Philippines 2015 November – VII dalis [Mėlynieji kalnai]

2015 m. lapkričio 19-oji, ketvirtadienis
Po sunkios ir ilgos nakties, kurios metu, turbūt, daugiau laiko nemiegojau, nei miegojau, pagaliau išaušo rytas.  Turas į Mėlynuosius kalnus buvo numatytas 8 h ryto, kuomet prie hostelio, jei tiksliau – gretimoje gatvėje prie solidaus viešbučio, turėjo privažiuoti mikroautobusas, kuriuo ir turėjome būti šiandien vežami į Mėlynuosius kalnus, esančius už 130 km nuo Sidnėjaus. Prieš tai teko susirinkti visus daiktus ir išsiregistruoti iš kambario – sekančios 2 naktys, mano nelaimei, buvo suplanuotos ir rezervuotos visai kitame Sidnėjaus rajone. „Casa Central Accommodation“ viešbutis yra įsikūręs visai šalia centrinės Sidnėjaus geležinkelio stoties ir nuo kurio iki Sidnėjaus uosto (Darling Harbour) nueiti galima pėstute per keliasdešimt minučių. Pagal Lietuvoje sudarytą kelionės planą man atrodė visai smagiai galimybė iš turimų 4 nakvynių Sidnėjuje 2 praleisti viename Sidnėjaus rajone, iš kurio atsiveria panoraminiai Sidnėjaus operos bei tilto vaizdai, bei 2 nakvynes praleisti pačiame Sidnėjaus centre, šalia visų naktinių ir dieninių linksmybių bei įdomybių.
Taigi, susipakavau daiktus ir nuėjęs iki „Jackaroo Hostel Kings Cross“ registratūros paprašiau pasaugoti lagaminą bei kuprines iki vakaro, kuomet grįšime iš turo. Jie maloniai parodė kur yra bagažo saugojimo kambarys, kuriame viską palikęs išskubėjau į sutartą susitikimo vietą, iš kurios bus surinkti visi užsisakę dienos turą po Mėlynuosius kalnus.  Kelios minutės prieš 8 h ryto atėjau prie netoliese esančio „Holiday Inn Potts Point-Sydney“ viešbučio fojė, kur ir buvo pasakyta, kad atvažiuos mikroautobusas visų surinkti.  Žmonių ten būriavosi ne tiek jau mažai, net suabejojau: tai kokio dydžio mikroautobusas turi būti, kad visi šie laukiantys žmonės į jį sutilptų? Savo laimei ir nelaimei buvau teisus – atvažiavo vienas mikroautobusas, iš kurio išlipęs vairuotojas šūktelėjo: “Blue Mountains”. Laukiančiųjų minia viltingai sujuda, tarp kurių buvau ir aš, bet… Paaiškėjo, kad čia visai ne ta kompanija.  Susirinkęs savo žmones mikroautobusas nuvažiavo, o aš bei daugelis kitų likome laukti toliau. Atvažiavo antras mikroautobusas, kuris, žinoma, vėl buvo ne man reikalingos kompanijos. Pradėjau urgzti – blin, jau buvo 8:15, o mes ir dar keli nelaimėliai stovim bei laukiam vėluojančio vairuotojo. Būčiau savarankiškai susiplanavęs kelionę, kaip kad norėjau, tai išvažiavęs su 5 h ryto išvykstančiu traukiniu dabar jau būčiau vietoje ir galėčiau pradėti pažintį su didžiuliu Australijos parku. O dabar vietoj to stoviu prie kažkokio viešbučio ir laukiu mikroautobuso, kuris velniai žino kada pasirodys.  Smagu…
Po kelių minučių kur buvęs, kur nebuvęs pasirodė dar vienas mikroautobusas, bet keistai sustojo kitoje gatvės pusėje. Žinoma, šis autobusas jau buvo “manasis”:

Colourful Trips mikroautobusas, į kurį vėliau buvome susodinti

Išlipęs vairuotojas atėjo prie mūsų su sąrašu ir pradėjo tikrintis pagal pavardes, kas turi su juo važiuoti.  Prieš tai atvykę autobusai tvarkingai sustojo viešbučio pusėje, kad keleiviai galėtų patogiai įlipti į vidų. Deja, bet man kaip visada “sekasi” – sąraše buvusieji turėjo bėgti per gatvę ir lipti į mikroautobusą kitoje gatvės pusėje, kur jį paliko baisiausiai mandras vairuotojas, su kuriuo dar bus ne vienas konfliktas dienos bėgyje.
Buvusiems laimingajame (arba nelaimingajame – čia kaip pažiūrėsi) sąraše vairuotojas leido sulipti į mikroautobusą.  Bet vietoje to, kad važiuotumėme iškart į Mėlynuosius kalnus, vairuotojas dar daugiau nei pusvalandį toliau sau suko ratus po Sidnėjaus centrą rinkdamas žmones, kol galiausiai mikroautobusas buvo užpildytas visiškai. Tik tada pajudėjome iš Sidnėjaus.  Iš vienos pusės buvo smagu pasidairyti pro langą į Sidnėjaus centrą, kuriame dar buvau nebuvęs, bet iš kitos pusės jau buvo 9 h ryto, o mes vis dar buvome neišvažiavę iš miesto!!! Dienos turas į Mėlynuosius kalnus trunka 10 valandų, iš kurių pirma valanda jau buvo praėjusi, o mes vis dar buvome Sidnėjuje. Tai jau mane šiek tiek nervino, bet tai buvo tik dienos turo pradžia…

Ankstyvas rytas Sidnėjuje

Bundančio ir ankstyvo Sidnėjaus centro vaizdai

Sukinėjamės po Sidnėjaus centrą

Šiaip ne taip surinkus visą ekipažą (mikroautobuse neliko nė vienos tuščios vietos), vairuotojas pradėjo instruktažą. Kas blogiausia, suprasti ką jis šneka buvo be galo sunku (pusės nesupratau). Nebuvau dar užsiminęs, bet nors australai kalba angliškai, tą anglų kalbą suprasti be šansų.  Ypač, jei šnekama greitakalbe. Patys australai tą puikiai žino, kad jų anglų kalba kardinaliai skiriasi nuo įprastos britų ar amerikiečių anglų kabos bei turi stiprų akcentą, kurį suprasti labai sunku, o kartais – neįmanoma. Mačiau net suvenyrinius marškinėlius bei puodelius Sidnėjuje, ant kurių atspausti australiško slengo paaiškinimai normalia anglų kalba Čia tik vienas pavyzdys ištrauktas iš interneto:

Australiški išsireiškimai totaliai skiriasi nuo angliškų ir juos suprasti yra sudėtinga

Žodžiu, vairuotojas kažką šneka greitakalbe, aiškina, o aš “gaudau” ausimis pavienius žodžius, kuriuos supratau, ir bandau juos sulipdyti į bendrą mozaiką. Karpiau ausimis kaip šuo prie virtuvės stalo, kuris bando suprasti ką jam aiškina šeimininkas.  Kaip supratau, vairuotojas-gidas pasiūlė rinktis – norim šio turo metu pamatyti daugiau visokių vietų skubant, ar mažiau, bet neskubant. Kaip jis išsireiškė: čia dauguma važiuoja jauni žmonės, tad jis siūlo mums palaikyti didelį kelionės tempą, bet tada pamatysim daug daugiau, nei suplanuota turo programoje (iš serijos: “Aš Jums parodysiu daugiau, nei Jums priklauso”). Žinoma, visi entuziastingai sutiko palaikyti didelį tempą. Kas iš to gavosi – perskaitysite šiek tiek vėliau.
Galiausiai pajudėjome iš Sidnėjaus. Po valandos mūsų laukė pirmas sustojimas, kuris man labiausiai ir patiko visoje šioje kelionėje. Atvykome į “Featherdale Wildlife Park”. Sustojus vairuotojas-gidas pasakė, kad turime vos valandą laiko, todėl turime kuo greičiau skubėti į parką. Pirmas ir vienintelis turo privalumas – nereikėjo mokėti už įėjimą į parką, bilieto kaina buvo jau įtraukta į turo programą. O bilietas kainavo ne tiek ir mažai – 29 AUD. Šio turo vertė automatiškai pakilo per vieną laiptelį ir visai neblogos nuotaikos užėjau į parką:

Australijoje eismas vyksta kairiąja kelio puse

Tolumoje įėjimas į Featherdale Wildlife Park

Mėnesiniai parko abonementai kainuoja ne ką brangiau, nei vienkartinis apsilankymas

