėti nuo medžio nulaužtos šakelės ir lapai. Aiškiai girdėjosi kaip per medžio lają kažkas braunasi didelio ir sunkaus. Kas tai buvo – belieka spėlioti – buvo tamsu ir nieko absoliučiai buvo neįmanoma įžiūrėti. Buvo girdimas tik garsas. Bandžiau ir su blicu fotografuoti ir su telefonu pašviesti, bet nieko nesimatė. Kažkaip abejoju, kad tai galėjo būti paukštis, nebent jis būtų labai didelis ir nerangus. Koala? Bet jų Sidnėjaus centre tikrai nėra. Kitų variantų aš neturiu, o išsiaiškint kas ten šlamėjo ir traškėjo taip ir nepavyko. Bet buvo labai įdomu ir paslaptinga

Sidnėjaus tiltas ir opera viename kadre

Baisu kojas nuleisti ant žemės, kad žiurkė kokia nekrimstelėtų

Matomi Sidnėjaus dangoraižiai pro parko medžių šakas

Taip ir baigiau antrąją dieną Australijoje. 22:30 h vakaro grįžau į hostelį ir buvo galima pagaliau prigulti bei pailsėti. Deja, bet užmigti buvo neįmanoma, nes kambarys buvo prikaitęs, oro nebuvo, o kondicionieriaus, deja, bet neturėjome.  Taip ir teko visą naktį prasivartyti nuo šono ant šono dvėsuojant kaip ant kranto išmestam karpiui  Niekada nesirinkdavau viešbučių ar hostelių be kondicionieriaus kuomet keliaudavau į Aziją, Braziliją ar liepos mėnesį Europoje. Tai yra MUST vien dėl galimybės naktį užmigti bei atsigauti nuo tos varginančios karštos drėgmės lauke (ypač tai būdinga Azijai).  Australijoje situacija buvo kitokia – čia visų pirma aš nesitikėjau +36 C temperatūros lapkričio mėnesį, tad kambarys be kondicionieriaus užsakymo metu negąsdino. Deja, bet orai eilinį kartą iškrėtė pokštą, ko pasekoje visą naktį teko praleisti (ne miegoti, o būtent – praleisti) pridvisusiame kambaryje be langų  Bet… Kad ir kaip peikčiau „Jackaroo Hostel Sydney“ hostelį, jau rytoj, po turo į Mėlynuosius kalnus, turėjau pakeisti gyvenamąją vietą ir apsigyventi pačiame Sidnėjaus centre – „Casa Central Accommodation“. Ten nakvynės, palyginus su dabartiniu viešbučiu, buvo dar tragiškesnės ir Jackaroo hostelį minėsiu su giliu liūdesiu bei nostalgija Esu kelis kartus keitęs nakvynės vietą būdamas viename ir tame pačiame mieste (tai darau dėl geresnės galimybės pažinti miestą bei būti arčiau tam tikros dominančios vietos ar rajono) ir beveik visus kartus, jei taip galima išsireikšti, patekdavau nuo vilko ant meškos Teko keisti viešbučius Madride, Rio de Žaneire, dabar – Sidnėjuje ir visuomet, kaip taisyklė, pataikau ant dar blogesnio varianto Išvada kaip po aiški – nesiblaškyti Ir jei jau apsigyvenai viename viešbutyje, likti jame iki pat galo Arba jei jau keisti viešbutį, tai tik į gerokai brangesnį. Nes už maždaug tą pačią kainą gauni visuomet prastesni variantą. Bent jau mano patirtis rodo tokia tendenciją
Tokiais pamąstymais ir užbaigsiu šią dalį  Netrukus bus ir kita, pažadu