Kadangi parkas atsidaro 10 h ryto, o mes jame panašiu laiku ir buvome, tai faktiškai mūsų mikroautobuso grupė ir buvo vieni pirmųjų tos dienos lankytojų užėjusių į parką. Žinoma, netrukus pradėjo rinktis ir kitos grupės. Mano klaida buvo, jog užėjęs iškart nebėgau prie koalų ir kengūrų, kur netrukus nusidriekė žmonių eilės, norinčių su šiais gyvūnais nusifotografuoti.  Aš kažkaip sau ramiai viską apžiūrinėjau nuo pat pradžių. Juolab, kad šis laukinių gyvūnų parkas (kitaip – zoologijos sodas) smarkiai skyrėsi nuo visų anksčiau lankytų panašaus pobūdžio ir paskirties vietų. Tiek paukščiai, tiek gyvūnai parke buvo niekada anksčiau gyvenime nematyti:

Pirmiausiai parke pasitiko paukščiu voljerai

Žiurkės garde? Ai, ne, čia juk kengūros ;D

Egzotiniai ir negirdėti paukščių pavadinimai

Kad šis paukštis pavojingas žinau jau nuo “FarCry 3” žaidimo laikų

Paukštis didesnis už kengūrą

Cip, cip, cip, cip. Ateik pas tėvėlį

Drąsus paukštukas pasitaikė

Taip ir nesupratau – čia kengūros jauniklis ar čia normali suaugusi kengūra

Australijos karališkoji papūga, Australinis storkulnis, Dėmėtašonis purplelis, Didžioji kukabara, Auksinis fazanas, Australijos krūminis kalakutas, Rausvakaklis filanderis, Šalmuotasis kazuaras – tai tik keli Australijos faunos atstovai, pasitikę mane tik įėjus į parko teritoriją.  Kadangi nė vieno iš minėtų faunos atstovų nebuvau anksčiau matęs, tai neskubėdamas visus apėjau ir pafotografavau, kai tuo tarpu didžioji mūsų mikroautobuso keleivių masė nesidairydami nulėkė toliau. Tuo metu aš dar nesupratau, ko ten taip lėkti. Bet jie buvo gudresni ir, turbūt, žinojo, kad kur kas didesnės eilės išsirikiuos prie kengūrų ir ypač – koalų voljero. Na, o aš to dar nežinojau ir ramiai sau pėdindamas džiaugiausi nematytais gyvūnėliais parke. Beje, kaip dabar (tik dabar!) išsiaiškinau, tai šios rudos aplink šokinėjančios žiurkės yra visai ne žiurkės ir net ne kengūros Tai yra Australijos rausvakakliai filanderiai – prašom susipažinti. Na, o video pabaigoje už dvigubos tvoros neramiai vaikštinėja ne bet kas, o Šalmuotasis kazuaras – 2007 metais Guinesso rekordų knyga juos pripažino pavojingiausiais dabar gyvenančiais paukščiais pasaulyje. Šalmuotieji kazuarai, didžiuliai neskraidantys paukščiai, kurių į durklus panašūs nagai gali pasiekti 12 centimetrų ilgį, turi galingas kojas ir žmones, šunis ar net arklius jie gali perskrosti vos vienu kojos spyriu. Su tuo man jau tekę susidurti. Tiesa, tik virtualiai “FarCry 3” žaidime būtent šie kazuarai vaikštinėjant ramiai sau džiunglėse netikėtai užpuldavo ir, jei neturėdavai jokio ginklo su savimi, labai greitai negyvai užkapodavo

Kiek pasidžiaugus ir pasifotografavus su pirmaisiais sutiktais parko gyventojais, toliau laukė šiurkščiaplaukio vombato voljeras, ant kurio raudonomis raidėmis buvo užrašyta, kad gyvūnų liesti negalima, nes jie gali kąsti.  Nežinau kas ir kodėl taip sugalvojo, nes šis anksčiau nematytas gyvūnas pasirodė labai romus bei pūkuotas žvėrelis, kuriam labai patiko, kai jį kaso. Beje, jie labai juokingai vaikšto – risnoja mažomis kojelėmis į šalis kaip koks nerangus meškutis. Vombatai turi nuolat augančius dantis — tikrą dovaną, nes jais prasigraužia pro visokias požemines kliūtis. Nepaisant nerangios išvaizdos, vombatai yra stebėtinai miklūs — priekinėmis letenėlėmis gali švelniai suimti kokį žalumyną ir įsidėti į burną. Tai yra sterblinių šeimos gyvūnas, vombato patelė turi „kišenę“ ir žindo joje savo jauniklį. Tačiau „kišenės“ landa atsukta į priešingą pusę nei kitų sterblinių. Matyt, taip yra todėl, kad, motinai rausiant urvą, jauniklis liktų švarus.

Koks fainas meškutis 🙂

Pažiūrėkit, kaip jis mėgaujasi dėmesiu

Kailiukas nors iš šiurkštus, bet gyvūnėlis mielas

Nelieskit manęs – kandu! 🙂

Pasidžiaugęs vombato draugija nespėjau nueiti nė 10 metrų, kai pamačiau šio parko darbuotoją stovintį su keliomis gyvatėmis rankose. Visiems praeinantiems lankytojams jis siūlė tas gyvates paimti ir pačiupinėti. Norinčių neatsirado nė vieno… kol nepriėjau aš. Pagalvojau: “Jei jau esu 4 metrų ilgio pitoną laikęs Bankoke ant sprando, tai kuo manęs paprastos Australijos gyvatėlės gali nustebinti?” Ir su malonumu vieną gyvatėlę paėmiau į rankas. Ji taip džiugiai šmirinėjo man po rankas vis taikydamasi užlįsti už marškinėlių Vienas smagumas buvo su ja žaisti

Mažas ir draugiškas gyvatukas

Labai stengėsi po pažastimi palįsti 😀

Žiūrėkit, kaip ji nori bučiuotis 🙂

Parko darbuotojas vėliau norėjo ir antrą gyvatę man užkabinti, bet atsisakiau pamatęs sekantį voljerą ir didžiausią susirinkusią žmonių eile prie jo. Taip, ten buvo parodomasis koalų voljeras, kuriame kiekvienas norintis galėjo nusifotografuoti su šiuo pliušiniu meškiuku Vienintelė problema, kad koalų buvo tik dvi, o norinčių – dešimtys. Ir visi, kaip tyčia, darėsi ne po vieną nuotrauką, o po dvidešimt keeturias kaip minimum. Tad eilė slinko labai iš lėto. O laikas jau pradėjo palengva spausti…

Nervinausi, bet kantriai stovėjau eilėje, kol šiaip ne taip sulaukiau ir savo žvaigždžių valandos Priėjau sau drąsiai prie koalos ir suleidau savo pirštus į jos minkštus gaurus. Iškart gavau pastabą iš prižiūrėtojos, kad koalos neliesčiau, nes ji gali man įdrėksti! Tik tada atkreipiau dėmesį į tuos didžiulius nagus, kuriais ginkluotas šis pliušinis meškiukas.  Beje, jis yra gana kaprizingas – pastoviai privalo kramtyti eukaliptų lapus, kuriuos paslaugiai paduodavo šio parko darbuotojai. Beje, buvau ir ganėtinai keisto įvykio liudininkais – padavus koalai vieną eukalipto šakelę, ji jos atsikando ir numetė žemėn. Darbuotoja iškart padavė sekantį lapą, kai aš jau lenkiausi paduoti numesto. Man buvo paaiškinta: jei koala numeta šaką, vadinasi ji jos tikrai nevalgys nei antrą, nei dešimtą kartą padavus. Reikia tokiu atveju kuo skubiau paduoti naują šaką. Ot taip vat, mielieji. Šis meškiukas yra dar ir kaprizingas!

Cha!!! Sulaukiau ir aš savo eilės nusifotkinti su koala!

Atsargiai darbuotojui nematant paglosčiau koalos kailiuką

Ot gyvenimas – tik ėdi ir miegi

Pasidaręs keletą nuotraukų su vienu žymiausių Australijos gyvūnijos atstovu patraukiau link jau pagrindinio Australijos simbolio – kengūrų gardo. Visi norintys galėjo į jį užeiti ir pasidžiaugti šių mielų gyvūnėlių draugija.  Iškart informuoju, kad tikrai ne visos kengūrų rūšys yra draugiškos žmogui. Parke buvo kur kas daugiau kengūrų rūšių, bet jos buvo patalpintos voljeruose ir jų paglostyti jau buvo negalima. Draugiškiausios ir nepavojingiausios buvo pilkarusvės kengūros, su kuriomis ir bendravome.  Tiesa, norint susidraugauti su kengūromis, reikėjo joms pasiūlyti maisto, kurį prie vartelių pardavinėjo specialiuose vafliniuose indeliuose. Indelio kaina – 1 AUD arba 0,75 EUR. Tiesa, jokio pardavėjo čia nebuvo, tereikėjo atsidaryti stovinčios spintelės dureles ir pasiimti indelį pinigus įmetant į tokią geležinę dėžutę. Spėkit, ar aš įmečiau tą dolerį Atsidariau dureles, pasiėmiau vaflinį indelį ir ramiausiai nuėjau pas kengūras. Deja, bet pirmas susitikimas su kengūromis baigėsi nesėkme, nes maistą pamačiusios kengūros staigiai prie manęs prišoko ir tiesiog iš rankų man ištraukė vaflinį indelį. Beje, buvo akivaizdu, kad joms kur kas skanesnis pats vaflinis indelis, o ne jo turinys Video čia:

Taip greitai ir apmaudžiai praradus pirmąjį vaflinį indelį teko eiti pasiimti antro.  O čia buvau pastebėtas koalas prižiūrinčių darbuotojų, kad paėmiau maisto ir neįmečiau dolerio. Pradėjo man šaukti, kad reikia ir pinigą įmesti. Aš, žinoma, apsimečiau, kad knisu kišenes ir ištraukęs pinigą pridedu jį prie dėžės angos, nors rankoj nieko nebuvo. Kad pasirodytų, jog kažką įmečiau, dar sprigtelėjau į dėžę, kad ji subarškėtų.  Vaidyba, turbūt, buvo įtikinanti, nes daugiau pinigų įmesti neprašė. O aš atradęs būdą kaip ramiai, be nervų, galima pasiimti neribotą kiekį vaflinių indelių, jų į gardą susinešiau kokius tris. Ir ką… Staiga tapau kengūrų sensėjumi Viena po kitos prilėkė net 4 kengūros ir visos jos gavo iš manęs dovanų – buvo pavaišintos vafliniu indeliu. Tapau tikra žvaigžde, nes prie manes buvo sulėkusi didžioji dalis voljere esančių kengūrų, paskui kurias atlėkė baisiausiai garsiai balbatuodamos ir kelios kiniečių šeimos. Beje, išgirdau ir rusiškai kalbant porelę, kuri diskutavo kaip man pasisekė sutraukti prie savęs tiek daug kengūrų.  Ech, tos saldžios šlovės minutės:

Na, ateikit, draugės, pas mane

Skanūs tie vafliniai indeliai

Arūnas Skersis – kengūrų sensėjus

Kengūrų vis rinkosi ir rinkosi

Lengvai galėčiau įkurti kengūrų fermą 😀

Kas įdomiausia, tai net nelikus vafliniams indeliams, aš likau kengūrų kažkokiu stabu.  Man atsistojus ir pabandžius nueiti, kiniečiai greitai sušoko į mano vietą ir stengėsi nusifotografuoti kengūrų būryje, bet… Esmė tokia, kad man nuėjus prisėsti ant suoliuko, visos kengūros atliuoksėjo paskui mane.  Maža to, prisijungė dar 2 ir štai aš sėdžiu 6 kengūrų apsuptyje. Kaip jau ir rašiau – tikrių tikriausias kengūrų sensėjus Gal vertėjo likti parke ir siūlyti turistams nuotraukas už vieną dolerį sėdint ant suoliuko šalia manęs kengūrų būryje?

Arūnas Skersis – tikrasis ir vienintelis kengūrų sensėjus iš Lietuvos

Deja, bet ilgai šlovės spinduliais mėgautis nebegalėjau – tebuvo likusios vos 5 minutės iki grįžimo į mikroautobusą. O aš dar net pusės parko nebuvau apėjęs!  Greitai prilėkiau prie Tasmanijos velnio gardo, labai norėjau pamatyti šį garsųjį gyvūnėlį, kuris, kaip teigiama, kanda tris kartus skaudžiau ir stipriau nei bet kuris šuo, bet jis, deja, buvo pasislėpęs drevėje. Caksėjau, šlaminau žoles prie voljerio, bet Tasmanijos velnias buvo išdidus ir man nepasirodė Kas toliau? Visai šalia buvo pingvinukų voljeras, kurie juokingai krypavo jame. Deja, bet turėjau laiko tik užmesti akį, padaryti dvi nuotraukas ir lėkti toliau:

Labai mieli pingvinukai “Featherdale Wildlife Park”, Australijoje

Kelis kartus dienoje būna įvairūs šou parke su pingvinais

Bėgomis apibėgau likusį parko plotą greitai fotografuodamas įdomesnius eksponatus. Man asmeniškai įdomiausiai ir nerealiausiai atrodė juodakaklis gandras. Jo unikalumas – į priešingą pusę užsilenkiančios kojos. Tiek tada stebėjausi šiuo vaizdu, tiek ir dabar, nuotraukose, man tos į priekį užsilenkiančios kojos atrodo neįtikėtinai.  Kaip Jums šis gražuolis?

Kol kas gandras atrodo normaliai – kaip tipinis paukštis

Mano akys išlipo ant kaktos, kai jo kojos užsilenkė į priekį

Ne gandras, bet šiaip gražus paukštukas

Deja, bet laikas jau buvo pasibaigęs, o aplink tiek įdomybių!!! Iš esmės “Featherdale Wildlife Park” galima praleisti visą dieną ar bent jau pusdienį tai tikrai – nes čia skirtingu dienos laiku vis vyksta kokios nors atrakcijos, maitinimai, pasirodymai ir pan. Pats parkas buvo super įdomus ir atraktyvus, bet kai turi vos valandą laiko jame, tai… Aplankė labai panašus jausmas, kurį apturėjau savo pirmos kelionės į Europą metu: kuomet šiaip ne taip atvykome į Paryžių (autobusu iš Kauno), kuris sustojo prie Trocadero aikštės, nuo kurios atsivėrė nuostabiausias Eifelio vaizdas, kurį tada mačiau pirmą kartą gyvenime. Aš ten su visais išsiropščiau iš autobuso, bet gidė pasakė: “Turite 15 minučių. Pasifotografuojate ir atgal į autobusą – važiuosime toliau”. Žinoma, šiame parke turėjome ne 15 minučių, bet man asmeniškai tos valandos buvo smarkiai per mažai.  Kadangi jau vėlavau grįžti kelias minutes, teko link išėjimo tiesiogine ta žodžio prasme – bėgti. Bet net ir bėgdamas spėjau keletą nuotraukų padaryti. Spėję papulti į kadrą šio parko gyvūnai:

Koala išdidžiai pozuoja nuotraukai

Didelė vieniša kengūra ant uolos

Štai ir pirmą kartą gyvai matomi Australiškieji stručiai

Šios kengūros jau taip lengvai nepaglostysi

Atbėgu visas sušilęs į mikroautobusą, o vairuotojas-gidas jau baisiausiai nepatenkintas ir pretenzijomis šaukia visam mikroautobusui girdint: “Lithuania!!! Ar visi žmonės Lietuvoje vėluoja???” Kadangi buvau uždusęs nuo bėgimo, tai nieko jam neatsakiau – atsisėdau į savo vietą, uždarėme duris ir pajudėjome jau link Mėlynųjų kalnų, kuriuose laukė dar didesnis tempas ir bėgimas.  Nekenčiu, žiauriai nekenčiu kelionėse taip bėgti ir rinktis “check point’us”, t.y. vietas, kuriose galėsi pasakyti, jog esi buvęs, bet realiai nieko nematei.  Pribėgi prie Eifelio 5 minutėms – check!!! Pribėgi prie Triumfo arkos 5 minutėms – check!!! Pribėgi prie Miulen Ružo 2 minutėms – check!!! Tokia, va, buvo mano pirmoji kelionė į Paryžių. Lygiai tas pats buvo ir su šiuo organizuotu turu į Mėlynuosius kalnus…
Žodžiu, po geros valandos atvykome į pirmąjį Mėlynųjų kalnų sustojimą – “Wentworth Falls” ir prie šių krioklių esančią “Jamison Lookout” apžvalgos aikštelę.  Reiklusis vairuotojas pasakė visiems susirinkti apžvalgos aikštelėje, kurioje mums bus aiškiai išdėstyta tolimesnė programa. Todėl visi kaip aviukai toje aikštelėje ir susibūrėme. Aš dar spėjau pafilmuoti pirmuosius atsivėrusius “Blue Mountains” vaizdus:

Video puikiai matosi ir skiriamasis Mėlynųjų kalnų bruožas – pamėlynavęs horizontas, kurio priežastis – visur augantys eukaliptų miškai, kurie išskiria garus, įgaunančius mėlyno rūko pavidalą. Dėl šios priežasties visą šį garsųjį Australijos parką dengia mėlynas rūkas, kuris nudažo kalnynus unikaliai įdomia melsva spalva.  Prie viso to kalbama, kad šie eukaliptų lapų garai yra labai naudingi sveikatai, o pasivaikščiojęs visą dieną po tokį natūralų gamtos sukurtą sveikatos oazę – nesirgsi 3 mėnesius jokiomis peršalimo ligomis.  Galbūt. Bet norint ramiai sau relaksuoti vos už 100 km nuo Sidnėjaus esančiuose eukaliptų miškuose pirmiausiai ką turi padaryti, tai atvažiuoti čia savarankiškai. Na, o mes šalia turėjome cerberį, kuris netrukęs atlėkti pradėjo pasakoti gąsdinančias istorijas ir visaip kitaip pamokslauti. Pasak jo, šiuose miškuose kiekvienais metais pasiklysta ir miršta iki keleto dešimčių turistų. Ir jeigu mes jo neklausysim ir paskui jį neseksim, tai garantuotai pasiklysim arba net žūsim.  O tada reikės kelti į orą sraigtasparnius mūsų ieškant ir mums labai pasiseks, jei mus ras gyvus, nes teritorija be galo didelė. Finale dar kvailai pajuokavo, kad jei mus ir ras, tai klausimas ar labai dėl to džiaugsis kiekvieno pasiklydusio piniginė, nes tokios gelbėjimo operacijos labai brangiai kainuoja.
Po tokios įžanginės tirados buvo visiems priminta laikyti tempą ir spėriai žingsniuoti paskui jį, jei norime pamatyti kuo daugiau įdomių parko vietų.  Pasikartosiu, kad pažintis su Mėlynaisiais kalnais prasidėjo nuo Wentworth Falls vietovės, iš kurios prasideda daug ir įvairiausio sunkumo pėsčiųjų takų (hiking roads). Žinoma, svarbiausias ir įdomiausias vietovės objektas yra Wentworth krioklys, link kurio mes visi vorele (gerai, kad dar rankomis nereikėjo susikabinti) ir patraukėme.

Puikiai matosi melsvi eukaliptų lapų garai

Veide kol kas nėra didelio susižavėjimo turu

Wentworth krioklio planas ir įvairiausi pažintiniai takai aplink jį

Įėjus į vieną taką trumpai mūsų vedlys stabtelėjo, nuskynė vieną eukalipto šakelę su lapais, patrynė ją ir davė pauostyt kiekvienam. Realiai to net nereikėjo – iškart buvo galima užuosti pasklidusį eukalipto aliejaus kvapą.  Šiaip visai gražu ir įdomu buvo, bet tuo mėgautis nebuvo kada – cerberis paragino visus kuo skubiau kulniuoti tolyn paskui jį link krioklio.
Kažkur po 15 minučių spėraus žingsniavimo pagaliau stabtelėjome – priėjome “Princes Rock Lookout” apžvalgos aikštelę, kurioje aš pirmą kartą pareiškiau nepasitenkinimą turo programa. Trumpai esmė: “Princes Rock Lookout” aikštelė yra labai maža, bet nuo jos atsiveria įspūdinga Mėlynųjų kalnų panorama bei iš čia pirmą kartą pasimato visas Wentworth krioklys. Labai gerai, kad čia sustojome, bet 15-20 žmonių grupei skirti 5 minučių sustojimą čia, mano manymu, yra visiška nesąmonė. Lengva matematiškai paskaičiuoti, kad kiekvienas keleivis čia turėjo vos 15 sekundžių nuotraukai pasidaryti prieš lekiant toliau.  Kadangi apžvalgos aikštelė buvo apgulta, aš labai smarkiai į ją nesiveržiau. O kai gidas pareiškė, kad jau viskas – einam toliau, tik tada aš gavau normalią progą nusifotografuoti aikštelėje ne tarp susigrūdusių žmonių:

Eukalipto lapai

Mūsų grupė su priekyje lekiančiu cerberiu

Princes Rock Lookout apžvalgos aikštelėje

Pirmasis žvilgsnis į Wentworth krioklį

Kokios plačios erdvės čia atsiveria

Žinoma, kad ši trumpa ir greita fotosesija kažkiek užtruko ir momentaliai atsilikau nuo grupės, ko pasekoje vėl išgirdau gido šaukimą: “Come on, guys, stay together!”  Iš aplinkinių žmonių reakcijos pastebėjau, kad ne tik man nepatiko toks kelionės tempas, kai net pasigrožėti ar nusifotografuoti norimoje vietoje negali, nes turi lėkti paskui tempą laikantį gidą.  Jį pasivijus cerberis man griežtai pareiškė, kad neatsilikčiau nuo grupės, nes aš stabdau visą tempą. Aš neištvėręs pareiškiau: “Ar mes dalyvaujame kažkokiose lenktynėse?” Jis vėl pradėjo pamokslauti man apie pasiklydimą šiuose miškuose ir kad mes visi turime laikytis kartu, jei nenorim papildomų didelių išlaidų dėl gelbėjimo darbų.  Man tai pradėjo rodytis juokinga ir aš kreivai nusišypsojau jam į akis parodydamas, kad manęs tokiais dalykais nepagąsdinsi. Matėsi, kad jam tai LABAI nepatiko, bet tai buvo mūsų konflikto tik pradžia. Štai jis, mūsų spartuolis:

Colourful Trips kompanijos gidas po Mėlynuosius kalnus

Po trumpo stabtelėjimo, kuriame cerberis kažką papasakojo (aš vėl nieko nesupratau, o gal jau net ir nebesiklausiau), toliau lėkėme vienu pėsčiųjų taku. Nebuvo laiko nei pasidairyti, nei nusifotografuoti – natūraliai nebuvo niekam laiko.  Takas siauras, kreivas, visokie akmenys, plius dar skubi, tai tik reikėjo spėti žiūrėti sau po kojomis. Na, o sustojus pasidaryti vienai ar kitai nuotraukai – momentaliai atsilikdavai nuo grupės, nes visi bijodami užsitraukti gido rūstybę iš paskutiniųjų stengėsi spėti paskui jį. Tragikomedija, ne kitaip. Keliuose trumpuose sustojimuose gidas nepamiršdavo visiems priminti, kad čia labai pavojinga ir visi turi sekti paskui jį, nes kur tik mes einame ir kur sustojame – visos vietos pažymėtos žuvusiais nepaklusniais ir savim pasitikinčiais turistais Tikras išgyvenimo kelias su šviesa tunelio priekyje – mūsų angelu sargu ir globėju iš “Colourful Trips” agentūros Beje, štai vienas video mūsų sustojimo, kuriame Jūs galite:
A. Išgirsti baisų pasakojimą, kaip šioje vietoje per paskutinius metus žuvo 8 turistai (turbūt dėl to, kad atsiskyrė nuo jo grupės arba keliavo savarankiškai, jo nesaugomi)
B. Išgirsti nuostabųjį australietišką dialektą (aš net video perklausydamas kelis kartus visko iki galo nesuprantu, ką kai kuriose vietose jis šneka)
C. Pasigrožėti mūsų grupės paniurusiais veidais (kur čia bus juokingų veidų, kai eini išgyvenimo keliu, kuriame tiek dingusių ir žuvusių per pastaruosius metus)

Taip, kad, vaikučiai, pasirodo, jog Mėlynieji kalnai yra viena pavojingiausių vietų Australijoje, o gal net ir visoje planetoje. Nedrįskite čia keliauti vieni, nes taip ir liksite suėsti skruzdėlių tarp šių eukaliptų Bet negaliu sakyti, kad gido kalbos kitiems nepadarė įspūdžio. Nekurie mūsų grupės nariai buvo taip įbauginti, kad net per žingsnį nuo cerberio bijojo atsitraukti ir klusniai vykdė visas jo komandas. O aš nori-nenori vis atsilikdavau nuo grupės. O kaip neatsiliksi – tai vienur stabteli nusifotografuoti, tai kitur. O tai padarius iškart turi bėgtis ir vytis toli į priekį nulėkusią grupę. Smagus turas, nieko nepasakysi.

Mėlynųjų kalnų augmenija

Galima net nusimaudyti Wentworth krioklyje, bet reikia keliauti ne su turu

Wentworth krioklys iš arčiau

Aš ir Wentworth krioklys

Sukaitęs ir nelaimingas Arūnčikas Mėlynuosiuose kalnuose

Mėlynųjų kalnų kanjono vaizdai su melsvu prieskoniu

Štai kaip atsilikau nuo grupės dėl vienos padarytos nuotraukos

Kitas 5 minučių sustojimas buvo Fletchers Lookout apžvalgos aikštelėje, visai šalia Wentworth krioklio.  Tie, kas atvyksta į Mėlynuosius kalnus savarankiškai, turi galimybę ne tik klajoti kur užsigeidę, bet net ir nusimaudyti šiame krioklyje, nes yra specialūs laipteliai vedantys į pačią krioklio papėdę. Deja, bet mūsų gidas nebuvo numatęs šios atrakcijos, tad galėjome tik susipraudę super mažoje apžvalgos aikštelėje grožėtis kriokliu iš viršaus. Čia net apsisukti nebuvo galima, video puikiai matosi tas chaosas

Čia aš vėl pakartojau “Princes Rock Lookout” apžvalgos aikštelėje panaudotą triuką: nesibroviau per žmones nusifotografuoti, o palaukiau kol mūsų cerberis sukvietė visus žygiuoti toliau.  Aikštelė tada greitai ištuštėjo, o aš skubėjau pasinaudoti atsiradusia tuštuma tuom užsitraukdamas didelį mūsų gido pyktį:

Panoraminiai Mėlynųjų kalnų vaizdai

Fletchers Lookout apžvalgos aikštelėje be žmonių

Kokios įspūdingos uolos!

Dar prieš porą minučių ši aikštelė buvo pilna žmonių, o dabar…

Po trumpos fotosesijos prisivijau grupę, o gidas man atbėgus išsakė moralą, kurio gale pareiškė: “Tu turėjai čia važiuoti ne su grupe”.  Man beliko atsakyti: “Tai faktas, aš padariau klaidą”. Taip baigėsi dar vienas mūsų švelnus apsikandžiojimas prieš rimtąjį konfliktą Grupei buvo liepta paskui jį žygiuoti atgal į autobusiuką – ši mini apžvalga ir pirmoji pažintis su Mėlynaisiais Kalnais buvo baigta. Einant paskui grupę beliko pavydžiai stebėti savarankiškai atvažiavusius turistus, kurie taškėsi sau po kriokliu arba šiaip vaikščiojo sau kur nori pramintais ir nepramintais takeliais, kaip kad ši mergina nuotraukoje:

Savarankiškos kelionės po Mėlynuosius Kalnus privalumai

Žinoma, pripažįstu, kad savarankiškai keliaujant tiek per vieną dieną pamatęs nebūčiau, bet… Man gal daugiau pikta buvo dėl pavėluoto išvykimo 9 ryto iš Sidnėjaus (prarasta valanda automatiškai), o užbėgant įvykiams už akių, tai LABAI didelis klaustukas ar mes tikrai aplankėme ir pamatėme daugiau, kaip kad žadėjo vairuotojas-gidas, visur lėkdami sprinterio greičiu.  Sprendžiu iš to, kad mes į Sidnėjų grįžom gerokai anksčiau, nei buvo suplanuota. Panašu, kad net ir Australijoje vadovaujamasi principu kuo greičiau viską aprodyti ir greičiau baigti darbą.  Taip sakant: surenkam ček-point’us ir darbas padarytas! O kiek dar buvo įdomių takų ir takelių šioje vietoje, kad ir nusileisti į krioklio papėdę ar į patį slėnį…  Jei kas nors vyks iš dienoraščio skaitytojų į Australiją, esu įsitikinęs, kad Jums labai padės šis žemėlapis – čia pažymėtas visas mūsų praeitas kelias su gidu:

Pirmojo sustojimo Mėlynuosiuose Kalnuose nueito kelio žemėlapis

Žodžiu, prasukom ratuką ir grįžome atgal į autobusiuką, su kuriuo pavažiavome labai trumpai – gal 10 minučių. Atvykome į Katoomba miestelį, kuriame būtų tekę ir man išlipti iš traukinio, jei būčiau vykęs iš Sidnėjaus savarankiškai. Pasižiūrėjau specialiai – nuo Katoomba iki Jamison Lookout taško, nuo kurio mes pradėjome pažintį su Mėlynaisiais Kalnais – beveik 11 km. Pėstute eiti dvi valandas… Kaip jau minėjau, atstumai šiame parke dideli ir norint viską apžiūrėti, tektų pirkti labai brangius Hop On/Hop Off autobuso bilietus, nes pėsti neprivaikščiosi… Žinoma, kiek teko skaityti, kai kurie šiame parke tranzuoja Visi supranta, kad atstumai automobiliu nėra dideli, bet pėstute tektų pėdinti ne vieną valandą, tad daugelis draugiškai sustoja pavežti tokius nelaimėlius. Reikėjo taip ir daryti, bet kas galėjo žinoti Lengva kalbėti, kai jau esi buvęs ir matęs kaip čia kas atrodo
Atvykus į Katoomba, vairuotojas mus paliko 5 minutėms mikriuke, o pats nulėkė mums paimti pietų. Juk į kelionės kainą įskaičiuoti ir pietūs!  Iš kažkokio restoranėlio atsinešė didelius paketus ir kiek pavažiavęs sustojo tokiame parkutyje, visai netoli nuo žymiausio ir lankomiausio Mėlynųjų kalnų objekto – Trijų seserų, erozijos suformuotų uolų, pakibusių virš slėnio.
Išlipę visi iš mikriuko išklausėme naujų instrukcijų: pietums ir nuotraukoms su Trimis seserimis turime vos 20 minučių! Visai kaip kariuomenėje Kol užges degtukas, turite ir apsirengti, ir lovas pasikloti, ir dar pavalgyti Kiekvienam asmeniškai buvo padalintas maisto davinys, kurį gavęs galutinai susinervinau. Ne dėl to, kad labai norėjau valgyti, o greičiau dėl to, ką gavau. Taip reklaminiame turo lankstinuke išdidžiai reklamuojami į turo kainą įskaičiuoti nemokami pietūs buvo neatspėsite kas Tai buvo šaltas ir kietas (net nepašildytas) burgeris!!!  Be jokių bulvyčių, be jokių padažų, be nieko. Paprasčiausios suspaustos dvi šaltos ir kietos bandelės, kurios viduje buvo mėsos paplotėlis ir… Dėmesio! To dar matęs nebuvau Burgerio viduje buvo morkos, burokėliai, kopūstas ir kelios riekutės pomidoro Žodžiu, padaryta kažkokia mišrainė, kurią išdidžiai pavadino “nemokamais pietumis, įskaičiuotais į turo kainą!” Wow… Atvirai pasakius, mano komentaras buvo toks: tokius “pietus” gavus kur nors Azijoje ar Bolivijoje aš labai nesistebėčiau (nors ir ten jie būdavo geresni), nes ten visada žiūrima kuo pigiau prasisukti ir pan. Bet kad taip išdūrinės Australijoje… Man tai buvo netikėta Net atsigerti nieko nedavė, norintys turėjo bėgti nusipirkti gėrimo į parduotuves (žinoma, aukojant savo laiką “Trijų seserų” apžiūrai)

Cerberis dalina maisto davinius išalkusiems keleiviams

Vienintelis geras dalykas buvo atsivėrę vaizdai pietaujant

Tokio burgerio dar nebuvau valgęs gyvenime

Buvo smagu stebėti skubančius valgyti bendrakeleivius, nes matematika paprasta: sustojimui buvo skirtos 20 minučių. Kol išdalino maistą – praėjo ne mažiau 5 minutės, kol suvalgysi kietą ir šaltą burgerį – praeis dar 5-10 minučių.  Na, o kas lieka, tai jau tavo asmeninės problemos – spėsi ar nespėsi nusifotografuoti su Trimis seserimis Sakau, ne turas, o košmaras kažkoks Welcome to Australia, my friend! Ir čia, žinoma, įvyko tas didysis ir stipriausias konfliktas, kuomet gavęs maisto aš pareiškiau pretenzijas dėl tokio laiko planavimo. Kas čia dabar vyksta? Lenktynės kažkokios? Aš nesuprantu.  Tai į šiuos mano pasipiktinimus cerberis atsakė labai griežtai ir konkrečiai: “Netinka? Gali čia likti kiek nori, o į Sidnėjų grįžti su traukiniu”. Kaip Jums gido pareiškimas? Blogiausiai šioje istorijoje tai, kad aš tuo metu nesugalvojau iškart ką atsakyti. Ne tai, kad nesugalvojau, bet, žinote, kai anglų kalba nėra gimtoji, dar reikia apgalvoti kaip ir ką pasakyti. Todėl apmąsčiau kramtydamas kas bus toliau. Suplanavau tradiciškai grįžti į mikriuką paskutinis, o jei tas cerberis man reikš pretenzijas – paprasčiausiai pareikalausiu man grąžinti sumokėtus 109 AUD ir okay – aš galiu čia likti be jokių problemų. Šiuos savo postringavimus įrašiau ir sekančio video metu artėdamas prie Trijų seserų apžvalgos aikštelės. Beje, video puikiai girdisi ir mano springstantis balsas – tas sausas ir kietas burgeris su burokėliais vis dar skersai stovėjo gerklėje

Teko išgerti visas turimas skysčių atsargas, kol pagaliau tas sprangus burgeris buvo nustumtas gilyn į skrandį. Na, o tada buvo galima pradėti gėrėtis vaizdu prieš akis. Three Sisters – tai trys erozijos paveiktos uolos, atsiskyrusios nuo pagrindinio kalnų masyvo, kurios tapo pagrindine Blue Mountains nacionalinio parko vieta, kasmet aplankoma milijonų žmonių iš viso pasaulio.  Aborigenai turi keletą legendų apie šią vietą, tačiau populiariausia byloja apie tris nepaprasto grožio Katoomba genties (iš ko kilo ir miestelio pavadinimas) seseris Meehni, Wimlah ir Gunnedoo, pamilusias kaimyninėje gentyje gyvenusios brolius. Deja, ši meilė nuo pat pradžių buvo pasmerkta, nes santuokas tarp genčių draudė įstatymai. Broliai norėjo tam pasipriešinti, ir tarp genčių kilo didelis mūšis. Norėdamas apsaugoti seseris, Katoomba žynys pavertė jas uolomis, tačiau pats mūšyje žuvo, ir niekas nebegalėjo jų atversti… Iki pačių Three Sisters uolų šlaitu vingiuoja takas, o jo pabaigoje yra laiptukai, kuriais galima nusileisti į slėnį. Žinoma, tokioms pramogoms nebuvo jokių minčių – nes jau tiksėjo paskutinės sustojimo minutės. Teko skubiai fotografuotis iš to, kas buvo matoma čia ir dabar:

Štai ir pagrindinis Mėlynųjų kalnų objektas

Eukaliptų (ir ne tik jų) žalias paklotas slėnyje

Žiūrėkite, kas man už nugaros 🙂

Mėgavausi laisve fotografuotis ne žmonių būryje

Nuotrauka iš apatinio apžvalgos aikštelės aukšto

Trys seserys šiek tiek iš arčiau

Atrodo, kad žalias kilimas nutiestas slėnyje

Na, ir praėjus 25 minutėms aš jau ramiu žingsniu patraukiau link puikiai pažįstamo mūsų autobusiuko mintyse pasiruošęs visus argumentus anglų kalba. Nors vėlavau sugrįžti geras 5 minutes, keista, bet aš net nebuvau paskutinis sugrįžęs!  Dar trūko trijų ar keturių žmonių mikroautobuse, kurie pasirodė dar po kelių minučių. Keista, bet šį kartą vairuotojams pretenzijų neturėjo niekam – gal suprato, kad jo duotos 20 minučių tiek pavalgyti, tiek apsidairyti buvo mažių mažiausiai juokingos. Arba kitas variantas – specialiai sutrumpino laiką kokiomis 10 minučių, nes matė, kad kitaip jau nieko nebus – visi ar taip, ar taip vėluos
Šiaip ar taip, visiems susirinkus pajudėjome toliau. Sekantis sustojimas buvo už kelių minučių kelio – Katoomba Falls Round Walk. Čia buvo ir Hop On/Hop Off autobuso sustojimas, ir Scenic World – keturių pramoginių atrakcijų Mėlynųjų Kalnų parke centrinė buveinė. Dar planuodamas savarankišką kelionę į Blue Mountains nacionalinį parką galvojau pasinaudoti nors viena Scenic World pramoga, bet atbaidė labai didelės kainos.  Tarkim, kelionė su stačiausiu pasaulyje geležinkeliu, kylančiu į kalną 52 laipsnių kampu ir vadinamu Katoomba Scenic Railway, bilietas kainavo 21 AUD arba 15 EUR. Man tai pasirodė kiek daugoka už tokią kelių minučių pramogą. Beje, nustebau, kai mūsų vairuotojas-gidas netrukus tai pasiūlė. Jo planas buvo sekantis: dabar mes leidžiamės takeliu žemyn į slėnį, iš kurio atgal grįžti galime dviem būdais: su stačiausiu pasaulio traukiniu už 21 AUD arba pakilti pėstute nemokamai. Įspėjo, kad lipantys pėstute užtruks ne mažiau pusvalandžio ir tai pareikalaus daug jėgų. Dabar nuspręsti dar nieko nereikia. Kaip nuspręsime grįžti pasirinkti galėsime jau nusileidę į apačią prie Katoomba dvynių krioklių papėdės. Tik įspėjo iš anksto, kad jam, kaip vos ne kasdien čia vedančiam turistus, reikia atgal užkilti bent pusvalandžio. Tie, kas planuoja užtrukti ilgiau – grįžti turi su traukiniu, nes niekas nelauks valandos laiko, kol sugrįš visi atgal į mikroautobusą. Po šių žodžių iškart apsisprendžiau atgal grįžti pėstute

Štai kokį krūmą aptikau 🙂

Labai būtų smagu išbandyti visas Scenic World siūlomas pramogas, bet tam nebuvo laiko

Čia stoja ir ratu sukantys autobusai

Kelionė link Katoomba krioklių ir garsiųjų Furber Steps prasidėjo

Ilga kelionė laiptais žemyn prasidėjo. Katoomba Round Walk pėsčiųjų takas turi gilesnį nusileidimą link Katoomba krioklio, kur prasideda taip vadinamieji Furber Steps. Jais lipti žemyn buvo nesunku. Bet grįžtant atgal pasijautė visas jų grožis ir gėris. Tiesa, kol kas linksmai sau visi leidomės žemyn dairydamiesi po Australijos atogrąžų miškus. Čia buvo labai drėgna, šilta ir visur lašėjo arba bėgo koks nors upelis arba krioklelis. Visai netikėtai gidas parodė į vieną uolą ir paklausė: “Ar matote čia veidą?” Galiu prisiekti, kad kol nebuvo besta pirštu, gyvenime į tas uolas dėmesio būčiau neatkreipęs. Bet kai pasakė, tai tikra tiesa – iškart išryškėjo žmogaus veidas. Ar jį matote?

Jei nespėjote pamatyti video, tai įkelsiu nuotraukas žemiau. Beje, tik video buvau užsiminęs, tad dabar dar ir parašysiu, kad šiuose Mėlynuosiuose kalnuose buvo begalės geltonkuodžių kakadu!!!  Kaip pas mus miškuose pilna balandžių ir varnų, tai Australijos miškuose šių papūgų skraido dešimtimis! Jų, žinoma, buvo ir Sidnėjuje, bet šiame parke tie tuntai kakadu aplink atrodė super egzotiškai Kai pagalvoji, kiek toks paukštis kainuoja pas mus, Lietuvoje, tai iškart mintyse gimsta planas-chuliganas. Jį prasukus, po Australiją ne tik, kad gali keliauti nemokamai, bet ir grįžti gerokai praturtėjęs, nes vienos geltonkuodės kakadu kaina siekia keturženklę sumą.

Ar matote rūstų akmeninį veidą uoloje?

Nors miško viduje buvo šilta, krioklio vanduo gana vėsus

Ir dar vienas krioklys

Tekantis žemyn krioklio vanduo

Baltoji gražuolė

Kiek kakadu papūgų matote medyje?

Besileidžiant žemyn apturėjome dar vieną 5 minučių sustojimą prie Katoomba krioklių (“Katoomba Falls”). Gidas iškart ten pareiškė, kad net negalvotumėme eiti prie krioklių, nes kitaip kas atsitiks? Taip, kas įdėmiai skaitė, tai jau žino – mes žūsime!!! Ir nukrisime nuo uolų. O taip norėjosi atsigaivinti po tais kriokliais… Bet gido prigąsdinti niekas net nedrįso prie jų priartėti. Kita vertus, net nelabai buvo ir kada, nes stabtelėjome, atgavome kvapą ir lėkėme toliau. Nors, va, internete pilna nuotraukų po Katoomba kriokliais palindusiais žmonėmis – nuoroda čia.
Palipus dar keletą dešimčių metrų žemyn mūsų gidas vėl kažką pradėjo veblenti apie parką. O man jau nuo to pastovaus stengimosi ką nors suprasti, ką jis sako, jau pradėjo skaudėti galvą, todėl net nustojau stengtis klausytis tos “a la angliškos” kalbos. Vietoj to geriau nusprendžiau pafilmuoti kakadu, minėtuosius krioklius, nuo kurių jau nemažą kelio gabalą nuėjome.  Na, o fone Jūs vėl galite girdėti tikrą, autentišką, australišką dialektą, kurio iššifruoti neįmanoma:

Video puikiai matosi ir Mėlynųjų kalnų panorama jau kiek pasileidus giliau į slėnį. Pripažinkit, kad su turu čia atvažiuoti yra totali nesąmonė. Atvykus čia su traukiniu iš Sidnėjaus galėtum lakstyti po uolas, atrasti naujus takus ir takelius, vaikščioti ir fotografuotis kiek tinkamas. O dabar… Nusileidus į tam tikrą tašką gidas pareiškė, kad viskas – norintys moka 21 AUD ir pakyla atgal ant kalno su stačiausiu pasaulio traukinuku. Nenorintys mokėti – eina atgal tuo pačiu keliu nemokamai. Aš, žinoma, pasirinkau lipti atgal laiptais. Prie manęs prisidėjo ir 4 jauni vokiečiai (2 bernai ir 2 panos), kurie vėliau mums likus vieniems, man pritarė, kad gidas yra kažkokia tragedija ir visas šis turas yra nesusipratimas. Tiesa, ilgai nebuvo kada šnekėti, nes reikėjo lipti. Juo labiau, kad mūsų cerberis gidas prigrasino, kad jis per 5 minutes palydi didesniąją grupės dalį iki traukinuko, o tada laiptais lips paskui mus, tikrai mus pavys, pralenks ir turėsime nuo jo neatsilikti, nes kas atsitiks? Tikrai taip, mes pasiklysim, pasimesim ir reikės į dangų kelti malūnsparnį mūsų paieškai, kas mums kainuos kelis tūkstančius Žinokit, net nesitiki, ką rašau ir kad taip visi kaip ėriukai leidomės to priedurnio šokdinami. Na, bet buvo kaip buvo… Kaip sakant, iš istorijos faktų neiškirpsi ir mes su vokiečiais skubiai pradėjome lipti laiptais pirmyn. Skubėjome ne tiek iš baimės, kad tas gidas mus pavys ir pralenks, kiek iš pykčio ir principo, kad tik tas asilas mūsų nepavytų.
Dieve, kaip mes lipome… Aš jau kadangi pripratęs tais kalnais laipioti esu (iš principo man tai bėdų niekada nesukeldavo, svarbiausia lipant pagauti ritmą ir tada galima labai padoriai ir greitai lipti), tai laikiausi su vienu vokiečiu visai neblogai.  Lipdamas dar net kai kuriose vietose rasdavau laiko nusifotografuoti. Nors nuotraukose labai gerai matosi kaip aš kuo toliau, tuo labiau šlampu ir prakaituoju:

Didžiojo Katoomba krioklio nuotrauka

Žinoma, jei nesisaugosi, gali lengvai nugarmėti žemyn

Turėjau progą peršokti tvorą ir palįsti po kriokliu, bet nebuvo tam laiko

Po truputuką šlampantis Arūnas

Ten tolumoje šviečia garsiosios “Trys seserys”. O aš jau visas šlapias

Žodžiu, reziumuojant galiu pasakyti taip, kad iš mūsų penkių aš viršų pasiekiau pirmas.  Net vokiečių panos užlipo greičiau nei mūsų “šūstrasis” gidas, kuris gąsdino mus paliksiantis užnugaryje. Beje, užlipus to gido teko net ir palaukti geras 10 minučių, kol visas paplūdęs prakaitu ir jis galiausiai užsikabarojo į viršų. Čia jau jo laukė visas mikroautobusas, nes buvo pakilę ir žmonės susimokėję už traukinuką, ir tie, kurie lipo pėstute. Nekantravome važiuoti toliau, bet mūsų cerberis visai išsikvėpęs nusprendė pailsėti ir nurodė, kad galime nueiti į tualetą nusilengvinti ar nusipirkti ko nors gaivaus iš automato. Šiuo patarimu aš pasinaudojau ir nusipirkau šalto “Powerade” buteliuką už 4 AUD arba beveik 3 EUR. Gal kiek daugoka, bet jau gerti tikrai norėjosi.

Lietuvoje tuo metu buvo 6 h ryto, o Australijoje – 15 h dienos

Atsigėręs pradėjau net nekantrauti – jau buvo po 15 h dienos, tai buvau įsitikinęs, kad dar kažkur važiuosim, kad dar kažką pamatyti. Bet taip galvojau tik aš. Lygiai 15:05 h įsėdome į mikriuką ir… išvažiavome iš Mėlynųjų kalnų regiono. Dar kažkaip tikėjausi, kad gal pakeliui dar kur nors sustosime, bet prieš 17 h pamačius jau pažįstamus Sidnėjaus vaizdus, visos viltys žlugo. Mažas pastebėjimas: rezervuojant turą buvome informuoti, kad jis truks 10 valandų: nuo 8 h ryto iki 18 h vakaro. Realiai iš Sidnėjaus išvažiavome apie 9 h ryto (kol visus surinkome), o grįžome dar prieš 17 h vakaro.  Žinoma, vėl buvo sukami ratai po įvairius Sidnėjaus rajonus ir išleidžiami žmonės. Galiausiai mikriukas prasuko ir pro Kings Cross rajoną, kur ir aš išlipau. Nuotaika buvo, švelniai tariant, nekokia. Sumokėjau tokius pinigus, o gavau tokį šūdą!
Grįžau į jau “ne mano” esantį „Jackaroo Hostel Kings Cross“ viešbutį, susirinkau daiktus ir važiavau į savo naujuosius namus Sidnėjuje – „Casa Central Accommodation“, kurie buvo vos už 4 metro sustojimų.  Visai be bilieto tokį atstumą važiuoti su lagaminu ir kuprine nerizikavau, todėl nusipirkau vėl studentišką metro bilietą su 50% nuolaida ir sėkmingai atvykau į centrinę Sidnėjaus stotį – Sydney Central Station. Nuo jos iki naujojo viešbučio buvo gal 5 minutės kelio pėstute. Pakeliui dar įsiamžinau pačiame Sidnėjaus centre, kol dar buvo nors kažkiek šviesu:

Pakeliui link naujo viešbučio. Pats Sidnėjaus centras, šalia stoties

Atėjus į „Casa Central Accommodation“ prasidėjo bajeriai: namas, kuriame įsikūręs viešbutis buvo gana aptriušęs. Į vidų papulti neįmanoma, teko ilgai ir nuobodžiai skambinti, kol kažkas išeidamas įleido į vidų. Ieškodamas registratūros pakilau į antrą aukštą, o ten ir registratūra, ir virtuvė vos ne viename ir tame pačiame kambaryje. Sėdi gauja 18-22 metų jaunimo tik su šortais, visi susivėlę, greičiausiai utėlėti (faktas nepatikrintas) ir į mane jokio dėmesio nekreipia. O Jūs jau žinote, kad kai į mane niekas nekreipia dėmesio, aš pradedu nervintis Sakau: “Ei, chebra, o kur kažkas iš registratūros?” Vienas lepteli, kad registratorė… rūko lauke.  Palikęs lagaminą su kuprine nusileidžiu žemyn ir akurat – ta višta už namo kampo rūko atsistojus. Maža to, aš spėju, kad ji net matė kaip aš tas lauko duris draskiau kelias minutes, bet net nesiteikė šiknos pajudinti, kad mane įleistų.  Va, tau ir Australija, mieli draugai. Na, okay… Padaviau jai rezervaciją, gavau kambario raktus ir įėjęs į kambarį supratau, kad padariau VĖL didelę klaidą pakeisdamas viešbutį.  Jei jau “Jackaroo” viešbutyje man buvo karšta, nors jame langų nebuvo nei vieno, tai šiame buvo tikrių tikriausia pirtis. Per į gatvę išeinančius langus saulė per dieną taip prikaitino, kad net būti kambaryje buvo neįmanoma.  Tiesa, situaciją kiek gelbėjo pastatytas ventiliatorius, kurį iškart bandžiau įjungti. Net nenustebau, kai paaiškėjo, kad jis neveikia. Tada išsitraukiau “Danzka Vodka” nebaigtą butelį ir gerai iš jo patraukiau. Nervams nuramint Vieną, antrą, trečią gurkšnį, kol atleido Tik tada nuėjau paprašyti ventiliatoriaus. Keista, bet iki registratūros net nespėjau nueiti, nes nuo kambario nenuėjus net 2 metrų man ventiliatorių padavė kažkokia pana iš gretimo kambario.  Gal matė kaip aš “smaugiau” buvusį mano kambaryje, durys gi buvo neuždarytos, siekiant išvis neužtrokšti toje pirtyje, vadinamoje kambariu.

Casa Central Accomodation košmariškas kambarys su langais tiesiai į gatvę

Šiaip ne taip su savo lagaminu įsikraustęs į kambarį (jame vos buvo vietos apsisukti), nusprendžiau nueiti nusiprausti Tai irgi verta atskiros istorijos. Esmė tokia, kad „Casa Central Accommodation“ turėjo atskirus dušus: vyrams ir moterims. Kadangi buvo jau 19 h vakaro, tai prie moterų dušo eilė buvo per visą koridorių nusidriekusi.  Prie vyrų dušo keistai žmonių nebuvo. Okay, aš sau su rankšluostuku nulinguoju į jį, atidarau duris ir matau vaizdą: du dušai, iš kurių vienas užimtas, ir šalia stovintis tualeto klozetas, nuo kurio atsitveri tik užuolaida. Tolimesnis dušas užimtas, likęs tik tas vienas šalia klozeto. Na, okay… Užeinu į dušą, pradedu praustis ir girdžiu, kad kažkas atidaro duris ir užeina į klozetą, kuris, turbūt, per mažiau nei metrą nuo manęs. Pasidarė nejauku Tikėjausi, kad tas kažkas užėjęs tik pasisios ir viskas. Deja… Žmogelis sau ramiai įsitaisė ant klozeto ir kaip dėjo trenksmų ir kvapų, tai vos tam savo duše nenualpau. Pamatęs, kad čia gerai nesibaigs, pradėjau skubėti praustis ausis užkišęs muilu, o nosį vandeniu, bet smarvė ir garsai pramušė viską. Reziumė – išlėkiau iš dušo vos gaudydamas kvapą ir sau prisiekdamas, kad į jį daugiau nebegrįšiu čia per tas 2 likusias dienas Sidnėjuje.

Vaizdas pro viešbučio langą

Grįžęs į kambarį nusprendžiau dabaigti “Danzkos” butelį, nes jau girdėjosi, kad tauriojo skysčio likę tik keli lašai ant dugno. Juos susilašinęs nusprendžiau savo liūdną gyvenimą papasakoti Facebook’e.  Bet šiaip tikrai: kiek kartų esu tame pačiame mieste keitęs viešbučius, visus kartus kaip taisyklė pataikydavau ant prastesnio.  Sidnėjus nebuvo išimtis. Begulėdamas ir berašydamas į Facebook’ą savo išgyvenimus staiga supratau, kad mano didžiausias priešas šiame kambaryje, vistik, bus ne karštis. Tai bus – gatvės garsai!!!  Viešbutis stovi nedidelėje įkalnėje, į kurią visi spaudžia gazą dugnais ir visos mašinos kriokdamos į tą kalniuką lekia. Garsai – nepavydėtini. Beliko tikėtis, kad naktį eismo bus mažiau ir tų variklių riaumojimų tiek daug nebus. Na, jų tikrai nakties metu buvo apmažėję, bet tylu ir ramu kambaryje nebuvo. Juo labiau, kad dėl karščio privalėjau miegoti atidaręs langus, ko pasekoje jautėsi tarsi gulėtum ir miegotum tiesiog gatvėje. Nuostabu
Tiesa, tuo metu apie tai negalvojau. “Danzka Vodka” savo darbą jau pradėjo daryti, tie išgerti paskutiniai 200-250 g maloniai užvežė ir buvau pasiruošęs išdidžiai išeiti į Sidnėjaus centrą. Buvo juk ketvirtadienio (mažojo savaitgalio) vakaras! Tikėjausi daug veiksmo ir judesio tokiame dideliame ir garsiame mieste. To judesio buvo, bet ne tokio, kokio aš tikėjausi.  Bet apie viską iš eilės.
Pirmasis mano vakaro tikslas buvo – Sydney Darling Harbour ir jo prieigos. Kiek buvau skaitęs ir ruošęsis, čia visuomet netrūksta veiksmo ir yra daug žmonių. O vakarinė promenada sužavi kiekvieną. Kadangi lauke buvo netoli +30 C, tai aš savęs neapsikroviau: įšokau į tapkes, užsidėjau maikoną ir išdidžiai sau išėjau sutikti vakaro Sidnėjuje!

Iš pat pradžių buvau nusiteikęs labai entuziastingai

Po miestą zuja Party Bus, iš kurių išlipa tuntai girtų žmonių

Entuziazmas pradžioje ritosi per kraštus (gal čia buvo ir “Danzka” dėl to kalta). Ėjau sau gatve, prikolinau, stebėjau nematytus vaizdus, kaip po Sidnėjaus centrą važinėja specialūs autobusai “Party Bus”, kurie stoja prie tam tikrų barų, į kuriuos vėliau suguža visas autobusas gerti ir tūsintis. Pageria, pabūna ir važiuoja iki kito kabako. Gal ir įdomi atrakcija, tik įdomu, kokia jos kaina. O, vat, kainos šio vakaro metu mane vis labiau ir labiau neramino. Atėjus į Sidnėjaus prieplauką ten radau bilekiek žmonių, vyko pasirodymai, 21 h vakaro buvo įspūdingas fejerverkas, visų nuotaika puiki… Bet mane pradėjo troškinti Pradėjau dairytis didelėmis akimis kaip čia tą mano troškulį numalšinti. Užeinu į vieną barą, užeinu į kitą. Kainos – verčiančios iš koto. Na, aš tikrai nesiruošiau už 40 g shot’ą mokėti 10 AUD arba 7 EUR.  Ir tai vėliau pradėjo labai veikti mano nuotaiką neigiama prasme. Nusprendžiau, kad promenadoje yra per brangu ir nutariau paieškoti barų ne tokioje populiarioje vietoje. Todėl išėjau iš centrinio šurmulio ir patraukiau per tolimesnes nuo prieplaukos gatves, kol aptikau kažkokį barą, kuris buvo pilnut pilnutėlis žmonių. Užėjau ir aš į jį. Kai kam gali pasirodyti keista, kad į miestą aš išėjau su tapkėmis, maike ir šortais, taip? Bet ten visi panašiai buvo apsirengę ir niekas į tai nekreipė jokio dėmesio. Čia ne Lietuva, kad į miestą eidamas turi būti su marškiniais, džinsais ir lakierkomis iš “Salamander”
Žodžiu, grįžtam prie baro. Užeinu, o ten – kaip filme. Kažkas guli vidury baro, kažkas vemia, kažkas šoka, kažkas rūko, visas baras skęsta dūmuose.  Aš nulinguoju prie baro ir, savo gėdai, klausiu: “Koks shot’as pas Jus yra pigiausias?” Man atsako, kad “Smirnoff” degtinė yra pigiausia, o jos shot’as kainuoja 7 AUD arba 5 EUR. Tai buvo oficiali vakaro pabaiga Aišku, galėjau aš tą vieną shot’ą nusipirkti, bet tas vienas shot’as būtų nieko nepakeitęs. Būtų reikėję antro, trečio ir t.t. Aš norėjau tūsintis, bet man tai buvo per brangu.  Todėl nieko nepirkęs pabrukau uodegą ir gėdingai apleidęs pozicijas bare sau pėdinau per Sidnėjaus centrą stebėdamas visur besitūsinančius girtus australus. O jų buvo dešimtimis ant kiekvieno kampo ir prie kiekvieno baro ar klubo. Jau apie 23-24 h vakaro panos girtos iškritusios miegojo gatvėse, bernai vėmė ant kelio ir šaligatvių, visi vos ant kojų bepastovi, tūsas vyksta po polnoj programme, nors dar net vidurnakčio nėra.  Kas įdomiausia, tai jokia policija nesikišo ir leido žmonėms švęsti ir atsipalaiduoti. Spėju, kad kol nevyksta muštynės, tol policija Australijoje ir netrukdo žmonėms linksmintis. Na, o pas mus… Pas mus gi viskas kitaip
Na, o aš šią dar vieną dieną Sidnėjuje liūdnai užbaigiau parėjęs į savo pirtį.  Iš vakaro tikėjausi daug, bet mane tikra ta žodžio prasme nugąsdino tiek kainos, tiek gal ir toks masinis bujojimas baruose. Nesu aš pratęs eiti prie baro per gulinčius ir vemiančius žmones. Žinoma, gal ne visuose baruose tokie vaizdai, bet aš pataikiau būtent ant tokio ieškodamas pigių gėrimų Dabar, vertinant iš 2018 metų perspektyvos, tie 5 EUR už shot’ą gal ir neatrodo neįkandamai. Bet aš Sidnėjuje buvau 2015-ais metais, kai dar visuose “Republic”, “Mojo Lounge” ir kituose baruose bei klubuose shot’ai kainavo po 2-2,5 EUR Tai mokėti dvigubai kažkaip nekilo man ranka. Pataupiau. O kur dėjau sutaupytus pinigus, sužinosite jau kitoje dalyje, kurią parašysiu žinote kada? Kai sulauksiu 50 komentarų po šiuo nauju įrašu Žinau, kad lankomumas kritęs, niekas jau nesitiki naujų dienoraščio dalių, tai reikia čia besilankančius žmones paskatinti iš naujo domėtis puslapiu, komentuoti bei kritikuoti mano sprendimus ir veiksmus O gal net kažko ir paklausti. Ir pažadu, kad sulaukęs 50-ojo komentaro per 10 dienų nuo jo parašymo dienos įkelsiu naują dienoraščio puslapį Sutarėm? Va, kaip tik ta proga atnaujinau savo kelionių matuoklį. Sekanti kelionės kryptis bus Bulgarijos kurortas Burgasas, iki kurio aplankymo liko 26 dienos